Žymų Archyvai: europos sąjunga

Darbdavių nepasitenkinimo darbuotojų įgūdžiais šaknys?

Neretai girdime, kad darbdavės Lietuvoje nepatenkintos mokslus ką tik baigusių darbuotojų įgūdžiais. Iš to daroma išvada, kad mokymo įstaigos nepakankamai paruošia darbui, reikėtų labiau orientuotis į praktiką. Darbe skaitydama šią veiksmų programą ir joje pateiktą padėties analizę aptikau, kuo skiriamės nuo daugelio kitų ES šalių, – mokomės daug, bet tik kartą gyvenime. Vakaruose labiau įprasta mokytis po truputį. Taip ir prie darbo rinkos prisitaikyti lengviau.

Šaltinis: 2007-2013 m. „Sanglaudos skatinimo veiksmų programa

Kelios pop priežastys, kodėl aš už eurą

Gegužę Briusely klausiausi prof. Trevor’o Evans’o paskaitos apie tai, kaip bendra valiuta itin prisidėjo prie prekybos ir biudžeto deficito Graikijoje ir kitose Pietų Europos šalyse. Šios šalys prekiauja su eurozonos lydere Vokietija, o nesant biudžeto, atlyginimų politikos ir kitokiam ekonomikos suderinamumui, bendra valiuta pusiausvyros trūkumą sustprina. Paprastai prekybos svyravimai susiję su valiutos svyravimais. Kai valstybės valiuta atpinga, jos eksporto prekės tampa konkurencingesnės. Šiuo atveju valiuta bendra, todėl, pasak profesoriaus, vokiškos prekės galėjo ramiai sau tvindyti Graikijos rinką, o graikiško eksporto konkurencingumas, kuris būtų susijęs su valiutos svyravimais, didėti negalėjo. Be to, Vokietijoje buvo sudarytas darbdavių ir profsąjungų susitarimas, kuris užkirto kelią kelti vokiečių atlyginimus, tikintis, kad didesnės pajamos ir daugiau darbo atsiras dėl didėjančio eksporto. Taigi vokiečių darbo našumas augo, jie gamino ir eksportavo daugiau, taip pat ir į Graikiją, o graikų galimybės pirkti tas prekes buvo palaikomos tik skolų ir struktūrinių fondų. Profesorius parodė kelis įtikinančius grafikus, kaip po euro įvedimo keitėsi Vokietijos ir Graikijos tarpusavio prekybos balansas. Bendra ES valiuta taip pat siejama su didėjančiomis kainomis ir paskutinio sverto, jei labai prireiktų, praradimu – dingtų galimybė devalvuoti valiutą, be to, kartu su euru būtų prisiimami biudžeto drausmės įsipareigojimai, kurie dar labiau apribotų vyriausybių galias. Kai kurios Vakarų europietės juokauja: kai euras toks nepopuliarus, kaip kas nors dar gali dėti pastangas prisijungti prie eurozonos?

Argumentai svarbūs ir svarūs, bet aš ir toliau manau, kad bendra valiuta yra gerai. Čia pateiksiu keletą socialinių ir psichologinių argumentų, kurių viešojoje erdvėje dažniausiai negirdime. Skaitykite toliau

IQ blogas: komentuoju naujos vyriausybės programą

Kaip žinia, pradėjau rašyti blogą žurnalo IQ elektroninėje versijoje. Šįsyk pamėginau apžvelgti ir konstruktyviai pakritikuoti naujos vyriausybės programos nuostatas apie aukštąjį mokslą. Tikiuosi rasti laiko rašyti tenai ir dažniau. Skaitykite 🙂

Debatai apie Europos federaciją

Anądien bičiulis Rokas Grajauskas paprašė įsijungti į debatus apie ES integracijos ateitį. Būdamas liberalių pažiūrų eurofederalistas, jis surinko argumentus už gilesnę integraciją ir surašė juos dešiniųjų pažiūrų skaitytojams suprantama kalba. Jam atsakė labai įdomus autorius Vytautas Sinica, kuris, nors daug ką kalba taip pat, kaip kitos mūsų viešosios erdvės „patriotės“, išskyrė kelis šiuolaikiškos tautininkų ideologijos bruožus. Pasak jo, tautiškumo nereikėtų tapatinti su rase ir kilme, tai su kalba ir papročiais įgyjama savybė. Be to, šiuolaikinė patriotė turėtų ginti ne užkonservuotą etnografinį paveldą, o tautiškai apibrėžto kolektyvo suverenumą. Deja, kai kurie kiti teiginiai buvo truputį, švelniai tariant, keistoki, ypač tie apie „kairiuosius liberalus po seksualinės revoliucijos“. Nusprendžiau priimti iššūkį ir, pasinaudodama savo labai įvairia patirtimi (buvau apie ES aktualijas rašanti žurnalistė, ES politikos vertintoja, tiesiogiai dirbau ES institucijoje) paanalizuoti šią diskusiją, pridėti įžvalgų iš politikos formavimo proceso virtuvės ir galiausiai pateikti savo nuomonę. Skaitykite toliau

Aptarkime ACTA

Atėjo laikas teisę, politiką ir kitus dalykus kažkiek išmanančioms blogerėms išsamiai paaiškinti apie ACTA. Ši sutartis palies mus visas, bet tam, kad sutelktume visuomenę pasipriešinimui, negalima švaistytis sąmokslo teorijomis ir gąsdinimais. Dabar kaip niekad reikia analizės ir kietų argumentų. Popieriniame „IQ. The Economist“ yra geras Liudvikos Pociūnienės komentaras „Kas bijo laisvo interneto?“ apie tai, tačiau, deja, internetinėje versijoje jis prieinamas tik registruotiems vartotojams.

Europos Komisija į kaltinimus interneto laisvės ribojimu atsako štai taip. Pvz., „ACTA is really not about individual citizens. People will continue being able to use their online social networks just as they do today“. Įdomu tai, kad google paieška dar prisimena šiame dokumente buvusį, bet dabar, atrodo, išimtą sakinį ACTA is not Big Brother“. Kadangi ACTA yra daugialypis reiškinys, jį analizuosime kartu su broliu Gyčiu Repečka, IT specialistu. Jis paaiškins, kokios informacijos apie jus nesurinks jokia muitinė ar kita institucija, bet gali surinkti ir renka visagalis Gūglas. Aš apžvelgsiu ES politikos ir visuomeninius aspektus. Tačiau tai bus tada, kai abu surasime laiko 😛 Skaitykite toliau

Briuselio eurokvartalas: dešimt priežasčių jo nemėgti?

Dėl gana keistai susidėliojusio tvarkaraščio turiu daug laiko klajoti po mylimą Briuselį tokiu laiku, kai parduotuvės užsidarinėja, o ‘tūsininkės’ dar neišlindusios. Be to, aplankiau kvartalus ir užkaborius, į kuriuos tiesiog nesugalvočiau užklysti nei viena, nei su draugėmis, jei neturėčiau kažkur netoliese reikalų. Dabar sėdžiu kavinėje ‘Kafka’, i kurią, žinoma, užklydau tik dėl pavadinimo.

Tačiau, kaip galima nuspėti, daugiausia tenka turėti reikalų vadinamąjame Eurokvartale, kuris daugeliui yra tapęs viso Briuselio ikona. Daugybė žmogų, paklaustos nuomonės apie Briuselį, atsako, kad tai nykus ir pilkas biurokračių miestas. Atpratau stebėtis, nes puikiai žinau, kaip miesto ivaizdis priklauso nuo patirčių. Man Budapeštas ar Tel Avivas yra kitoks, nei toms, kas ten tik turistavo. Ir ne tik tai. Man, žinoma, Briuselis pirmiausia yra aukštyn besistiebiantys namukai, ramus Montgomery kvartalas, šurmuliuojanti Liedts aikštė su turkiška muzika iš kabrioletų, neprofesionalių grojamos šaunios muzikinės improvizacijos pas I., afrikietiško restorano skanėstai, prieskonių rojus, o svarbiausia – gyvybinga CS bendruomenė. Jei galėčiau,mielai čia pagyvenčiau.

Tačiau grįžkime į Eurokvartalą. Kas su juo ne taip? Kodėl jis tarsi iškrinta iš konteksto? Ar tik dėl architektūros, kuri tokia patogi žurnalistėms, norinčios vingriomis linijomis iliustruoti straipsnius apie biurokratines džiungles? Pirmą kartą susimąsčiau apie šitą kvartalą būtent taip, negatyviai, ieškodama, ko jam trūksta, o ne ką ten nuveikti. Žinoma, anaiptol nepropaguoju tokio žiūrėjimo į miestus, bet šitiek žmonių būtent dėl šito kvartalo nemėgsta Briuselio… Ir štai pirmą kartą supratau, kad ES institucijų apylinkės visai nedraugiškos norinčioms praleisti šiek tiek laiko neskubant. Jei atsinešėte javainį ir norite suvalgyti, jei norėtumėte sustoti ir parūkyti, jei jums trina batas ir reikia jį pasitaisyti, jei sutikote pažįstamą ir norisi persimesti vienu kitu žodžiu, teks ilgokai paieškoti, kur tai padaryti. Erdvės tam tiesiog nenumatytos, o šaligatviai siauri. Aplink vien pastatai, į kuriuos reikia įeiti su leidimu. Nėra gerų vietų užkąsti ar išgerti kavos – gal ir nėra poreikio, juk visuose biuruose valgyklos. Jei atliko kelios minutės, praktiškai nėra,kur dėtis. Deja, daug miestų vis labiau ‘optimizuojami’, išnaudojant kiekvieną lopinėlį biurams ir namams. O gyvybingos erdvės paprastai labai neoptimalios.

Kur dingsta pirmūnės

Turiu daug visokių idėjų įrašams ir minimaliai laiko. Pradėsiu nuo minties, kurią galvoje vartalioju jau ištisas savaites. Skaičiau šį blogo įrašą: autorė svarstė, kodėl pirmūnės ir aktyvuolės retai tampa lyderėmis už mokyklos ribų. Po to dar perskaičiau labai angažuotą straipsnį apie psichologo eksperimentą, kai jis pabandė sužalotam berniukui pakeisti biologinę lytį ir įtikinti gimdytojas auginti kaip mergaitę. Pasak straipsnio, eksperimentas nepavyko – žmoga grįžo prie savo neva tikrosios lyties. Abu tekstus sieja senas klausimas: kiek žmogų elgesys yra nulemtas lyties požymių, ką galima pakeisti, o ko ne? Skaitykite toliau

Dienos skaičius: kiek lietuvių migravo dėl darbo 2005 m.

Darbe skaitau Eurofound ataskaitą „Foundation findings: Mobility in Europe – The way forward“. Ji remiasi 2005 m. Eurobarometro apklausa. Pastaroji rodo, kad Lietuvos gyventojos paprastai nelinkusios keisti gyvenamosios vietos dėl darbo:

Lietuvos gyventojos dėl darbo kraustėsi mažiau nei Latvijos ir Estijos, o visos baltės ir lenkės kartu gerokai atsiliko nuo skandinavių. Tiesa, apklausos metodologija tikrosios padėties neparodo. Juk apklaustos šalies gyventojos. Greičiausiai skandinavės padirbo ir grįžo, o Rytų Europoje tos, kas išvažiavo, tapo apklausos subjektėmis kitoje šalyje 🙂

Kita vertus, tikėtina, kad dabar vaizdelis būtų gerokai kitoks.

Dar kartą apie aistringas diskusijas

Anądien štai šios vasaros mokyklos organizatorius, su kuriuo šiaip nebendrauju, pakvietė į programos atidarymą. Turėjau priežasčių ten neiti, bet vienas dalykas, kuris mane domina apie šią programą, yra E.Zuroff’o dalyvavimas. Kaip žinia, su šia garsia asmenybe padariau interviu, kuris buvo suplanuotas žurnalui „IQ“, bet galiausiai atsidūrė „Bernardinuose“. Įdomu, ar jis jau Lietuvoje? Sklinda gandai, kad iškilo tam tikrų nuomonių neatitikimų tarp vasaros mokyklos organizatorių. Tačiau patikimos informacijos neturiu. Man labai smalsu, ar žiniasklaida pasigaus E.Zuroff’o atvykimą. Ypač turint galvoje tai, kad rugpjūtį žiniasklaida tradiciškai kenčia nuo naujienų bado. O komentuoti, kaip visada, yra ką. Nebuvo jokios oficialios reakcijos dėl Panerių memorialo išniekinimo (nuotrauka ir komentaras), kur kažkas rusiškai užrašė „Hitleris buvo teisus“ (beje, įdomu, ką ten veikia garsaus „tagerio“ Solomon parašas? Ar tik nebus save pasiskelbęs maištininkas išniekinęs memorialą pirmiau nei nacės?). Priimtas sprendimas dėl kompensacijos dėl žydžių (jei pamiršote, kodėl rašau moteriškąja gimine) religinių bendruomenių turto, kuris sulaukė nevienaprasmiškų reakcijų. Skaitykite toliau