Mėnesio archyvas: sausio 2015

Naujoji intelektinių kūrinių ekonomika

Šiandien Kultūros ministerijoje vyko spaudos konferencija apie piratavimą, kurioje išsakyti seniai visiems girdėti argumentai. Aš suprantu autorių norą uždirbti iš kūrybos ir jį gerbiu. Pati puikiai prisimenu, kai dirbau Atgimime ir dažnai girdėdavau iš skaitytojų: „Jūs puikiai dirbat, labai mėgstu šį laikraštį,“ bet paklausus, kada paskutinį kartą pirko arba prenumeravo, atsakydavo, kad laukia, kol straipsnius „nusiurbs“ Delfi ir galės perskaityti nemokamai.  Kūrėjos (kodėl moteriškoji giminė?) gyvena kapitalistinėje visuomenėje ir neturi jokių lengvatų nei pavalgyti, nei išsinuomoti būsto. Dar daugiau, po švietimo reformos muzikinis išsilavinimas Lietuvoje yra labai brangus. Visgi norėčiau priminti, kad intelektinių produktų kūrėjos labiau nei bet kas kitas veikia ne tik tradicinėje prekių, bet ir įvaizdžių bei ištikimybės ekonomikoje. Skaitykite toliau

Čečėnija naujame minčių žemėlapyje

Kai vaikystėje pradėjau skaityti laikraščius, Čečėnija juose būdavo minima kaip broliška tauta, besivaduojanti iš priespaudos. Iš tų laikų Vilniuje liko Čečėnijos skveras, Kaune – Čečėnijos aikštė. Lietuva teikė prieglobstį sukilėliams ir jų šeimoms. Tačiau jau kokius 15 metų apie Čečėniją negirdime beveik nieko teigiamo. Spėčiau, kad daugeliui buvusi broliška tauta asocijuojasi su Ruklos socialinėmis problemomis, o galbūt yra tapusi dar viena stereotipais apipinta musulmoniška visuomene. Negi nebeįdomu sužinoti, kas ten vyksta?

Skaitykite toliau

Padalyta Nikosija: straipsnis Kauno žiniose

„Kauno žinios“ išleido mano straipsnį apie padalytą Nikosiją: ką mes matėme jos turkiškoje bei graikiškoje dalyse ir buferinėje zonoje. Buvo proga prisiminti ir prieš beveik ketverius metus Kembridže išklausytas paskaitas.

Ne viską pavyko apžiūrėti, ką norėjosi, bet visokių pastebėjimų turiu daugybę. Šiaurės Kipras, kaip dabar ir Izraelis, nebeantspauduoja pasų, o duoda atskirą lapelį. Turėsiu jį atminimui: jame net po keturis atvykimo ir išvykimo antspaudus, beveik visi iš Nikosijos patikros punktų. Viena pora – pirmasis atvykimas į Šiaurės Kiprą ir galutinis išvykimas. Bet kiti – įžengimas į graikiškąją Nikosiją su turkiškosios gyventoju ir du įžengimai vien tik į buferinę zoną. Ilgam įsimins, kaip ėjome zonos parodyti (nes mes gi jau veteranės) naujai pažįstamai iš Ukrainos ir kartu pasitikti iš Pietų atvykstantį mus pasisvečiuoti priėmusio šiauriečio CSerio draugą (nebuvome jo anksčiau mačiusios, bet nesunkiai atpažinome ir pašaukėme).

Nikosijoje praleidome daugiau dienų nei kituose miestuose, nors turistiškai ją apžiūrėti užtektų ir vienos ar pusantros. Bet buvo įdomu tiesiog šniukštinėti, kalbėtis ir treniruoti antropologinius „raumenis“.