Kai vaikystėje pradėjau skaityti laikraščius, Čečėnija juose būdavo minima kaip broliška tauta, besivaduojanti iš priespaudos. Iš tų laikų Vilniuje liko Čečėnijos skveras, Kaune – Čečėnijos aikštė. Lietuva teikė prieglobstį sukilėliams ir jų šeimoms. Tačiau jau kokius 15 metų apie Čečėniją negirdime beveik nieko teigiamo. Spėčiau, kad daugeliui buvusi broliška tauta asocijuojasi su Ruklos socialinėmis problemomis, o galbūt yra tapusi dar viena stereotipais apipinta musulmoniška visuomene. Negi nebeįdomu sužinoti, kas ten vyksta?
Lietuva jau kurį laiką nepalaiko nė vienos musulmoniškos visuomenės kovos už nepriklausomybę. Jungtinėse Tautose aktyviai blokuoja visas Palestinos savivaldos valstybingumo iniciatyvas, Čečėniją irgi užmiršo. Kadaise, kad įsiteiktų JAV, Lietuva pasisiūlė perimti kelis buvusius Gvantanamo kalinius (mano straipsnis apie tai su kažkodėl nukąstu pirmu sakiniu). Bet, kai gavo notą iš Kinijos dėl separatistų uigūrų, reikalą tuoj pat užmiršo. Manau, po Bostono sprogdinimų, kur pagrindiniai įtariamieji yra čečėnai, Lietuva galutinai atsiribojo nuo bet kokio Čečėnijos nepriklausomybės judėjimo palaikymo. Įdomu, ar kada nors ir aikštes pervadins. Lietuva dabar palaiko konsoliduotas tautines valstybes, kurios kaunasi dėl savo sienų ir teritorijų išsaugojimo (Izraelį, Gruziją, Ukrainą konsolidacijos procese).
O kas per tą laiką vyko Čečėnijoj? Nuo 2007 m. prezidentas R.Kadyrovas stiprino savo valdžios gniaužtus, užtikrino, kad jam ištikimos grupuotės kontroliuotų ir patruliuotų visuomenę. Vietoje separatistinės kovos prieš Rusiją, atrodo, kovoti nusiteikę vyrai pasklido kitur. Šiandien kaip tik aptikau interviu su fotografe, Atviros visuomenės fondo stipendininke Diana Markosian. Kviečiu paskaityti, pažiūrėti ir sužinoti šį tą apie Čečėnijos aktualijas.