Mėnesio archyvas: balandžio 2013

G.Grušaitės knyga „Neišsipildymas“

Perskaičiau Gabijos Grušaitės „Neišsipildymą“ – jau kurį laiką buvo smalsu, nes klausiau jos pristatymo knygų mugėje. Renginyje autorė man pasirodė pretenzinga, bandė pasirodyti labai unikali ir nelietuviška (reikėjo išgirsti, kaip ji taria „Dabar gyvenu Malaizijoje“), nors panašios ar dar įdomesnės biografijos lietuvių pažįstu būrį, ir nė viena taip nesigiria apie tai. Bet nesvarbu, šaunu, kad pasirodė toks provokuojantis ir savitas romanas apie emigrantes. Norėčiau, kad emigrančių romanų būtų daugiau. Perskaičiau su susidomėjimu, nors sakyčiau, kad reikia gerokai pašlifuoti.

Skaitykite toliau

Delfi apie konvenciją prieš smurtą

Parašiau komentarą į Delfi. Šiaip neturiu laiko užsiimti atsakinėjimais ir netgi žiniasklaidinę veiklą paskutiniu metu stengiuosi orientuoti kitur, bet buvo baisu pagalvoti, koks iškreiptas vaizdas nusės Delfi skaitytojų galvose po G.Vaitoškos teksto. Jis nepasivargino pagūglinėti, kas yra postfeminizmas ir kas yra radikalusis feminizmas, o jo skaitytojos dar mažiau pasivargins. Taigi parašiau šį tekstą ir pabandžiau paaiškinti, kas yra kas. Tačiau jau gavau pastabą, kad rašau per daug akademiškai.

Blogai. Aš neįsižeidžiu, jei kas pasako, kad akademinis mano tekstas per daug publicistinis. Publicistinį stilių vertinu labiau nei akademinį, o suprantamumas ne specialistams man – didelė vertybė. Žinoma, konsultaciniame darbe, jei man sako, kad stilius – ne politikos analizės, tai reiškia, kad reikės perrašyti. Tačiau iš visų stilių labiausiai vertinu publicistinį ir būtent juo noriu geriausiai rašyti. Taigi mane neramina, jei net išsilavinusiai žmogai mano tekstas sunkiai suprantamas. Taip ir išeina, kai dirbi kelis nesusijusius darbus…

Cosmopolitan laužia tylos apie moterų sekso turizmą sieną

Įdomi tema. Nesvarbu, kad Karibai – ne šalis, o universitetas – Ben Guriono, bet surinkta įdomių faktų. Aš esu prieš neturtingų šalių gyventojų egzotizavimą ir objektifikavimą, bet tai, kad moterys važiuoja sekso ieškoti, tai visgi slepia tam tikrą revoliucinę žinutę mūsų kultūroje, kurioje moteris neva „duoda“ (jei tai daroma be pagarbos) ar atsiduoda (jei su pagarba). Taigi pratinkimės – moterys turi seksualinių poreikių, kurie dargi gali laaabai nepatikti mūsų „Lietuva – lietuviams“ triukšmautojams.

Bent jau aš nebuvau skaičiusi tokio straipsnio, kuris siųstų tokią žinutę: „Viskas čia OK, moterys taip daro, tik nesipasakoja. Štai sąrašiukas, kur galima gauti ir už kiek, – sėkmės, tik nepamiršk apsaugos“. Kaip sako liaudis, gotta love Cosmopolitan.

Darbdavių nepasitenkinimo darbuotojų įgūdžiais šaknys?

Neretai girdime, kad darbdavės Lietuvoje nepatenkintos mokslus ką tik baigusių darbuotojų įgūdžiais. Iš to daroma išvada, kad mokymo įstaigos nepakankamai paruošia darbui, reikėtų labiau orientuotis į praktiką. Darbe skaitydama šią veiksmų programą ir joje pateiktą padėties analizę aptikau, kuo skiriamės nuo daugelio kitų ES šalių, – mokomės daug, bet tik kartą gyvenime. Vakaruose labiau įprasta mokytis po truputį. Taip ir prie darbo rinkos prisitaikyti lengviau.

Šaltinis: 2007-2013 m. „Sanglaudos skatinimo veiksmų programa