Kas, po šimts kalakutų, tas socializmas?

Užsukau į savo gimnazijos direktoriaus Bronislovo Burgio tinklaraštį, kur jis aprašė vieną diskusiją su įvairių šalių jaunimu ir sukėlė debatus tarp komentatorių apie socializmą ir kapitalizmą. Jau seniai norėjau savo tinklaraštyje skirti dėmesio šioms dviem sąvokoms. Leisiu sau pacituoti kelis socializmo apibrėžimus, kuriuos pasiūlė keli B.Burgio tinklaraščio skaitytojai (kalba netaisyta):

Vladas: „socializme resursai atimami iš visų ir visi tampa paramos gavėjais. Visi laukia kol gaus butą, paskyrą automobiliui, kelialapį, taloną baldams ar televizoriui“ ir „nori ne dirbti, bet „dalintis po lygiai““, taip pat „Socializme laikoma kad „liaudis“ tingi, kvaila ir savanaudiška. Todėl niekada nedirbs nepriversta ar neuždraivinta propagandos, nesugebės pasirūpinti savo ir artimųjų senatve ir sveikata, niekad turintis daugiau, jei neatimsi jėga, savanoriškai nepasidalins su vargstančiu. Todėl visus tuos klausimus turi išspręsti partija ir vyriausybė“.
Kęstutis: „Vienas socializmo požymių yra griežti vertikalūs ryšiai ir jokių horizontalių. Iš čia ir slaptumas ir jokios tau pagal hierarchija nereikalingos informacijos, jokių horizontalių vandens raibulių“.
Pats B.Burgis: „1. Biurokratija. Sukurta tokia įmantri, tokia galinga ir didinga biurokratinė sistema, kad menkas žmogelis iškart supranta – jos neįveiks. 2. Atviras slaptumas. Viskas atvira, bet visos durys su kodiniais užraktais… Niekada neišsiaiškinsi, nuo ko priklauso toks ar kitoks sprendimas, kas yra iešmininkas, o kas – bosas, kaip juos perkalbėti, įtikinti, kodėl jie taip skirsto ir pan… 3. Pinigai išleidžiami taip, kad juos deginant būtų daugiau naudos (šilumos). Niekas už tai nebaudžiamas, tik retkarčiais vieni išlaidautojai pakeičiami kitais“.

Savaime suprantama, kokia nors socialistė Prancūzijoje nepasirašytų nė po vienu iš šių punktų. Net ir tarp Lietuvos gyventojų, kaip matome iš šio tinklaraščio įrašo, kyla nesutarimų dėl to, kad vienos kalba apie duoną, kitos apie kleboną. Susitarimas dėl apibrėžimų tikrai padėtų geriau susikalbėti. Antropologės paprastai skiria vadinamuosius etinį (išorinį) ir eminį (vidinį, priklausantį tiriamai grupei) apibrėžimus. Kitaip tariant, yra dalykų, kuriuos vienaip įvardija ir supranta socialiniai mokslai, kitaip – tų dalykų autorės, jei yra, ir dar kitaip – kasdien tuos dalykus aptarinėjančios eilinės žmogos. Vienas pavyzdys, su kuriuo susidūriau savo tyrimuose, – kultūros sąvoka. Antropologijoje kultūra yra praktiškai „ką žmonės dirba visą dieną“ – įvairūs iš socialinių santykių praktikos išmokti elgesio modeliai. Pavyzdžiui, gezų bendravimas – tam tikra kultūra, o apie Londono Sičio bankininkes galima kalbėti tokiomis pat sąvokomis kaip apie Amazonės gentį. O mano informantės kultūrą supranta kaip aukšto lygio meną ir gebėjimą jį įvertinti. Pastaroji kultūros sąvoka yra jos eminis apibrėžimas.

Kiekvieną kartą, kai susiduria teoriniai/analitiniai ir eminiai/„liaudiški“/kasdieniai apibrėžimai, nugalėti pagundą iš aukšto pamokslauti ar primetinėti savo apibrėžimą būtina, bet kartu iškyla dilema: jeigu leidžiame bet kokį „liaudiškų“ apibrėžimų skaičių, tai ar sąvoka iš viso kuo nors padeda? Jeigu aš socializmu vadinsiu valstybinį socialinį draudimą, o jūs – sukarintą diktatūrą, kaip galime diskutuoti apie teigiamus ir neigiamus socializmo bruožus, jo aktualumą šiandien ar jo ateitį?

Daugelis kasdienių socializmo apibrėžimų Lietuvoje kilo iš praeities: santvarka, kurią žmogos pažinojo, formaliai vadinosi socializmu, buvo įvardijami tam tikri idealūs tos santvarkos bruožai, ir joms ta santvarka nepatiko, o tie siektini bruožai atrodė beprasmiai. Teigiamus bruožus (tai, kad gavo neblogą išsilavinimą, nerizikavo gyvybe, vaikščiodamos tam tikrais rajonais, ar galėjo įsigyti kolektyvinį sodą) jos laikė pažangos ir didėjančios žmonijos gerovės produktais, o neigiamus (biurokratiją, skrupulingą reguliavimą ir kišimąsi į asmeninį gyvenimą) priskyrė nekenčiamai santvarkai, o tuo pačiu ir pačiam socializmui. Kita vertus, dabar gyvename Europos Sąjungoje, mūsų išrinktos atstovės prisijungia prie Europos Parlamento Socialistų frakcijos, keičiamės žiniomis su visu pasauliu ir pastebime, kad Kipre ar Japonijoje socializmas reiškia visai ką kita. Ar reikia ieškoti bendro apibrėžimo? O gal kiekvieną idėjinę srovę ar mėginimą pertvarkyti visuomenę įvardyti griozdišku, bet tiksliu užvadinimu, pavyzdžiui, „XX a. vidurio sovietinis socializmas“?

Aš būčiau už tai, kad galėtume analitiškai išgryninti kelis pagrindinius bruožus, leidžiančius susikalbėti, o toliau tikslintume tiek, kiek reikia. Man patinka trinarė politinių ideologijų apibūdinimo struktūra: esamos padėties aprašymas, jos vertinimas, politinė programa (kaip yra, ką apie tai manome, ką daryti). Taigi socializmą apibrėžčiau taip: socializmas – tai valstybės ir kitų esamų institucijų panaudojimas beklasei visuomenei kurti. Socialistės įvardija padėtį taip: kapitalistinė visuomenė yra susiskirsčiusi į socioekonomines klases, kurios save įtvirtina paveldėjimu, ir dirbančioji klasė ilgainiui turi vis mažiau gamybos priemonių kontrolės. Įvertinimas – tokia padėtis neteisinga ir keistina. Politinė programa – socioekonominių klasių palaipsnis ar revoliucinis naikinimas, panaudojant valstybės ir kitų institucijų (prireikus – religinių, kaip Lotynų Amerikoje) turimą įtaką visuomenėje ir išteklius. Praktinis pavyzdys: 1) Tarkime, pastebėjome, kad daug neturtingų šeimų vaikų neturi palankios aplinkos mokytis, ilgainiui atsiriboja nuo pagal viduriniosios klasės standartus sukurto mokymosi proceso, jaučiasi jame nesaugiai ir nepasiekia gerų rezultatų moksle. Taip socioekonominė klasė palaiko savo tęstinumą: formaliai turėdamos laisvą pasirinkimą, jaunuolės nukreipiamos į profesijas, kuriose jaučiasi tvirčiau ir mato daugiau pavyzdžių iš savo aplinkos, bet šis pasirinkimas lemia, kad greičiausiai jos taip pat daug neuždirbs ir nepadidins savo visuomeninio prestižo. 2) Manome, kad tokia padėtis neteisinga ir paneigia laisvą, individualų profesijos pasirinkimą. 3) Reikalaujame nemokamo išsilavinimo, nemokamų būrelių, papildomų išteklių ir pagalbos mokinėms, kurioms sunku mokytis, prieinamų erdvių ramiai ruošti pamokas, profesinio konsultavimo ir pan. Tam reikia pinigų. Sutinkame, kad dirbančiosios, ypač daugiau uždirbančiosios, mokėtų didesnius mokesčius tuo tikslu, kad visos jaunuolės turėtų tikrai prieinamą išsilavinimą ir tikrai laisvą pasirinkimą. Kadangi iki šiol savanoriškos savipagalbos, religinių ar nevyriausybinių organizacijų veiklos nepakako tam pasiekti, nėra pagrindo manyti, kad tai stebuklingai įvyks ateityje, todėl valstybė, savivaldybės ar kitos viešojo sektoriaus institucijos turi tuo pasirūpinti.

Jeigu socializmą apibrėšime kaip socioekonominės (klasinės) nelygybės įvardijimą, pasmerkimą ir veiksmų programos jam pakeisti, panaudojant viešąjį sektorių, propagavimą, diskutuoti bus lengviau. Socializmą, kapitalizmą ir kitas plačias sąvokas geriau laikyti tam tikrais visuomenių gyvenimą struktūruojančiais principais, o ne santvarkomis, nes santvarkos visada tarpusavyje labai skirtingos (pvz. konstitucinė monarchija ir respublika yra skirtingos demokratijos), įvairios ir daugialypės. Taigi, jei socializmą laikysime tam tikru principu, galėsime kalbėti apie socialistinius elementus TSRS, Švedijoje ar šių dienų Lietuvoje ir negaišime laiko lygindamos TSRS praktikos su teoriniais veikalais, kur jų neverta lyginti.

Jeigu taip apibrėšime socializmą, galėsime jį lyginti su kitomis idėjinėmis srovėmis. Socialistės (įskaitant socialdemokrates) nuo kitų kairiųjų, pirmiausia anarchisčių, skiriasi dideliu dėmesiu viešajam sektoriui. Anarchistės linkusios atmesti esamas institucijas (mokesčius, teismus ir t.t.) ir laikyti jas nenaudingomis visuomenės pertvarkai. Dešinėje abejojama pačiu tikslu: konservatorės mano, kad valstybę ir kitas institucijas reikia naudoti kitiems tikslams (palaikyti esamai tvarkai, o ne jai keisti), liberalės laiko jas tvarkos ir vienų kitiems netrukdymo saugotojomis, o keisti visuomenę viešojo sektoriaus ištekliais joms dažnai atrodo per didelė ir išlaidų neverta ambicija. Čia praverčia ir klasikinis gana supaprastintas, bet elegantiškas politikos filosofo Norberto Bobbio apibrėžimas, kad dešinė paprastai teigiamai vertina esamas visuomenės hierarchijas (arba, pridėčiau, laiko jas natūraliomis, neišvengiamomis), o kairė siekia jas išardyti ir pakeisti. Taigi galime diskutuoti keliais lygiais: ar reikia keisti padėtį (kairės-dešinės skilimas), ar įmanoma (pragmatinis/administracinis ir politinis/idėjinis konfliktas) ir ar viešasis sektorius – tinkama priemonė tiems pokyčiams (čia anarchistės ir liberalės, tikėtina, atsidurs vienoje stovykloje).

Ką manote?

21 komentaras apie “Kas, po šimts kalakutų, tas socializmas?

  1. Vladas

    Dar syki sveiki,

    Atrodo mūsų diskusija virto smulkmenišku neproduktyviu pingpongu. Pabandysiu atrasti laiko ir surašyti prielaidas, kuriomis mano nuomone remiasi socializmo teorija, bei savo požiūrį į jas. Gal tai bus kiek konstruktyvesnis priėjimas prie šio klausimo.

  2. Vladas

    Sveiki, Daiva

    Man įdomu, kodėl darote išvadą, jog rūpinimasis savo vaikais trukdo man išplėsti tokius ryšius didesnei ir kraujo ryšiais nesusijusiai bendruomenei? Nes man nepatinka kai mane bando apiplėši ir vėliau duoti išmaldą man ir kitiems o likusius resursus skirti savo partijų finansavimui valdovų rūmų statyboms, viešiesiems pirkimams ir „otkatams“. Aš neprieštarauju mokesčiams iš kurių užtikrintume pragyvenimą neįgaliesiems, beglobiams vaikams ir pensininkams, bet jei jūs norite dirbančių žmonių mokesčių pagalba užtikrinti lygų priėjimą prie visų resursų visiems visuomenės nariams, tai reškia jog tūlas pilietis, leidžiantis dienas prie televizoriaus su bambaliu alaus bei jo vaikai turi gyventi taip pat kaip ir intensyviai dirbantys („nes jie, būdami 15 metų, turėjo galimybę mokytis“). T.y. dirbantis neturi teisės gyventi geriau nei srebiantis alų. Todėl Sovietų Sąjungoje dauguma ir nedirbo, o tik smaukėsi iš kampo į kampą.
    Man rodos yra segmentas žmonių, kurie vengdami atsakomybės už save, savo šeimą ir savo vaikus, bando savo problemas globalizuoti ir „rūpintis viso pasaulio vaikais“. Pasiekti, kad visi rūpintųsi visais ir niekas už nieką nebūtų atsakingas. Kaip neparuošę pamokų aštuntokai, kad agituoja iš pamokos pabėgti visą klasę. Ar graikai, kurie nori nedirbdami turėti lygų su vokiečiais „priėjimą prie resursų“.

    Beje, jau antrą kart ignoravote klausimą kodėl Amerikos piliečiai, turintys visas galimybes legaliai įsidarbinti, nesugeba išsikapstyti iš savo ekstremalaus skurdo salų, o emigrantai, netgi nemokėdami anglų kalbos ir dirbdami nelegaliai ten dažniausiai nenusirita?
    Taip pat ignoravote klausimą, kodėl Europos šalių profsąjungos nekuria pažangių viso kolektyvo valdomų įmonių. Nes bent jau Skandinavijos profsąjungos valdo tokius kapitalus, apie kuriuos vidutiniai verslininkai net nesapnuoja.

  3. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    @Vladas:
    > Man rodos jūs egalitarizmą suprantate pinigine prasme, kaip vienodas kiekvieno žmogaus finansines galimybes ir vienodas galimybes valdyti gamybos priemones.

    Anaiptol. Turiu galvoje lygią, nuo finansinių išteklių nepriklausomą prieigą prie viešųjų paslaugų (sveikatos apsaugos, išsilavinimo, teisinės apsaugos). Taip pat bazinių poreikių, tokių kaip maistas ir pastogė, užtikrinimą visiems. Tai nėra padaryta.

    > Vaikais, kuriais dėl objektyvių priežasčių negali pasirūpinti jų artimieji, fiziškai bei protiškai neįgaliais asmenimis, išvystyta kapitalistinė ekonomika taipogi pajėgi pasirūpinti ir rūpinasi.

    Nesutinku. Jomis rūpinasi institucijos, sukurtos pagal socialistinius principus ir išlaikomos iš mokesčių. Reformistinis socializmas didele dalimi prisidėjo prie kapitalizmo išlikimo, nes nuramino darbininkes.

    > Užjaučiu ir man nuoširdžiai gaila, kad tavo tėvai negalėjo tau padėti ir nuo 15 metų sąlygas mokytis tau sudarė valstybė

    Juk sakiau priešingai – tėvai padėjo, kuo galėjo. Tai yra viduriniosios klasės privilegija ir ne visi tėvai tai gali.

    > Manau šeimos institutas, kuris atsirado kartu su resursais, viršijančiais minimalų išgyvenimo lygį ir galimybe rūpintis savo vaikais labiau nei visais, dar tikrai neatgyveno.

    Tačiau jis, kaip žinome, savaime neužtikrina, kad vaiko poreikiai bus patenkinti.

    > Mane nuo gimimo iki 23 metų išlaikė, rėmė, sudarė sąlygas mokytis ir tobulėti mano tėvai. Aš jiems esu dėkingas ir suprantu, jog tos skolos niekuomet nesugebėsiu jiems atiduoti. Tačiau aš ją atiduodu savo vaikams, o šie mano anūkėms. Toks gyvenimas.

    Būtent. Tik kodėl Jums tokius ryšius taip sunku išplėsti didesnei ir kraujo ryšiais nesusijusiai bendruomenei?

    > vienas Argentinos verslininkas atlikinėja eksperimentus su iš tėvo paveldėta įmone

    Aš ne apie tą atvejį. Savininkės nusprendė persikelti į pigesnę šalį ir išardyti fabriką. Darbininkės užėmė pastatą ir įrengimus ir tvarkosi savarankiškai. Tai buvo pakartota dar keliuose fabrikuose.

  4. Vladas

    Daiva, sveiki.

    Manau sutiksite, kad jūs savo paskutinio komentaro pradžioje kalbate apie vieną pagrindinių kapitalizmo požymių – darbo pasidalijimą ir specializaciją (vieni tiesia kelius, kiti vairuoja autobusą, dar kiti siuva palaidinę ir t.t.). Jis be abejonės yra žymiai efektyvesnis ekonomikos būdas nei feodalinis natūrinis ūkis (ta forma būdinga ir visoms dar ankstesnėms formacijoms), kurį priešpastatote darbo pasidalijimui („jei pačiam tektų pasisiūti drabužius ir pasitaisyti stogą“).
    Atsidėkojimui už kiekvieno nario indėlį į darbo pasidalijimu paremtą ekonomiką ir jo įvertinimui kartu su specializacija vystėsi ir prekiniai – piniginiai santykiai. Bent šiuo metu tai atrodo neišvengiama ir labai efektyviai veikianti šiuolaikinės ekonomikos dalis.

    Vėliau jūs darote staigų minties šuolį į pirmykštės bendruomenės laikus kai visi resursai, nepriklausomai nuo atskiro nario indėlio buvo paskirstomi visų narių išmaitinimui ir išlikimui užtikrinti. Esant labai menkam darbo (medžioklės) efektyvumui ir pastoviai bado grėsmei riboti resursai skirstomi centralizuotai, nes kitaip silpnesnieji paprasčiausiai neišgyventų ir galiausiai kiltų išnykimo grėsmė visai bendruomenei. Bet leisčiau sau suabejoti, kad ir tais laikais egzistavo paskirstymo lygybė. Galintis medžioti valgė daugiau, nes kitaip jis nepavytų elnio ir badu mirtų visi.
    Iš tikro, ir šiais laikais, ekstremaliais atvejais, kai nedidelė grupė žmonių, gamtinės ar techninės katastrofos pasekmėje tampa atskirta nuo likusio pasaulio ir dėl ribotų resursų iškyla grėsmė kelių ar visų asmenų gyvybei, prekiniai piniginiai santykiai praranda savo reikšmę ir grįžtama prie centralizuoto paskirstymo nepriklausančio nuo kiekvieno indėlio. Tai teisinga, sveikintina ir humaniška, bet tik tokiomis sąlygomis (kai nuskendus laivui žmonės atsiduria negyvenamoje saloje ar po lėktuvo katastrofos – džiunglėse). Tikiuosi, kad socialistėms nepavyks į tokią situaciją įstumti atskiros šalies ar viso civilizuoto pasaulio, nors jūs kažkodėl vis sugrįžtate prie išsigelbėjimo nuo bado ir minimalaus pragyvenimo lygio užtikrinimo temos.

    Aš suprantu kas yra masto ekonomija, bet ji ne visada absoliuti panacėja netgi ekonomikoje ir gamyboje (priešingu atveju visą gamybą pasaulyje jau valdytų viena didžiulė korporacija). Gal būt masto ekonomiją tenkinant žmonių poreikius turėtų kažkokią prasmę, jei kalbėtume apie pačių minimaliausių gyvybinių poreikių patenkinimą, išsigelbėjimą nuo bado ir minimalaus būsto apsaugančio nuo lietaus bei šalčio suteikimą, bet (vėl pasikartosiu) manau kalbame ne apie pirmykštę bendruomenę, o apie šalis su išvystyta ekonomika, kur žmonės turi perteklinius resursus (lyginant su minimaliais, užtikrinančiais išlikimą), kuriuos naudoja labai skirtingiems tikslams: kultūrai, prestižui, švietimui, sportui, pramogoms, kelionėms ir t.t. Neįsivaizduoju kokia įmanoma masto ekonomija tenkinant tokius skirtingus poreikius. Taip pat būtina įvertinti, jog žmonės turi labai skirtingą poreikį darbui ir pinigams. Vienas aria po 12 valndų į dieną, be išeiginių, nes nori mandro namo ar automobilio, o kitam užtenka dirbti pusę dienos, nes labiau vertina iškylas pėsčiomis su vaikais. Jam smagiau praleisti vakarą prie laužo, nei spoksoti į plazminį teliką per visą sieną. Kaip centralizuotai ir teisingai patenkinsite tokių žmonių poreikius? Viską nusavinę, kiekvienam duosite po televizorių ir palapinę?

    Atrodo mes skirtingai suprantame ne tik kas tai yra „mano pinigai“ bet ir žodis „egalitarinis“ ar „egalitarinė visuomenė“ mums reiškia labai skirtingus dalykus. Man rodos jūs egalitarizmą suprantate pinigine prasme, kaip vienodas kiekvieno žmogaus finansines galimybes ir vienodas galimybes valdyti gamybos priemones. Kiek keista, kad socialistės iš viso išorinių parametrų pagal kurios galime lyginti žmones spektro (dar gali būti amžius, lytis, odos spalva, fizinė jėga, talijos apimtis, intelektas, muzikinė klausa, regėjimo aštrumas ir t.t.) pasirenka tokį kapitalistinį rodiklį – pinigus. Pinigai ar valdomo kapitalo kiekis (nors jūs ir akcentuojate paveldėjimą) yra daug nestabilesnė žmogaus savybė netgi nei amžius, tikėjimas ar sveikata. Jau nekalbant apie lytį, rasę, ar akių spalvą.
    Mano žodyne „egalitarinis požiūris“ reiškia, kad visus žmones a‘priori laikome vertingais nepriklausomai nuo rasės, lyties, amžiaus, valdomo turto, išpažįstamos religijos ar bet kurio kito požymio. Manau kiekvienas žmogus yra vertingas nepriklausomai nuo to kiek jis turi pinigų ir kokio lygio gamybinius procesus jis sugeba suvaldyti.

    Perfrazuojant liaudies patarlę: „neturtas – ne yda“ galiu pasakyti, jog „turtas pats savaime taipogi ne nuodėmė“.
    Pasikartosiu trečią kartą. Manau, jog šiuolaikinis ekonomikos ir technikos išsivystymo lygis kapitalistinėse šalyse leidžia bet kuriam piliečiui, neturinčiam rimtų fizinių ar psichikos problemų, savo jėgomis ir savo darbu aprūpinti save ir savo šeimą (pasiskiepyti pamaitinti, aprengti, apgyvendinti, išsilavinti ir kultūrintis). Ir gyventi oriai. Vaikais, kuriais dėl objektyvių priežasčių negali pasirūpinti jų artimieji, fiziškai bei protiškai neįgaliais asmenimis, išvystyta kapitalistinė ekonomika taipogi pajėgi pasirūpinti ir rūpinasi. Jei šiuo metu kažkas badauja ar vargsta ekstremalaus skurdo salose, tai būtina išsiaiškinti, kodėl taip yra ir tą problemą spręsti. T.y. stengtis, kad nebūtų vargstančių, bet atrodo socialistes labiau rūpinasi, kad nebūtų klestinčių.
    Beje jūs taip ir neatsakėte į klausimą, kodėl kai kurie amerikiečiai, nuo gimimo turintys tos šalies pilietybę, socialines garantijas ir laisvai kalbantys angliškai, visą gyvenimą prasimurgdo savo ekstremalaus skurdo salose, kai tuo tarpu nelegaliai į Ameriką atvykę rytų europiečiai sugeba adaptuotis ir integruotis į dirbančią bei save išlaikančią visuomenę, kartais net neišmokę tos šalies kalbos.

    Rimčiausia problema, jog daugybei žmonių (ir ne tik kapitalistinėje visuomenėje) būdingas „Karlo Markso sindromas“ todėl jie negali ramiai ir oriai gyventi matydami greta savo namo didesnį ir prabangesnį kaimyno namą, naujesnę kaimyno mašiną, jaunesnę žmoną, ar geriau besimokančius vaikus. Šis sindromas „kerta“ visus iš eilės ir proletarus ir daugumą verslininkų, kurie savo verslus vysto vedini noro pasistatyti didesnį namą, įsigyti brangesnį nei kolegos automobilį ar nušauti dramblį. Tačiau bandymas savo ir kitų žmonių neurotinio pobūdžio problemas išspręsti siekiant prie jų pritaikyti visą visuomenę, švelniai tariant – nepateisinamas.
    Užjaučiu ir man nuoširdžiai gaila, kad tavo tėvai negalėjo tau padėti ir nuo 15 metų sąlygas mokytis tau sudarė valstybė, bet suprask, tai nesuteikia teisės tau siekti iš kitų vaikų atimti tėvus, o iš tėvų galimybę rūpintis savo vaikais ir juos paremti. Manau šeimos institutas, kuris atsirado kartu su resursais, viršijančiais minimalų išgyvenimo lygį ir galimybe rūpintis savo vaikais labiau nei visais, dar tikrai neatgyveno. Nors bolševikai tvirtino, kad žengiant į komunizmą jis nunyks. Gal taip ir kada nors atsitiks, bet gal nereikia jo naikinti panaudojant valstybę ir kitas esamas institucijas.
    Mane nuo gimimo iki 23 metų išlaikė, rėmė, sudarė sąlygas mokytis ir tobulėti mano tėvai. Aš jiems esu dėkingas ir suprantu, jog tos skolos niekuomet nesugebėsiu jiems atiduoti. Tačiau aš ją atiduodu savo vaikams, o šie mano anūkėms. Toks gyvenimas. Nemanau, kad geriau būtų kūdikius auginti F.B.Skinerio siūlomuose „akvariumuose“, o vaikus – internatuose.

    Apie tai, kad vienas Argentinos verslininkas atlikinėja eksperimentus su iš tėvo paveldėta įmone teko girdėti, bet neteko to matyti savo akimis. Jei ta forma efektyvi ir pažangi, tai kodėl tokių įmonių darbininkai ir profsąjungos iki šiol nesteigia Europoje (bent jau Skandinavijoje). Manau nei vienas kapitalistinės visuomenės įstatymas tam netrukdo.

  5. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    @Vladas:
    Na, manau, kad skirtingai suprantame, ką reiškia „mano pinigai“. Egalitarinė visuomenė ir socialinė atsakomybė remiasi suvokimu, kad esame tarpusavyje susijusios. Aš dabar dirbu protinį darbą ir uždirbu pinigus dėl to, kad man nereikėjo užsidirbti duonos kąsnio, kai buvo 15 metų, niekas netrukdė ruošti pamokų, skatino ir apdovanojo už pastangas. Ne visos turėjo tokią prabangą. Lygiai taip pat mano palaidinė kainavo 7 eurus, nes darbininkės dirbo už tiek, kad man būtų įmanoma ją už tiek nusipirkti, ir šiandien atvažiavau į darbą autobusu dėl to, kad darbininkės vairavo, šlavė, prižiūrėjo… Visos esame vienos kitoms reikalingos ir būtent dėl to funkcionuojame kaip visuomenė. Gerbiu Jūsų norą pačiam savo pastangomis pamaitinti ir aprengti vaikus, bet kiek turėtumėte laiko tiesiog prasmingai su jais bendrauti, jei reikėtų ir drabužius pasisiūti, ir stogą pasitaisyti? Gyvename ne džiunglėse. Taigi dar kartą: turime daugybę dalykų dėl to, kad jie mums yra pigiai prieinami, arba dėl to, kad tam tikros institucijos mums juos užtikrina. Nutiesiami keliai, išmokslinama „darbo jėga“… Tada galite investuoti ir įsivaizduoti, kad tų darbininkių pastangomis pagaminęs ir tais keliais nuvežęs prekes pats savarankiškai užsidirbote pinigus.

    Manau, bazinių poreikių (tokių kaip maistas, pastogė) patenkinimas ne tik nepaverčia žmogų „gyvulių banda“, bet, priešingai, leidžia kūrybinę energiją nukreipti nuo išlikimo į aukštesnius dalykus. Tai, kad mūsų technologinės pažangos sąlygomis vis dar yra kaimų be vandentiekio ir kai kurioms tenka rūpintis, kaip prasimaitinti, yra nesusipratimas ir didelė neteisybė.

    Dar kartą pakartosiu: mums, viduriniajai klasei, visuomenė labai daug davė, kad būtume toje padėtyje, kurioje esame. Todėl būtų sąžininga atiduoti visuomenei menką dalį to, ką uždirbame, naudodamosi jos infrastruktūra. Galite sakyti, kad tai galėtume padaryti pačios, nieko neverčiamos. Tik kažkodėl nedarome, nes įsivaizduojame, kad visko pasiekėme nieko nepadedamos.

    Reiktų parašyti man atskirą tinklaraščio įrašą apie resursų centralizacijos naudą ir žalą. Tačiau faktas tas, kad, surinkus pinigus iš daug žmogų, galima iš kiekvieno rinkti po mažiau ir su tais pinigais nuveikti daugiau, nei kiekvienai atskirai susimokant už kiekvieną prekę ar paslaugą. Paprasta masto ekonomija.

    Dėl minėtų šalių atitikimo etiniam socializmo apibrėžimui, ne visai sutinku. Palyginkite strategijas:
    – Klasikinis marksizmas (deterministinis/idealistinis revoliucinis socializmas): socializmas yra logiška sudėtingų pramoninių visuomenių raidos kryptis, kylanti iš žemesniosios klasės pasipriešinimo. Turtingose, pažangiose visuomenėse jis atsiras taikiai, visoms klasėms supratus beklasės visuomenės pranašumus, o labiau pasidalijusiose visuomenėse kils konfliktų, bet ilgainiui socialistiniai principai įsitvirtins. Perėjimas prie socializmo turi būti globalus ir daugmaž vienalaikis.
    – Leninizmas (pragmatinis revoliucinis socializmas, arba socializmas vienoje valstybėje): socializmas yra teisingiausia sudėtingų pramoninių visuomenių valdymo forma, bet ją būtina aktyviai sukurti. Kadangi nėra galimybės to pasiekti globaliai, reikia pradėti kuriant socializmo salas ten, kur socialistinės jėgos sugeba ateiti į valdžią. Perėjimas prie socializmo lokalus, bet revoliucinis (viskas iš karto).
    – Socialdemokratija (pragmatinis reformistinis socializmas): socialistiniai principai turi būti aktyviai diegiami kapitalistinėse visuomenėse, nelaukiant (ir neplanuojant) jokios revoliucijos. Aukštesniosios klasės supras socialistinių principų pranašumus, kai pamatys, kad tik socialistiniai principai užtikrina tikrai lygią individų konkurenciją dėl resursų ir darbo vietų. Perėjimas prie socializmo palaipsninis ir lokalus.
    – Naujoji kairė (turiu galvoje bendrą idėjinę srovę, ne NK95): kapitalistiniai principai itin giliai įsišakniję sudėtingose pramoninėse visuomenėse, todėl tikėjimas tuo, kad galima sukurti socializmą, komunizmą ar anarchinę visuomenę didžiąja dalimi prarastas. Tačiau tam, kad visuomenėse būtų daugiau lygybės ir mažiau klasinio pasidalijimo, reikia aktyviai palaikyti, diegti ar, kur yra, saugoti socialistinius principus. Nė viena santvarka nėra sukurta kartą ir visiems laikams – tai nuolatinis darbas, derybos ir konfliktai, siekiant, kad šie principai veiktų (globalus idealistinis reformistinis socializmas).

    Taigi lokalus pragmatinis revoliucinis socializmas minėtose valstybėse siekė panaikinti egzistuojančias klases, naudojantis valstybe ir kitomis institucijomis, bet po to, laikant tikslą pasiektu, daugiau nieko nebesiūlė naujai pertvarkytai visuomenei. Ilgainiui jose išsikristalizavo naujos klasės (armija Šiaurės Korėjoje, partiniai biurokratai buv. TSRS), kurios savo ruožtu išnaudojo/a kitas klases, tačiau valstybė ir kitos institucijos naudojamos ne toms klasėms naikinti (beklasei visuomenei kurti), o, priešingai, porevoliucinėms klasėms konservuoti. Todėl šios visuomenės neatitinka mano siūlomo etinio socializmo apibrėžimo.

    Demokratiją – į darbovietes: darbininkių dalyvavimas priimant įmonės raidos sprendimus (plėstis, trauktis, imtis naujos veiklos, mažinti kaštus, skirstyti pelną, perkelti padalinį…) ir kasdienio darbo organizavimo sprendimus (darbo grafikas, atostogos, darbovietės aplinka, kompensavimas už žalą sveikatai…). Programa minimum – veikti per profsąjungas, maksimum – darbininkės renka tarybas, skiria ir atleidžia įmonės valdytojas. Argentinoje yra taip veikiančių fabrikų.

  6. Vladas

    @Daiva:
    Daiva, man sunku suprasti kur čia tas socializmo žavesys, kai tavo pinigus atima su mokesčiais ir dalį patrupina atgalios kaip išmaldą (pašalpas, paramą, išmokas, kompensacijas ir lengvatas). Na nebent tai gali žavėti veikėjus kurie renka mokesčius ir dalina išmaldą (skirsto tas pašalpas). Man rodos mes labai skirtingai suprantame, kas tai yra orus gyvenimas. Kiek suprantu socialistėms orus gyvenimas reiškia kad tu ir tavo vaikai yra paskiepyti, pamaitinti ir apgyvendinti. Na, kaip gyvūnai zoologijos sode ar gero ūkininko banda. Man orus gyvenimas asocijuojasi visų pirma su tuo, jog pats sugebi paskiepyti ir pamaitinti save ir savo vaikus, bei suteikti jiems pastogę ir nereikia gyventi su ištiesta ranka, o greičiau pats gali padėti silpnesniam ar ištiktam nelaimės, Bet čia jau matyt netgi ne politinių pažiūrų, bet pasaulėžiūros ar netgi tikėjimo klausimas.
    Gal būt socializmo žavesys tame jog jis sugeba greitai įtikinti žmones, kad gauti paramą yra puiku, o gyvenimas iš pašalpų yra orus ir garbingas, jei tavo vaikai pradinukai gauna visavertį labdarinį maitinimą. Atrodo tie principai iš tikro veikia. Jei prieš septynis metus, kai seniūnija pasiūlė už tris hektarus pievos sodyboje mokėti man išmokas, aš atsisakiau, nes maniau, jog ta parama turėtų būti skiriama vargstantiems kaimo žmonėms. Tai dabar kasmet tvarkingai susipildau popierius ir pasiimu tą pusantro tūkstančio litų. Man baisu, nes aš jaučiu, kad tampu išmaldos gavėju ir su tuo susitaikau. Žentas mane ramina liaudies išmintim: „Duoda – imk, muša – bėk“ ir aiškina, kad galvočiau, jog taip atsiimu dalį sumokėtų mokesčių.
    Dar vienas oraus gyvenimo požymis pagal Marksą: berods brošiūroje“Apie samdomą darbą ir kapitalą“ buvo išdėstytas maždaug toks požiūris „Žmogus gali visai oriai ir ramiai gyventi net ir labai mažame namelyje ir jis tenkins visus jo poreikius, kol aplinkui stovės tokie patys maži nameliai. Bet jei greta kažkas pasistatys rūmus, tas namelis, jo šeimininko akyse, virs pasigailėtina lūšna, gyvenimas kurioje taps žeminantis ir pasigailėtinas“
    Man atrodo, jog socialistės vadovaujasi tuo pačiu požiūriu.

    Kiek suprantu nesiginčiji, kad mano minėtos socialistinės šalys pilnai atitinka tavo pateiktą etinį socializmo apibrėžimą (socializmas – tai valstybės ir kitų esamų institucijų panaudojimas beklasei visuomenei kurti), bet papildomai pateiki dar vieną fantazijos šalies lozungą (‘valstybės valdyme pasiektą demokratiją – į darbovietes’). Aš vis bandau nuo lozungų diskusiją perkelti arčiau realaus gyvenimo, todėl gal gali „išskleisti“ ką reiškia tas lozungas. T.y. apie kokią demokratiją kalbame (pvz. Lietuvos Seimas, Vyriausybė ir savivaldybės, ar tai tikrai demokratiška valstybės valdymo forma) ir kaip ta valstybės valdyme pasiekta demokratija bus perkelta į konkrečią darbovietę.

  7. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    Vladai, betgi čia ir yra socializmo žavesys: nereikia dėkingumo ir nusižeminimo. Orus gyvenimas yra teisė. Ne tik mama ir tėtis atsakingi už vaiką, bet ir visuomenė, jos institucijos. Mažos žmogos negali nusipirkti skiepų, bet, padarius teisingą (moksliškai pagrįstą) sprendimą, galima užkirsti kelią pirmalaikei mirčiai. Taip pat ir sveikai maitinant pradinukes, galima palengvinti tokias bėdas kaip sunkumas išlaikyti dėmesį, o tai padeda pasiekti geresnių mokymosi rezultatų. Kad vairuotum automobilį, reikia išlaikyti egzaminą, o kad augintum žmogą – nereikia, bet ar nemanote, kad žmogos augimas yra per svarbus ir per atsakingas reikalas, kad paliktume savieigai?

    Taip, TSRS buvo daug socializmo principų, bet trūko vieno svarbaus. Svarbus socializmo principas – ‘valstybės valdyme pasiektą demokratiją – į darbovietes’, o TSRS pasirinko ‘kapitalistinių darboviečių valdymo sistemą – į valstybę’. Todėl angliškai XX a.sovietinis ‘socializmas’ dažnai vadinamas ‘state capitalism’.

  8. Vladas

    Dar syk sveiki,

    Suprantu, kad jūs Daiva nelaikote savęs ištikima socialiste, bet šiuo metu neturiu tikros socialistės, į kurią galėčiau kreiptis, o norisi susisteminti ir užrašyti savo mintis apie socializmą (ir kapitalizmą, jo problemas, bei perspektyvas) ir patogiau tai daryti adresuojant jas kažkam:).

    Puiku, kad jau Marksas suprato, jog „kapitalistinėje visuomenėje didėja produktyvumas, o technikos proveržis leidžia gaminti pakankamai gėrybių, kad visos teoriškai turėtų tam tikrą oraus gyvenimo standartą“, tačiau kur kas rimtesnė problema, kad siekiame „visas paskiepyti, pamaitinti ir apgyvendinti“. Žmonės (netgi gyvenantys totaliose skurdo salose) nėra fermos gyvulėliai, maži vaikai ar neįgalieji, kad juos reikėtų pamaitinti ir apgyvendinti.

    Pabandysiu pasikartoti nes atrodo truputį nesuprantame vienas kito. Kapitalistinėje visuomenėje produktyvumas yra jau pakankamai didelis, o technikos proveržis leidžia gaminti ir yra gaminama pakankamai gėrybių ir kiekvienas to siekiantis gali pasiskiepyti, prasimaitinti ir įsigyti būstą, kuriame gyventų oriai. Manau pastebėjote, jog dažnai lietuviai ar kiti rytų europiečiai sugeba nuvykę į Ameriką su turistine viza (iš esmės ten netgi dirbdami nelegaliai), be jokio paveldėto kapitalo, ypatingo išsilavinimo ir kartais netgi beveik nemokėdami anglų kalbos, rasti ten darbą, įsitvirtinti ir netgi sukurti savo verslus. Kaip manote, kodėl to nepadaro dauguma Amerikos piliečių, gimusių ir užaugusių tose skurdo salose, kalbančių angliškai ir gavusių tegu ir ne Harvardo, bet greičiausiai ne prastesnį nei lietuvių juodadarbių išsilavinimą?

    Aš nesakau, kad šios sisteminio skurdo problemos nereikia spręsti, bet socialisčių pozicija, kad mes atimsim iš tų kurie „turi per daug“ ir paskiepysim, pamaitinsim bei apgyvendinsim vargstančius, mano manymu yra stipriai ydinga. Ir ne tik tuo, jog jos nori atimti (t.y. būti geros ne savo sąskaita). Sakydamos: „mes jus paskiepysim ir pamaitinsim“, jos aiškiai brėžia ribą – supraskite jūs varguoliai, o mes – gelbėtojos.

    Čia labai tiktų viena citata priskiriama Viktorui Hugo:
    „Niekada nepriimkite jokių paslaugų. Jūs pakliūsite į spąstus. Nesiduokite geradariams į rankas, kai alpsite iš nusilpimo. Jums padės… Laikinas silpnumas viduriuose – ir jau pririštas visam gyvenimui! Būti kam nors dėkingam, vadinasi, būti priklausomam. Laimingieji, galingieji pasinaudoja momentu, kai jūs ištiesiate ranką, kyšteli jums sū, ir viena silpnumo valandėlė padaro jus vergu, ir dar pačiu žemiausiu vergu, pasigailėtinu, išmaldą gavusiu vergu, privalančiu mylėti! Koks begėdiškumas! Koks surembėjimas! Kokia staigmena mūsų išdidumui! Ir tada viskas baigta: jūs pasmerktas amžinai laikyti šį žmogų geru, laikyti šią moterį gražia, pasmerktas amžinai pasilikti antrame plane kaip pavaldinys, pritarti, ploti gėrėtis, smilkyti smilkalus, vergiškai pataikauti, iki nuospaudų nutrinti kelius beklupinėjant, saldinti žodžius, kai visas degi pykčiu, kai stengiesi nuryti įtūžimo šūksnius, kai krūtinė įnirtingai kilnojasi ir kartėlis joje putoja smarkiau, negu vandenynas..
    Jūs įklimpsite ir visam laikui nugrimsite į šią jums padarytos geradarystės lipnią smalą.
    Išmalda – neatitaisomas dalykas. Dėkingumas – tai paralyžius. Geradarystė nemaloniai prilimpa ir neleidžia laisvai judėti. Tą gerai žino nepakenčiami, visko pertekę ir persisotinę turčiai, kurie užgriuvo jus su savo gailestingumu. Taigi dėkokite. Būkite dėkingas iki karsto lentos. Garbinkite savo ponus. Nuolatos lankstykitės prieš juos. Geradarystė jus verčia laisvanoriškai pasiduoti savo geradariui. Šis reikalauja, kad jūs save laikytumėt menku padaru, o jį – dievu. Jūsų nusižeminimas jį išaukština. Jums susilenkus jis išsitiesia visu ūgiu. Kadangi jūs jiems ne lygis ir jie stovi jums nepasiekiamam aukštyje, jie yra malonūs. Jie jums tokie geručiai!
    Argi tai ne niekšiška?“

    Viktoras Hugo kalba apie „turčius“, bet manau viskas teisinga būtų šį žodį pakeitus į “socialistes”.

    Manau vienas iš veiksnių neleidžiančių žmonėms išsiveržti iš minėtų skurdo salų yra jų pačių savimonė ir pozicionavimas savęs į varguolius, skurdžius ir visuomenės atstumtuosius. Aišku tokia savimonė formuojasi ne tik labdaringos socialisčių veiklos įtakoje. Didžioji dalis turtingųjų taipogi žiūri į juos iš viršaus ir paniekinamai. Tai žmones žlugdo kur kas labiau nei pinigų trūkumas. Tačiau turbūt nebus naujiena jei pasakysiu, kad išorinis, kitų žmonių požiūris ne kiekvienam daro vienoda poveikį. Didžiausia problema, kad jie patys, jų tėvai ir kaimynai taip žiūri vieni į kitus ir taip save pozicionuoja.

    Dar praėjusio amžiaus pradžioje Alfredas Adleris iškėlė mintį, kad žmogaus „gyvenimo linija“ ar „gyvenimo stilius“ susiformuoja per pirmuosius 5 gyvenimo metus, tėvų ar kitų jam svarbių asmenų įtakoje, ir gyvenimo bėgyje iš esmės nekinta. Taigi paskiepijimas ir pamaitinimas čia vargu ar padės. Ar padėtų „turčių“ išnaikinimas? Bolševikai bandė. Gal kažkam buvo visai smagu. Manau ir šiais laikais atsirastų nemažai Švonderio ar Šarikovo tipo veikėjų.

    Gal būt čia padėtų „švediškas“ arba egalitarinis bendravimo ir požiūrio į kitus žmones modelis. Jei kažkas kitą žmogų laiko žmogum, vertu pagarbos, tai ir padeda jam atsitiesti ir augti ta kryptimi. Kaip atrodytų situacija jei toje pačioje Švedijoje kokioje nors kompanijoje bendraujant įvairių išsilavinimų, pomėgių ir skirtingų pajamų žmogoms, gaunanti didesnes pajamas, dirbančiai mažiau kvalifikuotą darbą, pasakytų: „Išrašiau jums čekį, idant galėtumėte nusipirkti geresnio dizainerio suknelę“. Abejoju ar ką nors sužavėtų tokia nesavanaudiška pagalba. Tačiau daugybę piliečių socialistės bando „paskiepyti, pamaitinti ir apgyvendinti“. Ir ne tik Skandinavijoje ar Sovietų Sąjungoje bet ir Jungtinėje Karalystėje, Airijoje ar netgi JAV. Ir ne tik gyvenančius skurdo salose. Toje pačioje Lietuvoje gimus antrai dukrai gavome valstybės pašalpą, nors tikrai negyvename „skurdo saloje“ ir vaikai nebadauja. Atvirai pasakius jausmas nemalonus, bet žmona tuos pinigus ėmė ir aš nesiginčijau.

    Beje man iš tikro patinka Skandinavų labiau egalitarinis požiūris į aplinkinius, tačiau aš jo nesutapatinu su išvystyta tų šalių „pamaitinimo ir apgyvendinimo“ sistema. Juolab nemanau, kad egalitarinis bendravimas atsiranda iš socialistinės „pamaitinimo“ sistemos. Greičiau atvirkščiai – egalitarinis mentalitetas ir noras padėti kitiems leidžia šalyje atsirasti plačiai „pamaitinimo“ sistemai. Man tik neramu, kad ta socialistinė sistema ir ja piktnaudžiaujantys piliečiai, bei atvykėliai, nesugriautų žmonių egalitarinių, tolerantiškų nuostatų.

    Dar norėčiau sugrįžti prie socializmo apibrėžimo. Kiek suprantu „tikrosios“ socialistės, gyvenančios kokioje prancūzijoje ir nuo gimimo besinaudojančios kapitalizmo sukurta infrastruktūra bei sudarytomis galimybėmis, nemano, jog sovietų Sąjungos, Šiaurės Korėjos, Kubos ar bet kurios realiai egzistuojančios šalies socialekonominę tvarką galime vadinti socializmu. Bet tada galima tvirtinti, kad visos jų kalbos apie socializmą iš esmės yra pokalbiai apie nieką arba apie fantomą, svajonę ar viziją. Tai tas pats kas kalbėti apie išgalvoto animacinių filmukų herojaus, pvz. – Kūlverstuko biologiją, moralę, socialinius įgūdžius ir evoliuciją. Nelabai suprantu, kodėl žmonės savo fantazijas bando „pakišti“ po 50 metų realiai egzistavusios politekonominės sistemos pavadinimu. Gal todėl, kad jei jas vadintų Utopija, Edenu, Saulės miestu, Pažadėtaja žeme jų fantastinis pobūdis taptų pernelyg akivaizdus. O socializmas – tai jau kažkas realaus. Tikrai egzistavęs ir dar egzistuojantis reiškinys. Tik kodėl taip pasivadinus iš kart bandoma vėl atsiriboti:“Ne, ne, tai ne tas socializmas. Mūsiškis visai kitoks“?

    Ir keli pastebėjimai apie socializmo apibrėžimą: socializmas – tai valstybės ir kitų esamų institucijų panaudojimas beklasei visuomenei kurti.
    Jei jo socialistės „neišskleidžia“ ir plačiau nepaaiškina, ką tuo nori pasakyti (kaip konkrečiai tai bus įgyvendinta realiame gyvenime) – tai tėra elementarus lozungas, kaip ir V. Lenino: komunizmas – tai tarybų valdžia plius visos šalies elekrifikacija. Manau akivaizdu, jog abiem atvejais tai paprasčiausi šūkiai, labai dažnai naudojami darbui su masėmis, kurios nelinkusios per daug galvoti ir gilintis į teorijas. Dar trumpesni ir „aiškesni“ galėtų būti bolševikų: plėšk priplėštą (grabi nagrablenoje ( rus.)); Mao dze duno: norint išmokti plaukti – reikia plaukti, arba to paties autoriaus: kuo blogiau – tuo geriau. Manau nereikia aiškinti, jog išorinis lozungų paprastumas, aiškumas ir teisingumas dažniausiai yra labai apgaulingas.

    Beje gal galite pasakyti kurioje vietoje „XX a. vidurio sovietinis socializmas“ neatitinka etinio teorinio socializmo apibrėžimo (socializmas – tai valstybės ir kitų esamų institucijų panaudojimas beklasei visuomenei kurti). Man rodos jis kuo puikiausiai čia „įsirašo“ su visa proletariato diktatūra, stalininiais „valymais“, kolektyvizacija, masiniais trėmimais į Sibirą, Afganistanu, Černobyliu ir kitomis „grožybėmis“. T.y. nei vienas paminėtas reiškinys nesikerta su šiuo etiniu socializmo apibrėžimu. Lygiai taip pat tas apibrėžimas puikiai tinka kalbant apie Kinijos kultūrinę revoliuciją, Kubą arba Šiaurės Korėją.

  9. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    @Vladas:
    Sveiki, Vladai,

    trumpai atsakysiu į kai kuriuos Jūsų pastebėjimus.

    > Man atrodo šiuolaikinis technikos ir ekonomikos lygis tai leidžia turėti daugumoje kapitalistinių šalių.

    Būtent – tai teigė jau Marxas. Kapitalistinėje visuomenėje didėja produktyvumas, o technikos proveržis leidžia gaminti pakankamai gėrybių, kad visos teoriškai turėtų tam tikrą oraus gyvenimo standartą. Kitaip tariant, turim resursų visas paskiepyti, pamaitinti ir apgyvendinti. Tačiau tokiose visuomenėse kaip JK, Airija ar JAV egzistuoja ekstremalaus skurdo salos, iš kurių sunku išlipti.

    > Horizontalios pasaulėžiūros žmonės paprastai turi žymiai daugiau „laisvų finansinių resursų“. Jų pragyvenimo išlaidos daug mažesnės, nes jiems nereikia švaistyti pinigų (ar jų išleidžia žymiai mažiau) savo „socialinio statuso įtvirtinimui“ ir demonstravimui.

    Būtent. Tai statistiškai analizuoja Wilkinson’as ir Pickett šioje knygoje: http://www.equalitytrust.org.uk/resource/the-spirit-level Rekomenduoju susipažinti su jų tyrimais.

    > Svarbiausia suvokti skirtumą tarp projekto, plano, prognozės ir vizijos (svajonės arba fantazijos).

    Labai gera skirtis, ačiū.

    > Aš vedu prie to, kad nemažai žmonių sunkiai suvokia skirtumą tarp projekto, plano, prognozės bei fantazijos ir net nesusimąsto ar turi teisę griauti kitų žmonių gyvenimus bandydami įgyvendinti savo socialekonomines fantazijas ir utopijas.

    Taip, tačiau status quo taip pat griauna žmonių gyvenimus. Kartais bet kokia inovacija gali turėti neigiamų pasekmių. Pvz., skiepai sukuria tokią padėtį, kai išgyvena daugiau kūdikių, o užaugusios žmogos nebeturi, kur dėtis ribotoje teritorijoje. Tačiau kai čia ir dabar į Jus žiūri kūdikis, negi galvosite apie demografinius rodiklius ir neskiepysite?

  10. Vladas

    Sveika, Daiva
    Man labai priimtinas tavo beklasės visuomenės apibrėžimas („kurioje nereikia vienodai uždirbti, ir netgi nebūtina daug uždirbti, kad turėtum valgyti, pastogę, laiko saviraiškai, galėtų nueiti į koncertą, jei mėgsta, ir nesijaustų ne savo vietoje“). Man atrodo šiuolaikinis technikos ir ekonomikos lygis tai leidžia turėti daugumoje kapitalistinių šalių. Netgi leisčiau sau tvirtinti, jog nemažai žmonių ten ir gyvena („beklasėje visuomenėje“). Juos pavadinčiau ne socialistais ar anarchistais, bet egalitaristais. Jei žmogus nesirūpina kokią vietą jis užima (finansinio ir galios matmens) hierarchijoje ir nesistengia bet kokiomis priemonėmis „paropoti aukštyn“, t.y. nedalyvauja „žiurkių lenktynėse“, aukščiau minėtus poreikius jis ir jo šeima dažniausiai labai nesunkiai patenkina netgi uždirbdami gan vidutiniškai. Horizontalios pasaulėžiūros žmonės paprastai turi žymiai daugiau „laisvų finansinių resursų“. Jų pragyvenimo išlaidos daug mažesnės, nes jiems nereikia švaistyti pinigų (ar jų išleidžia žymiai mažiau) savo „socialinio statuso įtvirtinimui“ ir demonstravimui. O tai, daugumos hierarchnės pasaulėžiūros žmonių biudžete, dažniausiai sudaro „liūto dalį“. (Nemanau, jog reikėtų, ir užtektų vietos, bandant tas papildomas išlaidas čia išvardinti).

    Ateities vizijos ir prognozės labai svarbios kiekvieno žmogaus ir visuomenės gyvenime, tai vienas iš faktorių suteikiančių jam prasmę. Galiausiai bet koks ateities prognozavimas labai naudingas ir suteikia galimybę jai atitinkamai pasiruošti. O kartais netgi kažkiek įtakoti ateities įvykius. Svarbiausia suvokti skirtumą tarp projekto, plano, prognozės ir vizijos (svajonės arba fantazijos).
    Projektuojame tuos dalykus, kuriuos galime keisti: namą, tiltą, lėktuvą, miesto gatvių tinklą.
    Planuojame tuos dalykus kurie priklauso ne tik nuo mūsų valios, bet gali būti įtakoti ir kitų atsitiktinių faktorių: įmonės gamybos ir realizacijos planas, asmens mokslų ir karjeros planas ir t.t.
    Prognozuojame tai kas iš esmės nuo mūsų nepriklauso ir ką paveikti praktiškai neturime galimybės. Kai kurie dalykai prognozuojami labai tiksliai (pvz. planetų judėjimas, saulės ar mėnulio užtemimai), kiti mažiau tiksliai ir prognozės gan trumpalaikės: orų prognozė, seisminio aktyvumo prognozė ir pan.
    Vizijoje arba fantazijoje aš galiu svajoti turėti stebuklingą lazdelę ar stebuklingas galias, kurių pagalba padaryčiau, jog kiekvienas vaikas turėtų mylinčia mamą ir tėtį arba žmonės nesistengtų pažeminti ir įžeisti vieni kitų, arba, kad visi būtų vienodai gražūs ar vienodai turtingi (neturtingi) ir t.t. Kai kurie dalykai amžininkams atrodantys gryna fantazija kartais iš tikro įvyksta ar įgyvendinami tų idėjų autorių, bet toli gražu ne visada.
    Puiku turėti šviesią visuomenės vystymosi viziją, tik svarbu nepamiršti, jog vizijos ne visada išsipildo.

    Dar vienas labai svarbus momentas. Netgi tais atvejais kai turime pakankamai jėgų ir resursų pakeisti situaciją pageidaujama linkme, neišvengiamai iškyla klausimas ar turime tam moralinę teisę. Ar tai tikrai priimtina ir pateisinama. Tas klausimas ir atsakymas labai individualus ir priklauso nuo kiekvieno įsitikinimų, bei vertybių. Pvz. galime suprojektuoti ir nutiesti autostradą, bet ar turime teisę iškirsti girią ir sunaikinti pelkę su unikaliais augalais ir gyvūnais? Galime numatyti savo vaikiu mokslo ir darbo karjerą ir apmokėti studijas prestižiniame universitete, bet ar turime teisę neleisti jam pasirinkti gyvenimo kelio? Galime nupjauti savo augintiniu uodegą, apkirpti ausis ir jis taps parodos čempionu, bet ar tikrai turime teisę taip elgtis?
    Aš vedu prie to, kad nemažai žmonių sunkiai suvokia skirtumą tarp projekto, plano, prognozės bei fantazijos ir net nesusimąsto ar turi teisę griauti kitų žmonių gyvenimus bandydami įgyvendinti savo socialekonomines fantazijas ir utopijas. Tai iš esmės galioja kalbant ne tik apie socialistes, bet ir apie kapitalistus, kurie Artimųjų Rytų ar Afrikos šalyse jėga ar užkulisinėmis intrigomis bando įdiegti „šiuolaikinę demokratiją“.

    Daugumos socialisčių koncentruotas dėmesys piniginiams klausimams labai akivaizdžiai indikuoja kapitalistinį jų mastymo būdą ir hierarchinį požiūrį į aplinkinius. Atrodo, jų požiūriu, esminis rodiklis nustatantis žmogaus vietą hierarchijoje yra jo valdomas pinigų ar kitų materialių resursų kiekis. Todėl norint realizuoti žmonių lygybės principą svarbiausia juos sulyginti valdomo kapitalo prasme.
    Nepamirškime, jog pagrindinis kapitalizmo skirtumas, nuo ankstesnės feodalinės, monarchinės, luominės socialekonominės formacijos ir buvo tai, jog skirtingai nei ankstesnėje formacijoje, kur žmogaus vietą hierarchijoje lėmė kilmė, narsa, heroizmas ar riteriškos manieros, kapitalizme viską lėmė sugebėjimas dirbti ar prekiauti efektyviau ir sukaupti kuo daugiau turto. T.y. skirtingai nei feodalizme, kur iš luomo į luomą praktiškai nebuvo įmanoma pereiti (nebent išskyrus atskirus atvejus, kai žmogus, parodęs neeilinę narsą mūšio lauke, buvo monarcho pakeliamas į riterius), kapitalizme žmogus dėka savo darbštumo ir apsukrumo galėjo užkopti į aukštesnę padėti socialinėje hierarchijoje sukaupdamas daugiau turto. T.y. iš esmės pinigai tapo universaliu mato vienetu. Deja, atrodo, šio mato laikosi ir socialistės:(.

    Man daug priimtinesnė ir realesnė atrodo egalitarinio matmens žmonių bendravime atsiradimo (jis jau egzistuoja) ir tolesnio įsigalėjimo vizija, bei mažėjantis pinigų garbinimas ir sureikšminimas. Gal tai ir būtų nauja nekapitalistinė paradigma. Ir pokyčiai turėtų vykti visų pirma asmeniniame kiekvieno individo lygmenyje. Didžiausia problema tame, jog dauguma žmonių dar toli gražu nesugeba prisiimti asmeninės atsakomybės už save ir savo artimuosius, todėl geriau jaučiasi minioje ir mielai seka paskui kiekvieną „Mesiją“, kuris žada išspręsti jų finansines problemas ir perskirstydamas materialius resursus sukurti „lygią“ visuomenę.

  11. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    Sveiki, Vladai,
    Šiuo požiūriu sutinku su anarchistėmis, o ne klasikinėmis socialistėmis: nereikia savo vilčių projektuoti į esminį sisteminį pokyti, kuris išspręs visuomenės sistemines problemas. Reikia išlaisvinti žmogų kūrybinį potencialą, įgalinti, kiek įmanoma, ieškoti sprendimų problemoms vietiniu lygmeniu, bet kartu kurti mechanizmus, kad niekas nebūtų apleista, nes vietiniu lygmeniu niekas nesusiorganizuoja, ir nepatirtų priespaudos, nes nepatinka vietos bendruomenei. Mes nežinome, kaip atrodytų laisvų žmogų bendruomenė, ir negalime to suprojektuoti, bet tai nereiškia, kad negalme turėti vizijos, tikslų ir tam tikrų principų.

    Kaip jūs teisingai pastebite, bet kurią idėją galima panaudoti galios žaidimams pateisinti (kaip atsitiko su krikščionybe, islamu, pažanga, rinka, demokratija, tautų išsilaisvinimu iš imperijų, marksizmu…). Todėl turime visada likti kritiškos totalinėms idėjinių srovių pretenzijoms viską paaiškinti, viską sustyguoti ir pateikti sprendimą kartą ir visiems laikams. Išsprendus vienas problemas, iškyla kitos, todėl nuolat turime improvizuoti ir derinti veiksmus su kitais. Tačiau vienas svarbus dalykas, kurio nepastebi liberalės, yra tai, kad esame tarpusavyje susijusios ir mūsų veiksmai veikia kitas. Jeigu atradome, kaip kažką pagaminti iš medienos, kažkam neliks miško. Todėl sąžininga būtų pasidalyti su tomis, ką veikia mūsų veiksmai, net jei tai vyksta netiesiogiai.

    Ačiū, kad paminėjote terminą ‘egalitarizmas’. Taip, tai kultūrinė nuostata, kurios, manau, turime siekti. Tačiau ji neatsiranda iš niekur. Jūsų minimą pagarbą lengviau išvystyti švedų vaikui, pripratusiam prie visokių žmogų, nei airių, einančiam į tokią mokyklą, kur nėra neturtingų vaikų, visuomenėje, kurioje turtingos ir neturtingos kitaip atrodo, kitaip kalba ir turi kitokių svajonių.

    Beklasė visuomenė būtų tokia, kurioje nereikia vienodai uždirbti, ir netgi nebūtina daug uždirbti, kad turėtum valgyti, pastogę, laiko saviraiškai, galėtų nueiti į koncertą, jei mėgsta, ir nesijaustų ne savo vietoje. Dar blogiau, kai priėjimą prie šių dalykų lemia ne savo, o tėvų uždirbti pinigai.

  12. Vladas

    Sveika, Daiva,
    Dėkui už atsakymą. Aš nelaikau kapitalizmo žmonijos evoliucijos aukščiausiu arba galutiniu tašku. Juolab nelaikau esamos europinio tipo visuomenės vienintele natūralia ir atitinkančia mūsų prigimtį. Mane tik neramina paskutinio šimtmečio bėgyje vykstantys socialekonominiai eksperimentai, kai bandoma sukurti teorinį kapitalizmo pakaitalą ir jį įgyvendinti represinėmis priemonėmis. Tai paprastai atneša smurtą, ekonomikos nuosmukį ir žymiai daugiau kančių eiliniams žmonėms nei pačių archaiškiausių formų kapitalizmas. Čia turiu omenyje Šiaurės Korėją, proletariato diktatūrą Rusijoje, Sovietų Sąjungą, Pol Poto režimą Kambodžoje ar Kinijos Kultūrinę revoliuciją.

    Kartais socialiniai utopistai taip aktyviai kovoja už „išnaudojamų žmonių teises“, kad iš savo globojamų darbo žmonių kaukolių krauna piramides, siekdami pagąsdinti išnaudotojus kapitalistus.

    Jūsų pasakymą: „kad visuomenėje revoliucinių pokyčių yra buvę daugybė“, priimu ne paraidžiui. Spėju, nemanot, kad vergoviniais laikais koks šviesuolis, vietinės reikšmės “karlas marksas“ sukūrė feodalizmo teoriją ir ją revolicijos būdu įgyvendino.

    Manau nesiginčysite, jog realiame gyvenime (ne teorijose) retai sutiksime grynas socialekonomines formacijas: feodalizmą, kapitalizmą ar vergovinę santvarką. Jei nekalbam apie „kultūrines revoliucijas“ kurstomas teoretikų, siekiančių valdžios, pokyčiai vyksta palaipsniui peraugant iš vienos formacijos į kitą. Pvz. šiuolaikinėje kapitalistinėje Anglijoje puikiai išsitenka feodalinės santvarkos reliktas – monarchija; vykstant JAV nepriklausomybės karui ir jaunai kapitalistinei šaliai bandant atsiskirti nuo Senojo pasaulio monarchijos jos Pietuose kuo puikiausiai klestėjo vergovė ir t.t.

    Tas pats kapitalizmas šiandien skirtingose šalyse yra gan skirtingas. Turbūt labiausiai artimas klasikinei, archaiškiausiai formai jis yra anglosaksiškose šalyse. Romaniškuose pietų Europos šalyse jis turi kur kas daugiau kolektyvizmo. Pažangiausias ir mano nuomone yra Skandinavijos kapitalizmas.

    Man priimtinas Skandinavijos kapitalizmo veidas, tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į dvi gan skirtingas tendencijas.

    Viena vertus tai antagonistinis prievartinis kelias: „Stiprios profsąjungos aktyviai siekia“…, progresiniai mokesčiai kurie privalomi ir pan.

    Kita tendencija tai laisvanoriškas, sąmoningas žmonių pasirinkimas arba mentaliteo pokyčiai (o gal jis toks buvo visada?): „Didelis dėmesys teikiamas tam, kas žmogiška, socialu, bendruomeniška, altruistiška, o ne primityvu ir savanaudiška. Susiklostė mane ten labai žavėjusi kultūrinė nuostata – pagarba darbui“. Aš tai pavadinčiau pagarba kitam žmogui nepriklausančia nuo materialinės padėties, amžiaus, išsilavinimo, užimamų pareigų, lyties, odos spalvos ir visų kitų įmanomų faktorių. Gal ši pagarba ir gali būti skirtinga, tačiau tai priklausytų tik nuo žmogaus elgesio ir bendražmogiškųjų vertybių tipo. Manau sutiksite, jog tokių dalykų neįmanoma „įdiegti“ nei daugumos pritarimu priimtais įstatymais, nei juo labiau sparnuotosiomis raketomis nešama „šiuolaikine demokratija“, kaip daroma kokiame Irake ar Afganistane.

    Pastarąją tendenciją pavadinčiau egalitarinio požiūrio į aplinkinius atsiradimu (vietoje visose ankstesnėse ekonominėse formacijose egzistavusio hierarchinio).

    Šis požiūris ir mentalitetas gal būt išspręstų realių, nuoširdžių santykių ir meilės trūkumo problemą, su kuria susiduria daugybė vaikų visose pasaulio šalyse. Mano nuomone tai daug svarbiau už „mokymosi priemones, maitinimą su daug sveikų produktų, popamokinę veiklą“, bet viena kitam neprieštarauja:).

    Kiek supratau jūs nelaikote savęs socialiste, tik bandote joms kiek „paatstovauti“, tačiau aš tiesiog neturiu kur daugiau kreiptis:(, tad gal galite kiek plačiau „išskleisti“, ką reiškia ši mintis: „Beklasė visuomenė (tokia, kurioje socioekonominiai skirtumai neperduodami iš kartos į kartą ir nelemia, kiek žmoga turės priėjimą prie kultūros, dalyvavimo viešajame gyvenime, saviraiškos ir pilietinių teisių)“. T.y. kaip jūsų manymu konkrečiau realizuosis „socioekonominių skirtumų neperdavimas iš kartos į kartą“?

  13. Atgalinis pranešimas: Kas, po šimts kalakutų, tas socializmas? | Kauno Žinios

  14. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    Sveiki,
    Nemanau, kad sugebėsiu tinkamai ‘paatstovauti’ socialistėms, bet į kai kuriuos klausimus galiu atsakyti. Pirma, norėčiau atkreipti dėmesį, kad visuomenėje revoliucinių pokyčių yra buvę daugybė. Kažkada visuomenė be vergovės, dirbančios motinos, visuomenė, kurioje neįgalios žmogos gali dirbti, atrodė naivios svajonės. Laikyti esamą visuomenę vienintele natūralia ir atitinkančia mūsų prigimtį – tiesiog vaizduotės stoka.

    Tam tikri socialistiniai principai veikia Švedijoje ir kitose pažangiose valstybėse. Labai didelė dalis vaikų auklėjimo ‘išvilkta’ į viešąjį sektorių: parūpinamos mokymosi priemonės, maitinimas su daug sveikų produktų, popamokinė veikla. Stiprios profsąjungos aktyviai siekia darbo vietų demokratizacijos. Didelis dėmesys teikiamas tam, kas žmogiška, socialu, bendruomeniška, altruistiška, o ne primityvu ir savanaudiška. Susiklostė mane ten labai žavėjusi kultūrinė nuostata – pagarba darbui. Ne mokėjimui ‘suktis’, net ne verslumui, o darbui. Žmoga, dirbanti nekvalifikuotą darbą, jaučiasi ori ir gerbiama, nesijaučia nejaukiai intelektualioje kompanijoje, nes kultūrinė atskirtis tarp socialinių klasių nedidelė ir taip klasės pamažu nyksta. Be to, yra plačios galimybės susimodeliuoti gyvenimą taip, kad darbas, mokymasis, visuomeninė veikla, vaikų auginimas, jei aktualu, ir poilsis galėtų eiti bet kuria seka ar lygiagrečiai.

    Beklasė visuomenė (tokia, kurioje socioekonominiai skirtumai neperduodami iš kartos į kartą ir nelemia, kiek žmoga turės priėjimą prie kultūros, dalyvavimo viešajame gyvenime, saviraiškos ir pilietinių teisių) yra logiška visuomenės be kitų apribojimų tąsa (be rasinės, lytinės ir kitokios tiesioginės ir netiesioginės diskriminacijos). Priešingą pavyzdį galima pamatyti kai kuriuose JAV, JK ar Airijos miestuose, kur skirtumai tarp klasių tokie dideli, kad jau vienuolikmetės iš skirtingų klasių kitaip kalba, rengisi, valgo ir galiausiai atrodo – dėl prasto maisto neturtingiesiems keliskart padidėja nutukimo grėsmė. O paskui stebimasi, iš kur riaušės, ir mokesčių pinigai skiriami statyti daugiau kalėjimų.

    Tačiau aš irgi pastebiu, kad daugelis socialisčių per stipriai tiki švietimo galia pakeisti visuomenę ir dėl to dažnai perdega bei nusivilia.

  15. Vladas

    Sveiki,
    Kiek supratau socializmas – tai valstybės ir kitų esamų institucijų panaudojimas beklasei visuomenei kurti.
    Kyla natūralus klausimas kas ta beklasė visuomenė? Arba gal galima patikslinti ar socialistės turi tikslą, naudodamos represines valstybės struktūras, kaip kokią naują triušių veislę pabandyti išveisti kitokią iš anksto suplanuotą visuomenę (čia jau būtų kažkokia nauja socialinės eugenikos atmaina), ar tik siekia sudaryti visiems vaikams vienodas sąlygas gauti pageidaujamą išsilavinimą ir pasirinkti profesiją?

    Aš suprantu ir sutinku, jog ne visi vaikai turi vienodas sąlygas pasirinktam išsilavinimui gauti ir įgyti norimą profesiją. Ir dažniausiai patys vaikai dėl to visiškai nekalti. Lygiai kaip ir dėlto, jog jau atėję į pirmąją klasę ar netgi ikimokyklinio ugdymo įstaigą, vaikai jau turi skirtingą žodyną, pradinio išsilavinimo, aplinkos suvokimo ir motyvacijos toliau kažko siekti lygį. Man dėl to labai liūdna. Gal netgi daugiau nei dėl globalinio atšilimo, banginių ar kailinių žvėrelių medžioklės. Tiesa, man neramiau ne dėl prastesnės materialinės tų vaikų padėties nei bendraamžių (ta problema daug lengviau išsprendžiama), rimtesnė bėda, jog tiems vaikams trūksta tėvų meilės ir nuoširdaus bendravimo (neretai to trūksta ir „turčių“ vaikučiams, bet jie bent jau nepatiria atviro smurto ir bado).
    Beje F. Skineris savo „Naujajame Voldene“ buvo numatęs, kad visi kūdikiai bus auginami bendrai, specialiuose „akvariumuose“ ir vienodomis sąlygomis. Nenustebčiau jei Prancūzijos socialistėms, gyvenime niekada neturėjusioms savo vaikų, tai gali atrodyti visai progresyvu ir priimtina.

    Jei rimčiau, tai nemanau, jog šias problemas gali išspręsti mokamų užklasinės veiklos būrelių panaikinimas ar kelių visuomenės klasių likvidavimas. Beje už valstybės ir kitų esamų institucijų visada stovi gyvi, konkretūs žmonės su savo teigiamomis ir neigiamomis savybėmis. Nesvarbu kokią turėtume santvarką ar visuomenės klasinę struktūrą. Dažnai kartojama, kad jei Sovietų sąjungos partiniai ir valstybės vadovai būtų buvę geresni žmonės tai tada… Na, gyventume tiesiog rojuje. Bet ir dabartinėje Lietuvoje, jei valstybės vadovai, valdininkai, verslininkai, teisininkai, mokytojai ir visi kiti, būtų Žmonės iš didžiosios raidės, tai tikrai gerai gyventume. Net ir nebandydami išnaikinti atskiras visuomenės grupes (klases).

    Tai, vis tiktai, kas tas tikrasis socializmas? Kaip atrodys ta beklasė visuomenė (gal kur nors yra „veikiantis modelis“)? Ir kokiais metodais planuojate likviduoti dabar esančias klases?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.