Žymų Archyvai: žurnalistika

Žiniasklaida ir turinys

Italijoje vyksta Tarptautinis žurnalistikos festivalis, kuriame dalyvauja ir mano draugės, taip pat žmogos, kurioms pavydžiu gauto pasitikėjimo tyrinėti tai, kas įdomu, ir iš kurių semiuosi įkvėpimo. Festivalyje bus daug diskusijų apie įvairius žiniasklaidos reikalus. Tikiuosi, kad bent keletas pasisems idėjų, kaip dirbti geriau ir mažiau jaudintis dėl pinigų.

Skaitykite toliau

Žodžio laisvė: kas į Delfi straipsnį nesutilpo

Neseniai „Delfi“ išleido mano tekstą apie patyčias ir žodžio laisvę. Jame mėginu išsiaiškinti sąvokas ir apžvelgti tendencijas. Pagrindinės mintys yra tokios: pirma, autoriai-šaipūnai linkę save laikyti politinės satyros šviesuliais, nors iš tiesų, kritikuodami veikėjas, kurioms pasitaikė gimti moterimis, griebiasi atsibodusių klišių; antra, jiems, kaip ir kraštutinės dešinės laisvės šaukliams, žodžio laisvė rūpi tik tada, kai patys sulaukia kritikos.

Sulaukiau daug teigiamų komentarų apie šį tekstą. Patiko bičiulio L. pastebėjimas, jog reta, kad šiose diskusijose kas nors keltų principų, o ne jausmų klausimą. Palikus ramybėje lietuviškas aktualijas, čia galima atidžiau apžvelgti spaudos laisvės padėtį pasaulyje. Skaitykite toliau

Paskelbti 2015 m. Pulitzeriai

Štai ir paskelbtas šių metų amerikiečių žurnalistikos apdovanojimų prizininkių sąrašas. Kaip matyti, laimėjusios komandos ir žmogos rengė reportažus apie Ebolą, ISIS, JAV politines aktualijas. Kaip rašo Columbia Journalism Review, kol sulaukė savo prizo, net dvi laimėtojos (kodėl moteriškoji giminė?) jau paliko darbus žiniasklaidoje: Natalie Caula Hauff, dirbusi komandoje, dėl kurios Pietų Karolinos valstijoje išsijudino moterų apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje priemonės, paliko darbą, nes norėjo vaikų. Rob′as Kuznia, kuris su komanda tyrė korupciją, išėjo dirbti į viešuosius ryšius, nes dirbdamas žurnalistu negalėjo susimokėti nuomos.

Ką šie pavyzdžiai sako toms, kas svarsto, ar rinktis karjerą žurnalistikoje? Tikriausiai nieko daugiau, nei visi kiti pavyzdžiai. Pažįstu daug puikių žurnalisčių, kurios paliko darbus dėl to, kad negalėjo išsilaikyti arba žinojo, kad, palikus pakenčiamą darbovietę, kitos panašios neatsiras. Ir vis dėlto kasmet šimtai veržiasi į šią profesiją, nes jaučiasi reikalingos, nes jaučia, kad tai svarbu, nes gali naudoti geriausius savo talentus.

Ak taip, kiekviena juk žino viską apie elgetas… tik kad ne

Anądien su susidomėjimu perskaičiau Delfi straipsnį apie elgetas, nuo kurių negali atsiginti lauko kavinių lankytojos. Vos prieš dieną ar dvi pati sėdėjau kavinėje Pilies gatvėje (taip būna retai), kur teko pora žodžių ar ignoravimu nuginti ne tik elgetas, bet ir įkyrų flirtuotoją su mano kompanione. Praėjo ir jau kurį laiką Vilniaus centre uždarbiaujantis jaunuolis su žaizda ant blauzdos, kuris, atrodo, nesikeičia, ir jo žaizda nesikeičia metams bėgant. Man pinigų negaila, bet iš principo verčiau jų duočiau kitoje erdvėje, ne lauko kavinėje, nes puikiai žinau, kaip visas erzina susiklosčiusi kultūra būtent ten elgetauti, ypač po to, kai elgetavimas uždraustas ir elgetos su daug mažesniu pasitikėjimu įkuria „štabą“ kurioje nors pastovioje vietoje, o verčiau klajoja. Bet tiek to, palikime klausimus, duoti ar neduoti elgetoms pinigų, kiekvieno asmeniniam apsisprendimui. Manau, nereikia duoti tam, kad pasijustume geruolėmis šventuolėmis. Nereikia duoti nei dėl savęs, nei dėl gailestį skatinančios elgetos – tik dėl kartais išties širdį gniaužiančio neteisingumo suvokimo. Bet dabar – apie straipsnį.

Skaitykite toliau