Žymų Archyvai: segregacija

Filmas „Hidden figures“

  1. Kai kalba pasisuka apie moteris matematikes, mokslininkes ar programuotojas, dažnai tenka girdėti teiginius, esą nieko nepadarysi, jų promotės rankiojo uogas, o jos pačios galbūt tiesiog nenori rinktis šių profesijų. Kai Europos Komisija ar kita institucija ieško būdų, kaip paskatinti mergaites profiliuotis ir studijuoti atitinkamus dalykus, vis girdžiu, kad mergaitėms trūksta teigiamų pavyzdžių. Tačiau feministiniuose tinklaraščiuose ir puslapiuose kaupiasi įrodymai, kad moterys buvo tyčia, sąmoningai ar nesąmoningai, ištrintos iš matematikos, tiksliųjų mokslų ir programavimo istorijos. Šiame NPR reportaže pasakojama, kaip programavimas kažkada buvo laikomas „moteriška“ ar mišria specialybe, kol kompiuteriai supaprastėjo tiek, kad įžengė į namus ir gamintojai juos pradėjo reklamuoti kaip žaislus berniukams. Tapęs paklausia ir vyrų uždominuota specialybe, programavimas apaugo atšiauria gentine/ klubine subkultūra, kurios vienose aplinkose daugiau, kitose mažiau. Apie tai rašiau čia. Jokia paslaptis, kad popkultūra prisideda prie įvaizdžių formavimo. Tad ar filmas „Hidden figures“ apie NASA programuotojas laužo šią subkultūrą apgobusį įšalą?

Šiandienos sociologiniai tyrimai rodo, kad vienatvė ir ostrakizmas kolektyve ženkliai prisideda prie to, kad merginos sprunka iš tiksliųjų ir inžinerinių mokslų, net jei visada svajojo dirbti šiose srityse. Filme, kuris mums atskleidžia tris tikras persipynusias NASA dirbančių afroamerikiečių istorijas, matyti, kaip veikėjoms stiprybės suteikia tvirta atsvara. Visų pirma, trys pagrindinės veikėjos (Katherine, Dorothy ir Mary) yra per ugnį ir vandenį kartu einančios artimos draugės. Jų asmeninės savybės puikiai dera tarpusavyje ir viena kitą papildo. Mary – tiesmuka, Dorothy – praktiška, Katherine – drovoka, bet pasiutusiai talentinga. Viena kitą padrąsindamos ir pastūmėdamos, draugės tampa pirmąja afroamerikiete, teisme iškovojusia teisę studijuoti inžineriją segreguotoje aukštojoje mokykloje, pirmąja afroamerikiete NASA komandos vadove ir bene pirmąja nepamainoma matematike, padėjusia pamatus pirmajam amerikiečio skrydžiui į kosmosą. Draugės niekada nesipyksta.

Skaitykite toliau

Apie post-tiesas ir informacinį karą

Mindaugas Jackevičius iš Delfi pasikvietė buvusį profsąjungietį, dabar „valstiečių“ politiką Tomą Tomiliną į savo laidą pasikalbėti, o po to jo FB profilyje užvirė diskusija visai ne apie laidą.

Politikas Romas Sadauskas, dalyvavęs rinkimuose su LLRS (žr. jo pažiūras tinklalapyje manobalsas.lt) ir dirbantis Kurorto radijo redaktoriumi, pakomentavo: „Labai geranoriškas interviu. Pasigedau kokio aštresnio klausimo, pavyzdžiui apie tai, kaip, pasak LRT laidos „Savaitė“, Tomas Tomilinas drauge su Maskvai draugiškais Latvijos aktyvistais rengė bendras protesto akcijas […].“ Istorikas Tadas Janušauskas suabejojo „Savaitės“ kaip šaltinio patikimumu. Kodėl – apie tai rašiau čia. Donatas Glodenis pasidalijo bloga patirtimi su laida „Savaitė“. Netrukus į diskusiją buvo iškviestas TV naujienų tarnybos direktorius Audrius Matonis. Pasinaudojau proga užduoti jam klausimą apie J.Lapėnienės darbą. Skaitykite toliau

Kirtimų taboro laiko juosta

Prieš kelerius metus, suintensyvėjus griovimams Kirtimų tabore, su Dionizu B. ir keliomis žurnalistėmis pradėjome kurti laiko juostą, kuri galėtų būti naudinga žiniasklaidai. Bet ji liko paprasto failo pavidalu. Neinvestuodama daug į gudrius įrankius, sukūriau tokią laiko juostą su TimelineJS, ateityje papildysiu ją multimedija. Skaitykite toliau

Kaip aš dariau tyrimą apie ES lėšas ir psichikos sveikatą

Jei rugsėjį ar kada vėliau pernai būtumėte manęs paklaususios, kuo užsiimu, kaip vieną svarbiausių savo veiklų būčiau įvardijusi tyrimą apie tai, kas atsitinka mūsų visuomenės narėms (kodėl moteriškoji giminė mano tinklaraštyje?) su psichikos ar proto negalia. Tam gavau Media4Change stipendiją. Perskaičiau viską, ką galėjau apie tai rasti, kalbėjausi su mokyklų, savivaldybių, valstybės institucijų ir NVO atstovėmis. Turiu prisipažinti, kad iki tol su niekuo, kas turi proto ar psichikos negalią, nebuvau bendravusi. Suvaldyti šią medžiagą ir sudėti ją į standartinį straipsnį buvo labai sunku. Galiausiai apsiribojau ES lėšų aspektu. Štai koks straipsnis išėjo portale 15min. Išsamesnė versija – Media4change tinklalapyje. Čia sudėtos ir nuorodos, jei norėsite patikrinti mano šaltinius arba daugiau sužinoti apie šią temą.

Šiam tyrimui turėjau labai daug visko išmokti. Visų pirma – kaip bendrauti su žmogomis iš pažeidžiamų visuomenės grupių (tik praėjusią savaitę turėjau progą išklausyti apie tai kursus). Tačiau taip pat eksperimentavau ir su duomenų rinkimu. Iš pradžių skyriau laiko išnaršyti tinklalapį esparama.lt – viską, kas surandama pagal raktažodžius, taip pat aktualias priemones, kuriose galėjau būti kažką pražiūrėjusi. Tada paprašiau bičiulio iš CEU, kad suprogramuotų man tinklo „šliaužiką“ ir surinktų visus įrašus pagal raktažodžius. Palyginau gautus rezultatus ir pamačiau, kad mano ranka išrinkti yra tikslesni – automatiškai sugeneruotame duomenų faile buvo labai daug „triukšmo“. Viską sutikrinusi, atlikau skaičiavimus, peržvelgiau ES paramos ataskaitas bei labai svarbią SAM galimybių studiją ir paprašiau SADM ir SAM komentaro. Skaitykite toliau

Nelygiausios EBPO valstybės

Lietuva šiemet laukia sprendimo dėl narystės EBPO, kuri užtvirtina šalies patekimą tarp turtingiausių ir visokeriopai klestinčių.

Tačiau, kaip žinome, turtas pasiskirstęs netolygiai ir net turtingiausiose šalyse plyti skurdo salos. Šie EBPO duomenys rodo, kaip šalys narės skiriasi pagal ekonominę nelygybę. Skaitykite toliau

Interviu su kolega iš Vengrijos apie savanoriavimą Kongo DR

Tailande susipažinau su fotografu Mate, kuris penkis mėnesius gyveno Kongo DR ir dalyvavo Europos savanorių tarnybos projekte. Kadangi Euroblogo savaitės tema kaip tik buvo savanorystė, parengiau su juo interviu. Dabar jis taip pat perpublikuotas Europos vystomojo bendradarbiavimo metų interneto svetainėje. Kviečiu paskaityti ir pasigrožėti nuotraukomis.

Padalyta Nikosija: straipsnis Kauno žiniose

„Kauno žinios“ išleido mano straipsnį apie padalytą Nikosiją: ką mes matėme jos turkiškoje bei graikiškoje dalyse ir buferinėje zonoje. Buvo proga prisiminti ir prieš beveik ketverius metus Kembridže išklausytas paskaitas.

Ne viską pavyko apžiūrėti, ką norėjosi, bet visokių pastebėjimų turiu daugybę. Šiaurės Kipras, kaip dabar ir Izraelis, nebeantspauduoja pasų, o duoda atskirą lapelį. Turėsiu jį atminimui: jame net po keturis atvykimo ir išvykimo antspaudus, beveik visi iš Nikosijos patikros punktų. Viena pora – pirmasis atvykimas į Šiaurės Kiprą ir galutinis išvykimas. Bet kiti – įžengimas į graikiškąją Nikosiją su turkiškosios gyventoju ir du įžengimai vien tik į buferinę zoną. Ilgam įsimins, kaip ėjome zonos parodyti (nes mes gi jau veteranės) naujai pažįstamai iš Ukrainos ir kartu pasitikti iš Pietų atvykstantį mus pasisvečiuoti priėmusio šiauriečio CSerio draugą (nebuvome jo anksčiau mačiusios, bet nesunkiai atpažinome ir pašaukėme).

Nikosijoje praleidome daugiau dienų nei kituose miestuose, nors turistiškai ją apžiūrėti užtektų ir vienos ar pusantros. Bet buvo įdomu tiesiog šniukštinėti, kalbėtis ir treniruoti antropologinius „raumenis“.

 

 

Erdogan’as ir įvairovės vadyba

Po internetą sklando pasibaisėjimo pliūpsniai: Turkijos prezidentas R.T. Erdogan’as konferencijoje pareiškė, kad nereikia lyčių lygybės! BBC ir kiti tarptautiniai šaltiniai nesivargino net paminėti renginio pavadinimo ir vadino jį „women’s conference“. Kaip kaip? Kokių moterų, kurių? Man iškart kilo įtarimas, kodėl konservatorius turėtų atidaryti konferenciją apie moterų teises. O jei jau taip, kodėl niekas jam nepaprieštaravo, nenušvilpė?

Štai vietinis šaltinis apie renginį.  Ir štai įdomi detalė: „He also praised KADEM [organizatorius] […]“Unlike other NGOs, it presented a concrete agenda rather than looking to fuel tensions like some other activist groups. Turkey had really needed such an organization for women’s problems.“ (vertimas: jis taip pat pagyrė [konferenciją organizavusią NVO] KADEM: „[…] Skirtingai nei kitos NVO, ji pristatė konkretų planą, o ne ieškojo, kaip pakurstyti įtampą, kaip daro kitos aktyvisčių grupės. Turkijai seniai reikėjo tokios organizacijos moterų problemoms [spręsti].“ Skaitykite toliau

Ar feminizmas turi remti bet ką, kas gerai moterims?

Įvairiose diskusijose dažnai su bendramintėmis būnu spaudžiama ploti katučių įvairioms iniciatyvoms, kuriose pasireiškia „stiprios moterys“ arba moterys mokomos pasitikėti savimi, jaustis gražiomis ar užsidirbti pinigų (šiek tiek apie kelias iš jų). Taigi verta užakcentuoti: aš esu už iniciatyvas, kurios suteikia kam nors, kas patiria diskriminaciją, daugiau laisvės kvėpuoti, kas prisideda prie visuomenės gerovės ir mažina nuodų, kurių gauname iš savo kultūros, kiekį. Tačiau daugelis tų iniciatyvų nėra feministinės ir aš nesu įsipareigojusi jų girti vien dėl to, kad tai moterų iniciatyvos ar sėkmės istorijos, arba kad jos griauna vieną stereotipą, bet palaiko kitus (pvz., kad moterys kažkam skolingos grožio, šypsenų ar gerumo). Skaitykite toliau

Multikultūralizmas moterims ginti?

Per savo gyvenimą esu prisilietusi prie įvairių kultūrų, bet visada į akis krisdavo tai, kad jose moterys ir vyrai laikomos (kodėl moteriškoji giminė?) skirtingomis subkultūromis. Ilgą laiką priimdavau tai kaip duotybę, kurią organizuotomis pastangomis galima vis labiau išklibinti, bet sunku būtų revoliuciniu būdu pakeisti. Tačiau, dažniau apie tai diskutuojant, tai ima rėžti akis. Daugelis visuomenių ant to pastatytos, ir tik plintant multikultūralizmo (daugiakultūriškumo) idėjai tiek politikės, tiek verslai ėmė pamažu įtraukti moteris į įvairovės pripažinimo ir organizavimo sistemas. Tik ar gali įvairovės organizavimas išspręsti daug gilesnes filosofines ir kultūrines problemas?

Skaitykite toliau