Apie Lietuvą, „žydšaudžius“ ir jų medžiotojus

Ne tik Lietuvoje, bet ir kitur pasaulyje yra tokių temų, apie kurias diskutuojant faktai nustumiami į šoną – jais tarsi niekas neabejoja, – užtat dėl interpretacijų visi gali ginčytis iki nukritimo. Blogiau pasidaro, kai jos sulimpa su svarbiomis temomis, kuriose reikia išsiaiškinti faktus ir dėl jų sutarti. Tokie sulipimai gali diskredituoti pastangas išsiaiškinti ir viešai aptarti faktus, į nepatogią padėtį pastatyti su jais dirbančius, ir pakurstyti emocingus „apsišaudymus“. Deja, vienu tokių kompleksinių lipdinių tampa diskusija apie Holokausto istoriją ir atmintį Lietuvoje. Ir debatai, pavadino kas visą Lietuvą „žydšaudžių tauta“ ar nepavadino, teisingai ar neteisingai prisiimama atsakomybė ir mokoma apie istoriją, susipina su faktų ir detalių ieškojimu. Neseniai „nacių medžiotojas“ Efraim’as Zuroff’as parašė štai tokį liepsningą pareiškimą. Tekste jis Lietuvą lygina su bibliniu Sodomos miestu:

When Avraham Avinu came to plead  with G-d to spare Sodom, he gave up after realizing that the city did not even have ten righteous residents. The same, unfortunately, applies to contemporary Lithuania, when it comes to Holocaust-related issues.

Prie šio pareiškimo dar sugrįšiu. E.Zuroff’as yra tapęs itin dažnų viešų puolimų taikiniu, ir jo pasisakymais paradoksaliai linkstama grįsti savo stereotipus. Netgi žmogaus teises ginti įsipareigojusi Lietuvos žmogaus teisių asociacija, gimusi iš Perestrojkos laikais susiformavusio Helsinio komiteto, įrodinėja, kad E.Zuroff’o pareiškimai provokuoja „adekvačią reakciją“, skatinančią kalbėti apie „žydų tautybės piliečių“ nusikaltimus. Griebiamasi iš lūpų į lūpas einančio teiginio: „the Director of Simon Wiesenthal Center – E. Zuroff – refers to the Lithuanians as “the nation of Jew-shoothers”.“Šis argumentas visada pasitelkiamas, puolant į gynybinę padėtį, siekiant pateisinti, kodėl Lietuvoje daroma ar nedaroma viena ar kita. Reikėtų vieną kartą tai baigti. Deja, neturiu laiko kapstyti visų pagrindinių dienraščių archyvus, bet, nepatvirtintomis mano žiniomis (buvau labai jauna ir nelabai, tiesą sakant, domėjausi šiais klausimais), šis argumentas Lietuvos spaudoje pasirodė maždaug prieš 12-14 metų. Tačiau, kiek pamenu, apie „žydšaudžius“ bylojo ne E.Zuroff’as, o žinios iš Holokausto muziejaus Vašingtone. Plačiai pagarsėjo atvejis, kai šiame muziejuje buvo eksponuojamas iškraipytas Lietuvos himnas, kur šaliai siunčiami daugybiniai prakeikimai. Tačiau paprastai buvo pamirštama pridurti, kad „žydšaudžių“ ir kiti menkinami apibūdinimai pasirodė eksponatuose, geto kalinių ir mirtininkų kūryboje, o ne paties muziejaus pareiškimuose. Jei turite nuorodų ar citatų, kur kokia nors oficiali institucija ar viešasis asmuo (politikas, tyrinėtojas) viešai pavadino lietuvius „žydšaudžių tauta“, pasidalykite ir aptarsime. Kiek esu skaičiusi, nesu užtikusi, kad E.Zuroff’as vartotų tokią frazę, tad parodykite, jei klystu.

E.Zuroff’as turi tam tikras pareigas ir įvykius komentuoja savo kompetencijos ribose. Jo pasisakymai dažnai „pasūdyti“, bet, ypač atlikusi interviu su juo, suprantu, kad jam tiesiog būdingas tam tikro kampo jautrumas, išplaukiantis iš to, į ką jis yra įsigilinęs. Panašiai kolonializmo istorikai ir postkolonializmo antropologai, žinodami istorijos žiaurumą ir jos paveiktos dabarties beviltiškumą, gali spaudoje emocingai pavadinti europiečius „savanaudiškais kraugeriais“ ar pan. Lygiai taip pat iš nemažai kairiųjų sklinda pagieža JAV kaip valstybei, kai jie gilinasi, tokius žiaurumus vykdo JAV valdžia, armija ar korporacijos. Tuo anaiptol nebandau pasakyti, kad pyktis yra adekvatus ar kur nors veda, bet reikia visada stengtis įsigilinti, iš kur jis kyla, suskaidyti jį ir jau tada ieškoti, kokiais argumentais atsakyti, jei yra toks poreikis. Man bendravimas su įvairiais žmonėmis visada yra vertybė, ir jau tikrai vertingesnis nei galimybė jaustis teisingai ir „fainai“ panašiems į mane. Dėl šių priežasčių džiaugiuosi padariusi interviu su E.Zuroff’u, suteikusi jam ir galimybę, ir iššūkį tiesiogiai kreiptis į Lietuvos publiką, priimant ją kaip pašnekovą, o ne pokalbio objektą, net ir po to, kai perskaičiau šį palyginimą su Sodoma. Lygiai taip pat norėčiau tikėtis, kad ir jis paanalizuos, iš kur visuomenėje palaikymas tai vėžlio pozai, į kurią pereinama, vos paminimas Holokaustas. Kartu viliuosi, kad visuomenė per mano interviu pamatė jį truputį kitokį, žmogiškesnį, su savo jautrumu, įžvalgomis ir ribotumais. Jeigu nė viena iš šių galimybių neišsipildė ir visi liko prie savo stereotipų, ką gi, padariau, ką galėjau.

Tačiau palyginimas su Sodoma, mano nuomone, labai įžeidžiantis ir destruktyvus. Galbūt jis taiko itin griežtus teisuolio standartus, į kuriuos neįtelpa niekas, kieno nuomonė kitokia bent vienu iš jam rūpimų klausimų. Tačiau šiuo palyginimu, taip apipintu religinėmis nuorodomis, siekiant sustiprinti emocinį efektą, E.Zuroff’as padarė retorinę klaidą. Iki šiol jis visada galėjo atsikirsti, kad niekada nėra daręs nuorodų į tautą/ visuomenę. Čia jis tai daro. Turiu pagrindo manyti, kad jam nežinomi miestų ir miestelių švietėjai apie Holokaustą, įvairūs aktyvistai, pasisakę prieš neonacionalizmo toleravimą. Kai kartą kelis jam paminėjau, sakė negirdėjęs tokių. Vėlgi, jo kompetencijos ribose jam rūpi, kaip veikia valdžia ir galios struktūros (ypač teismai), kas daro įtaką politikai, o ne kas vyksta „masėse“. Todėl jis gali lengvai atsikirsti, kad švietėjų ir aktyvistų veikla – ne pagrindas nurašyti E.Zuroff’o kritiką valdžios ir viešojo sektoriaus sistemų (ypač mokyklų) veiksmams ar neveiklumui. Galėdavo. Iki šiol E.Zuroff’as daugiausiai būtent ir kritikavo galios struktūras, o dabar teigia, kad dešimties teisuolių nesurastum visoje visuomenėje. Todėl, galima vesti paralelę, ta visuomenė pati kalta, jei, sąsajoje su šiuo klausimu, jai nutiks kas bloga (kas, nedetalizuota, bet tikėtina, kad turima galvoje prasta tarptautinė reputacija, kritika, galbūt net tam tikros sankcijos. E.Zuroff’as vis viešai stebisi, kodėl JAV vyriausybė nieko nesako apie Lietuvą ir Holokaustą). Nors ir nevartoja lyg buliui raudonas skuduras Lietuvoje veikiančio „žydšaudžių“ termino, jis dabar sudaro sąlygas pasitvirtinti stereotipus apie jį: taip, jis turįs kažką prieš visą Lietuvos visuomenę. Manau, kad jei E.Zuroff’as iš tiesų siekia pokyčių, tai šiuo pareiškimu padarė klaidą, paspęsdamas sau spąstus, užuot laikęsis faktų, kuriuos išmano.

20 komentarų

  1. Ponui l.Donskiui

    RAUDONIEJI NACIAI (NKVD – KGB struktūros,50 proc žydų) Lietuvoje,Ukrainoje,Rusijoje nekaltų gyventojų nužudė dešimteriopai( kaikurie šaltiniai nurodo šimteriopai) kartų daugiau negu rudieji naciai.Raudonųjų nacistų propagandisto ILJOS ERENBURGO nurodymas sunaikinti Prūsijos gyventojus buvo įvykdytas.Prūsija buvo paskandinta nekaltų gyventojų kraujyje,nužudyta 1,5 milijono kūdikių,moterų,senelių.30 tūkstančių lietuvininkų buvo suvaryti ant ledo lyties Karaliaučiaus pakrantėje,lytis užminuota ir susprogdinta.Tai yra karo nusikaltimai,kurie neturi senaties termino..“Nacių medžiotojai“ zuroffai galėtų pradėti ,tuo pačiu“ teisiniu“ pagrindu ,RAUDONŲJŲ NACIŲ medžioklę Lietuvoje,Izraelyje,Ukrainoje,Rusijoje..Ar Holokaustą patyrę žydai padės masines žudynes ,genocidinius nusikaltimus patyrusiems lietuviams gauti kompensaciją iš Rusijos?

  2. Arvydas Damijonaitis

    Galima būtų prašyti „nacių medžiotoją“ Efraim Zuroff pamedžioti Lietuvoje ir Izraelyje raudonuosius nacistus dušanskius,kurie organizavo ir vykdė masines lietuvių žudynes iki ir po antrojo pasaulinio karo. Rudujų nacių E.Zuroff “ prisimedžiojo“ sočiai,o raudonieji naciai, deja , yra zuroffų giminaičiai,todėl mažai vilčių,kad eis jų medžioti..

  3. Arvydas Damijonaitis

    Mielai Daivai rekomenduoju internete susirasti BIRUTĖ VERKELYTĖ,Lietuvos Konsulato darbuotoja,jai 95 metai,šviesus protas.apie Sugiharos istoriją gelbėjant žydus.Matome,kad žydams žymiai pelningiau reikšti savo dėkingumą japonui.Lietuviai žydams yra nykstamai mažas,nepelningas objektas Holokausto industrijai.Galėtume padiskutuoti jaukioje Vilniaus kavinukėje..Arvydas Damijonaitis

  4. Arvydas Damijonaitis

    Zurofai vokiečių belaisvių stovyklose smagindavosi šaudydami vokiečius.Per diena prišaudydavo iki tūkstančio.Prūsija buvo paskandinta nekaltų 1,5 milijono gyventojų krauju.“Nacių medžiotojai“yra priedanga sadistiniams zurofų keršto protrūkiams..Laikas baigti siautėti,informacija apie fanatikų sionistų nusikaltimus neturi būti slepiama.Arvydas Damijonaitis,žydų gelbėtojos vaikaitis.

  5. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    Gerbiamasis, prašau masiškai nespaminti, komentarus rašykite po vieną kartą. Iš anksto dėkoju. Taip pat nenorėčiau, kad naudotumėte mano blogą sąmokslo teorijoms skleisti.
    Nesuprantu, iš kur imate tokius duomenis. Jau kas kas, bet tik ne žydės istoriškai propagavo maišymąsi. Tik kelios paskutinės kartos apskritai išmoko jį toleruoti. Esu sutikusi vieną rusą, kurio senelis dirbo saugume, tai kai sūnus (mano pažįstamo tėvas) nutarė tuoktis su žyde, sulaukė labai daug neigiamų reakcijų. Akademinėje srityje ir kitur taip pat buvo daug diskriminacijos, daugelis keitėsi pavardes ar kitaip slėpė tapatybę. Nežinau, iš kur traukiate tokias istorijas, bet panašu, kad jomis nė neabejojate.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*