Žymų Archyvai: moterys

Timo K. Mukka „Žemė – nuodėminga giesmė“

Vienu metu Vilniuje dažnai naudodavausi knygų mainų lentyna knygyne netoli Lukiškių. Tai buvo puiki proga paskaityti negirdėtų autorių ir pasirinkti, o po to grąžinti knygų, kurių turbūt šiaip nepirkčiau, nes paskutiniu metu nelabai perku grožinės literatūros. Taip į mano namus pateko Timo K. Mukka′os romanas, bet jį perskaičiau tik šį mėnesį.

Veiksmas vyksta atokiame Šiaurės Suomijos kaime, kur nelabai kas užklysta ar išvyksta. Net nėra aišku, kokiu laikotarpiu rutuliojasi įvykiai, nes retkarčiais kalbama apie karą, suprask, antrą pasaulinį, bet nematyti jokių pokario techninės pažangos ženklų. Skaitykite toliau

Chimamanda Ngozi Adichie „Kinrožės žiedas

Pirmą kartą apie Chimamandą Ngozi Adichie išgirdau, kai kažkuriame socialiniame tinkle iššoko jos TED kalbos įrašas. Nuo to laiko labai norėjau perskaityti jos romanus, ir kas galėjo pagalvoti, kad, kol prisiruošiu, jie bus išversti į lietuvių kalbą ir juos skaitysiu lietuviškai. „Kinrožės žiedas“ – pirmasis šios rašytojos romanas, kuris ir pelnė jai tarptautinę šlovę.

Skaitykite toliau

Sirupas prieš miegą, arba feministė skaito moterišką romaną: Kate Jacobs „Penktadienio vakaro mezgimo klubas“

Sykį pagalvojau, kad dabar, kai nusimečiau akademines pareigas ir turiu laiko mąstyti, norėčiau paskaityti „moterišką“ romaną. Mat paskutiniu metu skaičiau daug vyrinančių vyrų literatūros, norėjau šį bei tą palyginti ir įjungti sociologinę vaizduotę. Nusprendžiau pasiimti šią knygą, kurią draugė kadaise paskolino kaip lengvą atostogų skaitinį. Na, mano atostogos anaiptol nesudarė sąlygų ne tik skaityti romanų, bet ir kuprinėje vežiotis dviejų plytų dydžio knygą, bet sugrįžusi vakarais prieš miegą po truputį įveikiau šį kūrinį. Turiu pasakyti, kad sociologine prasme buvo įdomiau nei literatūrine.

Skaitykite toliau

FemLink Kaune: chaotiškas menas ir atsiprašinėjantis aktyvizmas

Maunama kojinė ir be garso burbuliuojančios dažytos lūpos. Moteris taisosi skarą, o ji vis smunka. Kompiuterinis žaidimas su žirgais. Iš viršaus nufilmuotas besišypsantis falafelių čirškintojas. Maždaug taip atrodo gausaus būrio šiuolaikinių menininkių vaizduotės vaisiai tema „moteris ir protestas“.

Festivalio „Kaunas mene“ programa atrodė visai intriguojančiai, o turėti kino teatrų miesto centre ir juose apsilankyti – visada smagu. Tačiau projekto FemLink peržiūra, kurioje dalyvavo ir kuratorė  Véronique Sapin, nuteikė niūrokai. Skaitykite toliau

Jun’ichiro Tanizaki „Raktas“ ir santuokos Japonijoje

Turbūt iš bet kokios japoniškos literatūros kolekcionavimo laikų į mano rankas pateko ir savo eilės lentynoje ilgokai laukė Džiun-ičiro Tanizakio romanas „Raktas“. Ši knyga priskiriama psichologinio romano žanrui. Jo centre – sutuoktinių pora, kuri įtraukia dukterį ir šeimos draugą į keistus vojeristinius santykius. Vyras pražūtingai klimpsta į fantazijų svaigulį, balansuodamas ant pavojingos ribos, kad tik žmona imtų pildyti jo erotines fantazijas. Ir vyras, ir žmona rašo dienoraščius, kurie skirti jų svajonėms atskleisti, o ne apsvarstyti slapčia. Kaip rašo Japan Times apžvalgininkas, Antrojo pasaulinio karo metais Dž. Tanizakio romanas buvo uždraustas, o dabar tikrovė gerokai pranoksta jo „iškrypusias“ fantazijas. Ir vėl – socialinė kritika. Skaitykite toliau

Įrodyti kūnu

„Įrodysiu, kad protas ir grožis gali eiti kartu!“ – nusprendžia mokslininkė arba versli humanitarė ir kruopščiai dekoruoja kūną. „Įrodysiu, kad ir netobula/nestandartinė/sena moteris gali būti graži!“ – sumąsto fotografė arba jos objektė ir stropiai tiražuoja apsinuoginusių kūnų nuotraukas. „Įrodysiu, kad moterims sunku mūsų kultūroje!“ – nutaria menininkė arba aktyvistė ir išstato kūną naudojimui. „Įrodysiu, kad gyvūnai kenčia kaip ir mes!“ – pasišauna veganė ir pareigingai nusisega liemenėlę fotosesijai. Atrodo, kad vienintelis argumentas yra ir gali būti tik kūnas – ne teiginys, ne pasakojimas, ne įrodymai ir duomenys.

Tikriausiai nuspėjote, apie ką aš. Apie projektą „Mes.Moterys“. Vietoje nuorodos tebus ši ekrano nuotrauka, kurioje matote adresą internete. Man labai nepatiko antraštė, todėl nereklamuoju.

Skaitykite toliau

„Atmokti“ seksualumo kulto

Galbūt daug kas jau matėte šį filmuką apie merginos patiriamą priekabiavimą Manhattano gatvėse. Dviejose skirtingose Facebook grupėse, kurias seku, kilo labai skirtingos diskusijos apie jį. Vienoje kažkas suabejojo, ar vyrų pasisveikinimai ir linkėjimai geros dienos priskirtini prie priekabiavimo (ir taip, toks kabinėjimasis prie nepažįstamų žmogų, ypač žinant, kad tokios žmogos patiria ir taip daug nepageidaujamo dėmesio gatvėse ir daugiau rizikų savo saugumui bei asmens orumui, yra mikroagresija, įkyrus reikalavimas dėmesio, dar tikintis už tai dėkingumo. Jeigu jums kažkas dar neaišku, galbūt padės palyginimas: nepažįstamojo komplimentas – tai kaip itin gausus ir riebus tipinis močiutės maistas, kurio jums tiesiog neleidžia nevalgyti: gal ir būta geros intencijos, bet tai jums nemalonu ir verčia jaustis nesmagiai, nors iš mandagumo gal ir padėkosite), kitoje šimtais komentarų diskutuota, ar moterų savęs pateikimas viešai neegzistuoja tam tikrame dialektiniame ryšyje su grobuonišku tokių vyrų elgesiu. Pasigilinkime į pastarąjį argumentą.

Skaitykite toliau

Ar feminizmas turi remti bet ką, kas gerai moterims?

Įvairiose diskusijose dažnai su bendramintėmis būnu spaudžiama ploti katučių įvairioms iniciatyvoms, kuriose pasireiškia „stiprios moterys“ arba moterys mokomos pasitikėti savimi, jaustis gražiomis ar užsidirbti pinigų (šiek tiek apie kelias iš jų). Taigi verta užakcentuoti: aš esu už iniciatyvas, kurios suteikia kam nors, kas patiria diskriminaciją, daugiau laisvės kvėpuoti, kas prisideda prie visuomenės gerovės ir mažina nuodų, kurių gauname iš savo kultūros, kiekį. Tačiau daugelis tų iniciatyvų nėra feministinės ir aš nesu įsipareigojusi jų girti vien dėl to, kad tai moterų iniciatyvos ar sėkmės istorijos, arba kad jos griauna vieną stereotipą, bet palaiko kitus (pvz., kad moterys kažkam skolingos grožio, šypsenų ar gerumo). Skaitykite toliau

Moterys EP

Į naująjį EP Lietuva išsiųs tik 1 moterį ir 10 vyrų (blogiau nei ankstesnė kadencija: 4 moterys ir 8 vyrai, bet viena iš moterų ne išrinkta, o pakeitė V.Uspaskichą). Tai galima paaiškinti didesniu balsų išsibarstymu: partijos retai įrašo moteris sąrašo viršuje, o kai kiekviena partija gauna daugiausiai 2 mandatus, važiuoja partijų lyderiai. TS-LKD anksčiau siuntė 2 moteris, 2 vyrus. Dabar, gavusios [mano blogo kalbos politika šiame kontekste ima skambėti keistai] 2 mandatus, konservatorės siųs tik 2 vyrus, bet, jei būtų išlaikiusios 4, būtų išsiuntę ir 2 moteris. Socdemės turėjo 3 mandatus, bet, net jei būtų juos išlaikiusios, būtų siuntusios tik 1 moterį. Pataisykite, jei klystu, bet liberalės nė vienuose rinkimuose nėra į top 5 įrašę nė vienos moters.

Greitai apskaičiavau, kiek mandatų turėtų gauti kiekviena partija, kad į EP išsiųstų bent vieną moterį:

  • Konservatorės – 3,
  • Socialdemokratės – 1,
  • Liberalės – 6,
  • Paksas ir co – 7,
  • Darbo partija – 5,
  • Lenkės – 2,
  • Valstietės – 7,
  • Žaliosios – 2,
  • Tautininkės – 8,
  • Libcentras – 7.

Skaitykite toliau