Žymų Archyvai: filmai

Japonija, Izraelis ir savo kampo paieškos; „Juoko universitetas“ (filmas)

Šiandien universitete vyko vienas iš japoniško kino renginių – buvo rodomas puikus filmas „Juoko universitetas„. Trumpai apie jį. Tai filmas, nukeltas į imperinę prieškarinę Japoniją ir vaizduojantis susidūrimą tarp meninio polėkio ir nacionalistinės cenzūros. Jis rodo dviejų žmonių tvirtumą savo vaidmenyse, kuris visgi ne tik netrukdo, bet ir padeda atsiskleisti jų šiltam žmoniškumui. Mielas scenarijus vyniojasi pokalbiais, kuriuos fantastiškas operatoriaus darbas padaro dar estetiškai patrauklesnius. Nemačiau kitos taip tobulai nufilmuotos juostos. Po visais emocingais pokalbiais, viltimi ir beviltiškumu, slepiasi lengva ir tuo pat metu svari ironija: nacionalistinė cenzūra, atskiesta nenoriai rodomu žmogiškumu, paradoksaliai stiprina menininką, išgrynina ir iki spindesio ištobulina jo darbą, bet šitas tobulėjimas ir dviejų asmenybių ritualinis šokis biurokratijos labirintuose veda į niekur – už tą ir dievinu japoniškus filmus. Pabaiga nei gera, nei bloga, ji tik ženklina nueitą kelio, apie kurį kalbėjo filmas, pabaigą. Kaip klostysis kita atkarpa, nei įdomu, nei yra laiko pasakoti. Tikrai vertas dėmesio filmas. Skaitykite toliau

Talinas, estiškos ypatybės, „Taking Woodstock“ (filmas)

Kelioms dienoms atvykau į Estiją. Lėktuve (skristi taip arti buvo keistoka) skaičiau propagandinį bukletėlį, kur sužinojau, kad estiškas medus gerai vertinamas ir kad Estijoje interneto NEnaudotojų yra apie 300 000. Be to, internetu galima stebėti, kaip leidžiamos valstybės biudžeto lėšos. Tokį dalyką būtina įdiegti Lietuvoje.

Buvau tokiam rajone, kuris laikomas labai nesaugiu. Amžiaus pradžioje jame pastatyti pusiau plytiniai, pusiau mediniai namai darbininkams, dirbusiems laivų statykloje netoliese. Dabar, žinoma, pramonės nebėra, namai avarinės būklės, niekas nenori ten gyventi, bet kai kuriems tenka. Jūra netoli, todėl nekilnojamojo turto kompanijos jau planuoja pakeisti šitos erdvės charakterį. Skaitykite toliau

Kusturicos „Underground“ (filmas)

Prieš kurį laiką su Milda pasiryžome paskirti tris valandas jau primiršto, bet prieš kelerius metus supermadingo E.Kusturicos filmui „Underground“. Pažįstamų išgirtus madingus filmus labai gera žiūrėti, kai jie primirštami, nes tada nekyla toks vaikiškas noras būtinai kritikuoti maištaujant. Ateis man laikas ir Kimo Ki-duko filmus vieną po kito peržiūrėti.

Na, o šis tikrai klaikiai ištęstas, belieka pasidžiaugti, kai žiūri namie ir gali keisti pozą. Atrodo, kad režisierius tyčia žaidžia žiūrovų fiziniais pojūčiais, tarsi sakydamas: „O aš žinau, kad vis tiek iškęsi ir tau vis tiek patiks“. Gal neveltui buvo sugalvoti filmų standartai, kad būtų patogu vidutiniams kūrėjams. Sukurti labai ilgą (kaip „Alžyro mūšis“) arba labai trumpą (kaip kažkuriam kino festivaly matyti prancūzų trumpametražiai, pvz., „Echo“) filmą reikia ypatingo talento, nes įsijungia ne tik žiūrovų tipologija, bet ir fiziologija.

Kuriant „Underground“ veikiau buvo pasikliauta didele gerbėjų meile Kusturicai. Man patinka „šiziniai“ filmai, kuriuose neįtikėtini dalykai pateikiami kaip savaime suprantami. Itin graži buvo pabaiga su plaukiančiomis karvėmis – jų vaizdas bylojo, kad buvo verta ištverti tas valandas. Bet didžioji tų valandų dalis – tik dar vienas identiškas Kusturicos blynas apie tai, kad yra tokia planeta Balkanai, kur visi visada girti ir šaudo į orą, o būtinas sueities stovint elementas yra moters įsikabinimas į šviestuvą. Kaip rašė Žižekas, Kusturicos filmai pasitarnavo kuriant Balkanų kaip „Kito“, laukinių Rytų, vaizduotę, pro specialiai tiriančiam žvilgsniui pritaikytą rakto skylutę, kuri privalo rodyti, kaip ten nuolat kariaujama ir paleistuvaujama. Tik įsikniausi į patogią savo švaraus pasaulio sofutę ir žiūri su pasimėgavimu, atata…

Patiko scenarijaus autoriaus neslaptoji politinė kritika. Itin elegantiškai sudirbti „žydrieji šalmai“, graži požemio metafora, nuginkluojantis nuolatinio karo paaiškinimas. Įsimintina scena, kai aplink karį lyg prisuktas važiuoja degantis neįgaliųjų vežimėlis, o rato centre stovi kryžius su apsivertusia Jėzaus figūra.

Žodžiu, mano rekomendacija: pasiimkite užkandžių, pasikvieskite šnekių draugų ir kartais užmeskite akį į gerai padarytus vaizdus. Praleiskite nuobodžias vietas.

Jums patiks, jei manote, kad Kusturica yra pagal apibrėžimą gėris arba jei neturite, kaip praleisti ilgo vakaro, arba dar jeigu kine ieškote judančios tapybos.

Jums nepatiks, jei skaitėte „Orientalizmą“ ir pasirašytumėte po kiekvienu jo teiginiu, jeigu ieškote naujovių, arba jeigu dvi valandas žiūrėję, kaip tuzinas žmonių geria ir viską daužo, klausite „ką čia norėjo pasakyti?“

Šeštadienis, amerikietiški filmai ir Europa

Esu Kaune. Kaip visada, kai važiuoju aplankyti šeimos, prieš miegą žiūrėjom pagrindinių Lietuvos TV kanalų „dienos meniu“. Rodė komediją „Paskutinės atostogos“, o prieš pat užmiegant, su knyga rankose dar viena akim nužiūrėjau „Zoro“ pabaigą, nes buvau nemačiusi. Iš šių dviejų TV dramų, ar kaip reikėtų vadinti, gali kilti daug visokių minčių, bet jos man siejasi pirmiausia „įvairovės“ įvaizdžiais.

„Paskutinės atostogos“ – miela romantinė komedija, kurią pažiūrėjęs kokių 15-os (galima ir vėliau) gali jaustis kažką naujo supratęs. Užguita pardavėja sužino, kad serga nepagydoma liga, atsiima pensijų fondus (simboliškai svarbu) ir išvyksta pagyventi taip, kaip visada svajojo. Galiausiai visi herojai susitinka, mylimasis pasiperša, blogasis veikėjas supranta savo klaidas, o gydytojas atsiunčia atsiprašymą dėl klaidos, todėl herojė nemiršta.

Tai, kas man pirmiausiai įsiminė, tai šiame filme sukurtas Europos įvaizdis. Į Europą herojė skrenda pasimaudyti prabangoje ir, žinoma, nenusivilia. 2006 m. scenarijaus autorius prabangą galėjo įsivaizduoti jau ir Čekijoje, nes šioji jau buvo atsiradusi Europoje. Taigi herojai paknopstom lekia į slidinėjimo kurortą „Ka(r)louvy vą(r)y“, kurio prabangiame viešbutyje reikalus aptarinėja politikai ir buržujai. Pakeliui dar pareklamuojamos Čekų oro linijos. Viešbutyje yra prancūzas virėjas ir vokietė, sprendžiant iš pavardės, kambarinė. Prancūzas su visais europiečiais šnekasi prancūziškai. Visi kiti tarpusavyje ir su klientais kalbasi anglų kalba su akcentu. Europiečių tautybės padavėjas, nustebęs, kai herojė užsisako visą meniu, netyčia prataria: „Tout? Ėėė… viską?“ Taigi Europa – tai kraštas, kuriame kalbama prancūziškai arba anglų kalba su akcentu, o kai kurie yra vokiečiai, bet dėl kalbų pernelyg nesilaužo. Savo tapatybę jie verčiau demonstruoja „prarijau-mietą“ laikysena ir santūrumu, kuris ištirpsta, sužinojus apie tragediją. Be kita ko, europiečiai nesilaiko dietos ir neskaičiuoja cholesterolio, bet yra liekni.

Labai akivaizdus Čekų oro linijų logotipo demonstravimas man sukėlė įtarimų, ar tik nebuvo šitas filmas kiek paremtas finansiškai. Tokiu atveju man jis įdomus ir kaip ideologinis kūrinys. Nepaisant to, kad amerikiečiams žiūrovams tikriausiai būtų patikę, filme nėra nė užuominos į postkomunizmą. Nėra nė vieno surūgusio veido, jokios užuominos į skurdą, ir visi taksistai kalba angliškai. Iš principo herojė skrenda ne į Rytų Europą, o į Europą. Kurorto pavadinimo pakartojimas kelis kartus reikalingas tik tam, kad ieškantieji panašaus europietiško rojaus jį gerai įsimintų. Čekija niekur neminima, tik kompiuterio ekranas, užsakant bilietus, rodo „Karlovy vary, CZ“. Na, o Europa pasižymi hedonistiška virtuve, prabangia architektūra, fantastiškais kraštovaizdžiais ir madingais drabužiais (herojė, nuėjusi į parduotuvę, prašo „tarptautinio“ įvaizdžio. Man tai buvo savotiškas „antrinio kontakto“ (kai pamatai savo ar sava laikomos aplinkos atvaizdą Kito akyse) pavyzdys.

„Zoro“ atveju etninės spalvos taip pat pasireiškia tik vardais ir akcentu. Nors vardai visų ispaniški, jie tarpusavyje ispaniškai nesikalba. Tai yra suprantama, nes iškiltų pramoginiam filmui trukdanti logistinė problema – tektų skaityti subtitrus. Tokiu atveju buvo galima leisti herojams tiesiog kalbėtis angliškai. Bet ne, pseudoautentiškumas imituojamas akcentais. Iš pradžių pristatomaKalifornijai adaptuota Robino Hudo istorija. Tada – anonsų mėgstama scena, kai Catherine Zeta-Jones lieka tik su pantalonais, o nepaisant herojaus mosavimo špaga ir rūbų pjaustymo, krūtinę dengiantiems jos plaukams nieko nenutinka. Apskritai moters mokėjimas kautis yra tarsi saldainis lygių galimybių aktyvistams, kad neprisikabintų, jog vaizduoja ją silpną, bet moteris kaunasi tam, kad seksualiai atrodytų, o ne kad, pavyzdžiui, nudurtų vyrą. Todėl pastarasis pjausto jos drapanėles, o ne, kaip tikram priešininkui, prakerta lūpą ar išpjausto kažkokį ženklą ant skruosto. Mačo yra toks, kaip priklauso, išsiskėtęs joja ant dviejų arklių (nežinia, kokiu tikslu), mokėtų vienas Žalgirio mūšį laimėti, bet moteriai leidžia vėl pasireikšti, kai prireikia kovoti už laisvę ir žmogaus teises. Konkrečiau – išlaisvinti būrį bejėgių narve uždarytų klykiančių juodaodžių vergų. Vėliau iš dulkių išnyra baltieji gelbėtojai, vyras ir moteris, nešantys po vaiką ir vedantys būrį vergų į šviesų rytojų. Prisipažinsiu, kad antropologinis susidomėjimas užleido vietą savotiškam pasidygėjimui šituo primityvumu.

Kol kas tiek mano kolekcijoje egzotiškų europiečių tema.

Janos draugai (filmas)

Žiūrėjau filmą „Janos draugai“. Labai smagu buvo, itin mieli tipažai. Du postsovietiniai kombinatoriai (galima sakyti, kad neoriginalūs ir pasiskolinti iš kitų filmų, bet argi originalumas yra jų stiliaus bruožas?), vienas karo veteranas, na, ir tąsomos, paliekamos, tekančios ir plaukiančios mylinčios moterys – liūdna, kad tik tokios, bet o kur pasidėsi? Pagal pavadinimą visko centras turėtų būti mergina, bet iš tiesų yra karo veteranas. Filmas baigėsi tokiu nuoširdžiu komentaru, kad negali jam abejingų likti nė vieno, kas bent kiek gyveno ir kvėpavo „posovietinėje“ erdvėje. Dar buvo tokia scena, kur ant lovos glamžosi mergina iš Rusijos ir nežinia iš kur, bet pagal viską Vidurio Rytų tipo vaikinas, abu su dujokaukėm, kurios neaistringai susidaužia dėl to, kad labai didelės, už lango kaukiant sirenom. Paskui tokios scenos buvo kelios, tai gal atsibodo, bet žiūrėdama pirmąją pagalvojau, kad būtent taip įsivaizduoju Izraelį. O šiandien man iš tenai pasakojo, kad rusakalbių kvartaluose jau prekiauja naujametinėmis atvirutėmis ir eglutėmis.

Samarietė (filmas)

Gal iš taip išgirto filmo tikėjausi kažko daugiau, bet įspūdis liko pakankamai stiprus. Tai visiškai socialinis filmas, atskleidžiantis šokiruojančią herojų gyvenimo atkarpą. Dvi mokinukės, racionalioji Yeo-jin ir svajotoja Jae-yeong, taip nori į Europą, kad sumano užsidirbti bilietams itin kraupiu, ypač žiūrint pro vakarietiškus „akinius“, būdu.

Jae-yeong parsidavinėja per internetą surastiems seniems gašlūnams, naiviai įsivaizduodama ir bandydama save įtikinti, jog tuo daro kažką gero, ir stengiasi įžvelgti juose ką nors gražaus. Jos draugė, tarsi kokia vadybininkė, kontaktuoja su klientais ir skaičiuoja pinigus. Mamos netekusi mergaitė žvelgia į pasaulį gerokai pesimistiškiau ir suvokia, kad tie klientai paprasčiausiai naudojasi jos drauge. Ji nenori, kad Jae-yeong su jais bendrautų ir ieškotų už jų veiksmų kažkokio žmoniškumo, nes žino, kad jo nėra. Toks gyvenimo būdas iš pradžių priverčia moralistiškai aiktelėti – nieko sau sugalvojo mergužėlės, ką jau ten ekonomikos vadovėlių pavyzdžiai apie vaikus, pardavinėjančius laikraščius, kad sugautų savo svajonę. Bet nesunkiai pripranti prie šio fakto.

Tikrasis šlykštumas prasideda tada, kai režisierius pradeda sumaniai kontrastuoti tų klientų bjaurumą su mergaičių naivumu, Yeo-jin tėvo pasiaukojančiu ryžtu ir netgi pačių senų gašlūnų socialiniais vaidmenimis. Paskutinis klientas, kurį Jae-yeong buvo spėjusi įsimylėti, nesivargins važiuoti į ligoninę pas sužeistą mergaitę, teisindamasis, kad kuria muziką, kai iš jo sintezatoriaus tuo tarpu sklinda sausi, elektroniški, beprasmiai garsai. Išsisukinės jis tik tol, kol mirtimi besivaduojančios jaunosios prostitutės draugė pati leisis užlaužiama, kad pakeliui, sėdėdamas prie vairo, galėtų mėgautis jos dvasine kančia, su apsimestiniu susirūpinimu klausdamas, ar neskaudėjo.

Filmas žiaurus kaip pasaulis. Meilės ir naivių paaugliškų svajonių išsipildymo nebūna. Tikra yra tik dviejų jaunučių merginų draugystė. Tikras yra Yeo-jin tėvas, policijos inspektorius, dėl savo vaiko nedvejodamas peršokantis į kitą barikadų pusę bausti klientų. Bent jau vienam iš jų užtenka parodyti tą šokiruojantį kontrastą tarp jo įprasto gyvenimo, kuriame jis gali būti mylintis tėvas, ir tamsiosios pusės, atsiskleidžiančios nusprendus užsisakyti internetu nepilnametę prostitutę. Supratęs, kad mergina, į kurią jis buvo įpratęs žiūrėti kaip į pasitenkinimui skirtą žaislą, yra kažkieno dukra, galų gale yra dar vaikas, jis pats nubaus save, ir filmo scenų sukelti tamsūs jausmai privers linkčioti galva, stebint jo poelgį.

Pabaiga ištęsta, liūdna ir truputį trikdanti. Tiesiog esame pripratę prie galingų akcenų, sudedančių galutinius taškus ant i, ir kad lūkesčiai neišsipildo, nuo to filmui, aišku, tik geriau. Scenaristas nei išsprendžia herojų problemas, nei juos sunaikina, nes sprendimo tiesiog nėra. Lieka nežinia, užklimpusi vidury laukų.

Jums patiks, jei manote, kad Kim Ki-dukas jėga pagal apibrėžimą arba patinka filmai, provokuojantys pyktį.
Jums nepatiks, jei mėgstate atsakymus, sprendimus ir stipriai sukaltas mintis, arba jei žiūrėdami į tylinčius ir ratais vienas aplink kitą (psichologine prasme) vaikštančius herojus galvojate: „negi negalėjo paprasčiau? negi negalėjo pasikalbėti?“

Japoniška istorija (filmas)

Primityvus filmas iškeptas pagal labai įprastą ir tipišką receptą: „paimkite du vienas kitam nesimpatizuojančius, pačius skirtingiausius žmones (kai yra kultūriniai skirtumai, tokia užduotis tampa dar lengvesnė), sumeskite juos į tokią erdvę, iš kur jie negalėtų pabėgti, gerai suplakite, ir anksčiau ar vėliau jie vienas kitam pajus fizinį potraukį“. Kaip tik taip ir atsitinka kažko tyrinėti atvažiavusiam japonui ir blondinei (privaloma!) australei dykumoje. Ir ką?

Ogi tą, kad po visko paaiškėja, kad japonas gi vedęs. Netgi turi žmonos ir vaiku nuotrauką piniginėje. Australė nervingai išsitraukia cigaretę, bet po kelių valandų vėl pradeda jį „kabinti“. Dykuma savo platybėse paslepia dar viena neištikimybės aktą. Taip galėjo nutikti bet kokių tautybių herojams.

Tai kuo istorija japoniška? Ar tik tuo, kad vienas pagrindinių veikėjų japonas? Greičiausiai tuo, kad autoriai, nevykusiai pasiskolindami japoniškuose filmuose dažną nelaimingą pabaigą, nesugalvoję, ką čia dabar daryti su tuo atostoginiu romanu, kaip jį pabaigti (pribaigti?), ir, nesumąstę kitaip, ima ir pašalina vargšą japoniuką iš gyvenimo. Netiketai. Gražios gamtos apsuptyje. Absurdiškai. Po to seka laaabaaaiii ištęstas veiksmas: panikavimas prie lavono, lavono tempimas į kalvą, jo krovimas į automobilį, aprengimas drabužiais, kelionė, klausinėjimas, kur artimiausi laidojimo namai, ir ilgi pašnekesiai, kaip čia jį užkonservuoti, užšaldyti, dar kažką padaryti, kol atvyks šeima iš Japonijos.

Būtent tada įkyriai braunasi mintys, kad pasirinkimas praleisti vakarą žiūrint šį filmą buvo visiškai niekam tikęs. Ne dėl to, kad būtų baisu, žiauru, rodytų mirties beprasmybę ar dar kažką prasmingo, bet kad tiesiog viskas taip neskoningai padaryta, jog šleikštulį kelia.

Vieninteliai pliusai – gražūs gamtovaizdžiai, gražiai įkomponuota scena, kur į dykumos spalvas įsilieja du susiglaudę kūnai, lyg netyčia susiraitę taip, kad prisidengtų „strategiškai svarbias“ vietas. Kaip koks net beveik nepopsinis pirmykščio rojaus įvaizdis. Na, kas dar, kas dar? Negaliu sugalvoti. Ketinimų gal ir būta gražių – atskleisti kokius nors kultūrinius skirtumus, bet tai bandyta padaryti mėgėjiškai, neįsigilinus, tarsi užtektų įmesti egzotiškos tautos atstovą, kad atsirastų spalvų. Išvada: kas nepažiūrėjo, nieko neprarado.

Jums patiks
, jei savo lentynose turite visą seriją „užsienio rašytojų meilės romanai“.
Jums nepatiks, jei tikėjotės, kad istorija bus japoniška arba šiaip pakenčiama.

Hebrew hammer (filmas)

Anądien sumaniau pažiūrėti kurį laiką mano lentynose besivarčiusią komediją. Ir, neslėpsiu, turėjau pripažinti, kad bent jau tokiu mano gyvenimo laikotarpiu toks humoras buvo kaip tik. Įvairūs epizodai sukelia emocijų spektrą nuo isteriško kvatojimo iki aikčiojimo „kaip žiauru…“. Tvarkingas, išrankiotas, neprailgstantis ir, spėju, antrą kartą žiūrėti įmanomas kūrinys.

Siužetas atrodo paprastas, bet iš tiesų pilnas užuominų, kurios slapstosi smulkiose detalėse, veikėjų varduose, namuose, pokalbiuose… Visko centre – super herojus, šimtuose ankstesnių šio žanro darbų nuzulintas iki švytėjimo: besiplaikstantys skvernai, tamsūs akiniai, gilus balsas, tirštai šį asmenį gaubiantis aplinkinių dėmesys, stambūs gangsteriški žiedai ant pirštų ir… Dovydo žvaigždė visur, kur tik ją galima priklijuoti, išraižyti, įspausti ar įmontuoti. Herojui duota nei daug nei mažai – išgelbėti šį kartą ne Žemę nuo ateivių antpuolio, o Chanuką nuo bepročio Kalėdų senelio įpėdinio, nusprendžiusio išnaikinti visas alternatyvas Kalėdoms. Gelbėti – toks siužetas klojasi po kojom, tiksliai pritaikytas tokio tipo kietuoliams-karštuoliams. Kadangi herojus yra didesnis individualistas nei legendinis katinas iš sovietinio „multiko“ apie pirmykščius žmones, gelbėti jį reikia įkalbėti. Tegul pamato, koks yra svarbus. Svarbumą pabrėžia generoliško charakterio Žydų teisingumo lygos vadovo teiginiai „Chanukos likimas ant tavo pečių“ ir visokeriopai išdailintos šio personažo dukters meilė.

Režisierius Jonathanas Kesselmanas, save tituluojantis „Jewsploitation“ žanro (exploitation potipis, jei ką) išradėju, atrodo, su meile purena pasaulį savo šauniajam herojui, iškeldamas jį – filmo pradžioje dar mažo apvalaino berniuko pavidalu – iš „Jews not welcome“ pasaulio į žėrinčią šlovę su visais kietuolio atributais. Tačiau, besisklaidant filmo sukeltam įspūdžiui, imi galvoti: hmmm… o iškėlė tik jį vieną. Davė aštrų protą, fizinę jėgą, patrauklumą, gerą tačką, dailią merginą prie šono (nors ji moka ne tik savo žavesiu pasinaudoti, bet ir paspardyti bei pašaudyti – pati galėtų aštuonias Chanukas išgelbėti, bet kurgi jau ten. Kartu filmą žiūrėjusi draugė, įsimylėjusi Niujorką, sako: „Kiek ten [N.Y.] mačiau ortodoksų žmonų, jos maždaug taip ir rengiasi“). Dar yra žavingas „yiddishe mame“ įsikūnijimas, makabriškas neva užaugęs Dickenso personažas ir pulkas juodaodžių su didelėmis ševeliūromis, kalbančių tipišku slengu ir slepiančių ginklus po plačiais spalvingais marškiniais. Šalia jų – lanksčios juodosios panteros, kurios yra tam, kad gražiai puoštų kietuolius. Yra ir politinių motyvų: kai galiausiai nugali gėris, Kalėdų Senelis išrenkamas demokratiškai, ir būtinai juodaodis (nors ir nepanašus į kandidatą į JAV prezidentus :)) Protas suvokia, kad viskas padaryta tyčia – retas tokios tautybės superherojus implantuojamas į nė kiek nepakeistų stereotipų pasaulį, kad tik dar kartą pasimatytų pastarųjų gajumas. Bet nesąmoningai vis tiek kažkaip – ech, gi buvo galima dar ką nors išgelbėti, ką? Tai tiek idėjų.

Užtat gero, trenkto ir kandaus humoro – nors vežimu vežk. Surankioti, sukoncentruoti ir apkaišyti stereotipai – taip, šis filmas apie antisemitizmą, kreivo veidrodžio blyksnis į dar kreivesnį mūsų žvilgsnį. Visoms subtilybėms surašyti atskiros vikipedijos prireiktų.

Jums patiks, jei žvengėte iš „Borato“ juokelių, bet pasigedote jame subtilumo.
Jums nepatiks, jei viską priimate tiesiogiai, ir jūsų jautri širdis negali pakęsti tegu ir ironiško, priešingam efektui sukelti naudojamo pasityčiojimo. Priešingu atveju siūlau susiveikti šitą filmą, kaip sakė vienas personažas, „rrrhhight avėy“.

Memoirs of a geisha – Geišos neva tai išpažintis (filmas)

Egzotiškos veikėjus supančių vaizdų spalvos, garsių aktorių vardai ir įdėmus netikėtai mėlynų pagrindinės veikėjos akių žvilgsnis iš reklaminių plakatų žadėjo jei ne gilų ir įspūdingą, susimąstyti skatinantį kūrinį, tai bent jau spalvingą ir „gražiai padarytą“, nenuobodų reginį. Populiarumą užsitarnavusios to paties pavadinimo knygos siužetas taip pat leido tikėtis, kad filmas atvers langą į paslaptingų, grakščių ir vis dar Vakaruose prieštaringai vertinamų geišų pasaulį. Deja, rezultatas nuviliantis…

Iš pat pradžių įtarimą sukėlė filmo kūrėjų pasirinkimas pagrindines roles patikėti kinų aktoriams. Tarp pagrindinių veikėjų pasirodo tik vienas japonas – Kenas Watanabe, kuris, kaip visada, savo rolę atlieka švariai, bet kažkaip neįsimintinai. Garsioms kinų aktorėms sunku papriekaištauti dėl vaidybos, bet iš viso šio kultūrinio mišinio išėjo tipiškas holivudo produktas. Holivudiškas šis filmas visomis prasmėmis: nuglaistytas, nusaldintas, politiškai korektiškas… Visai be reikalo drastiškai nukirpta pabaiga, todėl herojai paliekami toje vietoje, kur galima tikėtis saldaus „happy-end’o“ vietoj gyvenimo rudeniu ir melancholija dvelkiančio pagrindinės veikėjos likimo atpasakojimo kaip knygoje. Savaime suprantama, nebelieka ironiškų pastabų apie amerikiečius. Išmestos visos pagrindinės herojės intymaus gyvenimo scenos, knygoje buvusios tokios detalios ir buitiškos, kad net nesinori jų vadinti erotinėmis, – ir taip dingsta visas kultūrinis savitumas. Nebelieka geišos dienoraščio. Lieka nuobodi, popsinė Pelenės istorija japoniškoje aplinkoje. Ir amžinas klausimas: kiek gi dar filmų industrija perdirbinės šį nemirtingą Pelenės ir princo motyvą, tesugebėdama pakeisti keletą aplinkos smulkmenų?

Kad būtų egzotiškiau, filmo kūrėjai į veikėjų kalbą prikaišiojo japoniškų žodžių ir nepasivargino jų išversti ir paaiškinti. Todėl japonų kalbos nesuprantančiam žiūrovui tikriausiai teliko tik spėlioti: kas yra „one-san“ (jap. „vyresnioji sesuo“)? Koks nors antras vardas? Titulas? Juo labiau gali likti visiškai neaišku, kodėl veikėjai elgiasi vienaip ar kitaip. Žinoma, paaiškinimus knygoje pateikti daug lengviau nei filme, bet atrodo, kad filmo kūrėjai net nesistengė, kad po seanso žiūrovas išeitų daugiau supratęs apie japonų kultūrą. Vietoj to žiūrovas pagal sumanymą turėtų išplėstomis akimis ir nusistebėti „štai kaip ten Japonijoj būdavo…“, išoriškai žavėdamasis Rytų egzotika, o giliai širdyje vis dar laikydamas tuos rytiečius mielais ir žaviais, bet keistais ir nesuprantamais.

Jums patiks, jei svarbiausia – vizualinis efektas, ir dzin tie netikslumai.
Jums nepatiks, jei skaitėte knygą, iš kurios pasiskolintas siužeto gabalas.

Kill Bill (filmas)

Filmukas is serijos „Kiek-šovė-nenušovė-kiek-pjovė-nepapjovė“, su pagrindine heroje, kuri, susikovusi su visa armija gerai treniruotų japonų ir visus ištaškiusi, su kardo rėžiu nugaroje strykčioja visiškai šviežutėlė. Ką, gi, tąsyk paplokime gležnutei merginai! Šviesus plaukučiai, nekaltas veidelis, 0% muskulatūros, o lavonų skaičiuoklis sukasi greičiau nei Van Damme’o, Seagullo ar Stalonės herojų.

Ir tie dar dažniausiai kokį automatą į rankas nusitveria, o čia mergužėlė tik su kardu mojuoja! Va taip. Tiesa, anie buvo humaniškesni su savo kontroliniais šūviais, o šio filmo herojė meistriškai kapojo rankas, kiurdino pilvus ir švaistė gyvų kūnų gabalus, palikdama priešininkus raitytis baisioje agonijoje. Žiurint iš humanistinių pozicijų, kažkaip  negaila gal tik dviejų nekrofilų.

Tiesa, reikia pripažinti, kad kai kas šiame filme buvo pakenčiamai padaryta, ar bent jau prie to padirbėta. Tai ir muzika, ir kapotas, bet beveik tikslus Umos Thurman tarimas, kai ji kalbėjo japoniškai, ir kovos scena ant sniego, tokio nekaltai balto kaip… sniegas, che. Dviejų moterų kova panaši į šokį su kardais. „Blogiukė“ vilki baltu kimono ir, nepaisant judesius varžancio apdaro, grakščiai mojuoja trumpu kardu, kol „geruolės“ kardas smagiai nurėžia gabalą jos galvos. Perpjautos smegenys turėtų numirti per porą sekundžių, bet blogiukė dar spėja pagirti priešininkės kardą. Belieka pasidžiaugti, kad epizodas „nekabina“ ir negresia košmarai kitą naktį.

Yra ir įtartinų dalykų: šypseną kelia po ketverių metų komos vis dar nepriekaištingas herojės pedikiūras, keista, kad garsusis kardas, lyg popierių rėžiantis galvas, rankas bei kitas kūno dalis, ir net kardus, buvo padarytas per savaitę metų metus šio amato nepraktikavusio meistro; keista, kad kardų meistras sako blondinei žudikei, kad jos tarimas, kai ji kalba japoniškai, „visai kaip mūsų“ (okinavietiškas?); keista ir tai, kad herojei pavyksta vien valios jėga taip išjudinti paralyžiuotas kojas, kad netrukus tos kojos jau laipioja sienomis. Apie įspūdį po filmo galima pasakyti vienu žodžiu – neįtikina. Kaip neįtikina banalus „atleisk“, herojai žiūrint į akis mažai mergytei po to, kai ką tik nužudė jos mamą.

Minties čia nedaug: dažniau nei bet kuris žodis filme girdisi pratisas „aaaaa!“, trykšta kraujo fontanai iš nukirstų arterijų, po herojės kojomis krinta tiršta beveidė priešininkų masė. Tokia mergiščia būtų viena Žalgirio mūšį laimėjusi!

O pabaiga prašosi užrašo „To be continued“. Žudikės sąraše žmonių, su kuriais dar reikia susidoroti, lieka trys vardai. Su jais bus susitvarkyta kitoje dalyje. Kam įdomu, galės pažiūrėti, bet kokia prasmė, jei galima atspėti?

Jums patiks, jei norite pamatyti Umą Thurman mėsininkės amplua, jei mėgstate kompiuterinius žaidimus su daug sparduolių arba ieškote popsinės pseudorytietiškos estetikos.
Jums nepatiks, jei kažką išmanote apie Japoniją, mėgstate subtilią ironiją, dialogus arba gerą skonį.