Žmoga

Kartais vis pagalvodavau, kaip man patiuninguoti savo žodyną, kad atsispindėtų kai kurios mano vertybės. Konkrečiau – turiu problemų su žodžiu „žmogus“, kad jis yra akivaizdžiai vyriškos giminės. Iš vaikystės atsimenu, kai vyresni žmonės sakydavo „kažkoks žmogus eina“ tik apie vyrą, o apie moterį taip ir sakydavo – „moteris / mergaitė eina“. Apie moteris kalbant niekada nevartojami ir vediniai „žmogelis“, „žmogėnas“. …

Gatvė ir demokratija

Kaune netikėtai patekau į neakcijinį, neidėjinį, neproginį gatvės vyksmo sūkurį. Chebra grojo būgnais, garsus komponavo DJus, keli rodė triukus su virvėmis ir lazdomis, buvo vaikų, kurie išbandė ir virves, ir būgnus, ir viską, o viena mergina ant kilimėlio jogavo sau (nors turiu įtarimą, kad labiau kitiems, bet gerai, kad atrodė kaip sau). Pamačiusi, kad dvi merginos paišo kreidelėmis, prisijungiau prie …

Milan Kundera „The Joke“

Visai skaniai sukramčiusi populiaraus ir per dažnai cituojamo, kad galėtum nepaisyti, autoriaus knygą „Tapatumas“, po kelių mėnesių supratau, kad iš jos man nieko neišliko. Negalėjau prisiminti, kas buvo svarbu ir ką galėjau iš jos išsinešti. Tačiau visgi nusprendžiau, kad su šio rašytojo kūryba dėl bendro išsilavinimo reikėtų susipažinti plačiau, todėl pasiėmiau šią knygą su mintimi skaityti ją metro. Tam ji …

Apelsinai

Šiandien su K. stebėjom keistą vaizdelį. Vietiniam supermarkete buvo akcija: imi kibirą, krauni tiek apelsinų, kiek telpa, ir moki keturis eurus. Žmonės grūdosi aplink tuos apelsinus, rūšiavo, rankiojosi, kimšo… Laukdamos eilėje pamatėm, kad aplink buvo bent septyni žmonės su tais apelsinų kibirais. Visi stengėsi prikrauti tiek, kiek telpa, ir su nepaklusniais apelsinų kaupais, gaudydami, kad neriedėtų aplink, jie kinkavo link …

Dailė ir vaizdai

Vakar su draugais sugalvojom pasikultūrinti. Su Mirjam ir Joshu išsintetinom idėją nueiti į ryškiomis spalvomis pas save kviečiantį muziejų, kuriame net dvi garsios parodos – viena Picasso, Klee ir Kandinsky’o, kita – Hundertwasser. Pirmoji buvo truputį kažkokia neišbaigta, na, kabo ant sienų vienas kitas paveiksliukas, kai kurie matyti, kai kurie ne, kabo jie kažkaip susigūžę ant sterilių sienų ir burba: …

Salduma

Šiąnakt, kai naktinėjant atsklinda kažkoks saldus gundantis kvapas pro langą, prisimenu sau pasidovanotą mikropuodelį malonumo koncentrato. Kuris įžūliai aplimpa lūpas. Kuris šiltai skverbiasi į nuo nevasaros apžvarbusią dieną. Kuriam labai tinka R. sugalvotas žodis „nuodėmiauti“. Maždaug septynios minutės – su maloniu pokalbiu truktų ilgiau. Ir tik tylus hedonistinis jausmas prieš baigiant, kad jau užtenka ir daugiau nebereikia. Kaip tik dėl …

Tarp gausybės

Kuo daugiau telpa į vieną laikmeną, tuo menkesnės atrodo joje esančios muzikos atsargos. Ir kuo didesnės galimybės atsirankioti, kas patinka, tuo labiau viskas atrodo kaip neravėta lysvė. Kuo daugiau visokeriopos įvairovės, tuo labiau norisi kažko dar labiau daugiau kitokio. O už lango tuo tarpu akį merkia gintarinis dangus – su inkliuzais

Samarietė (filmas)

Gal iš taip išgirto filmo tikėjausi kažko daugiau, bet įspūdis liko pakankamai stiprus. Tai visiškai socialinis filmas, atskleidžiantis šokiruojančią herojų gyvenimo atkarpą. Dvi mokinukės, racionalioji Yeo-jin ir svajotoja Jae-yeong, taip nori į Europą, kad sumano užsidirbti bilietams itin kraupiu, ypač žiūrint pro vakarietiškus „akinius“, būdu. Jae-yeong parsidavinėja per internetą surastiems seniems gašlūnams, naiviai įsivaizduodama ir bandydama save įtikinti, jog tuo …

Japoniška istorija (filmas)

Primityvus filmas iškeptas pagal labai įprastą ir tipišką receptą: „paimkite du vienas kitam nesimpatizuojančius, pačius skirtingiausius žmones (kai yra kultūriniai skirtumai, tokia užduotis tampa dar lengvesnė), sumeskite juos į tokią erdvę, iš kur jie negalėtų pabėgti, gerai suplakite, ir anksčiau ar vėliau jie vienas kitam pajus fizinį potraukį“. Kaip tik taip ir atsitinka kažko tyrinėti atvažiavusiam japonui ir blondinei (privaloma!) …

Hebrew hammer (filmas)

Anądien sumaniau pažiūrėti kurį laiką mano lentynose besivarčiusią komediją. Ir, neslėpsiu, turėjau pripažinti, kad bent jau tokiu mano gyvenimo laikotarpiu toks humoras buvo kaip tik. Įvairūs epizodai sukelia emocijų spektrą nuo isteriško kvatojimo iki aikčiojimo „kaip žiauru…“. Tvarkingas, išrankiotas, neprailgstantis ir, spėju, antrą kartą žiūrėti įmanomas kūrinys.