Mėnesio archyvas: rugpjūčio 2009

Idėjos vidurinėms mokykloms tobulinti

Praėjusią savaitę su kolegomis parašėme tokį straipsnį, kuriame per mums žinomos srities prizmę pabandėme pažvelgti į vidurinių mokyklų valdymą ir pateikti konstruktyvių pasiūlymų. Žinoma, jokiu būdu nepretenduojame į panacėjos atradėjus, o pradėję aptarinėti patyčių problemą pasijutome bejėgiai. Daugelis šaunių, labai protingų ir sėkmingų žmonių, kuriuos pažįstame, mokykloje patyrė patyčias. Joms išnaikinti neužteks nei įmantrios metodikos, nei, žinoma, sankcijų. Bet verkti, kad polinkis į patyčias yra visuomenės atspindys ar atsinešamas iš šeimos ir toliau nieko nedaryti irgi neleistina.

Haiku

Frype užrašuose radau savo sukurtą haiku, kurį parašiau šaipydamasi iš to haiku konkurso, kur reikėjo šlovinti chaltūros sostinę. Buvau jį pamiršusi, bet perskaičiau ir narciziškai patiko:

Basho apvirstų
grabe, pamatęs „haiku“
apie dangoraižius

Ir kitas:

žinai supranti
ta prasme iš tikrųjų
ne nu bet tai taip

Krizės landšaftai

Nauji miesto trupiniai:

Prie šiukšliadėžių kalbasi moteris ir vyras. Ji sako (rusiškai): „Niekam nereikalingi tie balandžiai. Juos užmušinėti reiktų“.

Vėlai vakare važiuoju autobusu. Prie Akropolio įlipa apsaugininkas (su uniforma) ir jo kostiumuotas draugas. Apsaugininkas pasakoja (garsiai, visiem girdisi), kad Maxima negali parduoti neakcijinių prekių, taip pat kad dėl krizės metė rūkyti, geria tik akcijinį alų, kad kasininkėm moka minimalius atlyginimus ir pan. Kostiumuotas draugas viską palydi gyvu „Jo?“, gal tik iš mandagumo (japonai tai vadina aizuči), bet puikiai tinka į paveikslą, kad apsaugininkas nuolat susiduria su proletariška krizine realybe, o kostiumuotajam visos tos išgyvenimo strategijos – naujiena. Apsaugininkas pasakoja tokias šaunias istorijas, man taip norisi visas užsirašinėti ir sudėti į knygą, kad jei nebūčiau šiaip drovi, visu rimtumu pastatyčiau jam neakcijinio alaus.

Vakar japonų pora (išgirdau, kaip kalbasi) priėjo prie manęs paklausti, kiek laiko užtruks užlipti į Gedimino kalną. Paklausiau, ar iš Japonijos, jie pasakė, kad galim kalbėti ir japoniškai. Šiaip apie šį tą pakalbėjom, jie pasakė, kad yra iš Čibos prefektūros, pasakiau, kad šiemet ten gyvenau. Kai atėjo laikas atsisveikinti, jie pasisuko į viską stebėjusią mano mamą ir japoniškai jai pasakė, kad aš gerai kalbu japoniškai.