Mėnesio archyvas: rugpjūčio 2009

Kaip megzti (atsakymo nėra)

Vakar sumaniau nieko ypatingo neveikti ir nusimegzti antblauzdžius. Tuo pačiu žiūrėjau komediją „Kaip atsikratyti vaikino per 10 dienų“. Filmas tinkamas mezgant ir tinkamas šeštadienio vakarui, bet, žinoma, vienas iš tų, kai žiūrovai nieko neprarastų, jei išduočiau pabaigą. Galiu tuosyk ir išduoti: jis vysis ją per kamštingą Niujorko eismo srautą, pagaus, jie truputį apsirėkaus, o paskui, kamerai sukantis, pasibučiuos. Ji dėl atnaujintų santykių paaukos vieną savo svajonių karjeros galimybę, jis – truputį savo mačistinio pasipūtimo. Tokiuose filmuose jei kas įdomu, tai tik vidurinė grandis (pradžioje visada būna daugmaž vienodos lažybos) ir juokingos situacijos, į kurias scenarijaus autoriai negailėdami įstumia savo personažus.

Iš šių situacijų man visada būna peno giliems apmąstymams apie visuomenę. Skirtingai nei vadinamoji aukštoji kultūra, popkultūra apsimeta, kad kažką pasako apie gyvenimą, nors iš tiesų nepasako („aukštoji – atvirkščiai“). Nori parodyti tipiškas situacijas ir pasiūlyti joms populiariai įpakuotą sprendimą su kaspinu. Tačiau kai kurios iš tų situacijų sutirštintai byloja apie mums atpažįstamus gyvenimo kąsnelius.

Žodžiu, filmo tema buvo „kaip būti maksimaliai savimi ir tuo pačiu neišgąsdinti asmens, su kuriuo mezgi romantiškus-intymius santykius“. Viskas sukosi apie akivaizdžiai „Cosmopolitan’o“, antireklamos tikslais pervadinto kitaip, žurnalistę, kuri savo skaitytojoms duoda kaip tik tokius patarimus. Cosmopolitano sprendimas šiam klausimui dažniausiai būna „būk mažiau savimi – persikonstruok“. Juk persigaminti šiaip ar taip reikia – kad būtum šauni, turi nuolat gaminti savo išvaizdą, bendravimo manieras, netgi laimę ar kitus psichologinėse skiltyse propaguojamas emocines būsenas, žinoma, po to nepamirštant kitam puslapyje pasiskaityti „mylėk save tokią, kokia esi“. Kaip pavadintų gana talentingas žmogus, kūręs personažus žurnalėkui „Pravda“, tai yra semifeministinis sprendimas.

Feministinis atsakymas į šį klausimą būtų „jei kyla grėsmė buvimui savimi, pasistenk apsieiti be tų santykių“. Jis yra teisingas ta prasme, kad visi persigaminimai anksčiau ar vėliau išlenda, ir partneriui atsibosta. Tačiau šis sprendimas nepaaiškina, kaip nustoti norėti tokių santykių.

Kadangi patikimo sprendimo vartojamoji kultūra kol kas nepasiūlė, o žmonės bandymų ir klaidų keliu kiekvienu individualiu atveju randa vis kitokį, tokios situacijos teikia neišsemiamą įkvėpimą filmams, žurnalams, laidoms, skiltims ir pan., o man, mezgančiai antblauzdžius, – tinklaraščio įrašams. Šiaip ar taip, lieka tik dar kartą pazirzti, kad žmonėms taip įteigiama, kad jie negali būti nuoširdūs, kad nesunku patikėti, jog peilis į paširdžius lėks vos tik atsiversi. To daugiasluoksnio nenuoširdumo geriausias pavyzdys – vieno „moteriško“ žurnalo patarimai, kaip prižiūrėti vyro sveikatą. Viena vertus, skatinama siekti kažkokio rūpestingumo standarto, kita vertus, kad neskambėtų labai patriarchališkai, bandoma apsimesti, jog visa tai – tik dėl to, kad vyras galėtų tenkinti įvairialypius „prižiūrėtojos“ poreikius. Žodžiu, turi tapti objektu-tradicine žmona, bet tuo pat metu guostis, jog elgiesi kaip emancipuota egoistė, nes iš tiesų rūpiniesi savo poreikių patenkinimu, kuriems objektas-vyras yra tinkamas kanalas. Šiuo požiūriu tikros „tradicinės“ žmonos man mielesnės, nes bent jau nemeluodamos pripažins, kad šalia esantis žmoga joms yra svarbus, yra tikslas, o ne priemonė. Kita vertus, joms taip pat norisi papriekaištauti: na, o kaip tada jis pripras atsakyti tuo pačiu, rūpintis jų sveikata, jeigu iš jo to nėra reikalaujama?

Žodžiu, iššūkis kyla iš jau seniausiai teorijose išlinksniuoto moterų suobjektinimo. Semifeministinis sprendimas būtų „suobjektink ir vyrą“, feministinis – „nesileisk objektinama“. Pirmame sprendime nenuoširdumas dvigubas: abu stengiasi kažką iš savęs pagaminti, ir santykių eigoje atidžiai seka, kiek savo įprasto veido kitam atskleisti. Antrajame sprendime ji gali būti nuoširdi su juo, bet, jeigu tokį elgesio modelį pasirinko kaip sprendimą, o ne išsintetino iš savo asmenybės, gali būti nenuoširdi su savimi. Turiu galvoje tas situacijas, kai iš tiesų nori tų santykių, bet nenori dėl jų aukoti savęs, ir tada rašo labai entuziastingus „ot ir nereikia“ „laiškus redakcijai“.

Nežinau, kokį sprendimą pasiūlyčiau, jei vietoj „Atgimimo“ turėčiau skiltį „Cosmopolitan“. Būtų per paprasta teigti, kad žmonėms būtų lengviau bendrauti, jei atvirai vienas kitam pasakytų, ko nori, o kas nervina. Man baisingai smalsu, ar žmonių bendram gyvenime kas nors pagerėtų, jeigu vienas išdrįstų pasakyti „žinai, man labai patinka tau skambinti kas valandą“ (be jokių pseudofroidistinių išvedžiojimų a la „tai reiškia, kad jaučiuosi nesaugi ir bijau prarasti“), o kitas – atsakyti „o man nepatinka. Gal susitarkim dėl kompromiso – kas tris valandas“.

Tačiau viską dar labiau komplikuoja tai, kad daugelis blogiausių dalykų padaromi ne iš blogos valios. Net ir tokiuose paprastuose veiksmuose kaip profilinės nuotraukos parinkimas one, frype ar feisbuke turi kažkokį mikro nenuoširdumo ir flirto su publika dėmenį. Renkame gražiausią, įdomiausią, paslaptingiausią, labiausiai intriguojančią nuotrauką, net jei pagirs tik draugai ir bendramoksliai.

Ką turi mokėti kiekvienas europietis

Kolega Donatas man užrodė šituos pasiūlymus ES valstybėms narėms apie tai, kokių žinių ir įgūdžių turėtų išsiugdyti kiekvienas ES gyventojas.

Vieni iš jų yra techniniai:

  • Bendrauti gimtąja kalba žodžiu ir raštu,
  • Bendrauti užsienio kalbomis žodžiu ir raštu, įskaitant tarpininkavimą ir tarpkultūrinį supratimą. Nenurodyta, keliomis kalbomis;
  • Matematikos įgūdžiai ir baziniai mokslo bei technologijos gebėjimai: matematiškai susigaudyti kasdienėse situacijose, taikyti mokslo žinias;
  • Skaitmeninės kompetencijos: IT naudojimas.

Čia, rodos, nėra ko diskutuoti. Tačiau esmė yra tai, kad negalima užleisti nei tiksliųjų mokslų, nei kalbų, kas yra skatinama Lietuvoje vos pabaigus mokyklą. Mano interpretacija:

  1. Kiekvienas idealus žmoga turėtų mokėti taisyklingai kalbėti išmoktomis kalbomis, jų kiek įmanoma nemaišyti, išmokti išreikšti savo mintis visomis kalbomis, kurias rašo į savo CV. Tai, kad kažkuri kalba yra gimtoji, nereiškia, kad galima jos nebesimokyti. Iki šiol kraupstu kai kuriais tekstais, kuriuos kai kada darbe tenka skaityti, ir noriu tuos žmones siųsti atgal į pradinę mokyklą.
  2. Kiekvienas toks žmoga turėtų žinoti, kaip naudoti esmines matematikos funkcijas, o perskaitęs/usi kosmetikos gaminio sudėtį, padėti tą gaminį atgal į lentyną, radęs/usi naftos produktų. Jų, beje, naudoja ir L’Occitane’as, besigiriantis natūralumu.

Kiti yra iš idėjos ir asmeninio tobulėjimo atributai:

  • Mokymasis mokytis – mokymosi organizavimas savarankiškai ir grupėse, metodų ir galimybių žinojimas,
  • Iniciatyvos ir verslumo gebėjimai: rizikavimas, kūrybingumas ir inovatyvumas.

Šiedu paremti dviem ideologinėmis nuostatomis: (a) mokytis yra gerai, (b) verslauti yra gerai. ES supratimu, idealus pilietis nuolat tobulina kvalifikaciją, ieško, kaip čia įgijus dar kokių nors kompetencijų, savarankiškai ieško savo nišos tarp darbų ir dirbančiųjų. Mano interpretacija: pirmiausia, žinoma, reikėtų nusistatyti tikslus, kam tai reikalinga, nes šie du dalykai nėra tikslai ir gėris savaime. Jie tiesiog padeda laviruoti toje aplinkoje, kurią turime.

Kita grupė dar labiau ES-ideologinė – tuo ir žavi, ir diskutuotina:

  • Socialiniai ir pilietiniai įgūdžiai: gebėjimas dalyvauti socialiniame ir darbiniame gyvenime, elgesio normų ir papročių supratimas (!), socialinių ir politinių struktūrų, tokių kaip demokratija, teisingumas, lygybė, pilietybė, pilietinės teisės, pažinimas;
  • Kultūrinis sąmoningumas ir raiška: gebėjimas įvertinti kūrybinę raišką, patirtis ir emocijas įvairiose kultūrinės raiškos priemonėse.

Vėlgi preziumuojant, kad visi žino, kas tai yra ir kodėl tai yra gėris. Šiame sąraše nėra, pavyzdžiui, istorijos procesų ir jų logikos išmanymo, kritinio mąstymo, tinklų mezgimo (nuo jų priklauso ir gebėjimas mokytis, ir įsidarbinimas, ir verslumas), kritiškos duomenų atrankos, taupymo (išteklių ir pan.), galų gale – gynybos pagrindų (nekalbu vien apie fizinę savigyną, veikiau apie galimybę individualiai ir kolektyviai gintis nuo išnaudojimo, teisių pažeidimo, kišimosi ir kt.

Nesupraskite manęs klaidingai – esu už ES ir palaikau daugelį net naiviausių jos iniciatyvų, kur alternatyvos joms nėra, bet žiūrint į šį sąrašą man prieš akis iššoka superteigiamas apsiskaitęs biurgeris ar biurgerienė. Tarkim, apsistokime ties pastarąja. Ji yra tikra europietė tuo požiūriu, kad su žaviu akcentėliu tarška angliškai ir prancūziškai, supranta, ką reiškia infliacijos kilimas 5 proc., dirba nuo 8 iki 5, o po to užsiima savišvieta: skaito apie Centrinę Afriką, vaikšto į šiuolaikinio meno parodas. Savo darbdaviui ji nuolat pasiūlo, kaip tobulinti, optimizuoti darbo procesą, su draugėmis aptaria politiką ir šypsodamasi meta į dėžę biuletenį, pasisako už demokratijos sklaidą pasaulyje. Ji turi daug draugų kitose šalyse ir entuziastingai pasakoja, kiek kultūrų pažino, bendraudama su [viduriniosios klasės išsilavinusiais] kitų šalių gyventojais. Švarus, tvarkingas ir mielas viduriniosios klasės pasaulėlis. Nieko tame blogo, bet ir nieko savaime pakankamo. Tokie žmonės labai svarbūs, bet geidžiami politinio elito dėl to, kad lengvai valdomi. Jie yra tokioje padėtyje, iš kurios galima švelniai parodyti savo kritišką požiūrį, bet neabejoti tuo, kad būtina eiti į darbą, nes tai svarbiausias saviraiškos komponentas, kad būtina rinktis tarp vienodų partijų, nes tai yra demokratijos esmė, ir pan. Išvardyti įgūdžiai reikalingi, kad asmuo galėtų prisitaikyti prie dabartinės ES situacijos, įsilieti į darbo „rinką“, tapti vienetu.

Visą šitą šviečiamąją emancipaciją galima timptelėti dar vienu žingsniu į priekį: įgūdžiai gali būti tokie, kad leistų ne prisitaikyti, o išsilaisvinti. Kaip jau užsiminiau, pakankamai chemijos žinių leistų išvengti mus nuodijančių verslų rėmimo. Pakankamai kalbos žinių leistų skaityti, tarkim, kinų žiniasklaidą, užuot pasikliovus mūsiškės apkramtytais ir supakuotais stereotipais. Pakankamai IT žinių leistų daugelį dalykų pasidaryti pačiam, užuot kvietusis konsultantą arba pasikliovus Microsoft ir kitų monopolininkų sprendimais. Gebėjimas mokytis ir įrodyti savo kvalifikacijas leistų apeiti formaliojo švietimo sistemą. Verslumas ir inovatyvumas leistų tykiai kiūtoti užsidirbant daugmaž pakankamai, bet neįsisukant į samdomo darbo mašiną. Kultūrinis sąmoningumas leistų neturėti meno ir kultūros stabų, iškristi iš įvaizdžių produkcijos ir vartojimo aparato. Socialiniai ir politiniai įgūdžiai leistų pareikalauti savo teisių – jei reikia, ir trinktelint į stalą, ir mokėti individualiai ir kolektyviai dalyvauti tvarkant savo aplinką, taip pat – pareikalauti atsakomybės iš tų, kurie dedasi kompetentingesni už mus tą aplinką tvarkyti. Pareikalauti erdvės būti tiek vienam/ai, tiek su kitais. Nebereikėtų mokytis, ką reiškia būti piliečiu, greičiau – kaip peržengti pilietybę. Visam tam būtų reikalingas nepriklausomas, kritinis mąstymas, sveiko įtarumo bei pasitikėjimo derinys.

Ar nuo to sugriūtų ES, nacionalinės valstybės? Bent jau tikrai radikaliai pasikeistų. Dabartiniai politikai, žinoma, nežinotų, kur dėti tokius piliečius.

Idėjos vidurinėms mokykloms tobulinti

Praėjusią savaitę su kolegomis parašėme tokį straipsnį, kuriame per mums žinomos srities prizmę pabandėme pažvelgti į vidurinių mokyklų valdymą ir pateikti konstruktyvių pasiūlymų. Žinoma, jokiu būdu nepretenduojame į panacėjos atradėjus, o pradėję aptarinėti patyčių problemą pasijutome bejėgiai. Daugelis šaunių, labai protingų ir sėkmingų žmonių, kuriuos pažįstame, mokykloje patyrė patyčias. Joms išnaikinti neužteks nei įmantrios metodikos, nei, žinoma, sankcijų. Bet verkti, kad polinkis į patyčias yra visuomenės atspindys ar atsinešamas iš šeimos ir toliau nieko nedaryti irgi neleistina.

Baltijos kelias; TV stereotipai

Šiandien minimos Baltijos kelio metinės. Ta proga per feisbuką keliauja šis gražus video su nepamirštama trikalbe daina. Minima ši diena kaip ir visos šventės – iškilmingos kalbos, laidos per LTV, diskusijos, ar būtų galima pakartoti šiandien… O dar lyja.

Kai kurie mano kairieji draugai sako, kad jiems sunku tapatintis su to laikotarpio idealais, nes buvo itin pabrėžiamas jiems visiškai svetimas tautiškumas ir flirtuojama su religija. Antisovietiniai susibūrimai telkėsi bažnyčiose, juose buvo naudojama idealizuoto, grubiai apibendrinto lietuviškumo (latviškumo, estiškumo) idėja.

Išties, žmogui, matančiam, kaip ir kokiomis progomis šiandien metamos tautiškumo ir religijos kortos, darosi neskanu, o jų maišymas mane ir daugelį priverčia susigūžti ir susiraukti – manau, šitie dalykai turi būti atskiri, nes daugeliu atvejų ir šiaip vienas kitam prieštarauja. Tačiau anuo laikmečiu tai buvo patogiausios visuomenės mobilizacijos platformos, alternatyviausios, „underground’iškiausios“, antisovietiškiausios idėjos. Imperijoms suirti teisinis pagrindas atsirado tada, kai buvo paskelbtas garsusis teiginys, kad koncentruotai tam tikroje teritorijoje gyvenančios tautos turi teisę į valstybę, ir net Leninas šį teiginį pripažino. Žmonės ir jų grupės visada naudojasi jiems prieinamais kanalais, siekdami savo emancipacijos ir autonomijos. Tais laikais buvo prieinamas kaip tik toks. Sovietinės respublikos, šiaip ar taip, buvo taipogi struktūruojamos etniniu pagrindu, maišant su „skaldyk ir valdyk“ principais.

Būtent akivaizdus vertybinis prieštaravimas anuometinei valstybinio kapitalizmo oligarchinei imperijai galėjo sukurti tokį efektą, kokio reikėjo. Kas su tuo atsitiko po to, kitas klausimas. Idėjos kartais būna tikrai inertiškos. Vis dėlto dabar, kai nuo nieko nebereikia vaduotis, labai norėčiau visai Lietuvai palinkėti, kad, susidurdama su šiandieninėmis problemomis, naujai pati sau paaiškintų Baltijos kelio solidarumo, alternatyvumo ir taikaus pasipriešinimo idealus ir būtent Dainuojančią Revoliuciją, o ne tą gėdingą vienuolio nugalabijimą, laikytų savo valstybinės tapatybės pagrindu.

Visai kita tema.

Kartą CEU bibliotekoje, laukdama kažkokio renginio ar susitikimo, skaičiau knygą „Images that injure“. Ieškojau ko nors apie kinų ir Kinijos vaizdavimą žiniasklaidoje, bet nebuvo, todėl perskaičiau teorinę dalį, skyrių apie arabus, Ramiojo vandenyno gyventojus ir apie žydus. Apie pastaruosius, viską, kas buvo parašyta, galėjau labai vizualiai įsivaizduoti iš Holivudo filmų, todėl nusipiešiau ant popieriaus skiautės užrašams ir iki šiol atsimenu. O vakar, plepėdama su tėvais ir junginėdama kanalus, užtikau tokią komediją, kurioje beveik visi tie stereotipai ir buvo. Buvo susivėlęs savo vietos pasaulyje nerandantis menininkas, bėgiojantis paskui nežydę blondinę, jo ultra-rūpestinga mama, trenkta išplėstinė šeimynėlė… Įnoringos sesers personažas buvo neišplėtotas, bet, manau, priešingu atveju būtų atitikęs tą „princess“ tipažą.

Kaskart, kai pamatau kažką tokio, bandau įsivaizduoti, koks skandalas kiltų, jei panašus stereotipų kratinys užgimtų Rytų Europoje. Juk iš karto pasaulio spauda įžvelgtų tęstinumą su naciais ir kuo tik nori. Nesuprantu, kodėl Holivudas turi imunitetą nuo absoliučiai visko?

Haiku

Frype užrašuose radau savo sukurtą haiku, kurį parašiau šaipydamasi iš to haiku konkurso, kur reikėjo šlovinti chaltūros sostinę. Buvau jį pamiršusi, bet perskaičiau ir narciziškai patiko:

Basho apvirstų
grabe, pamatęs „haiku“
apie dangoraižius

Ir kitas:

žinai supranti
ta prasme iš tikrųjų
ne nu bet tai taip

Krizės landšaftai

Nauji miesto trupiniai:

Prie šiukšliadėžių kalbasi moteris ir vyras. Ji sako (rusiškai): „Niekam nereikalingi tie balandžiai. Juos užmušinėti reiktų“.

Vėlai vakare važiuoju autobusu. Prie Akropolio įlipa apsaugininkas (su uniforma) ir jo kostiumuotas draugas. Apsaugininkas pasakoja (garsiai, visiem girdisi), kad Maxima negali parduoti neakcijinių prekių, taip pat kad dėl krizės metė rūkyti, geria tik akcijinį alų, kad kasininkėm moka minimalius atlyginimus ir pan. Kostiumuotas draugas viską palydi gyvu „Jo?“, gal tik iš mandagumo (japonai tai vadina aizuči), bet puikiai tinka į paveikslą, kad apsaugininkas nuolat susiduria su proletariška krizine realybe, o kostiumuotajam visos tos išgyvenimo strategijos – naujiena. Apsaugininkas pasakoja tokias šaunias istorijas, man taip norisi visas užsirašinėti ir sudėti į knygą, kad jei nebūčiau šiaip drovi, visu rimtumu pastatyčiau jam neakcijinio alaus.

Sėdžiu Coffee Inn’e, girdisi, kaip šalia koncertuoja kažkokia porimtė grupė, daugybė žmonių perka nesveikai brangią kavą, internetas nemokamas, viskas kaip prieš metus.

Vakar japonų pora (išgirdau, kaip kalbasi) priėjo prie manęs paklausti, kiek laiko užtruks užlipti į Gedimino kalną. Paklausiau, ar iš Japonijos, jie pasakė, kad galim kalbėti ir japoniškai. Šiaip apie šį tą pakalbėjom, jie pasakė, kad yra iš Čibos prefektūros, pasakiau, kad šiemet ten gyvenau. Kai atėjo laikas atsisveikinti, jie pasisuko į viską stebėjusią mano mamą ir japoniškai jai pasakė, kad aš gerai kalbu japoniškai. Tikriausiai pagalvojo, kad geriau nei angliškai. Kalbėjimas japoniškai man teikia didelį ‘kaifą’. Be kita ko, tai bene vienintelė kalba (na, dar, tiesa, rusų, jei truputį pasistengiu), kuria kalbu praktiškai be akcento. Tik, žinoma, tai nė kiek nepadeda, vis tiek matyti, kad ne japonė.

Medikobiurokratija

Vakar gydytojai (primenu: esu registruota valstybinėje įstaigoje) pasakiau, kad panešiojus sunkią kuprinę pastaruoju metu skauda klubo sąnarį. Į tai ji atsakė: „O ką, pamiršai, kad tavo stuburas pakrypęs?“ Porą kartų mirktelėjusi iš netikėtumo, pabandžiau mandagiai pasakyti, jog iš šio teiginio logiškai seka, kad reikėtų gydyti. Į tai ji atsakė, kad poliklinikoje tokios paslaugos neteikiamos, turiu ieškoti pati.

Iki šiol neatpratau stebėtis tokiu cinizmu. Pagal jos logiką išeina, kad turiu dvi išeitis: 1) lietuviška išeitis – pasikarti, nes su amžium sveikata tik blogės, 2) buržujiška išeitis – eiti į privačią kliniką, susimokėti ir gauti paslaugas. Nesuprantu, ką daro žmonės, kurie neturi pinigų ne tik gydytis privačiose klinikose, bet ir „pagarbaus“ kyšio gydytojams nupirkti? Nejaugi valstybinės įstaigos reikalingos tik tam, kad pasakytų žmogui „tu sergi“, ką žmogus ir pats žino, ir pasiųstų kuo toliau?

Jaunieji žurnalistai

Perskaičiau šiemet Europos jaunųjų žurnalistų konkurse „Praplėsk savo akiratį“ tarp Lietuvos žurnalistų nugalėjusį darbą. Jis yra čia. Nenoriu įžeisti autorės, bet man jis pasirodė nykus ir primityvus. Ne dėl to, kad pati būčiau super kieta, ne, bet į tokį konkursą tikrai nesiųsčiau darbo, jei nebūčiau jame pati atradusi kažko naujo, o tik pergromuliuočiau kažkieno jau 20 kartų išsakytas mintis apie Europą. Čia buvo toks atvejis, kai mados žurnalistė pabandė parašyti apie politiką. Na, septintokei už tokį gal parašyčiau devynis.

Turiu su juo ir ideologinių problemų. Štai argumentas, anot autorės, įrodantis, kad „mes europiečiai“:

„Penki šimtai milijonų žiūrinčių tą pačią laidą „Vienas prieš visus“, skaitančių tą patį „Cosmopolitan“ ar „Playboy“, tik skirtingomis kalbomis, valgančių tokius pat „Cornflakes“ sausus pusryčius, geriančius tokią pačią „Lipton“ arbatą, besirengiančių „Zara“ ar „Mango“ drabužiais, atostogaujančių Turkijoje ar Egipte, savaitgaliais vykstančių į užmiesčio sodybą ar vaikščiojančių miesto parke.“

Tai labai tipiškas pareiškimas, kuriuo universalizuojamos ir suabsoliutinamos viduriniosios klasės patirtys, padarant jas privalomas siekiant tam tikro teigiamą krūvį turinčio titulo (šiuo atveju „europiečiai“). Apibrėžiant europietiškumą kaip globalius viduriniosios klasės atributus, diskursyviai nepaliekama jokių galimybių kitoms klasėms pretenduoti į šį titulą. Todėl, atrodo, autorei visai patiktų įsivaizduoti dvi (ar tris, ar šešias) Lietuvas, kurių viena – ta „apgreidinta“, europietiška, o kita – atsilikusi. Tokie gyvenimo būdo dalykai yra visiškai laisvai pasirenkami, todėl, pavyzdžiui, galėtume sakyti, jog puikiai integruojamės į Kiniją, kadangi naudojame tokią pačią tekstilę, o vyrai ir vienur, ir kitur spjaudosi ant šaligatvio.

Ką gi, prisiimu dalį kaltės, kad nepakankamai agitavau draugus žurnalistus siųsti kokybiškesnių tekstų konkursui.