Žymų Archyvai: turizmas

Turizmas iš Kinijos

Šiandien ieškojau, ką Lietuvos spauda yra rašiusi apie turistes iš Kinijos. Tai yra didėjantis turizmo srautas visame pasaulyje. Augant jų perkamajai galiai, kinės (kodėl moteriškoji giminė?) išleidžia kalnus pinigų apsipirkinėjimui (dažniausiai dovanoms, taip pat brangioms žinomų prekinių ženklų prekėms – žr. daugiau čia). Vis daugiau kinių keliauja savarankiškai, o ne grupėse. Todėl didėja poreikis išversti sudėtingesnius tekstus, pritaikyti paslaugas turistėms iš šios šalies. Skaitykite toliau

Apšepęs Vilnius – ką rodyti?

Kai buvau studentė, mėgaudavausi landžiodama po Užupio kiemelius, šniukštinėjau senų bažnyčių aplinką, žvalgiausi į nuo laiko pavargusių namų balkonus. Visa tai man labai patiko – dvelkė kažkuo nesutvarkytu, tikru, nemeluojančiu. Atrodė, ir mano draugės taip mano – visos mėgome fotografuotis apšepusiuose Užupio kampeliuose. Pirmą kartą su faktu, kad ne visiems tai turi kažkokią estetinę vertę, susidūriau gal trečiame kurse, kai per vieną socialinį tinklą man parašė toks japonas ir sutikau jam pagidauti. Rodžiau visokius man įdomius kampelius, o jis tik žvelgė tuščiu žvilgsniu ir nė kiek nesigrožėjo visa šita „autentika“. Skaitykite toliau

Gausus duomenų derlius

Žmogų išradingumas + besikeičiantis mąstymas institucijose = keli itin „skanūs“ projektai visoms atvirų duomenų gerbėjoms.

Pradėkime nuo to, kas arčiausiai kūno. Projektas KurGyvenu.lt surinko informaciją iš energetikos įmonių, vandentiekio bendrovių, savivaldybių, LR Policijos departamento, Aplinkos apsaugos agentūros, telekomunikacijų įmonių ir kt. Įvedus tikslų adresą ar gatvę, galima sužinoti taršos, triukšmo lygį, būsto pasiekiamumą viešuoju transportu, prekybos centrų skaičių aplink (galėtų atskirai nurodyti turgus) ir kitus duomenis. Galima vertinti ir komentuoti. Pravers ieškantiems, kur išsinuomoti ar nusipirkti būstą, derantis dėl kainos ir pan.

Skaitykite toliau

Ką nuveikti Brėmene per porą dienų

Kaip daug kas žinote, Lietuvai su oro susisiekimu ganėtinai nesiseka. Nors, atrodo, su kuo bepakalbėsi, žmogos keliauja ir keliauja, nors giminių lankyti masiškai grįžta gausus emigravusiųjų būrys, lėktuvai vis tiek pustuščiai ir reisai neatsiperka. Vienas po kito jie atšaukiami ar nukreipiami. Kai Vokietija įvedė papildomą mokestį oro transportu atvykstantiems keleiviams, Ryanair protestuodama atšaukė skrydžius į Berlyną ir Diuseldorfą. Tačiau, galbūt kad pasipelnytų iš planuotų emigrantų srautų, greitai pasiūlė naują skrydį – Vilnius-Brėmenas (Kaunas-Brėmenas ilgai neišgyveno). Wizzair prisidėjo su Vilniaus-Dortmundo maršrutu. Be Frankfurto, tai vieninteliai oro vartai į Vokietiją. Ta proga nusprendžiau pakeliui į Berlyną patyrinėti garsiųjų muzikantų miestą ir aplankyti ten gyvenantį „paralelioką“ (taisyklinga lietuvių kalba turbūt reikėtų sakyti tiesiog „bendramokslį iš gimnazijos“).

Kaip ir visada po Ryanair skrydžių, išplaukiau iš oro uosto su lietuviškai kalbančia banga. Pasivaikščiojimą pradėjome nuo stoties – ten užrakinome kuprines ir netikėtai susipažinome su Vokietijoje gyvenančia lietuve, keliaujančia su sūnumi į kitą miestą. Stotyje ir stoties rajone nebuvo daug plika akimi pastebimų užsieniečių. Paklausiau Brėmene gyvenančio bendramokslio, ar vokietės mėgsta keliauti po savo šalį. Sako, tikrai taip. Nežinia, kokiais reikalais jos keliavo, dirbti ar ilsėtis, bet man įsiminė, kad išties absoliuti dauguma matytų turisčių kalbėjo vokiškai. Skaitykite toliau

Spalvinga miela marmalynė

Savaitės pabaiga buvo kaip reta pilna įvairių kultūrinių potyrių. Beje, dabar, kai rašau, kažkas man neatpažįstama kalba telefonu diskutuoja apie krepšinį, kiek supratau, sužinojo, kad bronzą laimėjo Lietuva. Penktadienis buvo suplanuotas tokiam neva susipažinimo tūsui. Buvo galima tikėtis, kad bus daug nusigėrusių ir pan., bet tokius dalykus laikau privalomais bent jau dėl to, kad galima stebėti viską iš antropologinės perspektyvos :}

Penktadienį buvo senų Budapešto reklamų peržiūra universitete. Ironiškai šypsojomės žiūrėdami, kaip rodoma, kur Budapešte įkomponuotos penkiakampės žvaigždės, kad motociklo instrukcijoje surašyti įspėjimai, kurios detalės gali greitai išklibti ir kaip kelyje turi elgtis tikras socialistas, tačiau teko pripažinti, kad ten rodomi drabužiai, batai ir ypač baldai nepadarytų gėdos ir šiomis dienomis. O tos reklamos buvo 6-7 dešimtmečių. Labai įsmigo į atmintį, kai reporteris kalbino vairuotoją. Jis pasakojo: mano gyvenimas pastaruoju metu labai pagerėjo, pagaliau turėjau galimybę nuspirkti savo Trabantą, įstojau į universitetą, darbe sekasi gerai… Išeidami kalbėjomės, kaip niekas, pradedant marketingo technologijomis ir baigiant žmonių svajonėmis, nepasikeitė per šitiek metų.

Kai iš paskaitų kitu keliu nei įprasta ėjome su nauja drauge ukrainiete, ausį užkabino įdomūs garsai. Pasiūliau pažiūrėti, kas vyksta parke, ir pamatėme, kad ten – afrikietiški šokiai. Tie šokiai buvo labai paprasti, bet uždegantys, atliekami trijų vaikinų su pižamas primenančiomis kelnėmis ir vienos merginos, kuriai grožio galėtų pavydėti garsiausi supermodeliai. Kelių spalvingai afrikietiškai apsirengusių žiūrovų paklausiau, ar jie žino, iš kur šokėjai. „Iš Afrikos,“ – nesismulkino šie. Na, tiek aš matau. „Iš įvairių šalių – Kamerūno, Nigerijos, Ganos…“ Na, dabar aiškiau. Kaip užburtos stebėjome uždegantį pasirodymą tol, kol įsiskaudo kojas nuo stovėjimo. Kai užmetėm akį į laikrodį, pamatėm, kad išstovėjom pusantros valandos. Akys sekiojo plastiškus kūnus, o visa kita fantazavo apie tamsą ir laužus kažkodėl. Dar buvo kioskelis su visokiais daikčiukais, nusipirkau stambią apyrankę iš kažkokių riešutų, kuri pakračius barška.

Šeštadienį bandom patenkam į aptvarą, kur už tvorelės suvaryti keli ėriukai, du arkliai ir ponis, juos galima čiupinėti. Kitoj pusėj vaikai šoka tautinius šokius. Gaunam po bilietuką į parlamentą, kuriame, sakė, daug aukso, bet mūsų neįleidžia, ekskursija, pasirodo, tik vaikams. O mes atlaukėme ir apturėjome trenktą pokalbį su vengrų vaikais, bandančiais su mumis kalbėti angliškai, kompensuojant dar nekokias kalbos žinias aukštais decibelais.

Šiandien mus išvežė turistiškai miesto pamatyti. Apžiūrėjom herojų aikštę ir buvom įlindę į tokį labirintą.

Paskui susitikau su dviem draugais ir ėjom į dar vieną filmų peržiūrą universitete. Vėliau patraukėm į mano jau pamėgtą bariuką griuvėsiuose. Pakeliui namo ėjom pro sinagogą ir sugalvojom užsukti. Apsimesdami durnais turistais, nuėjom tiesiai prie įėjimo, bet gidai tuo metu rinko prancūzakalbių, italakalbių ir ispanakalbių grupes. Kolega nusprendė būti sąžiningas ir kasoje paklausė, ar reikia pirkti bilietą. O pasirodo, reikia, ir dar už studentui nemenką sumą, ypač jei nori gauti gidą. Ai, sakom, mes kitą kartą užeisim. Apžiūrinėjam aplink, praeinam pro nedideles kapinaites, iš arti apžiūrim labai įspūdingą paminklą Holokausto aukoms, kolegos klausia, ar žinau, kodėl žmonės padeda po akmenį apsilankydami. Bet va, į atmintį labai įstrigo tai, kad kioskelis prie sinagogos, iš kurio groja „tumbalalaika“, greta receptų knygelių, atviručių ir megztų kipų pardavinėja poros sprindžių ūgio barzdotų skrybėlėtų neva žydų figūrėles, valdomas virvelėmis. Kas jas perka? Ar čia tiesiog tokia saviironijos forma?

Ką čia dar… Kaip galėdami sukamės iš padėties, nes negalime gaminti savo maisto – nėra plytų. Yra tik mikrobangės ir šaldytuvai. Iš visų aplink rankiojamės receptus. Užtat guliašas iš skardinės, sumaišytas su moldaviška koše, – geras daiktas.

Vilnietiški trupiniai

Eidama pro Katedrą, pamačiau, kad viena jos siena apraizgyta tvarkingais pastolių narveliais, tarp kurių laipioja darbininkai. Ta siena dar niekada neatrodė taip gražiai, ir japonės tetulytės net nefotografavo žiūrėdamos.

Ant „fluxus tilto“, iš kurio užrašo liko tik U, lygtai jau išsitrina juodas užrašas „nemyžk“. Mane jis visada labai domino: ką jis draudžia? Nuo tilto? Po tiltu? Viešosiose erdvėse? Ant užrašo? Išvis???

Prie „stiklių“ – vėl vokiečių turistai. Gidė kažką apie „didžiausią Vilniaus sinagogą“ pasakoja lyg sentimentali mokytoja, deklamuojanti mėgstamą klasikinį eilėraštį. Kaip norėčiau pakalbėti vokiškai…

Pasikeiksnodama ieškau VU centriniuose rūmuose vieno kabineto, pasiklystu tik vieną kartą.

Pilnatis tokia apveidi (koks geras lietuviškas žodis), tikriausiai į redakciją vėl skambins daug „ufonautų“. Kolegos apskaičiavo, kad jų visada padaugėja per pilnatį.

„Panstwo“, – bando prisišauti turistų dėmesį gidas. O pabirę panstwo fotografuoja viską aplink. „Ксенофобия большая“ – apie kažką šnekasi du jaunuoliai prie universiteto. Galvoju apie Mindaugo Kvietkausko pranešimą Santaroje, apie tai, kaip Vilniuje amžiaus pradžioje virė daugiakultūris gyvenimas, bet niekas tuo ne tik kad nesididžiavo, kaip mes dabar norėtume, bet ir gyveno savo uždarame abejingume. Nacionalizmo amžius – visi mokėjo gyventi greta, bet stengėsi vieni kitų nepastebėti.

Prie instituto keiksnojasi kažkokie anglakalbiai. Fotografuojasi lenkų šeimynėlė.  „Insgesammt“, – užkliudo mano ausis žodis. Sugebu suprasti, kad gidė pasakoja būreliui pagyvenusių turistų apie Holokaustą. Vokiški žodžiai kažkodėl galvoje neužsibūna, lieka tik jų reikšmės. „Vokietijoje… 80 procentų… Lietuvoje…“ Kaip čia man atgaivinti savo vokiečių kalbą? Jau žiauriai seniai skaičiau ką nors auf deutsch…

O štai eidama iš darbo prie Gedimino paminklo pamačiau būrelį paauglių, iš kurių viena mergšė atsiklaupė ant žemės ir iškėlusi rankas į viršų porą kartų palingavo garsiai sakydama „na..ui Alachui“ (kartu su ja ėjusiam skiauterėtam gaidžiukui, atrodo, tai patiko, nes jis išsišiepė). Tą akimirką užsinorėjau, įvelti į jos ilgus šviesius nekaltai besibanguojančius plaukus kokį pasiutusį šikšnosparnį.

G. prieš išvykdamas į Izraelį paklausė, ar nenorėčiau, kad jis įdėtų už mane kokį norą į „Dievo pašto dėžutę“. Supratau, kad mano mintyse nykuma, nes ilgai negalvojau sugalvoti noro, bet nebūtinai dėl to, kad nieko nenoriu, tiesiog kai kada savo norus nebūtinai noriu jam sakyti 🙂 Dabar rašydama galvoju, kad gal reikėjo paprašyti užrašyti, kad niekada nebenoriu nė viename žingsnyje, nė viename piktame apsivertime naktį, nė viename žvilgsnyje mąstyti brutaliai.