Anądien štai šios vasaros mokyklos organizatorius, su kuriuo šiaip nebendrauju, pakvietė į programos atidarymą. Turėjau priežasčių ten neiti, bet vienas dalykas, kuris mane domina apie šią programą, yra E.Zuroff’o dalyvavimas. Kaip žinia, su šia garsia asmenybe padariau interviu, kuris buvo suplanuotas žurnalui „IQ“, bet galiausiai atsidūrė „Bernardinuose“. Įdomu, ar jis jau Lietuvoje? Sklinda gandai, kad iškilo tam tikrų nuomonių neatitikimų tarp vasaros mokyklos organizatorių. Tačiau patikimos informacijos neturiu. Man labai smalsu, ar žiniasklaida pasigaus E.Zuroff’o atvykimą. Ypač turint galvoje tai, kad rugpjūtį žiniasklaida tradiciškai kenčia nuo naujienų bado. O komentuoti, kaip visada, yra ką. Nebuvo jokios oficialios reakcijos dėl Panerių memorialo išniekinimo (nuotrauka ir komentaras), kur kažkas rusiškai užrašė „Hitleris buvo teisus“ (beje, įdomu, ką ten veikia garsaus „tagerio“ Solomon parašas? Ar tik nebus save pasiskelbęs maištininkas išniekinęs memorialą pirmiau nei nacės?). Priimtas sprendimas dėl kompensacijos dėl žydžių (jei pamiršote, kodėl rašau moteriškąja gimine) religinių bendruomenių turto, kuris sulaukė nevienaprasmiškų reakcijų. Continue Reading »

Šiandien mano brolis atkreipė dėmesį į tai, kad žinią, jog princo žmona K.Middleton galimai negali turėti vaikų, populiarus portalas „Delfi“ suklasifikavo kaip… pramogas. Nuskubėjau pažiūrėti. Štai straipsnis. Štai ekrano nuotrauka, jei netikite.

Esu visiškai tikra, kad tai padaryta be jokios blogos valios, tiesiog iš nejautrumo ir skubaus naujienų dėliojimo nemąstant. Vidinę Delfi logiką atskleidžia ir internetinio adreso struktūra: http://pramogos.delfi.lt/celebrities/princo-williamo-zmona-negali-tureti-vaiku.d?id=45729767 Poskyris „Garsenybės“ yra skyrelio „Pramogos“ dalis, taigi viskas, kas apie garsenybes, dedama į skyrelį „Pramogos“. Tačiau, kad ir kokia vidinė logika, rezultatas, kurį mato skaitytoja, atrodo antihumaniškai. Portalas realiai siūlo linksmintis skaitant apie kažkieno sveikatos problemas. Taip neturi būti. Tuoj pat parašysiu redaktorei ir paklausiu, ar tai tikrai įvyko dėl neapsižiūrėjimo. Esu beveik tikra, kad klaida bus greitai ištaisyta.

— Atnaujinimas gegužės 23 d.—

Atėjo redaktorės atsakymas. Tai ne klaida, o sąmoningas pasirinkimas. Kodėl? Kaip ir populiariausiuose pasaulio portaluose, tokiuose kaip BBC, visos naujienos apie žvaigždes klasifikuojamos kaip pramogos. Delfi, kartu su kitais portalais, ketina ir toliau taip daryti.

Cha, turiu pripažinti, kad „prigavo“. Niekada nebuvau atsidariusi BBC skyrelio „Entertainment“. Ogi žiū. Garsenybės mirtis BBC irgi yra pramoga. Delfi anaiptol neunikalus šiuo požiūriu. Vienintelis akmuo į Delfi daržą – jis, skirtingai nei BBC, turi rubriką „Nusikaltimai ir nelaimės“, kur ir reikėtų dėti žinias apie nelaimes, arba „Gyvenimas“, kur galima dėti ir teigiamas, ir neigiamas žinias.

Žinoma, tai, kad visos taip daro, nereiškia, kad tai normalu ir sveikintina. Visas žiniasklaidos priemones, kurioms rūpi žmogiškumas, kviesčiau atidžiau rūšiuoti naujienas. Garsenybės irgi žmogos.

Pastaruoju metu daug laiko ir jėgų investavau tirti vieną bylą, apie kurią viešojoje erdvėje sklando daug išankstinių nuomonių, bet mažai tikrų žinių. Kadangi tai buvo rezonansinė byla, pasiekusi ir užsienio politikus, laikiau esant svarbu, kad visuomenė žinotų daugiau jos detalių, juolab, kad pradžioje girdėjau daug kritikos, jog Lietuvoje niekas apie tai nerašo. Konkrečiai kalbu apie Kaniūkų civilių gyventojų žudynių bylą, kurioje liudyti buvo pakviestos dvi iš geto pabėgusios prosovietinės partizanės, Fania Brancovskaja ir Rachelė Margolis. Kai kurios publicistės (kodėl bendruoju atveju vartoju ne vyriškąją, o moteriškąją giminę, aiškinu čia) jas vadino „naikintojomis“ ir pan., nors jos buvo kviečiamos tik liudyti, tada byla domėjosi S.Wiesenthalio centras, net buvęs Jungtinės Karalystės premjeras. Pastarieji kalbėjo apie Lietuvos neva vykdomą teisinį persekiojimą ir kabinėjimąsi (harassment). Na, pasakiau sau, imsiu ir pasiaiškinsiu, juolab, kad grįžti, bent trumpam, į tiriamąją žurnalistiką visada teikia azarto. Žurnalistinio tyrimo eigos detalėmis pasidalijau su pažįstamomis, kurios taip pat domėjosi šia byla. Mano kalbintas prokuroras patikino, kad ne tik kaltinimai nepateikti, bet nei jau paliudijusios F.Brancovskajos, nei nepakviestos liudyti ir neliudijusios R.Margolis nebeieškoma. Maniau, kad tai svarbi žinia, tačiau kiti šaltiniai patarė pasidomėti, ar yra oficialus nutarimas. Išties, atsakingo pareigūno pareiškimas žiniasklaidai nurodo tik dabartinę situaciją. Continue Reading »

Absoliučiai neturiu laiko niekam, o viena per kitą lipa visokiausios naujienos. Dar nieko neparašiau apie savivaldybių rinkimus. Šį kartą tvarkingai balsavau, o paskui su draugėmis žiūrėjome rinkimų rezultatus. LTV pakvietė pakalbėti du politologus ir nė vienos politikės, o reportažo iš rinkimų komisijos daryti nusiuntė kažkokią iš lapo skaitančią „olialia pupytę“. Nepagalvokite, nesu prieš jokią asmenų išvaizdos ir įvaizdžio raišką, kiekviena laisva pasirinkti, ir ne tame čia esmė. Tiesiog nustebino, kad tokiam svarbiam įvykiui raportuoti buvo pasirinkta tokia nepatyrusi ir neprofesionali, tam tikrą liaudyje plačiai žinomą tipažą atitinkanti žurnalistė. Kad ir kokia gera mintis būtų suteikti jaunimui tikros, rimtos žurnalistinės patirties, manau, kad per tokius svarbius įvykius reikėtų visgi taikyti tam tikrus profesionalumo kriterijus. Žurnalistės žvilgsnių į lapą dažnis buvo gal 3-4 per klausimą, ir naujų klausimų, išgirdusi atsakymus, ji, žinoma, nesugalvojo. Taigi nacionalinio transliuotojo misiją perėmė Lietuvos ryto televizija su E.Jakilaičiu. Čia buvo ir politikų, ir analizės, o į prabangų E.Jakilaičio iPad’ą periodiškai keliavo operatyvi informacija. Continue Reading »

Praėjusiais metais NK95 metinėje konferencijoje dr. Nida Vasiliauskaitė skaitė pranešimą apie tai, kaip, jos pastebėjimu, dešiniosios jėgos perima tam tikrus kairiosios retorikos elementus – apeliuoja į laisvę, toleranciją, socialinį teisingumą, maištą. Po to atsirado vis daugiau atvejų, kai jos hipotezė pasitvirtino. Pristatau naujausią – jaunalietuvių spaudos konferenciją šiandien 2 val. Taip nutiko dėl to, kad žurnalas „Valstybė“ atsiribojo nuo politikos skyriaus redaktoriaus pažiūrų. Apie tai jau rašiau.

Argumentas pritrenkiantis. Jaunalietuviai staiga pasisako už laisvę išsakyti savo įsitikinimus? O taip, žr. punktus „be žydrų“ ir „be raudonų“. Parūpo Konstitucijos taikymas? Pavyzdžiui, yra joje toks puikus 29 straipsnis: „Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“ Jis taip nuostabiai ir išsamiai atsispindi JL rinkiminėje programoje… O jei rimtai, akivaizdu, kad laisvės reikšti savo įsitikinimus reikalaujama tik sau, kad, tuos įsitikinimus pareiškus, būtų galima viena ranka valdyti viešąsias institucijas, kita – žiniasklaidą.

Bet kam, kas supranta demokratijos veikimą, suprantama ir aišku, kad žurnalistei išsakyti galbūt nepopuliarias, bet pamatiniams teisiniams ir politiniams įsipareigojimams neprieštaraujančius įsitikinimus (konservatyvias, liberalias, žaliąsias, euroskeptines ir t.t. idėjas), tai ne tas pats, kas propaguoti neapykantą skleidžiantį nacionalizmą. Nacionalizmas, reikalaujantis diskriminuoti seksualines mažumas ir socialinės atskirties grupes, riboti konstitucines susirinkimų laisves, sutikite, skiriasi nuo kitų ideologijų.

Bet esmė ne tik tame. D.Varanavičius – ne šiaip žurnalistas ar komentatorius, o politikos skyriaus redaktorius, priiminėjantis redakcinius sprendimus. Mano pirmasis tinklaraščio įrašas kaip tik ir klausė, ar redakcija žino ir palaiko tokias jo pažiūras (už socialinės atskirties grupių atsikratymą, susirinkimų laisvės ribojimą, pažiūrų cenzūrą). Viešu atsiribojimu žurnalo redakcija pareiškė, kad nepalaiko. D.Varanavičius tebėra nurodytas kaip einantis tas pačias pareigas, kaip ir anksčiau. Pasak leidėjo, aiškinamasi, kaip reikėtų pasielgti pagal įstatymus, laukiama paties D.Varanavičiaus apsisprendimo (suprantu, kad jo interesas – vilkinti procesą, nes rinkimai jau sekmadienį, ir jų baigtis, žinoma, apsisprendimą palengvins).

Kyla pagrįstų klausimų, ar D.Varanavičius, priimdamas redakcinius sprendimus, vadovaujasi savo pažiūromis. Net jei jam puikiai sekasi tai atriboti, jo priklausymas politinei jėgai ir darbas redakcijoje yra akivaizdus interesų konfliktas, kurį reikia deklaruoti, ypač prieš rinkimus, kuriuose jis yra kandidatas. Sprendimai susidariusiai padėčiai galimi įvairūs, nebūtinai išmetant D.Varanavičių iš darbo, ko, priešingai nei leidžia suprasti jaunalietuvių konferencija, netgi neįvyko. D.Varanavičius priešrinkiminiam laikotarpiui gali būti nušalintas nuo politikos redaktoriaus pareigų ar perkeltas į komentatorius, o apsispręsti po rinkimų, jis gali visam laikui būti perkeltas į komentatorius, gali būti paskirta kita asmuo prižiūrėti redakcinius sprendimus. Gali būti žurnale viešai deklaruojamas politikos redaktoriaus interesų konfliktas, kad skaitytojos spręstų pačios.  Galų gale, VRK puslapyje D.Varanavičius nurodo, kad jo pareigos – užsienio skyriaus redaktorius. Jis galėtų apsiriboti rašyti tik apie užsienio, ekonomikos, kultūros (jei išmano) naujienas ir nusišalinti nuo Lietuvos politikos analizės ir su ja susijusių redakcinių sprendimų.

Dabartinė padėtis prieš rinkimus yra nesąžininga. Bendruoju atveju kandidatėms (paaiškinimas, kodėl rašau moteriškąja gimine) galioja tam tikri apribojimai, pvz., jos negali savo idėjų skleisti likus tam tikram laikui iki rinkimų. Kai kandidatė yra ir žurnalistė, išeina, kad ji gali skleisti savo idėjas (nebūtinai akivaizdžiai) bet kada, gauti eterio laiko tada, kai nepriklauso (pvz., dalyvauti debatų laidoje televizijoje, pasisakyti per radiją, rašyti žurnale, sakyti viešą kalbą). Uždrausti rinkimų dieną platinti žurnalą „Valstybė“ su politikos redaktoriaus straipsniais ir nuotrauka būtų irgi nesąmonė. Žodžiu, griežtai pasisakau už tai, kad žurnalistės-politikės rinkimų kampanijos laikotarpiui vienareiškmiškai nusišalintų nuo žurnalistikos.

Esama ir subtilesnių situacijų. Mano geri pažįstami, Jolanta Bielskienė (LSDP) ir Ervinas Koršunovas (LSDS), mano pažįstami Gintautas Krilavičius (LRLS) ir Tomas Bakučionis (LSDS)  kandidatuoja į Vilniaus ir Kauno rajono savivaldybes. Palaikau juos kaip pilietė. Bet jei, naudodamasi tuo, kad rašau „Atgimimui“, rinkimų laikotarpiu pakviesčiau juos interviu „apie gyvenimą“, kas realiai leistų skleisti politines idėjas, nenurodant užsakymo numerio, ir nesudaryčiau tokios galimybės kitoms kandidatėms, būtų nesąžininga ir pažeistų žurnalistinę etiką. Kita vertus, riba nėra tokia aiški: jei, pvz., pakviesčiau juos pakalbėti apie iniciatyvą, kai kandidatės pasirašė, jog neribos susirinkimų laisvės, tai jau būtų naujiena, o ne propaganda. Dėl įvairių priežasčių aš šiuo metu ir nerašau žurnalistinių tekstų apie Lietuvos vidinę politiką, partijas, rinkimus. Manyčiau, kad partijų nariai neturėtų apie partijas rašyti kaip žurnalistai, bet gali sėkmingai tai daryti kaip komentatoriai.

Manau, problema su D.Varanavičiumi yra dvilypė. Pirma, žurnalistikos ir politikos dvilypumas, antra, pats pažiūrų turinys. Jei turite progą 2 val. nubėgti į Eltą, nueikite ir papasakokite, ką matėte.

Pirmoji metų diena. BBC naujienos mano Mozilla naršyklės išskleidžiamame meniu (neskaičiau straipsnių, rašau tik tiek, kiek galiu spręsti pagal antraštes):

• Politika – 11 antraščių
• Įdomybės – 2
• Gyvenimas, kultūra – 5
• Mirtis, ligos, smurtas, nelaimės – 18
• Gamta (išskyrus nelaimes) – 2
• Buržujų naujienos – 8

Itin savotiškai skamba: “The men who made headlines“.

Žurnalistų apklausa: mirtis, nelaimės – 2, politika – 2, ekonomika – 1.

Delfi skaitytojų atrinkti svarbiausi įvykiai: sportas – 3, mirtis, nelaimės – 6, gyvenimas, kultūra – 1.

Prisipažinsiu, savo laiku tai buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl norėjau „Atgimime“ iš užsienio politikos skyriaus pereiti prie socialinių klausimų. Gana sunku greitai surasti įdomių ir patikimų šaltinių, sugalvoti gerų temų apie tai, kas vyksta užsienyje, kai neturime nei savų korespondentų, nei fotografų (korespondentauja žmonės, kurie šiaip atsiduria įvairiose šalyse, ne su tikslu parašyti). O pagrindinės naujienų agentūros daugiausiai siūlo informaciją apie tai, ką nuveikė buržujai ir kur, kas bei kaip mirė (aš niekaip nesuprantu, kodėl traukinio katastrofa Argentinoje svarbiau nei, pavyzdžiui, išaugęs raštingumas tenai). Ir čia kalbama ne apie saldų, „teletabišką“, kaip ironizavo V.Laučius savo vedamajame, žurnalistų teigiamumą. Čia kalbu apie naujienų atsirinkimą, mąstant, kas bus svarbu, įdomu skaitytojams ir užsiliks jų galvose. Na, be buržujų ir nelaimių dar yra politika, kuri yra svarbi, nes veikia mūsų gyvenimus, turime žinoti, ką mūsų vardu daro valdantieji. Tačiau ar nepasiklystame sraute tokių naujienų kaip „susitiko X ir Y valstybių vadovai“, „X pasmerkė Y veiksmus ir paragino nedelsiant imtis visų priemonių, kad…“? Tai informacija, bet ar galime ją vadinti žiniomis? Ar tikrai tai, ką A.Bell’as vadino „elito žinių gamyba“ (angl. elite news-making), yra aktualiausia informacija?

Naujųjų metų proga skelbiu tostą už pozityvų mąstymą ir geresnę komunikaciją.

Kolega tinklaraštininkas A.Račas dalyvavo diskusijoje apie kokybišką žiniasklaidą ir, norėdamas iliustruoti jos paklausą, auditorijai uždavė tokį klausimą:

„Paklausiau, kiek iš esančių salėje prenumeruoja “Valstybę”, “IQ” ar “Atgimimą”. Pakilo 5 rankos.“

Sutinku su žinomu tinklaraštininku: net jei nei resursų, nei profesionalumo lygiu „Atgimimas“ neprilygsta analogiško kalibro užsienio savaitraščiams, jo šūkis „Sąžiningas savaitraštis“ yra teisingas. Rekomenduoju prenumeratą įtraukti į kalėdinių dovanų krepšelį – rekomenduočiau net ir jei ten nerašyčiau. Už 1,5 mėn. sueis 6 metai nuo to laiko, kai pradėjau ten dirbti, – per tą laiką itin daug išmokau ir iš proceso, ir iš kolegų. Ačiū jiems.

Atnaujinimas gruodžio 10:

Apie skandalą parašė daug daugiau žmonių. Emocijoms atvėsus, pats laikas analizuoti. Rašo Nida Vasiliauskaitė, Andrius Bielskis, Kęstas Kirtiklis. Prisijungia ir anarchijos.lt už kažką labai mėgstamas Vilis Normanas, kurį vadinu “Šliogeriu Junior” (pastarasis labai mėgsta visokius asmenis vadinti “padugnėmis” ir “debilais”, už ką yra kai kurių vertinamas, kad “nevynioja į vatą”). Dar yra Algio Davidavičiaus pastebėjimai po LUNI diskusijos gruodžio 8 d.

Originalus įrašas

Ketinu daug dirbti, o po to atostogauti, taigi nebegalėsiu prisėsti prie blogo kaip anksčiau, bet, kad nesklistų visokios neteisingos versijos, pranešiu naujausias žinias apie Holokausto neigimo “Veide” skandalą ir pateiksiu pagrindines nuomones.

Pabandysiu viską pateikti labai struktūruotai ir analitiškai, kad būtų aišku. Taigi, mano supratimu, šioje aferoje yra du lygmenys: moralinis ir strateginis.

Moralinis lygmuo

Idėjiniai oponentai prieštarauja NK, o iš tiesų keliems spontaniškus komentarus rašiusiems nariams, įskaitant mane, kad siekiame esą užgniaužti kitokią nuomonę, užuot oponentą nugalėję diskusijoje. Leiskite priminti, kad lygiavertė diskusija Lietuvoje tokiais atvejais paprastai nevyksta. Mes esame tiesiog per daug pripratę prie to, kad fašiai išsisuka (Nepriklausomybės atkūrimo dienos maršas ir tt.), o nuo to, kad kažkas parašo tekstą į “Atgimimą” ar “Delfi”, idėjinis laukas nesikeičia. Esame pripratę prie ekstremalų nebaudžiamumo ir beviltiškumo atmosferos, dėl to spontaniška retorika audringa. Ir vis tiek didžioji dalis to, ką pasakėme pradžioje, galioja iki dabar. Continue Reading »

Labai neturiu laiko, taigi trumpai. Prokuratūroje vyksta tyrimas. Liutauras Ulevičius aptaria incidentą ir teigia, kad Holokausto neigimo būta, bet tyčinio įžeidimo neįžvelgia. E.Zuroff’as rašo savo stilium ir stebisi, kad JAV neprisidėjo prie ambasadorių laiško. Labai įdomiai sutapo, kad seminaras mokytojams apie Holokaustą vyko tuo metu, kai plėtojosi šis skandalas. Ar kas nors buvote? Ar minėjo šitą incidentą?

Ką tik “įsijungusiems”: štai kaip prasidėjo Holokausto neigimo skandalas, štai kaip jis tęsėsi, ir kas iš jo išsirutuliojo.

Dabar jau niekas nepasakys, kas lėmė skandalo raidą. Ar tai, kad įsikišo ambasadoriai? Ar artėjantis Lietuvos pirmininkavimas ESBO ir tai, kad buvo gauta iš JAV finansinė parama, už kurią reikės atsiskaityti (o kai kurie šiam susitarimui labai priešiški), padėjo įtikinti Lietuvos institucijas reaguoti? Ar gal visgi prisidėjo plataus pažiūrų spektro piliečių vienbalsis šio išsišokimo pasmerkimas?

Šiandien ryte norėjau parašyti naują blogo įrašą, kurį būčiau užvadinusi “Epilogas:…” Jame būčiau apsvarsčiusi kilusio skandalo reikšmę ir apie tai, ko visi išmokome. O išmokome tikrai daug. Su kitais NK95 nariais ilgokai derinome pozicijas, ką daryti ir kokiais kanalais. Todėl, kai dienos šviesą išvydo mūsų pranešimas BNS, jis paskendo įvykių sūkuryje. Aš supratau, kaip svarbu dokumentuoti ir išsisaugoti tai, ką pastebi, nes internete viskas gali greitai pasikeisti ir pasipils kaltinimai, kad išsigalvoji. Būčiau parašiusi, kad tikriausiai pasimokė ir redakcija, kurią skandalas turėjo įkvėpti atidžiau rinktis, rūšiuoti ir skelbti tekstus. Na, o skaudžiausiai liko pamokytas pats P.Stankeras, vyresniame amžiuje netekęs saugios valstybės tarnybos. Būčiau pridūrusi ir tai, kad sklando nuomonės, jog provokaciją strategavo įtakingos struktūros iš Rusijos (kaip visada, tokių dalykų niekas negali nei patvirtinti, nei paneigti, bet štai kame “Lietuvos ryto” autorius įžvelgia tendenciją). Lietuva ketina pirmininkauti ESBO – reputacijos reikalai įgyja daugiau svarumo. Nežinau, ar tokį aiškinimą galima drąsiai dėti į straipsnį, bet nuomonė įdomi.

Ta proga būčiau pakvietusi visus sąmoningus patriotus laikytis ramiai ir racionaliai, jei jiems išties rūpi Lietuvos gerovė, nes spaudimas didelis ir svarbu parodyti, kad demokratinės institucijos veikia, o kaltės pripažinimas ir apsivalymas gali ateiti iš vidaus. Dar galėčiau netgi pacituoti patriotinės dainos žodžius:

“Per skaistyklas, per pragarus, iš nežinios į nežinią,
Mes pagaliau atradome, kad Lietuva – tai sąžinė.
Pabudome, pabudome, pamatėmė, pamatėme,
Kad mes ją patys žudėme, be sąžinės vienatinę.”

(Autorius K.Genys)

Tačiau tada priėjo “Veido” vidaus politikos redaktorius Audrius Bačiulis. Continue Reading »