Sirupas prieš miegą, arba feministė skaito moterišką romaną: Kate Jacobs „Penktadienio vakaro mezgimo klubas“

Sykį pagalvojau, kad dabar, kai nusimečiau akademines pareigas ir turiu laiko mąstyti, norėčiau paskaityti „moterišką“ romaną. Mat paskutiniu metu skaičiau daug vyrinančių vyrų literatūros, norėjau šį bei tą palyginti ir įjungti sociologinę vaizduotę. Nusprendžiau pasiimti šią knygą, kurią draugė kadaise paskolino kaip lengvą atostogų skaitinį. Na, mano atostogos anaiptol nesudarė sąlygų ne tik skaityti romanų, bet ir kuprinėje vežiotis dviejų plytų dydžio knygą, bet sugrįžusi vakarais prieš miegą po truputį įveikiau šį kūrinį. Turiu pasakyti, kad sociologine prasme buvo įdomiau nei literatūrine.

Visų pirma, akis bado visiškai medinis vertimas ir atidaus redagavimo trūkumas. Versus Aureus neturėtų taip rizikuoti savo reputacija. Daugybėje vietų tiksliai žinojau, kokia angliška frazė išversta pažodžiui, – internetinės paieškos amžiuje tai visiškai neatleistina. Pastaba „užkliudė namus“? Veikėjas grįžo iš „jogos klasės“? Jūs tikriausiai juokaujate.

Na, o šiaip pasakojimas neskubriai vyniojasi verdančiame Niujorke, pasakotojai šokinėjant tarp veikėjų sąmonių. Romane pasakotoja visažinė, nesusitapatina nė su viena veikėja, atskleidžia, kaip mąsto visos pagrindinės suaugusios asmenybės. Pagrindinė veikėja yra sėkminga verslininkė, viena paauglę dukrą auginanti „stachanovietė“, kuriai padeda elegantiška našlė ir ambicinga jaunuolė. Ramybės ir solidarumo užuovėja pritraukia daugiau žmogų ir jos pradeda rinktis į mezgimo klubą, kur, kaip ne kartą pakartota, mezgasi labiau draugystės nei drabužiai. Veikėjos – gryniausias pertusinas. Net ir tos, kurios į fabulą įneša kažkokio blogio, atsiskleidžia kaip jautrios sielos, tenorinčios, kad kas nors apkabintų ir pavaišintų naminiais pyragaičiais. Kai tai paaiškėja, blogis (o autorė būtinai nori jo įnešti, kad nebūtų per saldu) pasireiškia tik kaip force majeure.

O dabar įsijunkime sociologinę vaizduotę. Kūrinys, kiek suprantu, tyčia atsiriboja nuo miesto romanų žanro. Nors labai daug konkrečių nuorodų į Niujorko rajonus, objektus ir standartus, iš viso pasakojimo plūsta panieka skubėjimui, „žiurkių lenktynėms“ ir galios siekimui. Kuriama pabrėžtinai antiniujorkiška aplinka, kuri masina amatų ir su jais susijusio meistriškumo bei bendruomeniškumo išsiilgusias žmogas. Kaip šviesaus susitaikymo ir išminties pliūpsniai įsiterpia veikėjų išvykos į kaimus. Labai simboliška, kad klube dalyvauja ir pabrėžtinai racionali, akademiška personažė – feministė doktorantė, kuri ateina tik tyrinėti šios erdvės, bet netrukus erdvė ją „perlaužia“ ir ji „integruojasi“.

Dar yra ir labai amerikietiškų vertybių, švelnios socialinės kritikos ir fantazijų. Paaiškėja, kad vieno personažo nejautrumas kilo iš to, kad sunku būti juodaodžiu ir daryti karjerą. Rasės tema kelis kartus pasikartoja – tai įdomu pastarųjų dienų įvykių JAV kontekste. Jei to naujienų konteksto nebūtų, skaitant romaną iš europietiškos perspektyvos, tos diskusijos apie rasę atrodytų dirbtinai prikergtos prie šiaip jau socialine kritika nekvepiančių situacijų. Na, ir žinoma išlieka prasisiekėlių garbinimas, tik autorė laiko savo pareiga parodyti, kad tvirtos kovotojos giliai širdyje yra jautrios ir laukia, kad jas įvertintų. Dar švysteli religijų sutarimo tema, aktyvus senėjimas ir savo kelio svarba. Visas ideologinis komplektas. Man buvo savotiškai įdomu, kaip šios temos įpinamos į didelės gelmės nesiekiantį romaną. Manau, tai galėtų būti metodinė priemonė, siekiant apie šias temas pasikalbėti su žmogomis, kurios nemėgsta abstrakčių sąvokų ir baidosi teorijos.

Nors atrodo, kad čia istorija apie savo kelio paieškas ir draugystę, amatų tema čia anaiptol neantraeilė, ir būtent tai mane labiausiai sudomino. Kaip žinia, baigiau politologiją, apsupta dešimtukininkių, kurios 18-os nelabai žinojo, ką daryti su gyvenimu. Po studijų kitų nubrėžtu keliu sugužėjo į visokias įstaigas ir jas aptarnaujančias įmones. Po kelerių metų jose pradėjo kunkuliuoti kažkokios naujos jėgos: vietoje profesinių pasiekimų ėmiau girdėti ir FB matyti pasigyrimus apie dailius keksiukus ar veltinius. Dabar viena iš kolegių politologių turi šaunų ir sėkmingą mezginių versliuką. Viena ėmė rašyti poeziją. Viena išmoko praktikuoti alternatyvią mediciną. Kur tik nueidavau į menų būrelius po darbo, juose laukdavo būriai save išreikšti siekiančių moterų. Dar daugiau moterų kažko kito nei viduriniosios klasės standartas (universitetas -> darbas biure) ima siekti, pasinaudodamos motinystės atostogomis. Betgi ir vyrai skuba iš paskos: atranda virtuvę, dekoravimą, menus. Mano šiek tiek pažįstamas Dominykas iš „Kiaulė rūkė“ juk studijavo filosofiją.

Norėdama daugiau ir teoriškiau suprasti šį reiškinį, įsigijau puikiąją Matthew Crawfordo knygą The Case for Working with Your Hands: Or Why Office Work is Bad for Us and Fixing Things Feels Good. Joje autorius, kuris metė darbą taikomųjų tyrimų įstaigoje ir nuėjo taisyti motociklų, aiškina amatų vertę tuo, kad ten yra aiškūs meistrystės standartai ir galimas tiesioginis santykis su vartotojomis. Aš dirbau -> mašina važiuoja arba aš pagaminau -> žmogos valgo ir džiaugiasi santykiai teikia daugiau pasitenkinimo nei įvairių ritualų pildymas, kuris sudaro didžiąją niekinių darbų dalį.

Žiūrint iš lyčių vaidmenų perspektyvos, čia slypi tam tikri pavojai. Nors didžiausias atlyginimų atotrūkis pagal lytį yra finansų srityje, amatai tebėra daug labiau segreguoti nei ofisiniai darbai. Be to, šiuolaikinėje ekonomikoje reta ras galimybę ar išdrįs bandyti vien iš jų gyventi, todėl daugeliui išsiilgtieji amatai lieka laisvalaikio praleidimo būdu. Tačiau toks hobis tik dar labiau stiprina jausmą, kad pajamas nešantis darbas yra niekinis, į jį neverta emociškai investuoti, todėl nėra prasmės daryti karjeros, užtenka tik kažkaip pratempti valandas ir niekam neužkliūti. O tikrasis žmogos socialinis vaidmuo tada išryškėja po darbo, pasineriant į mėgstamas veiklas.

Bet koks jis yra? Po glotnių metroseksualų sugrįžta barzdočiai. Po kampuotų kostiumėlių – raukinukai ir raudoni lūpdažiai. Taip, vyrai įsiveržė į profesionalų valgio gaminimą, bet kartu moterys, telkiančios bendruomenę aplink stalą ir besidalijančios mažų mielų drabužėlių idėjomis, dėl socialinių tinklų įtakos kaip niekad skatinamos rinktis tradicinius vaidmenis. Aš labai džiaugiuosi, kad nyksta tas nesusipratimas girtis savo viršvalandžiais ir dėl darbo nemiegotomis naktimis, bet tarp mano kartos žmogų prestižo reikalu tapo rodytis, kaip kokybiškai leidi laiką tradiciniuose moteriškuose vaidmenyse – bent tiek, kad dabar kai kurių iš jų imasi ir vyrai. Ir, nors atrodytų nesusiję, pastebėjau, kad, turėdamos galimybes įvairiais būdais komplektuoti pavardę, vis daugiau pažįstamų moterų renkasi būti vien tik -ienėmis.

Iš dalies prie tokio posūkio prisidėjo vadinamoji X karta – ir mūsų, Y kartos, ir mūsų gimdytojų darbdavės, vadovės ir pranašesnės konkurentės. Jų galios troškimas ir žmogiškų santykių aukojimas dėl karjeros taip sutraumavo, kad daugelis šiek tiek jaunesnių nenori nieko bendra turėti su tuo pasauliu. Tik va, kol X karta neišeis į pensiją, tame pasaulyje suksis didžioji dalis pinigų, galios ir kitokių išteklių. Tuo tarpu Y karta atsiribos – ieškos kokybiško santykio su savo maistu, darbu, aplinka, šeima, bet už tą kokybę kada nors teks atsiskaityti. O gal viskas dar kaip nors kitaip pasikeis.

K.Jacobs romanas yra labai ilgas manifestas prieš X kartos, kuriai šiaip jau ir priklauso veikėjos, vertybes. Jei kam toks pasakojimo stilius patrauklesnis už teorinį ir vietomis pavyrinantį M.Crawford′o, šioje knygoje irgi galima ieškoti užuominų, kur slypi tradicinių amatų ir smulkių verslų patrauklumas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*