Kairė, dešinė, politiniai spektrai ir kitos kryptys

Facebook naujienose prieš kurį laiką pasipylė pažįstamų rinkiminių testų rezultatai. Daug kam iškrito LLRA, nes svetainėje manoseimas.lt pažymėjo, kad palaiko galimybę varduose rašyti w ir pan. Maždaug tuo metu buvau prof. Leonido Donskio paskaitoje po atviru dangumi apie viską, kur jis sakė, jog Lietuvai reikia brandžios kairės, bet kairė tinka tik opozicijai, o ne valdymui. Kažkokiame amerikietiškame puslapyje skaičiau straipsnį, esą JAV krikščioniška dešinė dažnai susivienija su kairiosiomis feministėmis prieš pornografiją, seksualines paslaugas, o dabar – ir prieš translytes žmogas. TSPMI sukvietė daug vyrų pakalbėti apie radikalias idėjas, po to dar pakvietė dr. Nidą Vasiliauskaitę, bet ups, „pamiršo“ ją įrašyti tarp kalbėtojų, o renginiui atidaryti pasikvietė hipsteriškai ironišką dainių, kurio klipe pokyčių politikoje norinti liaudis prilyginama įvairių kultūrų egzotiškoms šokėjoms. Kad ir kas iš TSPMI organizuotų šitą dalyką, jų požiūris akivaizdus: tegul išsitaško visokios radikalės, o mes nusipirksime spragėsių. Tuo tarpu Nida  kalba apie kai kurių kairiųjų ir dešiniųjų vienodą substanciją. Ji sako: „Manding, tik atsitiktinumo ir pasipainiojusio socialinio rato klausimas, kur šio tipo žmonės atsiduria: medžiaga, iš kurios juos gamina – ta pati. Ir būtent ji – ši kairei ir dešinei bendra „medžiaga“, ši „substancija“ – VS kita, alergizuojanti į ją, yra reali politinė opozicija, kurios dar niekas neartikuliavo: čia, o ne tarp kairės-dešinės, yra vienintelė tikra ir svarbi politinė skirtis.“

Tad gal laikas sugrįžti prie senos diskusijos apie kairę ir dešinę?

Apie tai esu rašiusi gilioje senovėje po Erasmus studijų, ir visai neseniai TSPMI laikraštyje Post Scriptum. Po to tiek tiek ir čia. Netgi surašiau pagal savo prisiminimus ir nedidelį interneto tekstų tyrimą judėjimų metraštį. Kaip žinia, dalyvavau steigiant nepartinį Naujosios kairės 95 judėjimą ir jame dalyvavau iki skilimo. To judėjimo aukso amžius turbūt buvo 2012 m., kai kelios judėjimo narės dalyvavo Seimo rinkimuose trijų skirtingų partijų sąrašuose, virė karštos ir kokybiškos diskusijos, atsirado finansavimo renginiams per Demos institutą. Po to judėjimas sueižėjo. Tiesą sakant, žmogos pasitraukdavo iš judėjimo ir prieš šį procesą, tik ne su trenksmu kaip Nida, o tyliai arba paaiškinę aplinkybes bendramintėms. Skaidytis normalu, nes, manau, ideologijos labiausiai skiriasi ne tuo, kaip įsivaizduoja klestinčią visuomenę, o tuo, ką sutiktų dėl savo prioritetų nurašyti į nuostolius. Būtent dėl prioritetų ir paaukotinų dalykų visada galima tikėtis ginčų. Kažkam netiko, kad į nuostolius nurašomas tautiškumas, kažkam – atsiribojimas nuo partijų, dar kažkam – per didelė draugystė su establišmentu ir pan. Nida bei jos pasekėjos, tarkime, kritikuoja multikultūralizmą ir įvairovės vadybą – dėl savo prioritetų jos nurašytų į nuostolius solidarumą, kuris yra per anuos generuojamas, ir Europos Sąjungos projektą.Manau, kad judėjimas labai daug pasiekė, ir smagu matyti, kad signatarės gina savo idėjas kituose formatuose.

Tačiau ši padėtis sukuria palankias aplinkybes vėl kartoti du dažnai pasikartojančius teiginius: pirma, „Lietuvai reikia tikros kairės“, antra, „kraštutinė kairė ir kraštutinė dešinė yra susisiekiantys indai“. Kokios paskatos sakyti „Lietuvai reikia tikros kairės“? Pirma, simetrijos siekis. Čia ir „ankstyvoji Repečkaitė“ „kalta“ 🙂 Pamačius pasaulio, atrodo: sukurta daug veikiančių modelių – imk ir taikyk. Nesinori įpulti į argumento, esą visos visuomenės turi pereiti visus evoliucijos etapus, spąstus. Norisi tokio politinio spektro, kuris apimtų naujuosius iššūkius (migraciją, globalizaciją, technologijas, privatumą), bet kartu neleistų užmiršti aktualumo nepraradusių senųjų įtampų: darbo-kapitalo, privataus-viešo ir t.t. Ir toliau manau, kad tai prasmingos skirtys, bet akivaizdžiai matau, kad kitos skirtys ima ir sukuria daugiau solidarumo.

Antra paskata – noras turėti įdomių oponenčių. L.Donskis panašius dalykus, kaip vasarą paskaitoje, rašė ir NK kuriantis. Jis yra pripratęs prie Santaros-Šviesos/ Be pykčio formato ir, kaip parodė jo teiginys apie „intelektualinę higieną“, mėgsta ramią sutariančių oponenčių diskusiją. Nida taip pat, kaip matyti iš jos FB įrašo ir jos sekėjų komentarų. Nida lygiai tiek pat mėgsta diskutuoti ad rem, neįveliant į tai intensyvaus emocinio santykio, neįsijaučiant. Iš to gimsta puikūs argumentai, bet jie daug ką žeidžia ir pykdo. Taip yra todėl, kad daugybei žmogų ir jų artimųjų aptariamas klausimas nėra tik sąvokų sąsaja ar egzotiškas stebinys – tai gali būti visas jų gyvenimas arba jas skaudžiai žeidžiantys dalykai. Atsiribojus, intelektualiai diskutuoti apie tai – arba prabanga būti toli nuo to, arba daug įgūdžių ir savęs kultivavimo reikalaujantis darbas.

Trečia, gana panaši paskata, – vojeristinis malonumas. Būtent tokį atskleidžia TSPMI radikalių idėjų festivalis ir TSPMI korifėjų požiūris į Naująją kairę nuo pat jos ištakų. Tada galima prisiimti racionalaus arbitro, moderatoriaus ir teisėjo vaidmenį. TSPMI pasižymi ir didele tolerancija kraštutinei dešinei – kiek kalbėjau su TSPMI darbuotojomis apie vieno akademinės bendruomenės nario pažiūras, atskleistas man žinomoms žmogoms, visų reakcija buvo tokia, lyg tos pažiūros būtų tiesiog keistokas hobis ar ekscentriška stiliaus detalė, maždaug kaip J.Oleko varlytė. Anksčiau niekada to nesusiejau, bet turbūt mąstymas toks: kol nereikalauja ko nors naikinti, tegu išsitaško tos visos radikalios idėjos (t.y., viskas, kas nėra konservatizmas ir liberalizmas). Nuo L.Donskio ši pozicija skiriasi mažesne pagarba savo oponentui, kaip parodo pasirinktas renginio klipas.

Tuo pat metu Vakarų politikoje vyksta įdomūs procesai.  Kraštutinė dešinė toliau rankioja dėl laisvos rinkos pragyvenimo šaltinius prarandančių rinkėjų balsus. Į įprastą darbo-kapitalo, viešo-privataus sektoriaus, didesnės laisvės – didesnės kontrolės spektrą įsiterpia klausimas, kokiu lygmeniu turėtų būti priimami sprendimai (žemiausiu maksimaliu, valstybiniu ar viršvalstybiniu). Jungtinėje Karalystėje dešinė skilo, o kairė niekaip neapsisprendė, palaikyti Brexit ar ne. Corbyn′as padarė geopolitinių liapsusų. JAV keistoji partinė sistema pagaliau de facto skilo į kraštutinę dešinę, konservatizmą, neoliberalizmą ir centro kairę. Tačiau kai kandidatės liko dvi, debatai buvo mirtinai nuobodūs: Amerika bus didi, ne, Amerika jau puiki nuostabi…

Todėl tiek kairės-dešinės spektras, tiek dviašis socialinių ir ekonominių matmenų kvadratas tampa vis mažiau naudingi, apsisprendžiant, už ką balsuoti ar netgi kas yra tinkama intelektualios diskusijos partnerė. Kai studijavau TSPMI, buvo, kas vadino žaliąsias vieno intereso partijomis ir netgi feminizmą prilygino kažkam panašiam, nors šios dvi ideologijos apima beveik viską, nuo švietimo iki biudžeto politikos. Pripratus pritempinėti idėjas prie turimo spektro, atsiranda dirva labai pavojingam argumentui, esą kraštutinė kairė ir kraštutinė dešinė susilieja, – juo paprastai siekiama diskredituoti kairiąsias idėjas, vėlgi pasiskirti save į arbitrės vaidmenį arba kurti asorti tipo diskusijų laidas. Argumentas „radikalios pozicijos susilieja“ atsiranda ten, kur siekiant savo politinių tikslų arba socialinio kapitalo, kas nors bando nubrėžti skirtį: čia geras feminizmas, o čia blogas (prisimenant pradžioje minėtą pavyzdį iš JAV), čia gera kairė, o čia bloga ir t.t. Yra sakančių, kad Nidos vadinamasis totalitarinis feminizmas susiliejo su antifeminizmu ir fašizmu, nors Nidos argumentai dažniausiai išsiskiria negailestingu pasiryžimu reformuoti bet kurias visuomenės institucijas ir neįprastu sąrašu dalykų, kuriuos galima nurašyti į nuostolius, siekiant savo tikslų (nors tokį sąrašą turi visos). „Be pykčio“ formatas tada šaukiasi sau arbitro vaidmens: atsiųskite man savo nuosaikiąsias, ir aš pripažinsiu visas politines idėjas, kol jos „nerėkia“. Bet daug blogiau būna, kai arbitro vaidmens imasi vojeristinio malonumo genama bulvarinė žiniasklaida, kaip įvyko A.Stašaitytės-Masalskienės laidoje su naciu arba bet kur, kur kviečiamos aštriausiai kalbančios visų sričių politikės (jeigu P.Gražulis, tai būtinai kitame kampe M.A.Pavilionienė ir pan.).

Tad ar galima reformuoti politinį/ idėjinį spektrą ir nubraižyti naują jo žvaigždėlapį, padedantį susigaudyti? Įsivaizduočiau, kad prireiks tokių koordinačių:

  • Kokie veikėjai ir kiek turi teisę už mus priimti su buvimu visuomenėje susijusius sprendimus: bendruomenės, bažnyčia, asociacijos pagal interesus, ekspertės, darbdavės, parlamentinė dauguma?
  • Kokia reikšmė teikiama istoriškai susiformavusioms/ suformuotoms institucijoms (kiek neliečiamos politinių blokų sienos? o valstybių? ar galima keisti rinkiminę sistemą? ar galima radikaliai reformuoti universitetus? ar galima ką nors nacionalizuoti?)?
  • Kokia turėtų būti pusiausvyra tarp politinio valdymo ir viešojo administravimo?
  • Galų gale kas yra politinis subjektas, kurio ribose turi būti priimami sprendimai?

Pagal šitą dalyką politinės ideologijos išsibarsto. Pvz., anarchistės sakytų, kad sprendimus priima bendruomenės, visas institucijas galima reformuoti, administravimo minimaliai, subjektas – vietinis, kuo smulkesnis, nepriklausomai nuo dalyvių kilmės. Tačiau, kaip jau kažkur rašiau, toks vietinis darinys gali priimti sprendimą išgaudyti lašišas jų neršto vietoje ir panaudoti bendruomenės reikmėms, palikdamas kitą bendruomenę žemupyje badauti. Žaliųjų judėjimas sakytų, kad sprendimus priima bendruomenės, asociacijos, ekspertės, institucijomis reikia naudotis, administravimas saugo nuo trumpalaikių tikslų ir populizmo, subjektas yra globalus, nes problemos globalios. Neoliberalės sakytų, kad sprendimus gali priimti asociacijos, ekspertės, darbdavės, institucijas reikia kryptingai naudoti ir palenkti draugauti su verslu, viešasis administravimas neabejotinai geriau, subjektas yra takus ir kerta visas sienas. Ir taip toliau.

Kuo dar reikėtų papildyti koordinates?

P.S. Aš ne Tapinas, bet apie medijų startuolį pagalvoju. Daug girdėjau padrąsinimų kaip nors rinkti pinigus iš savo tinklaraščio. Jeigu patinka ir norite, kad turėčiau daugiau laiko ir techninių priemonių čia analizuoti ir pasakoti apie dalykus, paremkite mano tinklaraštį:




Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*