Tai štai, prireikė daugybės laiko, kad galėčiau prisėsti ir tarsi iš šiugždančio šilkinio maišelio ant stalo pažerti įspūdžius iš Stambulo. Buvau ten per trumpai, kad galėčiau ką tvirtai pareikšti, bet esu tikra, kad norėsiu ir būtinai važiuosiu dar.

Stambulas yra antras pagal dydį mano aplankytas miestas, kuriame, įvairiais skaičiavimais, gyvena, būna, kažkuo užsiima nuo 9 iki 15 mln. žmonių. Šio miesto simbolinė vertė subanalėjo, bet jame būnant galima jausti viską, ką apie jį sakoma, – vartai, tiltas, jungtis tarp Europos ir Azijos, kosmopolitiškas miestas, visgi itin įsišaknijęs savo visuomenėje, šiuolaikinis ir tradicinis… Šiame gigante veikia 7 valstybiniai ir 30 privačių universitetų, kasdien į gatves, kavines ir barus pasipila tūkstančiai studentų (apie studentus laukite mano ir E. straipsnio Cafe Babel).

Šis miestas pilnas įvairiausių netikėtų derinių. Didelė centro dalis – paminklinės vertės sienos ir pastatai, kurių negalima modifikuoti. Taigi jie ir stovi, paversti į visokiausias turistybes, kad atsipirktų, nes kryžiuočius ir ką tik nori menanti žemė po jais nepadoriai brangi. Įdomus socialinis reiškinys – merginos su hidžabais, einančios susikabinusios už rankų su vaikinais. Daugelyje konservatyvių visuomenių nesiliesti su vyrais – svarbesnis kuklumo reikalavimas nei dėvėti hidžabą, o Turkijoje, atrodo, tai tikrai yra pasirinktas sprendimas, kuriuo išreiškiamos tam tikros socialinės ir politinės pažiūros. Gali būti, kad mažuose miesteliuose kitaip, bet šalyje, kur dar prieš porą metų hidžabai daug kur buvo draudžiami (dar Atatiurkas nusprendė, kad jie nereikalingi, nes tautos moterys visus, kiek tik reikia, saugiklius turi savo galvoje), jų dėvėjimas tikriausiai signalizuoja tam tikrą alternatyvumą, antikonformizmą. Žinoma, niekas neapibendrins kartą ir visiems laikams. Paklausiau ketvirtakursės studentės, ką hidžabus dėvinčios jos kursiokės darydavo pirmuose kursuose, kai įeiti į universitetą su hidžabu buvo draudžiama. Ji pasakojo, kad jos nusiimdavo galvos apdangalus prieš įeidamos ir pakeisdavo juos kepure arba peruku (visai kaip žydės ortodoksės!). Žodžiu, niekur nedingdavo poreikis prisidengti. Dabar gali sau vaikščioti kaip nori ir kur nori. Ne visiems tai patinka.

Užtat naujoji vyriausybė apribojo ką kita: esą aptikus nekontroliuojamą vaikų pornografijos tinklą, Turkijoje, nepatikėsite, draudžiamas Youtube tinklalapis. Kažkaip net sunku įsivaizduoti, koks turėtų būti jausmas, kai Facebook ir kituose kanaluose staiga nebebūtų galima pasižiūrėti visų [beverčių, bet bendravimui palaikyti reikalingų] juokelių, kuriuos siuntinėja užsieniečiai draugai.

Dūzgiančiame mieste nė nepagalvotum, kad esama tokių keistų draudimų, arba kad policija laisvai vaikšto į universitetus ir tikrina juos (patikėsi tada, kai kas nors papasakos, jog kai kurie studentai itin aktyviai įsitraukę į visokiausių politinių grupuočių veiklą). Kaip ir Izraelyje, Turkijoje itin stipri ir įtakinga armija. Tačiau daugeliu kitų dalykų stambuliečių gyvenimas nėra labai skirtingas nei Europos didmiesčių gyventojų. Daugybė visokiausių vartotojiškų malonumų, barai, klubai (kai gyventojų tiek, tikriausiai bet kokios pakraipos klubas gali tikėtis išsilaikyti), gražios vietos pasėdėti su gera kompanija, puikus transportas… Ir neįtikėtinai skanu. Puiki aviena, jūros gėrybės, šviežios daržovės, prieskoniai… Po lirą pardavinėjamos R. labai rekomenduotos geldelės: moliuskas jau viduje apkaišytas ryžiais, prieskoniais, ant jo užvarvinama citrinos sulčių, viena geldelės pusė naudojama kaip lėkštė, kita – kaip šaukštas. Sako, Graikijoje maistas dar skanesnis, – nebuvau, negaliu patikrinti, bet galėčiau šimtą kartų pakartoti: Stambule viskas dangiškai skanu. O kur dar turkiškos kavos ir visokių arbatų malonumai…

Turistinėse erdvėse darbuotojai susikalba begale visokių kalbų: anglų ir vokiečių – standartas, pageidautina bent pagrindai ispanų, prancūzų ir rusų k. Kartą, einant gatve pro turgų, vienas vaikinukas iš parduotuvės, man stabtelėjus, pasiūlė kaljaną ir pasakė: “Davaj davaj” (kas nors, kas išmanote turkų kultūrą, gal man paaiškinsite, ar čia jau nepadori metafora? Lygiai taip pat nežinau, ką reiškia, kai neseniai sutiktų žmonių esi pakviečiama į “afterparty”. Švedijoje reikšmė gana aiški, bet Turkijoje gal tai tikrai nuoširdus draugiškas pakvietimas pasilinksminti, užsidarius klubui, ir atsisakyti nedraugiška? Bet kokiu atveju, toje situacijoje buvau ne viena ir pasakiau: “Eisiu ten, kur eis mano draugai”). Iš netikėtumo ir šiaip, nemėgdama būti nesunkiai identifikuota, spontaniškai atsakiau “Sorry, what?” – nežinau, ar nustebsite, bet vaikinukas sumykė ir kaljano nebesiūlė!

Stambule tikrai verta apžiūrėti ir visas turistybes. Mėlynoji mečetė yra fantastiška ir, kaip kažkas pasakė apie viduramžių architektūrą, sukurta, kad beraščiai tikintieji galėtų įsivaizduoti, kaip bus danguje. Net ir itin raštingi nemusulmonai gali nesunkiai pasijusti ten ragaujantys kosmoso.

Žodžiu, labai rekomenduoju ir pati dar būtinai važiuosiu.

Antradienį mirė žinomas Izraelio tapytojas Aleksandras Bogenas. Prieš beveik metus dar turėjau progos jį pakalbinti apie kūrybą ir ryšius su gimtine Vilniumi. Interviu yra čia.

Skubu paplatinti NK95 pareiškimą dėl prekybos centrų oligopolijos. Komentuokite čia arba NK tinklalapyje – užsukime diskusiją.

Prezidentė pamiršo daugumą – pažemintus ir nuskriaustuosius

Naujosios Kairės 95 (NK95) ir “DEMOS” kritinės minties instituto priminimas Lietuvos Respublikos prezidentei

Pirmadienį į susitikimą pakviestiems keturių didžiųjų Lietuvos prekybos tinklų vadovams Prezidentė Dalia Grybauskaitė išsakė pelnytą kritiką ir priminė jiems apie moralinę ir socialinę prekybininkų atsakomybę. Prezidentė pareikalavo, kad didieji prekybininkai surastų būdų sumažinti maisto kainas, bet visos naštos neperkeltų ant tiekėjų pečių. Tačiau Prezidentė pamiršo paminėti, kad taipogi negalima eilinį kartą naštos užkrauti ir darbuotojams. Lietuvos Prezidentės paskelbtas karas maisto kainoms yra svarbus politinis žingsnis, tačiau jame slypi niekur viešoje erdvėje neaptarinėjamas pavojus: ekonomika gali dar labiau smukti, nes gyventojų perkamoji galia mažėja ne tik dėl kainų didėjimo, bet ir dėl nuolat mažėjančių algų.

Po prekybininkų susitikimo su Prezidente išsakyta mintis, kad prekybos tinklų vadovai ieškos „vidinių resursų“ maisto kainoms sumažinti. Tačiau ar galime sau leisti naiviai tikėti, jog bus sumažintos pelno maržos? Kaip rodo praktika, prekybininkų „vidiniai resursai“ – tai beveik visada alinantį darbą už grašius dirbantys kasininkai, krovėjai, kulinarai, apsaugininkai. Būtent darbuotojų sąskaita prekybos tinklai šalina krizės padarinius ir sumažėjusius pelnus..Beteisiai supermarketų darbuotojai jau metai po metų „atpirkinėja“ visas supermarketų klaidas ir nuostolius. Net jei nuostoliai parduotuvėje patiriami dėl aukščiausio rango vadovų klaidų, algos karpomos kasininkams. Darbuotojai taip pat neretai apmoka nurašytų ir sugedusių prekių nuostolius, kompensuoja įmonei pirkėjų sugadintą įrangą ar pavogtas prekes. Tačiau būdami beteisiais matyt nelabai rūpi ir šalies vadovei, kuri ne taip seniai, vienoje iš konferencijų, yra pareiškusi, kad mūsų šaliai nereikalinga gerai organizuota darbo jėga ir stiprios profsąjungos, nes jos tik pridaro daugiau problemų.

Prezidentė pamiršo, kad ekonomikos pagrindas ne tik konkurencija, bet ir perkamoji galia. Ketvirtadienį konferencijoje M. Romerio universitete Prof. R. Lazutka paminėjo šiurpią statistiką, kad 24% privačiame sektoriuje dirbančiųjų gauna minimalų atlyginimą. Verta priminti Prezidentei, kad “Maxima”, “IKI”, “Norfa” ir “Rimi” yra ne tik mažmenines prekybos kainas diktuojantys oligopolininkai. Šios įmonės taip pat yra didžiausi, beveik šimtą tūkstančių žmonių įdarbinantys Lietuvos darbdaviai. Todėl jie netiesiogiai diktuoja rinkai ne tik prekių kainas, bet ir darbo algų standartus. Nuo krizės pradžios prekybos tinklų darbuotojų profsąjungų skaičiavimais algos sumažėjo 30-40 proc., vyko masiniai darbuotojų atleidimai, didėjo likusių darbuotojų išnaudojimas.

Ekonomikos teorija moko, kad vienas svarbiausių krizės faktorių – sumažėjusi gyventojų perkamoji galia. Problema ne tik tai, kad žmogus negali nusipirkti pieno už 3 litus. Problema tame, kad ištisus dešimtmečius stambiausi darbdaviai, naudodamiesi valdžios abejingumu ir profsąjungų silpnumu, beveik nedidino darbuotojų algų. Gilėjančią spragą tarp gaunamų atlyginimų ir vartojimo iki šiol kamšė įvairiausi kreditai ir… emigracija.
Lietuvoje tarp daugiausia žmonių įdarbinančių įmonių nėra vakaruose savaime suprantamos kasmetinės algų indeksavimo praktikos, o kolektyvinių susitarimų skaičius yra beviltiškai mažas. Lietuvoje nėra nė vieno (!) sektorinio kolektyvinio susitarimo. Tai reiškia, kad joks darbdavys nesiims algų didinimo vien todėl, kad jo konkurentai nedarys to paties. Už sektorinių kolektyvinių sutarčių atsiradimo skatinimą yra tiesiogiai atsakinga Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Kitaip tariant, tai valdžios pareiga, ir šios problemos neįmanoma nurašyti rinkos dėsniams, nematomai rankai ar kitoms laisvosios rinkos dogmatikų „šventosios karvėms“. Laikome nedovanotina, kad krizės sąlygomis, dangstantis liberalizacija, toliau bloginamos pažeidžiamiausiųjų darbo sąlygos, ir kviečiame, užuot tarusis tik su stambiausiais darbdaviais, atsižvelgti ir į darbuotojų poreikius.

Per vieną e-konferenciją gavau tokį pranešimą, pasidalinu:

2010 metų rugsėjo 22 d. buvo įsteigtas Baltijos – Amerikos laisvės fondas (The Baltic American Freedom Foundation, BAFF), siekiant sudaryti sąlygas Lietuvos studentams dalyvauti stažuotėje JAV ir  artimiau susipažinti su JAV verslu. BAFF yra privati struktūra. Ji suteikia puikias galimybes talentingiems Lietuvos studentams, dėstytojams ir tyrinėtojams dalyvauti verslo stažuotėse, studijų programose ir tyrinėjimų procesuose Jungtinėse Valstijose.

Viena pagrindinių sąlygų pretendentams – pasibaigus stažuotei JAV, grįžti į Lietuvą  ne trumpesniam, kaip 2 metų laikotarpiui, ir čia dirbti  pritaikant įgytas žinias.

Kviečiami dalyvauti visi ypač gerai besimokantys studentai! Esamieji arba busimieji geriausių verslo mokyklų, mokslo ir technologijų programų dalyviai, teisės ir medicinos studentai, kurie mokosi ypač gerai.

Kviečiame visus, kurie norėtų dalyvauti šioje programoje, susipažinti su detalia informacija, kurią rasite adresu www.BalticAmericanFreedom Foundation.org

Siekdami gauti stipendijas, teikite paraiškas. Paskutinis teikimo terminas – 2011 m. balandžio 1 d. 16 val.

Štai naujausi Eurostat duomenys apie vidurkį, kiek vaikų turi 20-40 metų amžiaus europiečiai.

Šaltinis: Eurostat

Ryškia salotine spalva pažymėtas ES vidurkis, oranžine – Lietuva, žalsva – šalys, kuriose vyksta natūrali kartų kaita. Žinoma, prisideda vaikai, kurių susilaukia vyresni ir jaunesni žmonės. Kaip matome, daugiau vaikų šioje amžiaus grupėje turi turtingų valstybių, turinčių išplėtotą socialinę politiką, gyventojai. Vokietijoje motinystei/tėvystei sąlygos nepalankios, taigi gimstamumas vienas žemiausių. Lietuva maždaug atitinka ES vidurkį.

Mokslininkai atrado naują kalbą, o LRT išrado naują kalbų grupę: “tibetiečių-burmano”. Delfis nekritiškai nusikopijavo šitą kvailystę. O tekste net angliškai pateiktas jos pavadinimas, kad net arkliui būtų aišku: Tibeto-Burman = tibetiečių-birmiečių. Turbūt lietuvių ir latvių šeimą reikėtų vadinti Baltiko kalbomis.

Apie kitas agentūrų reporterių vertimų vingrybes, kurių žiniasklaida, atrodo, net neperžiūri, rašiau čia.