Mėnesio archyvas: rugpjūčio 2010

Tranzitologija be popso: Latvija ir Vengrija

Šiandien radau vieną blaiviausių skaitytų tranzitologinių straipsnių. Tranzitologija – tai mokslas apie ekonomikos ir politikos perstruktūravimą, ekonomiką perorientuojant į kapitalizmą, o politikoje diegiant demokratinę sistemą (paprastai turima galvoje Vidurio ir Rytų Europa). Nepatinka šiame straipsnyje vartojamas „demokratinio kapitalizmo“ terminas (labai abejotina ši būdvardžio ir daiktavardžio kombinacija), bet iš principo labai pasistengta nieko nelaikyti gėrybe savaime, pažiūrėti istoriškai ir kontekstiškai. Labai rekomenduotina politologijos studentams.

Spauda: ateina baubas vardu gender mainstreaming

Atrodo, nieko daugiau neveikiu, tik baksnoju pirštais į netikusius komentarus spaudoje. Tačiau tai smagu – rytą pradėti nuo kelių minučių spaudos apžvalgos, atsidaryti naršyklėje sudominusius tekstus, tada per likusias pietų pertraukos minutes paskaityti, o baigus darbus – parašyti sugromuliuotą savo nuomonę. Šiandien man užkliuvo niekuo neypatingas ir gana tipiškas komentarėkas – paburbėjimai apie gender mainstreaming. Pradedama taip: „Gender Mainstreaming – tai ne kas kita, kaip pavojinga, gerai užslėpta ideologija, kuri turi sugriauti žmogų iš vidaus.

Skaitykite toliau

Nesitikėjote? + pseudosociologiškai apie moteris

Visoje ES moterys sudaro pusę matematikos ir statistikos absolventų/čių, o Estijoje – net 86 proc. Bulgarijoje ir Graikijoje pusė diplomuotų informatik(i)ų – moterys. Tiesa, inžineriniuose moksluose lygybės teks palaukti. Šaltinis – čia.

Tuo tarpu mano kolegė E. atkreipė mano dėmesį į šitą straipsniapalaikį, kuriame apklaustas tik vienas, bet, matyt, susidvejinęs sociologas (žr. antraštę). Nagi, ELTA, ir kaip tau negėda? Juk tai paistalai (ir kadangi tai mano tinklaraštis, o ne straipsnis, leidžiu sau taip pasakyti). Skaitykite toliau

Geiša viešnamy?

Delfis nekritiškai išvertė rusišką  šaltinį apie vieną savotišką būrėją. Įdomu iš tiesų, kas ten per viešnamis. Turint galvoje, kad Japonijos, kad ir ką manytume apie jos kultūros rafinuotumą, vyrai tam tikru kampu nesiskiria nuo visų kitų, tiek viešnamis, tiek klientai paprastai šios paslaugos kontekste taupo ir laiką, ir pinigus. Taigi vargiai tokioms pareigoms samdytų geišą, ir dar klausimas, kaip jiems pavyktų (tam tikri vyrai, tiesa, tikriausiai sutiktų mokėti daugiau, jei žinotų, kad juos aptarnaujanti prostitutė yra geiša, o užsieniečiai klientai, žinoma, spirgėtų iš džiaugsmo). Kita vertus, moteris lygtai japonė, ne imigrantė, kūrybingas požiūris į darbą rodo, kad greičiausiai dirba ne vergijoje ir ne kad atidirbtų narkotikams, bet taip pat nėra pati sau bosė, nes aiškiai parašyta, kad dirba viešnamyje. Pagal tai, kad ši moteris kūrybinga ir puikiai išmano žmogų psichologiją, galbūt ji ir geiša, ar bent jau kažkada pradėjusi mokymus, iškritusi pakeliui ir patekusi į viešnamį.

Beje, nežinantiems galbūt bus įdomi tokia detalė, kad Japonijoje prostituciją draudžiantys įstatymai labai tiksliai nusako, jog draudžiama „tradicinė“ sueitis. Įstatymai „netyčia“ nieko nepasako apie santykiavimą oraliniu būdu, ir tai yra būdas steigti daugybę legalių viešnamių, teikiančių itin anonimiškas paslaugas. Kad jie kur reklamuotųsi, Tokijuje nemačiau, bet mano japonų kalba ir nėra tokia pažengusi, kad būčiau galėjusi atpažinti atitinkamą žodyną.

Socialinė parama prieš labdarą

Štai čia toks komentarėkas, kuriame dėstomi labdaros pranašumai prieš valstybės ar kitų viešųjų institucijų organizuojamą socialinę paramą. Cituodama garsų politikos ir kitko teoretiką, komentaro autorė teigia, jog „priverstinės paramos atveju tokie [emocinės sąsajos-dėkingumo – D.R.] duodančio ir gaunančio žmonių moraliniai ryšiai dingsta, jie yra panaikinami – iš vieno yra paimama per prievartą, todėl paramos gavėją jis vertina kaip godų, o gavusysis [taisyklinga lietuvių kalba reikėtų sakyti „gavėjas“ ir vengti visokių „-sysių“, bet čia šiaip – D.R.] „nejaučia jokio dėkingumo už pašalpą, kurios niekas negali jam atsakyti ir kuri bet kuriuo atveju negali jo patenkinti“. Šie samprotavimai man priminė mano diskusiją su bičiuliu F. – brazilu, kurio patirtis su valstybe ir viešuoju sektoriumi kitokia nei mano, ir, dėl visokiausių priežasčių, jis dažnai pasisako už minimalią valstybę, kurios kitas funkcijas turėtų perimti privačios iniciatyvos. Skaitykite toliau