Socialinė parama prieš labdarą

Štai čia toks komentarėkas, kuriame dėstomi labdaros pranašumai prieš valstybės ar kitų viešųjų institucijų organizuojamą socialinę paramą. Cituodama garsų politikos ir kitko teoretiką, komentaro autorė teigia, jog „priverstinės paramos atveju tokie [emocinės sąsajos-dėkingumo – D.R.] duodančio ir gaunančio žmonių moraliniai ryšiai dingsta, jie yra panaikinami – iš vieno yra paimama per prievartą, todėl paramos gavėją jis vertina kaip godų, o gavusysis [taisyklinga lietuvių kalba reikėtų sakyti „gavėjas“ ir vengti visokių „-sysių“, bet čia šiaip – D.R.] „nejaučia jokio dėkingumo už pašalpą, kurios niekas negali jam atsakyti ir kuri bet kuriuo atveju negali jo patenkinti“. Šie samprotavimai man priminė mano diskusiją su bičiuliu F. – brazilu, kurio patirtis su valstybe ir viešuoju sektoriumi kitokia nei mano, ir, dėl visokiausių priežasčių, jis dažnai pasisako už minimalią valstybę, kurios kitas funkcijas turėtų perimti privačios iniciatyvos.

Esu linkusi absoliučiai nesutikti ne tik su argumentacija, bet ir su tuo, kur lenkia autorė. Prieš tai privalau pažymėti: labdara yra reikalinga ir būtina. Žmonės yra konkretūs individai, ne statistiniai vienetai, jiems reikia valgyti ir kažkur gyventi čia ir dabar. Idealiu atveju kiekvienas, turintis perteklių, turėtų investuoti į solidarumo tinklus ir rūpintis, kaip neturinčiam padėti, parūpinant kokį, kad ir laikiną, darbą, pavaišinant, paremiant daiktais ir pinigais. Tačiau tai nenustelbia viešojo sektoriaus socialinės paramos reikšmės.

Viešojo sektoriaus socialinė parama pranašesnė už labdarą štai kuo:

  • Pirmiausia – tikslais. Ne valstybės aparato reikalas, kad žmonės būtų motyvuoti, laimingi, bendruomeniški. Tuo jie geba, jei nori, pasirūpinti patys. Jei yra perteklinių pinigų, galima investuoti ir į tai (pvz. – ES struktūriniai fondai). Valstybės užduotis yra perskirstyti. Perskirstymas yra moraliai pateisinamas jau vien tuo, kad visi yra vieni su kitais susiję, ir vieni visuomenės nariai turėjo didesnes galimybes ne tik todėl, kad buvo talentingi ir stengėsi, bet ir todėl, kad kiti visuomenės nariai atliko jiems reikalingus darbus už priimtiną kainą – ne iš gerumo, bet dėl to, kad kitos išeities neturėjo. Pavyzdžiui, aš įstojau į universitetą, tarkim, todėl, kad galbūt esu talentinga, bet galėjau jį ramiai baigti dėl to, kad nereikėjo auginti nepilnamečių šeimos narių, tėvai ir valstybė teikė (beveik) pilną išlaikymą iki man pradedant dirbti 2005 m. pradžioje, savivaldybė nukasdavo kelius, kad žiemą nusigaučiau iki universiteto… Dar, be kita ko, gimiau Kaune, kur geros mokyklos, neturėjau atidirbinėti gydymosi sąskaitų… galima tęsti be galo. Taigi visuomenės nariai yra tarpusavyje susiję, ir tie, kuriems sekasi geriau, turi moralinę bei teisinę pareigą remti kitus. Bet svarbiau ne tai – perskirstymo tikslas yra tai, kad kiekvienas visuomenės narys, dirba ar nedirba, sergantis ar sveikas, su vaikais ar be jų, jaunas ar senas, turėtų minimalų pragyvenimo standartą. Ką nori daryti, kad turėtų daugiau, – asmeninis reikalas. Sako, Saudo Arabijoje kiekvienas pilietis gauna dalį naftos pajamų vien už tai, kad pilietis.
  • Skiriasi laikiškumas: socialinė parama yra (arba privalo būti) visada, kai tik yra mokesčiai (na, čia nekalbam apie tokias valstybes kaip Somalis). Soc. parama nepriklausoma nuo turinčiojo malonės ir nuotaikos. Skurstančiam tuo tarpu valgyti reikia dabar, o ne tada, kai turintis panorės būti geras.
  • Dėl duodančio ir imančio santykių, leiskite pacituoti George’ą Orwell’ą, kurio knygą galite parsisiųsti iš Anarchija.lt tinklalapio: „Šelpiamasis beveik visada nekenčia savo geradario – tai yra nekintama žmogiškosios prigimties ypatybė“. Manau, kad duodančiam iš pertekliaus yra amoralu tikėtis nusižeminusio dėkingumo. Yra nuskurdusių dėl savo tinginystės, bet daugelis skurstančiųjų yra sisteminių trūkumų, nelaimių ir pan. aukos. Juos dar papildomai žeminti, sakant: „duosiu grašį, pašokinėk“, yra amoraliau nei mokesčių pavidalu paimti (F. pasakytų: „pavogti“) dalį turinčiųjų pertekliaus. Socialinė parama yra teisė – minimalus oraus gyvenimo standartas yra ir Jungtinių Tautų pripažįstamas kaip viena iš žmogaus teisių.
  • Valstybė šiaip ar taip remiasi tam tikra apgaule. Kai esame verčiami, susitaikome su mintimi, kad dalis mūsų sugeneruotos pridėtinės vertės nepatenka mums į kišenes (čia sumaniai atskiriami „atlyginimas ant popieriaus“ ir „atlyginimas į rankas“ – pirmojo mes rankose nelaikome, tik teoriškai žinome, kad jis yra, todėl išsiskirti ne taip skaudu). Tuo tarpu, kai naudojamės naujais keliais, mokyklomis ir kitokia infrastruktūra, įsivaizduojame tai gauną kaip kažką, kas mums priklauso. Kitaip tariant, iš mūsų atimama tai, kas neapčiuopiama, kad tarsi dovanų gautume tai, kas apčiuopiama ir labai reikalinga. Iš tiesų mes už tai sumokėjome ir permokėjome. Bet alternatyvūs būdai organizuoti šiuos dalykus visuomenėje su dabartine vertybių sistema (pabrėžiu) nublanksta pažiūrėjus, kaip vargsta viršutinių aukštų gyventojai, kad išmaldautų daugiabučio kaimynų susimesti stogui… Kol gyvename kultūroje, kuri normalizuoja godumą, dažnai būname neįgalūs kolektyviai tvarkytis net elementarių viešųjų reikalų. Todėl valstybė yra neatsiejama nuo kapitalizmo: ji kuria iliuziją, kad mūsų godumas laimi: nurėžia nedidelę dalį teorinio atlyginimo, o duoda apčiuopiamų „dovanų“.

Jei netikite manimi, galbūt jus įtikins Slavoj’us Žižek’as:

1 komentaras

  1. menion

    Far out dude… fund the hedges :D:D
    Šiaip subalamutino biškį filmukas, reiktų pavirškinti… Bet aš mėgstu argumentą, kad išmaldos davimas iš tikrųjų nepadeda žmonėms, kurie sėdi prie turgaus ištiesę delną. O padėti turėtų valstybė, tai yra viena iš jos funkcijų. Jei norėčiau padėti tiems žmonėms, tai geriau būtų ne duoti kelis litus, o arba lįsti į tą pačią valstybę, arba kurti savo, tegu ir vietinę sistemą (pavyzdžiui, susitariu su bedarbe kaimyne, kad kartą per savaitę ji išplaus laiptinę, o aš kasdien jai nupirksiu grietinės).
    Tu gal nenorėjai pasakyti, kad naudoji tai kaip argumentą neduoti išmaldos – aš čia tik apie save taip sakau 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*