Spauda: ateina baubas vardu gender mainstreaming

Atrodo, nieko daugiau neveikiu, tik baksnoju pirštais į netikusius komentarus spaudoje. Tačiau tai smagu – rytą pradėti nuo kelių minučių spaudos apžvalgos, atsidaryti naršyklėje sudominusius tekstus, tada per likusias pietų pertraukos minutes paskaityti, o baigus darbus – parašyti sugromuliuotą savo nuomonę. Šiandien man užkliuvo niekuo neypatingas ir gana tipiškas komentarėkas – paburbėjimai apie gender mainstreaming. Pradedama taip: „Gender Mainstreaming – tai ne kas kita, kaip pavojinga, gerai užslėpta ideologija, kuri turi sugriauti žmogų iš vidaus.

Jaučiuosi kompetentinga visiškai sudirbti šito teksto prielaidas, logiką ir išvadas, nes su „gender mainstreaming“ dirbu savo tiesioginiame darbe. Visų pirma, tai ne ideologija, o Jungtinių Tautų konferencijoje Pekine patvirtintas politinis įsipareigojimas-strategija. Lietuviškai „gender mainstreaming“ siūlo versti kaip „lyčių dėmens integravimas“. Tiesa, integravimas yra kiek silpnesnis žodis nei originalus angliškas, reiškiantis daugialypį, sistemišką lyties dėmens įtraukimą. Ir ne į bet ką, o į politiką.

Teksto autorė mano: „Pagal šią ideologiją lygybė reiškia, kad vyras ir moteris yra absoliučiai pamainomi, pakeičiami“ ir „Svarbiausios priemonės tam yra vaikų auklėjimas ir poveikis žiniasklaidai, kad šioji, tą „ tiesą“ tikslingai ir psichologiškai apdorojusi, dažniausiai nepastebimai ir nejuntamai įdiegtų į žmonių sąmonę.“ Tai yra melas ir matyti, kad autorė visiškai nepasigilino, kas vadinama tuo vardu, arba tyčia nori išplauti sąvokas, kad atrodytų baisiau. Taigi kas iš tikrųjų yra gender mainstreaming?

Na, kaip žinia, angliškas žodis „gender“ reiškia socialinę lytį. Kitaip tariant, tokią požymių visumą, pagal kurią žmogus save atpažįsta ir yra atpažįstamas kaip tam tikros lyties. Į tai įeina tam tikra elgesio (vyrai gali daugelyje vietų vaikščioti nuoga krūtine, moterys – negali), bendravimo (Saudo Arabijoje moterys negali vaikščioti nelydimos, o vyrai – gali), galios (šauktiniai kareiviai vengia klausyti moters karininkės), aprangos, gyvenimo planavimo ir pasirinkimų modeliai. Kai kurie jų yra primesti, kiti yra individui visiškai priimtini ir jais nė nesuabejojama. Labai dažnai individas nuo mažens įsisąmonina jam/jai nustatytas ribas, bet žino tose ribose galimas alternatyvas ir jaučiasi laisva/s tarp jų rinktis. Tačiau priežastiniu ryšiu tarp šių dalykų ir biologinės lyties galima suabejoti. Dažniausiai šie dalykai yra dinamiškai ir cikliškai susiję su savęs suvokimu kaip priklausančio/s vienai ar kitai lyčiai. Pavyzdžiui, aš esu moteris, tad apie save vartoju moteriškos giminės gramatines formas, taip pat žinau, kad aplinkiniai į mane reaguos tam tikru būdu, ir tam ruošiuosi (pvz., gatvėje koks gezas gali netašytai užkalbinti, nes pagal įvairius požymius atpažįsta mane kaip subjektą-moterį, todėl tikėsis ne muštynių, o, pvz., paerzinti, išgąsdinti ir pan.). Kita vertus, tai, kad šiandien dėviu sijoną, neturi tiesioginio priežastinio ryšio su tuo, kad esu moteris. Dėviu sijoną, nes mano kultūroje tokio tipo individams kaip aš tai leistina, kai karšta, ir aš, turėdama pasirinkimą tarp įvairių drabužių, nusprendžiau pasirinkti šį. Savo kultūros nustatytose ribose galiu rinktis kelnes arba sijoną, todėl jaučiuosi pakankamai laisva, nes tarsi turiu pasirinkimo laisvę, bet tik nuvykusi į, tarkim Papua, suprasiu, kad yra ir kitokia laisvė – nesirinkti nei kelnių, nei sijono. Su lytimi siejamų atributų kitimas, einant nuo vienos kultūros prie kitos, taip pat laike, yra geriausias įrodymas, kad socialinė lytis kuriama visuomenės. Ji yra ir socialinių vaidmenų sistema, kurią sukūrė mūsų protėviai, nes jiems taip išėjo arba atrodė prasminga. Jei šiandien ji atrodo neprasminga arba taip nebeišeina, būtina perkurti. Juolab, kad mokslas įrodė, kad gebėjimų skirtumai tarp lyčių neviršija individualių skirtumų ir didėja su amžiumi, dėl auklėjimo.

Biologinė lytis (ang. sex) yra fizinių požymių visuma, kuri yra parametras, pagal kurį būtent ir sprendžiama, kaip skirstyti anksčiau išvardytus atributus. Ją sudaro pirminiai ir antriniai lyties požymiai: lytinių organų sandara ir su ja susiję procesai (pvz., mėnesinės), kūno plaukuotumas, balso tembras, raumenų struktūra. Jie nėra nekintami. Kaip žinia, kūno plaukus galima nurauti, tembrą modifikuoti, o ir lytį šiais laikais galima pasikeisti. Sako, kuriamos tabletės, kurias vartojant mėnesines bus galima turėti tik kartą per metus. Be to, šie dalykai taip pat skiriasi tarp rasių ir kitų genetinių potipių: jei biologinę lytį skirstytume pagal europietiško tipo kūno plaukuotumą, tai nežinotume, kur dėti azijiečius. Jei biologinei lyčiai esminis kriterijus būtų balsas, pasimestume, ką daryti su falcetu traukiančiais vyrais. Na, o kūdikiai apskritai nesiskiria pagal jokius kitus parametrus, išskyrus lytinius organus. Todėl visuomenėje, kurioje skirstymas pagal lytį svarbus ir laikoma, kad jis turi būti diegiamas nuo pirmųjų dienų, tuos organus skuba patikrinti ir tada jau įstatyti žmogą į vienas ar kitas vėžes. Priešingai, būdami suaugę ir dalyvaudami visuomeniniame gyvenime, vieni kitų lytinių organų paprastai nematome. Tačiau, deja, jie dėl to nepraranda aktualumo. Pvz., darbdavys, į pokalbį dėl darbo pakvietęs jauną individą, identifikuoja, kad ji apsirengusi tam tikru būdu, pasirinkusi tam tikrą šukuoseną, kalba tam tikru balso tembru ir t.t., iš ko galima spręsti, kad ji (a) turi gimdą, (b) gimda puikiai veikia, ir (c) individas ketina panaudoti savo gimdą pagal gamtos numatytą paskirtį. Išvertus į buitinę kalbą, darbdavys spėja, jog jauna moteris būtinai susilauks vaikų ir tai bus nenaudinga firmai, ir nesvarbu, kad moteris galbūt negali, nenori ar artimiausiu metu neplanuoja turėti jokių vaikų, ar galbūt turi partnerį, kuris pasirūpins jų globa.

Vieną žodį išsiaiškinome. Pereikime prie mainstreaming. Kaip jau rašiau, tai kiek stipriau nei „integravimas“. Mainstream reiškia dominuojantis (nevartoju žodžio „vyrauti“, ir jei tokį randate mano tekstuose, tai reiškia, kad padirbėjo kalbos redaktoriai), tipiškas, paplitęs, populiarus (pvz., pop muzika, madingi drabužiai). Kodėl pasirinktas būtent šis žodis?

Lygių galimybių konferencija Pekine atkreipė dėmesį, kad lygybės politikai dažnai paliekamas podukros vaidmuo. Tai yra kokių atskirų agentūrų ir NVO reikalas. Tuo tarpu nelygybę kasdien lyg vorai audžia ne tik sunkiai kintančios visuomenės struktūros, bet ir dominuojantys, tipiški – taip, „meinstryminiai“ – švietimo, viešosios politikos ir pan. modeliai. Vien „gydomosiomis“ programomis jiems lengvai nepasipriešinsi. Moterys, pasaulyje sudarančios daugumą, tampa tarsi mažuma, kurią reikia nuo kažko ginti. Nepaneigiant konkrečiai nutaikytų, specifinių politikų svarbos (pvz., pagalbos smurto aukoms), buvo nutarta skatinti sprendimų priėmėjus lygybės matmenį įtraukti į visas viešąsias politikas, užuot laikius vakuume. Kitaip tariant, užuot samsčius vandenį puodeliu iš brokuotos valties, iš anksto pasirūpinti, kad tarp jos lentų nebūtų skylių. Ankstesnioji lygių galimybių politika rėmėsi vadinamuoju lyties neutralumo principu: „tarkime, kad lyčių skirtumų nėra“. Kitaip tariant, formaliai visi individai, nepaisant lyties, turi būti lygūs, konkuruodami dėl galios ir resursų (draudžiama diskriminuoti). Bet netrukus buvo pastebėta, jog formali lygybė padeda tik kai kuriems/ioms, nes resursai, reikalingi konkuruoti, nuo pat vaikystės skirstomi nevienodai. Daug feminizmo kritikų skundžiasi, kad moterys politikės, karininkės ar verslininkės „nemoteriškos“ – joms trūksta švelnumo, empatijos ir t.t. Tačiau jei taip, tai rodo, kad tik tam tikro tipo moteris gali pralaužti tuos filtrus, kurie skiria ją nuo galios pozicijų, kurioms užimti ji yra kompetentinga. Kitos, švelnesnės ir empatiškesnės, gal irgi kompetentingos, bet buvo anksti „nusodintos“ ir ilgainiui nustojo bandyti. Todėl buvo aukščiausiu politiniu lygmeniu nuspręsta – formalios lygybės neužtenka, reikia visada atsižvelgti, kur galia ir ištekliai nelygūs, ir bandyti juos aplyginti.

Europos Sąjunga greitai priėmė šitą pasiūlymą ir dabar to reikalauja visur, kur leidžia savo pinigus. Apie lyčių aspektą negalima pamiršti planuojant struktūrinių fondų skirstymą, kuriant naujas švietimo ir pan. metodikas. Konkrečiai tai reiškia, kad apimami įvairūs viešosios politikos įgyvendinimo lygmenys:

  • Politikos planavimas – reikia iš karto pagalvoti, kaip politika paveiks vyrus, o kaip – moteris tuose vaidmenyse, kokiuose dauguma jų yra. Pvz., Šiaurės Skandinavijoje daug vyrų dirba statybose ir pan. kitoje šalyje, taigi gali važinėti didelius atstumus. Tuo tarpu moterys daugiau linkusios dirbti ligoninėse, mokyklose ir t.t., kur jos yra „pririštos“. Dar daugiau, paprastai jos rečiau turi automobilį. Taigi neužtenka atverti sienas darbo jėgos judėjimui – šiuo atveju iš jo naudos turės tik vyrai. Reikia planuoti valstybės pagalbą: kurti kokybišką viešąjį transportą, kad ir moterys galėtų važinėti, skatinti moteris įgyti paklausesnes ir geriau mokamas profesijas ir pan.,
  • Politikos įgyvendinimas – kaip, kur, su kuo pasirašomos sutartys, ar vykdytojai gerbia lyčių lygybę,
  • Partnerystė, įgyvendinant politiką – pvz., konsultavimąsi su lygybės NVO,
  • Politikos vertinimas – statistikos kaupimas, kaip pasikeitė lyčių balansas (pvz., vyrų ir moterų nedarbo lygis) įgyvendinus politikos priemones.

Na, pasakykite man, kur jūs čia pastebite biologinių skirtumų neigimą? Gender mainstreaming yra feminisčių kritikuojamas kaip „išplauta“, nepakankama prieiga, kuri retai kada (išskyrus švietimo, žiniasklaidos projektuose) siekia iš esmės perkeisti lyčių vaidmenis ar pačią lyties sąvoką. Paprastai gender mainstreaming strategijose siekiama, kad moterys, tokios, kokios jos šiuo metu yra/tampa, turėtų galios ir išteklių dalyvauti politikos formavime ir jos padarinių pasiskirstyme. Tuo pat metu institucijos įpareigotos kiekviename etape tikrinti, kad viešosios politikos padariniai būtų kuo lygiau paskirstyti tarp lyčių. Tai apima ne tik pagalbą moterims pasiekti prestižiškesnes ar daugiau galios suteikiančias pozicijas, bet ir pagalbą vyrams pasiekti tas sritis, iš kurių jie iki šiol stumiami (slauga, globa, vaikų priežiūra ir pan.). Gender mainstreaming remia, kad moterims būtų sudarytos sąlygos, pagimdžius vaiką, gauti motinystės atostogas, o vėliau – turėti darbe žindymo kambarį ar pan. Tačiau prideda, kad rūpintis vaiku turi turėti teisę ir vyrai.

Dar kartą užtvirtinkime ir apibendrinkime: ideologinis politinės strategijos pavadinimu gender mainstreaming pagrindas – pozicija, kad galimybės (rinktis, kaip planuoti savo gyvenimą), galia (sprendimų priėmimas, vadovavimas, verslumas, paaukštinimai darbe…) ir ištekliai (užmokestis už darbą, laisvas laikas, socialinis saugumas…) neturi turėti jokio loginio ryšio su biologine lytimi, o socialinės lyties atributai gali nėra fiksuoti kartą ir visiems laikams, todėl turėtų būti suvokiami kaip dinamiški, kintami ir taip pat nesusiję su galimybėmis, galia ir ištekliais.

Na, tai ar labai baisu?

Atnaujinimas: štai labai chrestomatinis gender mainstreaming pavyzdys – iš tų pačių Bernardinų.lt.

29 komentarai

  1. nemo

    Taigi, diskusija kaip ir baigesi, Baumanas isvyko is Vilniaus ir turbut nebegris antra karta – is nuotraukoje tik maciau, senukas jau visai, nebedaug laiko liko jo kelionems.

    Idomi knyga buvo apie tarptautine teises sistema. Visuotine Zmogaus Teisiu deklaracija, pasirodo, ja kuriant ypac drasios buvo Lotynu Amerikos salys, siuliusios tikrai stiprius sprendimus ir isipareigojimus. Taciau tuo metu dar kolonialistine Vakaru Europa ir rasistine JAV sudrebejo, nekalbant jau apie sovietinius ir artimuosius/tolimuosius rytus. Deja, greitai pati Lotynu Amerika sutotalitarejo.

    Dabar pasiemiau tokio Aviad Kleinberg, istoriko is Tel Avivo universiteto, turbut nelabai dievoto zydo, knyga „Flesh Made Word; Saints’ Stories and the Western Imagination“ apie sventuosius ir vakaru religine istorija, bet is tokio labai idomaus kampo, viena vertus, is labai skeptisko religijos sociologijos poziurio, kita vertus, su intencija suprast ir paaiskint reiskini, o ne karikaturiskai paneigt. Tikra intelektualine atgaiva po daznai pasitaikanciu apologetiniu pamaldziu saldymynu arba sarkastisku, perlenktu ir menkinanciu kartumynu. Ir rasymo stilius itaigus, turtingas zodziais, metaforom.

    Daiva, kai su zmonem daugiau isibendrauju, skirdamas ne po viena ketvirti valandos ar pusvalandi (ko pareikalavo cionyksciai komentaru rasymai), esu linkes prisistatyt, nes kazkaip nebejauku ir nebesazininga anonimui but. Juo labiau, kad Pacios vardas ir identitetas aiskiom raidem israitytas. Jeigu nori, brukstelk nemoksa@gmail.com, prisistatysiu. Jei nenori, nebrukstelk. Tiesa, jei Tavo kaiminysteje gyvena Nida Vasiliauskaite is NK95, tai paklausus ir ji turetu „nemo“ atsiminti. Po vienos tokios ilgokai uztrukusios internetines diskusijos net ir susitike karta buvom, jau pries kokius tris metus(kas nera paprasta. Is mano skaitomu knygu galejai atspet, kad ne Lietuvoje gyvendamas jas perku).

    Post scriptum: patikslinsiu del citatos „Pagal čia daug linksniuotą patriarchalizmą ir biologizmą, teigiantį, kad vyrai “iš prigimties” bei “pagal apibrėžimą” agresyvesni, egoistiškesni, nejautresni (…)“

    Pirma, as tikrai joks patriarchalizmo fanas ir teoretikas. Tiesiog klausiau, kodel keleta desimtmeciu dominavusi teorija palengva uzmirstama. Ir klausiau, ar tie uzmirsimo motyvai buvo grynai teoretiniai/konceptualiniai ar ir pragmatiski, atitinkantys grupes interesus. Panasiai, kaip kad medicinos mokslas – jis ypac spartus tose srityse, kurios zada dideli pelna. Ir labai letas, kai potencialus klientai yra maliarija sergantys subsaharines Afrikos skurdziai. Socialines disciplinos, kaip net ir neneigiama, nera visai atribotos nuo tokios pat pazangos logikos. Juk nuolat girdime, jog „tikslieji mokslai turi duoti pritaikomos naudos“. Naivu butu manyt, kad soc. mokslu kryptys nera veikiamos grupiniu interesu ir prie ju nesitaiko.

    Galima klausti: jei gender studies ir evoliucine psichologija yra vienodo plano ir statuso akademines disciplinos, tai kodel nevienodo plano politiniame ir viesame diskurse? Esu mates desimtimis genderistu deklaraciju ES, JTO ir t.t., bet ne vienos evoliucines psichologijos atstovu, nepaisant to, kad jie tikrai paplite ir uzima garbinga vieta (nesunku patikrint) prestiziskiausiuose universitetuose – Harvard, Berkeley, Yale, Oxford ir t.t. Kaip tai paaiskint, jei ne interesais? Kitas klausimas – kieno interesais?

    Antra, mano cituotas (uz kitus neatsakau) biologizmas niekur neteige apie vyru „pagal apibrezima“ nejautruma ir pan. Vienas tik teige, kad berniuko vystimesi sokteli/leidziasi testosterono lygis (su poveikiu elgesiui), ko nevyksta mergaites organizme (uztai joje vyksta kiti hormoniniai procesai) ir tiek. Bet, kiek atsimenu, rase, kad nuo 30 metu tas lygis tolygiai mazeja, o ir liaudis yra pastebejusi, kad vyrai nuo to amziaus darosi vis ramesni ir ismintingesni…

    O kiti teige koreliacijas tarp smegenu, genu, elgesio ir socialiniu instituciju, zadedami, kad tai tik pradzia ir kad netrukus zinosim daug daugiau, nes verta zinot daugiau – „juk karas ir taika taip pat yra zmogaus smegenyse“. Bet tos koreliacijos ir ju argumentacijos visai kitame lygyje, negu kokie stereotipinio naturalizmo postulatai apie vyro agresyvuma ir moteru svelnuma. Technine ju dalis man visiskai nesuvokiama, nes, kaip rasiau, reikia biologija penkerius metus pastudijuot. Evoliucijos teorijos ir evoliucines psichologijos argumentacijos siek tiek daugiau suvokiamos mano humanitariniam issilavinimui, nes ten daugiau abstraktesniu savoku/schemu.

  2. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    > Gender mainstreaming is esmes yra orientuotas i seimos, kaip susitarimo ir kaip instituto tarp vyro ir moters, panaikinima.

    Ne, žr. komentarą nr. 10. Susitarimas ir institutas tarp vyro ir moters yra labai nesenas – anksčiau buvo susitarimas ir institutas tarp dviejų šeimų. Dabar vėl keičiasi, reaguodamas į socialines aplinkybes. Apnykus turtinei priklausomybei nuo šeimos ar genties, šeimos institutas iš dalies prarado išskaičiavimo komponentą. Dabar nuo jo atkabinamas ir biologinio determinizmo elementas. O juk šeima yra ne tik vaikų gimdymas ir auginimas, bet ir nuolatinė bendra namų ūkio vadyba, taip pat – emociniai jos narių saitai, tarpusavio pagalba ir solidarumas. Būtent pastaruosius norima išsaugoti.

    > Ir toks panaikinimas yra tiesioginis, kaip ir sako nemo, treciojo zaidejo, interesas.

    Nes „trečias žaidėjas“ taip pat brangina šeimos institutą ir nori jame dalyvauti.

    > tam zmoniu socialinis elgesys yra is esmes itakojamas lyties (sex), kad ir vyru didesnis agresyvumas nei moteru.

    Niekinu agresyvumą. Pagal čia daug linksniuotą patriarchalizmą ir biologizmą, teigiantį, kad vyrai „iš prigimties“ bei „pagal apibrėžimą“ agresyvesni, egoistiškesni, nejautresni ir, jei/kai tokie yra, neprivalo keistis, išeina, kad kiekviena moteris, kuriai patinka supratingi, jautrūs, rūpestingi vyrai, yra šiek tiek lesbietė.

    > Tu pritari tiems, kurie sako, kad reikia pacios dvinares lyciu sistemos ISARDYMO ir sudeliojimo kitaip

    Man giliai dzin, kiek lyčių ir kokios, tai palikime teoretikams. Aš esu už tai, kad visi kiti dalykai būtų nuo tų lyčių atkabinti. Noriu nuo jų atkabinti darbą, politiką, ekonomiką, namų ūkio finansus, pagarbą, saugumą, emocinius ryšius, pasitikėjimą savimi, iniciatyvą, meilę… Kad nuo to visi tapsime laimingesni, nežadu, laimės bus tiek, kiek jos sau kartu pasigaminsime. Bet kad bus daugiau laisvės ir kūrybiškumo – garantuoju.

    Dėl biologų citavimo: jie paaiškina daug instinktyvaus elgesio aspektų, kurie yra labai svarbūs. Bet mes juk kuriame tai, ką graikai vadino agora – vietą, kur galima išsisakyti ir nuspręsti viešojo gyvenimo klausimus. Biologija niekada nepaaiškins, kodėl individai elgiasi ne pagal instinktus (pvz., duoda skaistybės įžadus), kodėl jų, skirtingai nei termitų, netenkina visuomenės duota funkcija, kodėl įvyksta revoliucijos, kodėl supurtomi stabilūs sociumai…

    > esu bombarduojamas vien antrastemis: “Gaga padare ta”, “Spears ta” ir nauja “Sex and City” serija!

    Apie pirmas dvi šiuo atveju nekalbame. Kas nutiko „Sex and the City“, galėsite paklausti Baumano, jis jau šį mėnesį bus Vilniuje.

  3. nemo

    Daiva, nuobodziai kartoju savo argumenta, nes matau, kad neatsakai i ji. Taigi visiskai sutinku su Tavimi, neneigiu ir nepriestarauju, kad reikia apgailestauti del tu visu „vaidinimu“, „vaizdavimu“, nelaimingumo ir nenuosirdumo, kuriuos suminejai 26 komentare.

    Taciau mano teze yra ta, kad situos dalykus galima istaisyti dvinares lyciu sistemos KOREKCIJOMIS ir kad 95 procentai zmoniu neturi jokiu principiniu kliuciu joje likti. Tavo teze, jei gerai supratau, yra ta, kad to nepakanka ir kad Tu pritari tiems, kurie sako, kad reikia pacios dvinares lyciu sistemos ISARDYMO ir sudeliojimo kitaip, kad padetis is principo pageretu tiek tiems 95 procentams ir tiems 5 procentams LGTB populiacijos.

    O as tuo abejoju. Ir dar tiesiog stebiuosi tarp eiluciu prasimusanciu Tavo romantiskos ateities vizijos kontrastu, lyginant su ruscia Tavo kritika visam dabartiniam sociumui:) Negi is tikro tiki, kad net ir sekmingai ivykdzius „is pasaknu“ lyciu sulyginimo reformas, zmogiskos butybes praras savo, rodos, biologiskai uzfiksuotas agresyvumo ir galios tendencijas, ir neras kitu formu ir kitu turiniu, kaip jas realizuoti?

    Griztant prie biologijos, tai vel – tai tik mano pastaruju metu vakariniu pasiskaitymu hobis. Lygiai taip pat, kaip sociologija, teise ar politine teorija. Tai nera tiesiogiai susije su mano darbu, tik siaip, savisvieta. Ramachandran uzvakar baigiau, vakar pasiemiau dabar buvusio Hagos teismo teisejo knyga apie zmogaus teises ir siuolaikine tarptautine teises sistema.

    Tiktais stai kas idomu: perskaitau sociologa, kuris i zmoniu santykius zvelgia kaip i istorinius-kulturinius-socialinius darinius. Ir perskaitau evoliucionista, kuris i tuos pacius santykius zvelgia, kaip i genetiskai/biologiskai itakotas funkcijas, prasmingas ir reikalingas evoliucijos teorijos sviesoje. Idomu tai, kad tas sociologas necituoja to biologo, kaip ir biologas necituoja sociologo. Abu jie pradeda nuo savo prielaidu, kurias autonomiskai ir logiskai isvysto iki isvadu. Tik beda, kad tos isvados nesusieina.

    Tai ar seimos institutas (hetero ir monogaminis) radikaliai atskirtas nuo biologines prigimties, kaip teigia queer tipo sociologas, ar NEatskirtas, kaip teigia evoliucinis biologas?

    Tai ka man daryt, tai matant? Sociologas kalba graziai ir ismaningai, sunku netiket. Bet ir biologas kalba lygiai taip pat gudriai. Ir ka daryt kokiam vadovelio sudarinetojui, kuris turi uzduoti paaiskint mokiniams apie seimos instituta? Pacituos biologa, bus kitos puses iskeiktas kaip homofobas ir slaptas kataliku agentas:) Pacituos sociologa, bus isplustas kaip obskurantistas antievoliucionistas ir velgi, slaptas kataliku agentas:) pacituos abu, vaikams niekas nebus aisku:)

    Tiesa pasakius, nezinau, as tik profanas, neturiu kompetencijos siai priestarai isaiskint. Tik tiek, kad kai pamatau kokiam Delfi kokio jaunikaicio apologija uz lygybe ir zmogaus teises „gender studies“ dvasioje, uz kurios sviecias aklas ir nekritiskas tikejimas savo savokomis, nesuvokiant, kad jos irgi pastaruju 20 metu konstruktas, o oponentai cituojami juos sukarikaturinant ir be pagarbos, o apie evoliucine psichologija turbut ne zodzio nera girdejes, tai ar tai tikra diskusija? Ir labai neskanu, kai tas jaunikaitis dar leidzia sau teisti kitus.

    na gerai, gerai: kaip sakoma – kategoriskumas jaunysteje yra privilegija (viduramzyje yda, o senatveje – teise):)

    Post scriptum: nezinau, ka rodo „Sex and City“, netycia karta sveciuose tik esu mates viena Britney Spears klipa ir viena karta mane priverte klausytis „Lady Gaga“ dainos. Neturiu ir neziuriu TV daug metu, nesu koks mediju sociologas ir neturiu pareigos ju stebeti. Deja, esu bombarduojamas vien antrastemis: „Gaga padare ta“, „Spears ta“ ir nauja „Sex and City“ serija! Negaliu ju isvengti, nes kiekviena didesne interneto svetaine butinai jas sudeda, kad jas kur.

  4. Aisvydas

    Sveiki,

    Cia perskaiciau visus komentarus, jau geras dvi valandas sedziu; lenkiu galva pries komentuotojus…

    As pasistengsiu trumpai. Sorry, bet atrodo, kad Tu, Daiva, neisikerti (o gal nelabai ir nori) i nemo ir Dariaus (beje ir M. Fuerst, kurios straipsnio istrauka kritikuoji) pagrindine minti – Gender mainstreaming is esmes yra orientuotas i seimos, kaip susitarimo ir kaip instituto tarp vyro ir moters, panaikinima. Ir toks panaikinimas yra tiesioginis, kaip ir sako nemo, treciojo zaidejo, interesas. Todel nera paisoma tokiu akivaizdziu dalyku kaip lytis ir su ja susijusio socialinis elgesys. Tas elgesys apibudinamas kaip istorinis/normatyvinis, kiles is tik del tam tikru socialiniai su(si)konstruotu taisykliu. Taciau akivaizdziai nepaisoma empyrinio biologinio mokslo ir psichologijos atrastu dalyku, kad tam zmoniu socialinis elgesys yra is esmes itakojamas lyties (sex), kad ir vyru didesnis agresyvumas nei moteru.

    Zinoma, tas seimos instituto panaikinimas nera galimas is karto, ji reikia daryti pamazu, ir galima taip padaryti tik palaipsniui, per keleta kartu, pradedant nuo to, kad lyties nera arba kad ju yra ne dvi ir pan. t.y. ji nesvarbi.

    Va sita gender maistreamingo, nepaisant visu kitu geru dalyku, nesama mintis yra tai, del ko jis man, kaip ir M. Fuerst, atrodo baisus…

  5. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    O dabar diskusija jau darosi neįdomi ir virsta tų pačių argumentų kartojimu. Nesutinku, kad nepatenkinti yra tik homo-. Daugybės moterų netenkina jų atlyginimas, jų santykiai su partneriu, jas vargina ir sargdina visuomenės spaudimas vaidinti ramią mokinę, vaidinti profesorių dievinančią studentę, vaidinti protingesnę, kad sužavėtų studijų kolegą, vaidinti kvailesnę per pirmą pasimatymą, vaidinti, kad įdomu, ką jis pasakoja, vaidinti neprieinamą, vaidinti nerūpestingą, vėl vaidinti, kad domisi, ką jis sako, vaidinti, kad nebeabejoja, vaidinti orgazmą, vaidinti, kad nerūpi, ar jis po trijų dienų paskambins, vaidinti patenkintą santykių eiga, vaidinti protingesnę per pokalbį dėl darbo, vaidinti kvailesnę, kad neapkrautų per daug darbo, vaidinti, kad karjera ir santykiai puikiai dera, vaidinti prieš buvusius mokytojus, kad yra sėkmės istorija, vaidinti, kad iki pilnos laimės vyro nereikia, vaidinti, kad jo reikia, vaidinti, kad mėgsta save ir sustambėjusią, vaidinti, kad kasdien kerta cepelinus ir liesėja, vaidinti, kad numirs be madingiausių šio sezono batų, vaidinti, kad mada nerūpi, vaidinti, kad yra smagi čiauškutė, kai viduje plyšta širdis – vaidinti, vaidinti, vaidinti… Jei klausiate, iš kur traukiu visa tai, paskaitykite „Cosmopolitan“ arba pažiūrėkite „Seksą ir miestą“ (jei raukotės, leiskite priminti, kad net Z. Baumanas jį žiūri). Ten pamatysite, kas, deja, ne pavieniais atvejais nutinka, kai patriarchalizmas tarsi nustumtas šalin, bet feminizmas neįsišaknijęs.

    Lygiai taip pat daugybę vyrų vargina, sargdina ir veda į savižudybę visi tie neverk, būk vyras, nesiglausk prie mamos, būk vyras, jei muša, duok atgal, būk vyras, venk kitokio nei smurtinis fizinio kontakto su berniukais, tu gi ne gėjus, būk vyras, daryk karjerą, būk vyras, lipk per galvas, būk vyras, lipk ant kiekvieno judančio moteriško objekto, būk vyras, nusigerk, būk vyras, nusialink, būk vyras, bet po to nesiskųsk šlubuojančia sveikata, būk vyras… Faktas, kad daug vyrų geria, žudosi ir, jei drįsta sau prisipažinti, jog turi problemų, mina psichologų slenksčius.

    Noriu pasakyti tai, kad ne iki galo išpildyta, tik teises sulyginusi situacija, sumišusi su kapitalistine ideologija ir auklėjimu, iš pašaknų kerta individų nuoširdumą ir kuria atotrūkį tarp individualių bei visuomenės lūkesčių vienoje pusėje ir individo polinkių, talentų bei svajonių kitoje. Biologija tai vargiai gali paaiškinti.

    Lygiai taip pat yra laimingų gėjų, kurių kai kurie mėgaujasi paslapties skraiste ir nesisolidarizuoja su tais, kurie nori įteisinti ilgalaikius, harmoningus santykius su partneriu, taip pat – tokių, kurie gali visiškai susitapatinti su „vyro“ ir „žmonos“ vaidmenimis poroje arba atrasti save alternatyvaus bendravimo saloje (įskaitant emigruodami). Taigi nesupaprastinkite.

    Gender studies turėjau tik porą kursų, vieną Švedijoje, kitą Vengrijoje. Esu praktikė. Manęs asmeniškai netenkina su lytimi susiję visuomenės lūkesčiai. Esu dėkinga savo tėvams, kad visada gerbė ir puoselėjo mano individualius talentus, nesvarbu, tipiški ar netipiški lyčiai jie būtų, leido kūrybiškai augti, ir norėčiau, kad visi turėtų minimum tokias sąlygas.

  6. nemo

    Sociologinis zvilgsnis? Daiva, taigi pati sakai – kalbam apie GM – POLITINE stretegija, pagrista tam tikra ideologija, viena is galimu. Negi man imsi ir isresi, kaip pretetendavo 19 amziaus marksistas, kad GM yra MOKSLINE politika?:)

    Paskui taip jau nenuvertinciau „jautimosi normaliai“. Jei 100 procentu vyru/moteru jaustusi normaliai, pakaktu beveik mechaniskai, matematiskai, statistiskai lygint ju galimybes, isteklius ir viskas butu liuks. Taciau LGTB bendruomene, aktyvistus ir pasyvistus iskaiciuojant, siekia iki 5 procentu visos populiacijos (didziausiu LGTB optimistu ir apologetu vertinimais 10 procentu, ju priesininku vertinimais 1 procenta, mes rinkimes viduri). Is situ 5 procentu, kurie nesijaute gerai budami „vyrais/moterimis“, tiksliau sakant, dar mazesnes aktyvios mazumos, ir kyla radikalus poreikis pertvarkyti lytines identifikacijos ir politikos sistema. Likusiems 95 procentams to nereikia, nes jie plius minus jaucias normaliai. Tavo sociologinis zvilgsnis tai ir turetu konstatuoti.

    Taciau nekonstatuoja, o ka daro? Tvirtina, kad 95 procentams gera sistema tuo paciu gadina gyvenima likusiems 5 procentams. Reikia pertvarkyt, kad visas 100 procentu butu laimingi ir „jaustusi normaliai“:) Grazu, bet kazkaip abejoju tokia romantiska vizija, stebint visus dabartinius sociumo konfliktus. Kas bus, jei sekmingai ivykdzius refoma, liks 6 procentai nelabai patenkintu? Tikrai nemanau, kad genderistai imtusi dar vienos pertvarkos:) Laikytusi isikibe savosios ir sakytu – jie patys kalti, kvailiai:)

    Paskui dar griztant del de-biologizacijos. Is tikro sociologija ar kokios gender studies jos neatliko. Tai ka atliko, reiktu vadinti „de-naturalizacija“. Tai, ka is tikro dekonstravo per pastaruosius desimtmecius socialiniai mokslai, buvo filosofu ir teologu savokomis suresta „natura“, prigimtis. Todel buvo salyginai nesunku zodziais dekonstruoti tai, kas is esmes irgi tebuvo istoriskai supresuotas zodziu ir prasmiu paketas, „natura“.

    Taciau deja, tai visiskai skirtingas dalykas nuo DABAR empirinio posityvistinio mokslo atliekamo musu elgesio „biologizacijos“. Ir jie sako, kad dar tik pradzia – nes tik dabar vos ne vos supratom ka veikia 5 ar sesi genai, kaip veikia kai kurie smegenu procesai. Tai dar naujesnis dalykas uz „gender studies“, kai kurioms izvalgoms tik keli metai. O jau bando biologizuoti kalba, „laisva valia“ ir t.t. Ir, Daiva, prasau atkreiti demesi, mano skaityti biologai kalba ne apie medziotoju ir rinkeju visuomene, kalba apie MUS, apie siandien.

    Ir biologai dar turi pranasuma, kai kalba apie zmogu pries tukstancius metu: jei Tavo mokyklos gender’istas viska aiskins per kulturos kaita, tai evoliunistinis biologas aiskins per „genu aktyvacija“, kuri buvo tokia pat pries tukstancius metu, kaip kad yra siandien. Nes mes anatomiskai, fiziologiskai, genetiskai esam tokie, kaip pries du tukstancius metu koks rinkejas ar medziotojas.

    Is tikro juos skaityt buvo idomu ta prasme, kad aiskiai matyt dvi visiskai skirtingos kryptys. Pagal viena krypti, musu elgesys yra tik „kultura“. Pagal kita, biologija, neurologija, procesai. Didela pazanga daro. Va, isterinis paralyzius buvo laikomas psichiniu sutrikimu. Siandien jau zinoma, kad is vienos smegenu dalies i kita signalas nebeina. Psichinis sutrikimas perkvalifikuotas i neurologini.

    Is karto matyt, kad Tau nepatinka evoliucine psichologija. Suprantu, jeigu ja imt rimtai ir is pagrindu, reikalautu perdirbt visa savo dabartine pasauleziura. Dar daugiau, kad galetum apie tai kalbet, greta 5 metu gender studies reiktu baigt dar penkis metus biologijos. O kas musu amziuj to benori?:) Dirbt reikia, projektuose jau dalyvaujam, studentu turim:) Be to, dar bendrazygiai atsimeteliu palaikys:) Geriau gyvent kaip gyvenus:)

    Is tikro, daug duociau, kad prie vieno stalo susestu evoliucinis psichologas, prie kito genderistas, absoliuciai nezinantis smegenu strukturos. Biologas kaltu apie eksperimentus, apie elgesio funkcijas evoliucijos teorijos sviesoje. Genderistas sakytu – kokios dar funkcijos?! Cia kulturiniai skirtumai:) Vat tai butu kova – biologo empiriniais eksperimentais pagrista argumentacija pries spekuliatyvias, daznai ant „nemokslines“ filosofijos slenkscio balansuojancios genderisto izvalgos.

    Deja, kazkaip dar neatsiseda, kazkaip atsargiai vienas kita ignoruoja. Nenori ne viena pusiu problemu, matyt.

  7. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    Dariui: skaitydami Žemaitės „Marčią“ sunkiai pastebėsite viešosios ir privačiosios sferų atskyrimą. Kritika paprastai taikoma ne tam, kad skirtingi individai skirtingose srityse užima vadovaujančias pozicijas, o tam, kad jų galimybės tokias pozicijas užimti apibrėžiamos pagal lytį. Lygiai taip pat, net jei švelnumas ir globa yra puiku, individui tai tampa mažiau puiku, kai priskirta per prievartą. Galia gali būti blogai, bet mes jos visi tam tikru mastu norime, bent jau ta apimtimi, kad mūsų atžvilgiu niekas neturėtų despotiškos galios.

    Dėl materialaus lenktyniavimo: kritiką siųskite ne man. Juk ką tik prisipažinau: esu kairioji feministė. Materializmas, konkurencija yra kapitalistinio auklėjimo bruožai, taigi norėčiau, kad nei vyrai, nei moterys jais nesivadovautų.

    Dėl lenktyniavimo: kai esi tiek pat talentinga, kaip ir partneris ar kolega, bet pastarajam kažkodėl kelias labiau rožėm klotas, neišvengiamai kyla įtampa. Negaliu pakęsti kasdienės dehumanizacijos, kai, rodos, išsilavinę vyrai spaudžia rankas tik vyrams, cituoja tik vyrus, į rimtus pasitarimus kviečia tik vyrus. Akademinėje sferoje tai itin ryšku.

    nemo: Dėl normalumo ir gėrio – neplakite šių sąvokų. Žmonės prie visko pripranta ir gyvena nereflektuodami. Kai kuriose Afrikos šalyse laimės indeksas aukštesnis nei Europoje. Lūšnose gyvenantys romai taip pat randa, kuo pasidžiaugti. Individualiai net vienodo proto skirtumai tarp kolegų atlyginimų, paaukštinimų ir pan. gali užsimaskuoti. Tačiau sociologinis žvilgsnis viską mato ir baksnoja į neatitikimus.

    Dėl Somalio – maišote ideologiją su politika, o GM yra politinė strategija.

    Manau, per tūkstančius metų visuomenė nuevoliucionavo tiek, kad galima susitarti ir nuspręsti, kaip tvarkyti bendrus reikalus, kad kiekvienas kuo mažiau nukentėtų (tai nereiškia daugumos diktatūros). Man nerūpi, kokiomis sąlygomis evoliucionavo mūsų smegenys, kokią prasmę monogamija turėjo medžiotojų ir rinkėjų visuomenėje ir pan. Tos visuomenės čia ir dabar nebėra. Sąlygos pasikeitė. Pasikeiskime ir mes.

  8. nemo

    Taigi, griztant vel prie musu temu.

    Pirma, vargu ar sociumo tikroves keitimosi letumas/greitumas kaip nors tiesiogiai susijes patriarchalizmo, gender studies ar dar kokios tai teorijos tobulumo laipsniu. Zinoma, nauju teoriju adeptai ir apologetai visada nekantraus isbandyti jas sociume ir zades, kad si karta bus geriau nei kada nors anksciau, na, bet vienas dalykas yra viltys, lukesciai ir pazadai, o kitas – tikrove. Kai paziuri kas kokiam Somalyje ar Kolumbijoje siandien dedas, tai ten jiems nusispjaut kam kulka i kakta paleist. Ir tai tesis dar desimtimis metu, nepriklausomai nuo to, kokia lyties samprata ar ideologija jiems pasiulysi.

    Antra, del svarbiausio patriarchalizmo teorijos trukumo, Tavo akimis: del paciu vyru jautimosi blogai ir buvimo aukomis. Na, kiek tai tiesa? Taip, berniuku, kaip ir mergaiciu, paauglysteje buna ivairiu neprotingu troskimu buti kazkuo ir kaip kazkas. Bet suaugus didzioji dauguma supranta kur kvailos varzytines, o kur ju paciu interesai ar pomegiai, uz kuriuos jie niekam neprivalo atsiskaityt. Ne visi yra laimingi ir ne visiems sekasi, bet butu gana naivu ir pretenzinga visas nelaimingas busenas redukuoti i „pagal lyti primestus modelius“. Va, mano kaimynui kadais vaikas zaisdamas padege namui – nuostolis baisus, stresas, rupesciai ne vieniems metams ir t.t. Nieko bendro su lytiniu elgesiu. Ir daugybe tokiu situaciju. Noriu pasakyt, kad siaip, suauge dauguma vyru jauciasi absoliuciai „normaliai“ delto, kad jie „vyrai“, o moterys delto, kad jos „moterys“. Ir sistema jiems atrodo normali. Jie nereikalauja jos reformuoti is principo, tik koreguoti, sulyginant vaidmenis ir galimybes. Bet velgi, kam sistema tikrai nepatinka? Kas tvirtina, kad korekcijos butu tik makiazas ir kad reikia paciu sistemos prielaidu pertvarkymo, kad vaidmenys ir galimybes butu „is tikro“ sulyginti?

    Vel, griztant prie JTO ir politikos, nuo kuriu nenoriu nukrypti, nes nuo to prasidejo sita diskusija, to reikalauja mano minetas treciasis zaidejas – organizuotasis LGTB sparnas, pasirinkta „gender studies“ lytiskumo interpretacija, na ir tie heteroseksualai, kurie, pavyzdziui, Budapeste nekritiskai buvo ismokinti arba samoningai taip pasirinko tikrove interpretuoti per siu teoriju prizme. O daugumos LGTB atstovu tikslas, kaip galiu gana uztikrintai pasakyt, nera romantiskas ir kilnus, yra proziskas savo interesu gynimas ir iteisinimas. Reto is LGTB aktyvisto pasauleziura siekia toliau uz savo grupes interesu, tik kelis maciau, kurie turetu platesne vizija, o daugumos retorika sukasi tik isimtinai apie juos pacius. Na, tai visiskai normalu, kitos grupes elgiasi taip pat. Realpolitics, taip sakant. Tiktais ne visos grupes turi naivumo (o gal propagandinio izulumo?) aiskint, kad jei jiems bus gerai, tai ir visiems bus gerai ar geriau, kai is tikro absoliuciai daugumai zmoniu JAU DABAR yra visai gerai su sistema, su ju lytiniais vaidmenimis ir geriau nebus. Ne is ju ateina ateina impulsas ir motyvacija sistema is pagrindu reformuoti ir kokios „gender studies“ jiems neatrodo durys,kurios atvers kelia i laimingesni pasauli.

    ——————————————————————————————–

    Dabar siek tiek apie teigini: „praeitis svarbi tuo, kad de-biologizuoja asmenų, priklausančių tam tikroms lytims, elgesio skirtumus, kaip jau sakiau“.

    Vakar issitieses ant savo improvizuoto divano ramiai sau skaiciau Vilayanur S. Ramachandran, indu-Jav neurologo knygele „The emerging mind“. Na,ten tarp kitu dalyku buvo toks zavus eksperimentas: nupiestos dvi figuros. Viena tokia spygliuota, astri, tarsi juru ezys. Kita tokia amebiska, apvaliu formu, kaip vaiko negrabiai nupiesta ramune. Zmoniu buvo paklausta, kuri is siu figuru vadinasi „buba“, o kuri „kiki“. Nors figura logiskai absoliuciai nesusieta su jokiu garsu, taciau 98 procentais visu klaustuju, ivairiu tautu ir kalbu, atsake, kad astriakampe figura vadinasi „kiki“. Idomiausia, kad taip pat atsake ir tamilai, kurie is viso savo kalboje neturi „k“ ar „b“ raidziu. Musu smegenys asocijuoja „kiki“ garsa su astrumu, nepriklausomai nuo kulturu/religiju ar socialiniu teoriju. Kiek dalyku yra musu lytiskume, kurie veikia priklausomai nuo smegenu, o ne nuo kulturu?

    Pries pora metu skaiciau Steve Biddulph „Raising boys“, pristatyto kaip anglofonu pasaulyje garsaus edukatoriaus terapeuto. Jis berniuko vystymasi ir ugdyma kombinavo su siuolaikiniais klinikiniais tyrimais. Pavyzdziui, 4 metu berniuke testosterono kiekis padideja dvigubai, berniukas pradeda siautet ir t.t.. Tai tesias metus, paskui testosterono lygis sumazeja. Panasiai tas pats, testosterono kiekis trigubeja atsitinka keliolikos metu paaugliui, kai jis nebesitveria kailyje ir nebezino kas esas. Sis terapeutas paauglio nerima, issibalansavima, saves ieskojimas jungia su fiziologija, o ne su kokiom „gender studies“.

    Praejusiais metais skaiciau Robin Dunbar, pagal pasauleziura humanisto ateisto, pagal profesija kognityvinio-evoliucinio antropologo/biologo knygele „The Human story“. Tarp kitu dalyku, ten visas skyrius buvo skirtas teiginiui, jog evoliucine psichologija teikia pirmenybe monogaminei heteroseksualiai seimai ir, pavyzdziui, kokie religiniai nurodymai yra tik sios gilumines psichologijos ivardijimas bei iteisinimas.

    Logika evoliucine: genai, lastelems kopijuojantis ir vykstant klaidoms, mutuoja i gera ir i bloga. Aplinka „atrenka“ kurios mutacijos padeda joje geriau isgyventi. „I gera“ mutaves organizmas palieka daugiau sekmingai isgyvenanciu palikuoniu, o tie dar kitu. Tokiu budu sekminga mutacija tampa daugumos „fiksuotu“ pozymiu,kuri vadiname prisitaikymu/adaptacija. Organizmas turi polinki save pratest, genetiskai – perduoti savo genus. Nelabai aisku, kodel issivyste dvi biologines lytis, nes del ju genai susimaiso per puse, kai organizmas butu labiau suinteresuotas perduot tik savo genus. Pagal evoliucine logika butu logiskiau, jei butu viena lytis, kad tas pats organizmas, kaip koks sliekas, sugebetu save pratest be partnerio pagalbos.

    Deja, yra kaip yra, turim dvi biologines lytis, genetini polinki save pratesti ir technines galimybes tai padaryti su priesinga lytim. Anot Dunbar, tai lemia polinki i monogamija – nebutinai del meiles ar kitu sentimentaliu jausmu, bet del savo genu saugojimu vyras laikosi prikibes prie moters, kad nieko nenutiktu ju bendriems palikuonims. Ir cia pat pateikia, panasiai kaip Tu, visa eile etnologiniu duomenu apie tai, kaip pasikeitus moters partneriui, naujasis partneris isvydavo, atsikratydavo ar net uzmusdavo ankstesnio partnerio palikuonis: nes istekliai riboti, o jo genetinis polinkis yra pratesti savo genus, o ne saugoti kito individo genus.

    Dar atsimenu skaites pakankamai zinoma JAV biologa evoliucionista Francis Ayala, kuris tvirtina, kad kai kurios musu moralines normos turi biologinius pagrindus. Kulturiskai galim kurti ivairius morales turinius, bet vis delto biologiniu galimybiu ir polinkiu ribose. Pavyzdziui, perfrazuojant Dunbar, moraliniai ir juridiniai normatyviniai turiniai, kurie nurodo saugot vaikus, yra ivairus genetiskai uzprogramuoto polinkio saugot genus pavidalai.

    Visos sitos literaturos, mokslines, biologines, evoliucines, paremtos kruvomis empiriniu eksperimentu, sviesoje „gender studies“, kuri, kaip rasiau, daugiau kyla is filosofines-kulturines, o ne pozityvistines empirines minties tradicijos, atliekamas de-biologizavimas kelia daug abejoniu.

    Siandieninio pozityvistinio empirinio mokslo akiratyje koks Dunbar ar Ramachandran su ju bandymais turbut vertintini daug „moksliskesni“ uz Judith Butler svarstymus apie „heteroseksizma“. Bet paziurekim politiskai – apie heteroseksizma yra girdejes kiekvienas tulas, o kas girdejo apie Dunbar, kuris remiasi ir kitais evoliuciniais psichologais, pateikiama kitokia vizija – kad monogamija yra socialine struktura, atitinkanti musu genetine/biologine struktura? O kodel negirdejo? Akademiniu poziuriu abi teorijos turi vienoda teise agzistuoti ir konfrontuotis. Bet kalbam juk apie politika, o ne apie akademija – „gender studies“ kai kam ideologiskai naudingiau uz tam tikra evoliucnes psichologijos mokykla ir tiek.

    Todel dar karta griztu prie savo tezes – „gender studies“ populiarumas ir plitimas yra stimuliuojamas ne jos teorines konstrukcijos pranasumo pries kitas ar del to, kad nebutu kitu MOKSLINIU (nekalbant jau apie kulturines) alternatyvu, bet del ju ideologiniu galimybiu, naudingu treciajam zaidejui, apie kurias rasiau jau anksciau.

  9. Darius Kaunelis

    Taigi, Daiva, puiku, kad sudėliojom taškus, nors iš teiginių visumos jie ir taip buvo akivaizdūs … Esat kairioji feministė, o aš — konservatyvumo prasme išreikštai dešinysis antifeministas.

    Jei jau prakalbome apie ideologines tapatybes, trumpai pasidalysiu savo pozicija terminų atžvilgiu. Pats feminizmo terminas savyje slepia šovinizmo sėklą ir yra moraliai nekorektiškas (kitaip nei humanizmas), nes yra iš savęs ginocentrinis, demonstruojantis apsisprendimą į socialinę tikrovę žvelgti, pabrėžiu, tam tikro sintetinio, dirbtinai sukonstruoto moters modelio akimis, remiantis klaidinga ir tragiškas pasekmes socialinėms realijoms turinčia prielaida, jog moterys visoje ar beveik visoje istorijos tėkmėje buvo aukos, daugiau ar mažiau sąmoningai segreguojamos

    Ydingas yra ir vienas atraminių feminizmo „nukaltų“ terminų — patriarchalizmas, kuriam priskiriamas kultūrinės universalijos vaidmuo beveik visame istorijos pjūvyje. Šis terminas ir jo derivatyvai tapo fantastiškai efektyviu įnagiu tam tikroms pasaulinę įtaką turinčioms ir jos besivaikančioms organizacijoms siekiant savo tikslų — amorfizuoti visuomenę supriešinant lytis tarpusavyje. Šis terminas teigia moraliai nepateisinamą ir universalią vienos lyties subordinaciją kitai (archos — valdau), taigi diferencijuoja lytis moraliniu požiūriu. Ši diferenciacija ypač ryškiai subujojusi šiandieninėje kultūroje (pateikiami radikaliai moraliai skirtingi vyro ir moters įvaizdžiai viešojoje informacinėje erdvėje, labai skirtingai traktuojami vyro ir moters parodymai tarpusavio teisinių kolizijų atvejais etc.). Šio subujojimo priežastis yra paprastas psichologinis principas: kiekvienas iš mūsų tikrą AR TARIAMĄ kitų asmenų, su kuriais tapatinamės (o lytinis tapatinimasis yra vienas iš stipriausių), bet kuriame laiko ir erdvės taške išgyventą patirtį pasąmoningai priimame kaip savo asmeninę patirtį (refleksijose išgyvename ją čia ir dabar ir išgyvename tiek kartų, kiek kartų apie tai galvojame) ir įgyjame atitinkamą psichologinį santykį su tos patirties sukėlėjais (šiuo atveju moterys su vyrais). (Apie indoktrinuotą ir neretai sintetinės bei tariamos kolektyvinės patirties personalizavimo nulemtą moterų antagonizmą vyrams pasiskaitykite pirmosiose dviejose trilogijos „Spreading Misandry“, „Legalizing Misandry“ ir „Transcending Misandry“ knygose — trečioji dar pakeliui į pasaulį.)

    Beje, patriarchalizmas kaip ilgalaikė kultūrinė universalija yra ne tik nonsensas (tiesiog egzistavo įtakos sferų atskyrimas — dominuojančios vyrų įtakos sfera apėmė viešąjį sektorių, o dominuojančios moters įtakos sfera — vidinį, šeimos ratą, ir klausimas, kuri iš šių sferų turiningesnė, atitinka klausimą, kuris objektyvas fiksuoja daugiau informacijos — teleskopo ar mikroskopo. Be to, viešosios arba su kardinaliais sprendimais susijusios patriarchijos apraiškos buvo retos palyginus su bemaž ištisine individo gyvenimą gaubiančia matriarchijos aureole. Taiklus vieno rašytojo pastebėjimas, kad patriarchalizmo apraiškas galima būtų vizualizuoti kaip parke atstumu viena nuo kitos dunksančias pavienes skulptūras, o matriarchalizmą — kaip visą parką, įskaitant ir skulptūras, dengiantį ploną sniego sluoksnį… ), bet ir vargiai įmanomas dalykas, nes sisteminga vertikali subordinacija sukelia įtampą subordinuotajai visuomenės daliai ir tokia visuomenė paprasčiausiai būtų nustumta į natūraliosios atrankos šalikeles… (Lytinis tapatinimasis dėl kriterijų objektyvumo yra daug stipresnis už tapatinimąsi pagal turto, laisvės kiekio ir įtakos apspręstas socialines grupes (vergai/laisvieji žmonės, žemvaldžiai/žemdirbiai etc.), taigi ir lytinės opresijos, jei tokia egzistuotų, našta būtų daug sunkesnė ir labiau apkraunanti visuomenę psichologiškai bei mažinanti jos funkcinį efektyvumą. Beje, tai, kas mūsų laiko ir erdvės taške matoma kaip praeityje egzistavusi ar kitoje kultūroje egzistuojanti opresijos forma, dėl neišvengiamo giluminio konteksto nesuvokimo tokia gali ir nebūti.)

    Atsakysiu į jūsų klausimą dėl asmens liberalizavimo(si) ir jo vartotojiškumo sąsajų. Į šį klausimą atsakant užuominą duoda jūsų (ir ne tik jūsų, bet ir daugelio autorių, analizuojančių vyriškosios bei moteriškosios socialinės raidos tendencijas Skandinavijoje ir kitose vakarietiškos civilizacijos šalyse) nusistebėjimas dėl vyrų inercijos perimant ligtolines priešingai lyčiai būdingas raiškos sritis. Feministinė ideologija visame savo tūryje ligšiolines vyriškas prerogatyvas (institucinę valdžią, įtaką, finansinį pajėgumą ir finansinį aktyvumą, pagaliau agresyvų konkurencingumą) linkusi apibrėžti kaip universalų gėrį, o ligšiolines moteriškas asmenybės raiškos ir veiklos sritis (švelnumą, globą, silpnumą, priklausomumą, vaikų turėjimą, šeimos erdvės puoselėjimą etc.) apibrėžti kaip blogį ir patriarchalinės opresijos apraiškas. Tokiu būdu moterims siūloma nauja raiškos erdvė joms pristatoma kaip itin patraukli, o vyrams, deja, deja… Iš čia ir vangus vyrų įsijungimas į moterims būdingą veiklą (žinoma, svarbų ir turbūt net esminį vaidmenį vaidina principiniai psichologiniai vyrų ir moterų skirtumai bei įgimti gebėjimai, didžiulė ir gal net genetiškai programuojama kolektyvinės pasąmonės inercija, skatinanti vienokius moterų lūkesčius iš vyrų, kitokius vyrų lūkesčius iš moterų, bei psichologiškai visiškai suprantamas moterų noras dalytis pareigomis, bet nenoras dalytis teisėmis… bet dabar ne apie tai.) Taigi visų visuomenės narių optinio taikiklio centre atsiduria galios atributai: galia ir laisvė, kurią suponuoja jų kvintesencija tapę pinigai. Vyksta kruvinos lyčių lenktynės dėl pinigų (nuolat skelbiami vyrų ir moterų uždarbio skirtumai įvairiais rakursais, daugiau šeimoje uždirbančių moterų procentai, pagrindinius pirkimo sprendimus šeimoje priimančių moterų procentai, moterų lyderių procentai versle etc.). Pinigai, suprantama, yra vertingi tiek, kiek yra galimybių juos realizuoti, paverčiant turimų daiktų ir galios kiekiu — istoriškai labiau vyriškiems dalykams, sistemingai keliamiems ant pjedestalo. Taigi, supriešinus lytis ir parodžius abiems universalų bendrą „gėrį“ ir tikslą — galią ir laisvę, pasiekiamą realizuojant uždirbtus pinigus, sukuriama tobulų vartotojų visuomenė, kurioje dirba, konkuruoja ir realizuoja visi, kankindami save ir vienas kitą, nebesistengdami dėl vienas kito aukotis ar ieškoti bei siekti alternatyvių laimės formų (tokių kaip pasiaukojimo šeimai džiaugsmas, šiltų ir stabilių santykių džiaugsmas, pasitikėjimo nepatikimu pasauliu džiaugsmas, tikėjimo savuoju transcendentalumu džiaugsmas etc.), kurios sistemingai neigiamos, demonizuojamos arba ignoruojamos viešajame eteryje. Rezultatas — daug kančios. Žema būties kokybė. Ištisinės mišios aukso veršiui. Užtat tobulas pavaldumas pasaulio nerviniams centrams. (Būties kokybė man lygi patiriamos laimės (džiaugsmo ir skausmo balanso) kiekio, laimės autonomiškumo (išorinių išteklių nenaudojimo savajai laimei pasiekti) ir individo sąlyčio su aplinka paviršiaus (mąstymo turiningumo) sandaugai).

    Prieinu svarbų dalyką. Feminizmo ir daugelio jo šiuolaikinių derivatyvų doktrinoje sąmoningai ar nesąmoningai (manau, kad pagrindiniuose nerviniuose centruose, atitinkančiuose įvairias tarptautines institucijas, kaip JTO ir kitos, tai daroma sąmoningai) supainiojamos trys svarbios gyvenimo filosofijos figūros: laisvė, laimė ir gėris. Štai šėtoniškas manevras: nuslėpti faktą, kad laimė yra individulios būties kokybės išraiška, turinti begalę galimybių reikštis bet kuriame sociumo segmente ir bet kurioje pozicijoje, taigi faktiškai nepriklausoma nuo išorinių veiksnių, išskyrus fizinius — skausmą, šaltį, badą. Sekantis manevras: natūralią lygybę GĖRIS=LAIMĖ pakeisti sintetine ir tariama lygybe GĖRIS =LAISVĖ. Yra akivaizdu, kad laisvė toli gražu nebūtinai lygi laimei, nes dėl intelektualinio žmogaus ir visuomenės in corpore ribotumo laisve disponuojančiam individui kokybiškai atpažinti savųjų pasirinkimų implikacijas ir iš to gauti kokybišką pridėtinį džiaugsmą, nenaudojant aplinkos išteklių, t.y. nemažinant aplinkinių laimės savajai laimei pasiekti, bei pakylėti savosios būties kokybę yra labai sunku, o ją prarasti — labai lengva. Laisvei didėjant linijine progresija, pasirinkimų ir implikacijų erdvė didėja kubine progresija … Taigi, o laisvės funkcinis susietumas su pinigais mūsų laikais yra daugiau negu akivaizdus.

    Ideologiniai sprendimai tarptautiniame lygmenyje turbūt niekada nebuvo paremti tikra empatija kenčiantiems ar geranorišku rūpesčiu dėl pasaulio ateities. Tikra empatiška meilė yra retas dalykas ir todėl daugiausia pasireiškia individualiame lygmenyje, nes valdžios institucijose nė iš tolo nesusidaro kritinė masė tikrai mylinčių asmenų (tokių kaip Kingas jaunesnysis, Gandis, Mandela), kad politiniai sprendimai būtų priiminėjami ar bent jau politinės/ideologinės diskusijos vykdomos remiantis empatišku santykiu su aplinka ir savo „priešais“ (kurie, kaip feminizmo atveju vyrai, jau nebebūtų priešai, tegu viešai tai ir neigiama, bet beveik visos feministės pasąmoningai, o didžiulė dalis — ir sąmoningai, vyrus suvokia kaip priešus).

    Dėl determinizmo ir pastangų ką nors keisti prasmingumo. Mąstyti galima ir verta siekiant apibrėžti ir optimizuoti savo INDIVIDUALIĄ būtį, na, dar savo artimųjų iki tam tikros ribos… Mąstyti, žinoma, galima ir siekiant pažinti socialinių procesų esmę, bet mąstymu reikėtų ir apsiriboti, nes PERPRASTI jų praktiškai neįmanoma — perprasti tiek, kad chirurginių veiksmų sociume (kuriuos vykdo įvairiausios amoralios vyrų hegemonijos prezumpcija besiremiančiomis ideologijomis susaistytos institucijos, organizacijos ir valdymo struktūros, ir kurie pagal patį terminą neišvengiamai būdingi visoms socialinėms revoliucijoms), rizika būtų moraliai pateisinama. Tuo tarpu žmogiškojo, netgi kolektyvinio, intelekto pajėgumas autentiškai ir vienareikšmiškai pažinti sociumo būtį determinuojančius procesus yra vargiai didesnis nei jo gebėjimas sukurti vienareikšmišką visatos modelį. Abiejose srityse, nepaisant vienoje iš jų egzistuojančio politinio angažuotumo, mėginančio vieną iš traktuočių paversti „meinstrymine“, egzistuoja radikaliai skirtingos sociumo raidos ir jo reiškinius sąlygojančių faktorių interpretuotės. Įsivaizduokite gydytojų konsiliumą, kurio metu trys iš penkių gydytojų, išoriškai (nes kitokių galimybių neturi) apžiūrėję ligonį (kuris, beje, visai neišpažįsta savęs kaip ligonio, tiesiog jie nusitvėrė jį gatvėje pagal gelsvą odos atspalvį nusprendę, kad jam kažkas ne taip su kepenimis, bet gal tai tiesiog rasės požymis, bet, deja, nė vienas iš gydytojų nebuvo Kinijoje ), nusprendžia, jog jam reikalinga kepenų persodinimo operacija… Du gydytojai mano kitaip, bet tai mažuma, o kepenis persodinti šiais laikais madinga, o madai priešintis politiškai nekorektiška… Iš esmės tokiu principu rėmėsi dauguma socialinių (ne išsivaduojamųjų, kur viskas daug vienareikšmiškiau) revoliucijų, kurių rezultatai praktiškai visuomet buvo apverktini, nes ir trumpalaikėje, ir ilgalaikėje perspektyvoje visuomenėje sukėlė daug DAUGIAU kančios nei jos numalšino. Nūnai vykstanti feministinė socialinė revoliucija iš esmės nesiskiria nuo kitų, netgi nuleisto kraujo prasme (kruvinu mūšio lauku dėl išprovokuoto lyčių antagonizmo bei tarpusavio įtampos vis labiau tampa šeima ir jos surogatai, mirtinais laisvės ir gėrio priešais tampa negimę kūdikiai, kurių kraujas liejasi vis laisviau….)

    Taigi, kaip minėjau, žymiai LAIMINGIAU yra priimti esamą socialinę situaciją kaip DUOTYBĘ ir jos RĖMUOSE siekti optimizuoti savo INDIVIDUALIĄ būtį, kurią įmanoma nepalyginamai geriau pažinti nei kolektyvinę… O individualiosios būties optimizavimo tendencijos, besireiškiančios dėl giluminių visuomenės parametrų kaitos, ne revoliuciniu, o neskausmingu evoliuciniu būdu atpalaiduos besikaupiančias įtampas. Sociumo egzistenciją galima laikyti komfortiška tada, kai vienos kartos gyvenime neįvyksta radikalių visuomeninių santykių permainų. Nė viena karta neturi būti paaukota dėl HIPOTETIŠKAI (ir netgi ne hipotetiškai) laimingesnio sekančių kartų būvio. Tai primena kruvinas žmonių aukas ant piramidžių vardan (labai jau hipotetiško, nors informacijos sklaidą valdantys žyniai mano, o gal tiesiog teigia, kitaip) visos visuomenės gerbūvio. Beje, vienkartinė auka niekuomet nėra vienkartinė. Paaukojus kartą, formuojasi aukojimo kultūra ir tolerancija idėjai, kad nekaltą subjektą, individualų ar kolektyvinį, leistina paaukoti sprendžiant platesnio konteksto problemas.

    Atleiskit už kapotas mintis. Duoną valgau ne iš komentarų rašymo, sušukuoti teksto nėra kada.

  10. nemo

    Na, as tai, viska susumavus, turbut desinysis katalikas, pasiryzes (su salyga, kad greit ir neskausmingai) galva padet uz kataliku Baznycia:) Diskutuot smagu, taciau jau vakaras, o rimtesni komentareli kol surezgi, ziurek, ir praeina valandele. Kadangi namie interneta vel iskeiciau i knygas ir jo nebeturiu, tai komunikacines galimybes leis grizti prie pokalbiu jau tik pirmadieniui atejus. Per sekmadieni pasigaminsiu viena kita strele, tai ir vel bus is ko saudyt i „gender studies“ taikini:)

  11. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    Beje, GM neįkūnija mano pažiūrų 😀 Ji yra VIENAS IŠ sprendimų socio-politinėms problemoms, ir aš pagal galimybes mielai padedu su tomis problemomis dorotis. Esu kairioji feministė, ir man GM vietomis atrodo ribota. Tačiau politika visada yra kompromisų ir dorojimosi su išteklių ribotumu rezultatas. Taip ir turi būti. Ideologijos niekada nepavyks perkelti į politiką visa apimtimi, bet visada reikia turėti vertybinius orientyrus, stengtis kreipti politiką, įgyvendinant savo teisingumo sampratą, ir į politiką žvelgti kritiškai.

  12. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    Turiu pasakyti, kad mėgaujuosi diskusija. Jūs esate daug įdomesni oponentai nei Fuerst ir panašūs. Tikiuosi, kad ateityje toliau skaitysite ir komentuosite mano tinklaraštį.

    Nemo: praeitis svarbi tuo, kad de-biologizuoja asmenų, priklausančių tam tikroms lytims, elgesio skirtumus, kaip jau sakiau. Dėl patriarchalizmo kritikos – nesutinku su Jumis. Ji nepasiteisino ne dėl to, kad nesugebėjo sutalpinti tarpinių lytinių tapatybių, bet dėl to, kad visuomenės ir politikos raida atskleidė jos trūkumus. Pirma, pirmosios kartos lygybės politikos nepasiekė savo rezultatų: buvo pastebėta, kad, nepaisant universalėjančio švietimo bei antidiskriminacinių nuostatų įstatymuose pažanga itin lėta, moterims vis dar neprieinamos tam tikros profesijos. Darbo rinka keičiasi lėtai, o šeimos gyvenimas – išvis vėžliškai. Taigi lygių teisių nepakanka. Antra, psichologijos, antropologijos ir kitų mokslų, taip pat – feminizmo išjudintų maskulinizmo studijų raida atskleidė svarbiausią patriarchalizmo teorijų trūkumą: vyrai yra ne galią užsigrobę maniakai, o tokios pačios sistemos aukos, kenčiančios nuo jiems pagal lytį primestų elgesio modelių. Gender studies bando žiūrėti, kaip agresyvus mačo pagaminamas iš nuskriausto berniuko, kuriam uždrausta verkti, ir atsakyti į klausimą, kodėl, net esant lygioms teisėms, žmogos laikosi įsikibę elgesio modelių, nuo kurių patys kenčia („perdega“ darbe, žudosi…). Taigi dar kartą užakcentuokime: moksle – slinktis nuo women’s studies („kaip moterys nustumiamos į antrą planą ir kaip galėtų pasiekti lygybės“) prie gender studies („kaip individai įgyja „lytiško“ elgesio bruožus ir kaip galėtų, jei/kai juos tai žeidžia, mesti tam iššūkį“), teisėje – nuo lygių teisių („aklumo lyčiai“) prie lygių galimybių (lygaus auklėjimo, lygių resursų ir lygios galios), socialinėje politikoje – nuo gaisrų gesinimo prie gender mainstreaming.

    Dariui: Sutinku, kad tokius dalykus sunku įrodyti ir kartais reikia tiesiog priimti politinį sprendimą. Mes LAIKOME individus lygiais, nesvarbu, ar jų protėviai kartų kartas dirbo žemę (todėl galbūt tam tikri smegenų vingiai buvo apleisti), ar užsiėmė aukštąja matematika. Taip, biologinių skirtumų yra, ir niekas jų neneigia. Tačiau visuomenė keičiasi, ir jos raidą dabar pats laikas sąmoningai kreipti į vieną ar kitą pusę. Šiuolaikinė žinių visuomenė kuria ir turi dar daugiau kurti tokių darbų bei socialinių struktūrų, kuriems tie biologiniai skirtumai būtų absoliučiai neaktualūs ir viskas priklausytų nuo išmoktų įgūdžių ir įgytos kvalifikacijos.

    Nesuprantu, kuo individai, save suvokiantys kaip savo gebėjimų ir pastangų funkciją, o ne pagal biologinius požymius priskirtą kategoriją, yra labiau vartotojai.

    Dėl evoliucijos – teiginys įdomus, bet dehumanizuojantis. Išeina, kad mūsų pastangos nieko vertos, nes „kalta aplinka“. Tada belieka atsigulti į grabą ir laukti, kol užbyrės žemės. Kaip jau sakiau, kartais, kai negali kažko iki galo išsiaiškinti, reikia priimti politinį sprendimą, kuris leis sutalpinti kuo daugiau gyvenimo būdų ir pasaulėžiūrų („klasikinis“ patriarchalizmas, aišku, toks nėra). Jei individą auklėsime taip, kad visko galima pasiekti kryptingai veikiant, toks/ia ir užaugs. Galima rasti daug istorijų, kaip, pavyzdžiui, neįgalūs žmonės pasiekė to, apie ką svajojo, nes kryptingai lavino kompensacinius įgūdžius. Ne visiems pavyksta, bet tai nereiškia, kad nereikia bandyti. O Jūs su savo „gamtiniu“ determinizmu turbūt teigtumėte, kad jei jau gimei trumparegis, tai ir akinių nešioti nereikia, nes gamta geriau žino. Juk ne veltui taip genus surikiavo. Šiuolaikinėmis priemonėmis vienodai lengvai galima kompensuoti tokius „trūkumus“ kaip menstruacijų skausmai ar kiti lyties požymiai.

    Aš visuomenės raidą aiškinčiau kiek kitaip. Žmoga, grupė, struktūra ar visuomenė (kuri yra tarp grupės ir struktūros) turi tam tikrus poreikius: rasti pusiausvyrą tarp ribotų išteklių bei kintamų poreikių, būti stabili bei rami ir (pagal galimybes) įgyvendinti savo teisingumo sampratą. Mažose grupėse, tokiose kaip komuna, „pirmykštė“ bendruomenė ar namelis prerijose 🙂 pareigas galima skirstyti taip, kaip prireikia pagal situaciją. Tuo tarpu sudėtingose struktūrose (tokiose kaip pramoninė kapitalistinė rinka), kurios daug išlošia iš masto ekonomijos, stabilumo ir ilgalaikio planavimo, visada linkstama užsitikrinti, kad būtinai būtų, kas dirba tam tikrus darbus. Jei atidaroma šachta ar statoma gamykla, reikia užsitikrinti, kad po kelerių metų staiga nepradings darbininkai. Viduramžiais toks stabilumas buvo užtikrinamas pareigų paveldėjimu: taip visuomenė galėjo būti tikra, kad tol, kol gimsta ir užauga vaikai, nepritrūks nei batsiuvių, nei valdovų, nei valstiečių. Dabar tokią sistemą laikome moraliai pasenusia ir ekonomiškai neefektyvia. Pramoninė gamybos sistema užsitikrino sau darbininkus per tai, kad darbininkų vaikai, net keisdami pramonės šaką, likdavo darbininkais. Taip pat viena jos prielaidų buvo tai, kad vyrai gali ilgai ir sunkiai dirbti, nes namuose jų aprūpinimu ir vaikų auginimu rūpinasi jų žmonos. Tokios struktūros kaip diplomatinė tarnyba su trejų metų rotacija taip pat buvo kurtos su prielaida, kad diplomatAS būtinai turi šeimą, kuri seka paskui jį bet kur, kur tik jis būtų paskirtas. Jei diplomatas neturi šeimos pasaulyje, kuriame laikoma, kad ją būtina turėti, jis bus nepatenkintas ir profesijos prestižas smuks. Patriarchalizmas užtikrina, kad diplomatas turėtų ir darbą, ir šeimą, o jo žmona -būtų- ta šeima, kurią, lyg bagažą, galima vežtis kartu. Akivaizdu, kad šiais laikais toks modelis nebeveikia: diplomato/ės žmona/vyras dažniausiai būna tokio paties išsilavinimo ir taip pat nori daryti karjerą, kuri nebūtinai vyksta trejų metų ciklais. Todėl su patriarchalinėmis prielaidomis sukurtai sistemai metamas iššūkis: turėti ir darbo, ir šeimos daugeliui tampa neįmanoma (arba būtina rasti mobilų/ią partnerį/ę). Kitas aspektas – moteriai daug sunkiau rasti vyrą, kuris kas trejus metus sutiktų kažkur kilnotis, prižiūrėti vaikus, laukti žmonos grįžtant iš išgertuvių su kitais diplomatais ir dalyvauti nuobodžiuose labdaros baliuose, nei vyrui rasti tokią žmoną, nes tokių mobilių ir sutinkančių karjerą paaukoti moterų vis dar yra daugiau nei vyrų. Todėl paviršiuje gali atrodyti, kad vyrams „natūraliai“ geriau sekasi būti diplomatais, nors iš tiesų struktūra yra sukonstruota su patriarchalizmo prielaidomis. Jūsų vadinamasis lyčių antagonizmas kyla iš tokių susikertančių lūkesčių, nes naujo tipo visuomenės struktūros dar tik kuriasi. Gyvenant Švedijoje, man tai matėsi itin ryškiai. Moterys viens du ir prisitaikė prie naujų bendravimo modelių, o vyrai pasirodė daugeliu atvejų esą inertiškesni. Dažnai jauni žmonės kuria šeimas po tam tikro romantiško susitikinėjimo laikotarpio, dažnai susipažįsta per bendrą veiklą, vertina vienas kito intelektą, emocinę intuiciją, gebėjimus. Tačiau visa tai nieko nepasako apie tai, kaip jiems seksis tvarkyti bendrą namų ūkį ir auginti vaikus. Atotrūkis tarp lūkesčių ir realybės – štai jums ir antagonizmas.

    Grįžtant prie visuomenės poreikių ir lyčių: o kas gi yra tai, kas užtikrina „žaliavą“ šiuolaikiniam kapitalizmui, tarkim, mūsų linksniuojamoje Europos Sąjungoje, jei išnyksta privalomybės pagal šeimos, kilmės ar lyties faktorių? Vienas iš tokių mechanizmų yra globalizacija. Daroma prielaida, kad per visą pasaulį tikrai atsiras, kas norės atlikti tam tikrą funkciją, tereikia tik atsivežti ir apmokyti. Antras ir susijęs mechanizmas – migracija. Migrantams „pagal apibrėžimą“ lieka nepasiekiami tam tikri darbai, todėl visuomenė gali jaustis saugi ir stabili, žinodama, kad tam tikras funkcijas bus kam atlikti (pvz., slaugos darbus Izraelyje atlieka daugiausia filipiniečiai pagal tarpvyriausybinį susitarimą). Šis sprendimas yra laikinas – migrantų vaikai paprastai turi priimančios valstybės pilietybę, moka kalbą ir žino, kaip reikalauti savo teisių. Jie nebūtinai dirbs tuos darbus, kuriuos priimanti visuomenė priskyrė jų gentainiams. Kokio sprendimo ieškoti? Ieškokime kartu 🙂

    Kaip matome iš istorijos, kiekvienas sprendimas padeda susidoroti su problema, bet prikuria savo problemų. Ypač kai suragėja ir bando tapti amžinu gyvenimo organizavimo būdu. Feminizmas aktyviai prieš tai pasisako.

  13. Darius Kaunelis

    Daiva, Jūsų pažiūrose, kurias įkūnija gender mainstreaming ideologija, yra daug sisteminių ydų. Pradėti galima nuo daug ko, mėginsiu nuo to, kad ši ideologija remiasi neva „moksliniais argumentais“, esą biologiniai skirtumai tarp vyrų ir moterų baigiasi iš esmės fizine plotme. Tačiau yra gausybė tokių pat mokslinių tyrimų, kurie byloja priešingai — jog egzistuoja masyvūs įgimti psichologiniai vyrų ir moterų skirtumai, kuriems auklėjimas ir socialinė įtaka teturi labai ribotą įtaką. Kuo tikėti? Tikima paprastai tuo, kuo NORIMA tikėti, t.y. duomenimis, kurie artimesni paties intuityviai arba analitiškai susikurtai pasaulėžiūrai, moralės principams. Tai psichologijos dėsnis ir jį sunku peržengti netgi save laikantiems labai intelektualiais ir bešališkais. Aš linkęs tikėti masyviais ĮGIMTAIS lyčių skirtumais visose srityse, tame tarpe pažinimo, reagavimo į aplinką, gebėjimo efektyviai spręsti problemas įvairiose situacijose. Tai byloja ir mano asmeninė patirtis, bet ja remtis nedera. Nesigilindami į empirinius kūdikių raidos tyrimus, galime remtis elementaria logika — argi nebūtų keista, jog dideli fiziniai vyrų ir moterų kūno skirtumai (netgi nekalbant apie lytinę sistemą ir skirtingą hormonų veiklą) nesąlygotų skirtumų psichinėje, kognityvinėje, psichologinėje plotmėje? Pakankamai gerai ištyrinėti ir akivaizdūs morfologiniai vyrų ir moterų smegenų skirtumai — argi nebūtų LABAI keista, jei šie skirtumai neatsispindėtų toje pačioje plotmėje?

    Toliau. Atlikti nepriekaištingus tyrimus siekiant nusakyti lyčių elgsenos tendencijas teoriškai yra įmanoma, tačiau neįmanoma atsekti sąmoningo arba pasąmoningo rezultatų deformavimo siekiant, kaip minėjau, pagrįsti aprioriškai turimą nuostatą šiuo klausimu — tyrimų laikas ilgas, tiriamieji plačiai pasklidę, sunku ar neįmanoma su jais susisiekti siekiant patikrinti tyrimų rezultatus, daugybė galimybių subjektyviam parametrų vertinimui… Taigi visos „mokslinių tyrimų“ išvados socialinėje srityje iš esmės priklauso nuo (paprastai politinio) užsakovo, finansuojančio tyrimus ir už tai PAGEIDAUJANČIO tam tikrų rezultatų, kuriais būtų galima remti savo politiką. Man asmeniškai ŽYMIAI akivaizdesnis gender mainstreaming ideologijos proponentas — tai, nesigilinant į tolesnes spekuliacijas, yra tarptautinis verslas ir globalistinės struktūros, siekiančios kuo labiau liberalizuoti visuomenę, „išvaduoti“ ją nuo vidinių refleksijų ir jas palaikančių darinių — šeimos, bažnyčios įtakos etc. — ir kurti tobulai valdomų vartotojų masę, neva pliuralistinę ir save taip suvokiančią, bet iš tiesų puikiai ir operatyviai valdomą iš vieno centro :). Priešingų tyrimų rezultatų užsakovo, bent jau iš dalies tokio turtingo ir įtakingo, aš nematau…..

    Kiek juokingi Jūsų pasvarstymai apie fizinio vyrų ir moterų santykio įvairovę. Tiek jos paminėtame Vietname, tiek Afrikoje, kur moterims tenka nešioti sunkius daiktus, o vyrams — lyg ir nelabai, vyrai vidutiniškai fiziškai stipresni už moteris tiek pat, kiek ir Europoje. Ir olimpinėse žaidynėse dalyvauja moterų, o ne vyrų kategorijoje. Tai, kas kultūroje matoma iš pirmo žvilgsnio, paprastai yra labai paviršutiniška, be konteksto. Ir tokios „inversijos“ (moterys sunkiai dirba, o vyrai sėdi ir tinginiauja) ne paneigia, o — būtent — PATVIRTINA socialinę vyrų ir moterų segregaciją, kuri ten dar ryškesnė nei toji, kuri buvo natūraliai susiklosčiusi industriniame pasaulyje iki feminizmo bei iš jo išsirutuliojusių ideologijų. Pasaulyje dominuoja ir visais laikais dominavo NATŪRALI vyriškosios ir moteriškosios veiklos bei raiškos segregacija, kurios ęfektyvumą patikrino natūraliosios atrankos dėsniai. Tai kaip natūrali fermentacija, kurios dėka alus užrūgsta teisingai. Sukurkime „politiškai teisingą“ alaus maišymo receptą ir neleiskime jam nusistovėti… Pažiūrėkime, kas išeis. Šio maišymo socialinės pasekmės yra daugiau nei akivaizdžios: neregėta lyčių antagonizmo ir tarpusavio smurto šeimoje epidemija, neregėta skyrybų epidemija, neregėta be vieno arba abiejų tėvų priežiūros augančių paauglių smurto epidemija ir taip toliau, o svarbiausia — neregėta demografinė žiema, realiai gresianti baltosios rasės ir netgi kultūros ištirpimu natūraliau rūgstančių, politiškai nereguliuojamų civilizacijų jūroje. Deja, šios politikos kūrėjams, jau keliasdešimt metų mėginantiems sukeisti rankas ir kojas vietomis bei priversti jas dirbti vienas už kitas, labai sunku, o gal ir neįmanoma pripažinti klaidas. Tai dar vienas ir labai suprantamas psichologijos dėsnis :)…

    Pasaulyje daug civilizacijų, kurios iki šiol buvo tarytum atskiri pasauliai su savo raida, taigi kiekvienoje iš jų nusistovėjo specifinė lyčių segregacijos forma. Kiekvieną iš jų ir reikia palikti ramybėje, nes konkreti socialinė struktūra susiformavo per tūkstantmečius ir įaugo į civilizacijos psichologinį audinį. Besikeičianti aplinka be jokio politinio spaudimo ir direktyvų natūraliai veiks lyčių veiklos ir raiškos sferų pasiskirstymą, bet tai bus spontaniškas procesas, nesukeliantis kančios nei visuomenei, nei atskiriems individams — o visuomenės raidos forsavimas HIPOTETIŠKAI teisinga linkme kaip tik tokią kančią ir sukelia ir ta kančia didžiulė.

    Tačiau svarbiausia ne tai. Jei Jums bus noro kalbėtis, prieisime ir prie to, kas svarbiausia :)…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*