Filmas ‘Avatar’, grįžimas į gamtą

Na, taigi ėmiau ir pažiūrėjau. Kai I. pakvietė į kiną, buvau kaip tik tokios „reiktų prasiblaškyti“ nuotaikos, ir tik vėliau sužinojau, į kurį einame. Į trimatę versiją buvo tik kelios vietos po pat ekranu, todėl nutarėme pažiūrėti paprastą. Čia I. dar gavo nuolaidą, todėl sutaupytus pinigus išleidom dideliam maišui popkornų. Šitaip apsiginklavę įsitaisėme kino salėje, pasirengę efektingam reginiui ir nesudėtingai istorijai.

Taip ir buvo. „Titaniko“ režisierius nutarė į futuristinį siužetą įvynioti Pocahontas istoriją. Kadangi filmus apie „kilnius laukinius“ statyti Afrikoje arba įsivaizduojamoje čiabuviais paspalvintoje Amerikos praeityje tampa kaip ir nebepolitkorektiška, reikia išgalvoti ateivius. Tiksliau ne ateivius, nes į Žemę jie neatskrenda, o kosmoso gyventojus. Naviai – skirtinga rasė, bet žmogiškesni nei dauguma ateivių filmuose. Jie prisitaikę kvėpuoti iš nežinia ko sudaryta planetos atmosfera, yra mėlyni, raštuotais veidais, su uodegomis ir kasomis, kuriose kirba kirmėlių pavidalo nervų galūnėlės. Visa kita ten pat, kaip ir žmonių, – krūtys dengiamos kažkokiu audiniu iš žolių, navių talijos kaip supermodelių, o plačios lūpos ir akcentas išduoda, apie kokias kultūras galvojo jų dizaineriai. Filmas pamažu atskleidžia, kad socialinė struktūra, emocijų raiška, judesiai, bučiniai, sexas – lygiai kaip žmonių pasaulyje.

Naviai gyvena vienovėje su gamta, kuri fluorescuoja ir leidžia visokius keistus gyvius. Taip ir įsivaizduoji, kaip dizaineriai kūrė tuos gyvius: „Ar jau pakankamai šlykštus?“ – „Ne, pridėk daugiau akių. Ir gali dar va tam viršutinę lūpą praskelti.“ Filmas pamažu veda už rankos link suvokimo, kad šie gyviai savotiškai gražūs. Dar ten gyvena drakonas, kurį yra suvaldęs tik genties vado dukters prosenelis, o amerikonas, pasivertęs naviu ir įsiliejęs į jų visuomenę, atėjus reikalus, iš viršaus tik plykt ir užšoka ant drakono, ir visus išdaužo.

Žodžiu, navių planetą užkariauja žmonės-amerikonai, kurie ten nori kasti iškasenas, o kai vietiniai neduoda – nutaria suduoti „preemptive strike“. Labai akivaizdi, bet kiek primityvi JAV imperializmo kritika. Prieš tai jie, žinoma, pasinaudodami iš žmonių bei čiabuvių DNR sukurtais alternatyviais kūnais parinktiems šnipams, infiltruoja socialiai jautrią antropologę (dar ir biologę), moksliuką ir pokvailį, bet nuoširdų ‘trečią brolį’. Pastarajam pasiseka labiausiai – jis gauna vietinių palankumą, įsikliopina genties vado dukrą, galiausiai pasijunta priklausąs labiau šiai visuomenei, ir, kai žmonės-amerikonai nusprendžia visus iššaudyti, pasitelkia savo žinias, amerikoniškus automatus, drakonus ir visa kita, kad vanotų buvusiems saviškiams atgal. Liūdnai primena tokį Kaip-Jis-Vadinasi filmą, kai kareivis iškrinta Ramiojo vandenyno saloj, kur kitas baltasis tapęs genties vadu, kur net nėra nuosavybės, bet po to britai pradeda čiabuvius apginkluoti kovai su japonais, japonai pradeda visus šaudyti, čiabuviai irgi visus iššaudo, apsigina, bet jie jau nebe tie ramūs ir taikūs žmonės, kokie buvo. Taip ir čia. Filmas pasibaigia scena, rodančia, kad tai, ką vargais negalais iškrapšto futuristinis mokslas, gamta su trupučiu vietinės religijos jau seniai moka padaryti.

Filmas įkūnija kelias ‘vakarietiškas’ svajones. Visų pirma – tapti egzotiškos genties vadu (prisimenate Pepės Ilgakojinės tėvą – JAV turbūt rašytų, „N-žodžių“ karalių?). Vietiniai – „fainulkos“, bet, panašiai, kaip rašė XIX a. rasistas pseudoistorikas de Gobineau, be „arijų kraujo dozės“ apsiginti negali. Antra – parodyti, kaip universalizuota romantiška meilė kerta visas sienas ir viską išsprendžia. Kaip visada, pakeliui tenka paaukoti kelis teigiamus herojus, bet galima juos nurašyti į nuostolius. Trečia ir svarbiausia – žiūrėkite, kokie laimingi čiabuviai, gyvenantys vienyje su gamta. Amerikonas-ateities žmogus nedvejodamas pasilieka šioje civilizacijoje, kur ligas gydo šamanė, kur visi laksto po miškus ir etiškai medžioja, kur mustangas-drakonas suvaldomas sujungiant kasas su nervų galūnėlėmis (vedama labai įdomi paralelė – humanoido vienovė su drakonu ir žmogaus (generolo) vienovė su mašina, primenanti tą personažą iš, rodos, vėžliukų nindzių, kur rožinės smegenys sėdi robote. Spėkite iš trijų kartų, kas laimi…). Filmo autoriai tikriausiai tikisi, kad apie sugrįžimą į gamtą pasvajojantys viduriniosios klasės vakariečiai giliai atsidus.

Na, prisipažinkime, į jokią gamtą sugrįžti mes nenorime. Nenorime būti priklausomi nuo jos svyravimų. Nenorime bijoti jos reiškinių. Nenorime savo socialinėje struktūroje turėti šamanų ir žynių, kurie turėtų autoritetą aiškinti, kaip gamta elgsis toliau. Nenorime socialinių vaidmenų, primestų poreikio medžioti, rankioti, kaupti, saugoti, etc. Tiesiog tos romantiškos vienovėje su gamta gyvenančių „laukinių“ vizijos rodo tam tikrą post-industrinės visuomenės sąvokų turinio pokytį, neatsisakant pačių modernistinių sąvokų.

Pramonės amžiaus priešaušryje „laisvas“ reiškė nepriklausomas nuo gamtos svyravimų (potvynių ir atoslūgių, liūčių ir sausrų, derliaus ir nederliaus), griežtos socialinės struktūros su paveldimu vaidmenų pasiskirstymu, vadų ir žynių kontrolės. Laisvės metafora – lėktuvo skrydis. „Sveikas“ reiškė higieniškas, paskiepytas, turintis vaistų nuo kadaise žmones masiškai šienavusių ligų. „Emancipacija“ reiškė „tradicinių“ vaidmenų atsisakymą.

Šiandien „laisvas“ reiškia nepriklausomas nuo dirbtinių ekonominių svyravimų (krizių ir pakilimų, darbo ir nedarbo), skubėti skatinančios socialinės struktūros su daug socialinio spaudimo, biurokratinės ir darbdavių kontrolės. Laisvės metafora – bėgimas per miškus ar pievas. „Sveikas“ reiškia valgantis subalansuotą maistą, nepriklausomas nuo medikamentų, sportiškas. „Emancipacija“ reiškia atsisakymą naujų vaidmenų, kurių reikalauja darbas ir visuomenė.

Šiandieninis žmogus nenori rinktis nė vieno iš šių kraštutinumų. Veikiau nori, kad nė vienas pasirinkimas nebūtų galutinis ir nieko nereikėtų atsisakyti. Kad būtų galima derinti abu gyvenimo būdus, kaskart iš naujo spręsti, „kaip gyvensime šiandien“. Todėl į „nepaliestą gamtos kampelį“ važiuoja automobiliu. Ir… paliečia, po šimts kalakutų, tą kampelį.

5 komentarai

  1. Atgalinis pranešimas: TUMBLR 2009 12 27 | dušimtaidevyni

  2. Kaukole

    Dar nera teke skaityti tokio filmo aprasymo. Kosmosas tikraja to zodzio prasme.

  3. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    OK… Bet kad tas filmas pats sau spoileris: kas nutiks, aišku iš karto, vos pristatomi veikėjai.

  4. menion

    aha 😀 pabaiga gera 🙂
    daiva, please alert about spoilers! 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*