Žymų Archyvai: popkultūros įkvėpsniai

Smagūs prisiminimai – aktualizuotas

Vis dar gyvendama Purimo šventės nuotaikomis kažkaip prisiminiau prieš keletą metų sublizgėjusią Eurovizijos privalomų elementų parodiją:

Žiūrint pakartotinai, matyti, kad kolektyvas truputį neapsisprendė, ką parodijuoja – Euroviziją ar amerikietišką popsą a la Britney Spears („Aš kaip tik gelbėju pasaulį“ yra neabejotinai amerikietiškas elementas, ir čia truputį prašauta). Vis dėlto privalomus Eurovizijos elementus kiekvienas galėjo atpažinti: trenktas moters kostiumas, slydimas ir t.t. po sceną, du vyrai šokėjai, šiek tiek su nacionaliniais elementais, kurie vokalistę nešioja ir klumpa prieš ją, ir galiausiai visi nusirengia. Štai Leonido Donskio komentaras apie šitą pasirodymą.

— Atnaujinimas

Kaip matote iš šio pasirodymo, Silvios Night šokėjai Eurovizijoje „triusikus“ parodė anksčiau nei Inculto. Taigi net tame nesame originalūs.

Obama, Šapras, buržujų inercija

Esu grįžusi atostogoms į Lietuvą. Šįryt per radiją išgirdau primirštą dainą ir šyptelėjau sau: prieš daug metų 2PAC’as parašė šias eilutes:

And although it seems heaven sent
We ain’t ready, to see a black President

Prieš metus šios eilutės staiga prarado aktualumą. Nors Obama man šiaip nelabai patinka, ypač po savo planinės kalbos, reikia pripažinti, kad tam tikrame lygmenyje jo išrinkimas buvo didelis lūžis, parodęs, kad „būna ir taip“/ „galima ir taip“. Nieko pakenčiamesnio už jį kol kas JAV politika nepasiūlė.

O vakar su tėvais žiūrėjau žaidimą „Chorų karai“. Tai bene ausiai maloniausias iš visų televizinių muzikinių projektų. Tik vaizdą gerokai gadino jo vedėjas.

Skaitykite toliau

Pop dainų dekodavimas

Sąmokslo teorija apie Rihanna dainą „Umbrella“. Norit tikėkit, norit ne, kai kurie paaiškinimai skamba pritemptai, bet su išvadomis visiškai sutinku – per klipus į mūsų pasąmonę farširuojami visokie simboliai, kurių mes šiaip gal nevartotume. Pirmą kartą taip atidžiai pažiūrėjau klipą, kai kurių kadrų trumpas sumirgėjimas tikrai primena dvidešimt penktą kadrą…

Tiesa, man asmeniškai Jay-Z eilutės pasirodė akivaizdžiai apie krizę, tuo tarpu jų susiejimas su šėtonu – naivokas ir abejotinas. Reikia pripažinti, kad pop kultūra išnaudoja kiekvieną archetipinę (t.y. iš pasakų, istorijų ir t.t. iki skausmo pažįstamą) temą (išvarymą iš rojaus, raganas ir užkerėjimą, angelus, stebuklus, prisikėlimą…), todėl apsėdimas galėtų būti viena iš jų, nes tai jaudina, suteikia paslaptingumo. Apsėdimas kaip beprotiško įsimylėjimo metafora taip pat yra klišė, o šiuo atveju eilutės apie krizę leidžia ir tokią interpretaciją: sielos pardavimas velniui simbolizuoja parsidavimą stambiajam kapitalui, kurį pop kūrėjai kritikuoja maždaug tokiam lygmenyje kaip „Avataras“ kritikuoja JAV imperializmą.

Keisčiausios gyvenime Kalėdos

Sveiki, su Kalėdomis visus, kad švenčia ar kam šiaip gera per šią šventę.

Na, turbūt nenustebinsiu, kad mano pirmosios Kūčios ne Europoje buvo labai keistos, bet galiausiai baigėsi gražiai. Draugai krikščionys iškurnėjo į Betliejų, o aš tuo tarpu turėjau net du akademinius susitikimus. O po to visą laiką praleidau prie interneto, plepėdama su A. ir A. Iš Lietuvos kilusi M. trumpame pokalbyje sakė, kad prisiminė, jog dabar Kalėdos, tik kai mama paskambino ir pasveikino. Skaitykite toliau

Filmas ‘Avatar’, grįžimas į gamtą

Na, taigi ėmiau ir pažiūrėjau. Kai I. pakvietė į kiną, buvau kaip tik tokios „reiktų prasiblaškyti“ nuotaikos, ir tik vėliau sužinojau, į kurį einame. Į trimatę versiją buvo tik kelios vietos po pat ekranu, todėl nutarėme pažiūrėti paprastą. Čia I. dar gavo nuolaidą, todėl sutaupytus pinigus išleidom dideliam maišui popkornų. Šitaip apsiginklavę įsitaisėme kino salėje, pasirengę efektingam reginiui ir nesudėtingai istorijai. Skaitykite toliau

Japoniški radiniai

Niekada gyvenime taip dažnai nerašiau blogo, tikiuosi, ištikimiems skaitytojams neatsibodo.

Neseniai į savo gūglryderį užsiprenumeravau tinklaraščio japonukalba.wordpress.com naujienas. Šiandien jis pradžiugino japoniška kalėdine daina (kaip žinia, Izraelyje Kalėdos pasireiškia tik blizgučių išpardavimu rusiškose parduotuvėse). Skaitykite toliau

Šeštadienis, amerikietiški filmai ir Europa

Esu Kaune. Kaip visada, kai važiuoju aplankyti šeimos, prieš miegą žiūrėjom pagrindinių Lietuvos TV kanalų „dienos meniu“. Rodė komediją „Paskutinės atostogos“, o prieš pat užmiegant, su knyga rankose dar viena akim nužiūrėjau „Zoro“ pabaigą, nes buvau nemačiusi. Iš šių dviejų TV dramų, ar kaip reikėtų vadinti, gali kilti daug visokių minčių, bet jos man siejasi pirmiausia „įvairovės“ įvaizdžiais.

„Paskutinės atostogos“ – miela romantinė komedija, kurią pažiūrėjęs kokių 15-os (galima ir vėliau) gali jaustis kažką naujo supratęs. Užguita pardavėja sužino, kad serga nepagydoma liga, atsiima pensijų fondus (simboliškai svarbu) ir išvyksta pagyventi taip, kaip visada svajojo. Galiausiai visi herojai susitinka, mylimasis pasiperša, blogasis veikėjas supranta savo klaidas, o gydytojas atsiunčia atsiprašymą dėl klaidos, todėl herojė nemiršta.

Tai, kas man pirmiausiai įsiminė, tai šiame filme sukurtas Europos įvaizdis. Į Europą herojė skrenda pasimaudyti prabangoje ir, žinoma, nenusivilia. 2006 m. scenarijaus autorius prabangą galėjo įsivaizduoti jau ir Čekijoje, nes šioji jau buvo atsiradusi Europoje. Taigi herojai paknopstom lekia į slidinėjimo kurortą „Ka(r)louvy vą(r)y“, kurio prabangiame viešbutyje reikalus aptarinėja politikai ir buržujai. Pakeliui dar pareklamuojamos Čekų oro linijos. Viešbutyje yra prancūzas virėjas ir vokietė, sprendžiant iš pavardės, kambarinė. Prancūzas su visais europiečiais šnekasi prancūziškai. Visi kiti tarpusavyje ir su klientais kalbasi anglų kalba su akcentu. Europiečių tautybės padavėjas, nustebęs, kai herojė užsisako visą meniu, netyčia prataria: „Tout? Ėėė… viską?“ Taigi Europa – tai kraštas, kuriame kalbama prancūziškai arba anglų kalba su akcentu, o kai kurie yra vokiečiai, bet dėl kalbų pernelyg nesilaužo. Savo tapatybę jie verčiau demonstruoja „prarijau-mietą“ laikysena ir santūrumu, kuris ištirpsta, sužinojus apie tragediją. Be kita ko, europiečiai nesilaiko dietos ir neskaičiuoja cholesterolio, bet yra liekni.

Labai akivaizdus Čekų oro linijų logotipo demonstravimas man sukėlė įtarimų, ar tik nebuvo šitas filmas kiek paremtas finansiškai. Tokiu atveju man jis įdomus ir kaip ideologinis kūrinys. Nepaisant to, kad amerikiečiams žiūrovams tikriausiai būtų patikę, filme nėra nė užuominos į postkomunizmą. Nėra nė vieno surūgusio veido, jokios užuominos į skurdą, ir visi taksistai kalba angliškai. Iš principo herojė skrenda ne į Rytų Europą, o į Europą. Kurorto pavadinimo pakartojimas kelis kartus reikalingas tik tam, kad ieškantieji panašaus europietiško rojaus jį gerai įsimintų. Čekija niekur neminima, tik kompiuterio ekranas, užsakant bilietus, rodo „Karlovy vary, CZ“. Na, o Europa pasižymi hedonistiška virtuve, prabangia architektūra, fantastiškais kraštovaizdžiais ir madingais drabužiais (herojė, nuėjusi į parduotuvę, prašo „tarptautinio“ įvaizdžio. Man tai buvo savotiškas „antrinio kontakto“ (kai pamatai savo ar sava laikomos aplinkos atvaizdą Kito akyse) pavyzdys.

„Zoro“ atveju etninės spalvos taip pat pasireiškia tik vardais ir akcentu. Nors vardai visų ispaniški, jie tarpusavyje ispaniškai nesikalba. Tai yra suprantama, nes iškiltų pramoginiam filmui trukdanti logistinė problema – tektų skaityti subtitrus. Tokiu atveju buvo galima leisti herojams tiesiog kalbėtis angliškai. Bet ne, pseudoautentiškumas imituojamas akcentais. Iš pradžių pristatomaKalifornijai adaptuota Robino Hudo istorija. Tada – anonsų mėgstama scena, kai Catherine Zeta-Jones lieka tik su pantalonais, o nepaisant herojaus mosavimo špaga ir rūbų pjaustymo, krūtinę dengiantiems jos plaukams nieko nenutinka. Apskritai moters mokėjimas kautis yra tarsi saldainis lygių galimybių aktyvistams, kad neprisikabintų, jog vaizduoja ją silpną, bet moteris kaunasi tam, kad seksualiai atrodytų, o ne kad, pavyzdžiui, nudurtų vyrą. Todėl pastarasis pjausto jos drapanėles, o ne, kaip tikram priešininkui, prakerta lūpą ar išpjausto kažkokį ženklą ant skruosto. Mačo yra toks, kaip priklauso, išsiskėtęs joja ant dviejų arklių (nežinia, kokiu tikslu), mokėtų vienas Žalgirio mūšį laimėti, bet moteriai leidžia vėl pasireikšti, kai prireikia kovoti už laisvę ir žmogaus teises. Konkrečiau – išlaisvinti būrį bejėgių narve uždarytų klykiančių juodaodžių vergų. Vėliau iš dulkių išnyra baltieji gelbėtojai, vyras ir moteris, nešantys po vaiką ir vedantys būrį vergų į šviesų rytojų. Prisipažinsiu, kad antropologinis susidomėjimas užleido vietą savotiškam pasidygėjimui šituo primityvumu.

Kol kas tiek mano kolekcijoje egzotiškų europiečių tema.

Kaip megzti (atsakymo nėra)

Vakar sumaniau nieko ypatingo neveikti ir nusimegzti antblauzdžius. Tuo pačiu žiūrėjau komediją „Kaip atsikratyti vaikino per 10 dienų“. Filmas tinkamas mezgant ir tinkamas šeštadienio vakarui, bet, žinoma, vienas iš tų, kai žiūrovai nieko neprarastų, jei išduočiau pabaigą. Galiu tuosyk ir išduoti: jis vysis ją per kamštingą Niujorko eismo srautą, pagaus, jie truputį apsirėkaus, o paskui, kamerai sukantis, pasibučiuos. Ji dėl atnaujintų santykių paaukos vieną savo svajonių karjeros galimybę, jis – truputį savo mačistinio pasipūtimo. Tokiuose filmuose jei kas įdomu, tai tik vidurinė grandis (pradžioje visada būna daugmaž vienodos lažybos) ir juokingos situacijos, į kurias scenarijaus autoriai negailėdami įstumia savo personažus.

Iš šių situacijų man visada būna peno giliems apmąstymams apie visuomenę. Skirtingai nei vadinamoji aukštoji kultūra, popkultūra apsimeta, kad kažką pasako apie gyvenimą, nors iš tiesų nepasako („aukštoji – atvirkščiai“). Nori parodyti tipiškas situacijas ir pasiūlyti joms populiariai įpakuotą sprendimą su kaspinu. Tačiau kai kurios iš tų situacijų sutirštintai byloja apie mums atpažįstamus gyvenimo kąsnelius.

Žodžiu, filmo tema buvo „kaip būti maksimaliai savimi ir tuo pačiu neišgąsdinti asmens, su kuriuo mezgi romantiškus-intymius santykius“. Viskas sukosi apie akivaizdžiai „Cosmopolitan’o“, antireklamos tikslais pervadinto kitaip, žurnalistę, kuri savo skaitytojoms duoda kaip tik tokius patarimus. Cosmopolitano sprendimas šiam klausimui dažniausiai būna „būk mažiau savimi – persikonstruok“. Juk persigaminti šiaip ar taip reikia – kad būtum šauni, turi nuolat gaminti savo išvaizdą, bendravimo manieras, netgi laimę ar kitus psichologinėse skiltyse propaguojamas emocines būsenas, žinoma, po to nepamirštant kitam puslapyje pasiskaityti „mylėk save tokią, kokia esi“. Kaip pavadintų gana talentingas žmogus, kūręs personažus žurnalėkui „Pravda“, tai yra semifeministinis sprendimas.

Feministinis atsakymas į šį klausimą būtų „jei kyla grėsmė buvimui savimi, pasistenk apsieiti be tų santykių“. Jis yra teisingas ta prasme, kad visi persigaminimai anksčiau ar vėliau išlenda, ir partneriui atsibosta. Tačiau šis sprendimas nepaaiškina, kaip nustoti norėti tokių santykių.

Kadangi patikimo sprendimo vartojamoji kultūra kol kas nepasiūlė, o žmonės bandymų ir klaidų keliu kiekvienu individualiu atveju randa vis kitokį, tokios situacijos teikia neišsemiamą įkvėpimą filmams, žurnalams, laidoms, skiltims ir pan., o man, mezgančiai antblauzdžius, – tinklaraščio įrašams. Šiaip ar taip, lieka tik dar kartą pazirzti, kad žmonėms taip įteigiama, kad jie negali būti nuoširdūs, kad nesunku patikėti, jog peilis į paširdžius lėks vos tik atsiversi. To daugiasluoksnio nenuoširdumo geriausias pavyzdys – vieno „moteriško“ žurnalo patarimai, kaip prižiūrėti vyro sveikatą. Viena vertus, skatinama siekti kažkokio rūpestingumo standarto, kita vertus, kad neskambėtų labai patriarchališkai, bandoma apsimesti, jog visa tai – tik dėl to, kad vyras galėtų tenkinti įvairialypius „prižiūrėtojos“ poreikius. Žodžiu, turi tapti objektu-tradicine žmona, bet tuo pat metu guostis, jog elgiesi kaip emancipuota egoistė, nes iš tiesų rūpiniesi savo poreikių patenkinimu, kuriems objektas-vyras yra tinkamas kanalas. Šiuo požiūriu tikros „tradicinės“ žmonos man mielesnės, nes bent jau nemeluodamos pripažins, kad šalia esantis žmoga joms yra svarbus, yra tikslas, o ne priemonė. Kita vertus, joms taip pat norisi papriekaištauti: na, o kaip tada jis pripras atsakyti tuo pačiu, rūpintis jų sveikata, jeigu iš jo to nėra reikalaujama?

Žodžiu, iššūkis kyla iš jau seniausiai teorijose išlinksniuoto moterų suobjektinimo. Semifeministinis sprendimas būtų „suobjektink ir vyrą“, feministinis – „nesileisk objektinama“. Pirmame sprendime nenuoširdumas dvigubas: abu stengiasi kažką iš savęs pagaminti, ir santykių eigoje atidžiai seka, kiek savo įprasto veido kitam atskleisti. Antrajame sprendime ji gali būti nuoširdi su juo, bet, jeigu tokį elgesio modelį pasirinko kaip sprendimą, o ne išsintetino iš savo asmenybės, gali būti nenuoširdi su savimi. Turiu galvoje tas situacijas, kai iš tiesų nori tų santykių, bet nenori dėl jų aukoti savęs, ir tada rašo labai entuziastingus „ot ir nereikia“ „laiškus redakcijai“.

Nežinau, kokį sprendimą pasiūlyčiau, jei vietoj „Atgimimo“ turėčiau skiltį „Cosmopolitan“. Būtų per paprasta teigti, kad žmonėms būtų lengviau bendrauti, jei atvirai vienas kitam pasakytų, ko nori, o kas nervina. Man baisingai smalsu, ar žmonių bendram gyvenime kas nors pagerėtų, jeigu vienas išdrįstų pasakyti „žinai, man labai patinka tau skambinti kas valandą“ (be jokių pseudofroidistinių išvedžiojimų a la „tai reiškia, kad jaučiuosi nesaugi ir bijau prarasti“), o kitas – atsakyti „o man nepatinka. Gal susitarkim dėl kompromiso – kas tris valandas“.

Tačiau viską dar labiau komplikuoja tai, kad daugelis blogiausių dalykų padaromi ne iš blogos valios. Net ir tokiuose paprastuose veiksmuose kaip profilinės nuotraukos parinkimas one, frype ar feisbuke turi kažkokį mikro nenuoširdumo ir flirto su publika dėmenį. Renkame gražiausią, įdomiausią, paslaptingiausią, labiausiai intriguojančią nuotrauką, net jei pagirs tik draugai ir bendramoksliai.

Baltijos kelias; TV stereotipai

Šiandien minimos Baltijos kelio metinės. Ta proga per feisbuką keliauja šis gražus video su nepamirštama trikalbe daina. Minima ši diena kaip ir visos šventės – iškilmingos kalbos, laidos per LTV, diskusijos, ar būtų galima pakartoti šiandien… O dar lyja.

Kai kurie mano kairieji draugai sako, kad jiems sunku tapatintis su to laikotarpio idealais, nes buvo itin pabrėžiamas jiems visiškai svetimas tautiškumas ir flirtuojama su religija. Antisovietiniai susibūrimai telkėsi bažnyčiose, juose buvo naudojama idealizuoto, grubiai apibendrinto lietuviškumo (latviškumo, estiškumo) idėja.

Išties, žmogui, matančiam, kaip ir kokiomis progomis šiandien metamos tautiškumo ir religijos kortos, darosi neskanu, o jų maišymas mane ir daugelį priverčia susigūžti ir susiraukti – manau, šitie dalykai turi būti atskiri, nes daugeliu atvejų ir šiaip vienas kitam prieštarauja. Tačiau anuo laikmečiu tai buvo patogiausios visuomenės mobilizacijos platformos, alternatyviausios, „underground’iškiausios“, antisovietiškiausios idėjos. Imperijoms suirti teisinis pagrindas atsirado tada, kai buvo paskelbtas garsusis teiginys, kad koncentruotai tam tikroje teritorijoje gyvenančios tautos turi teisę į valstybę, ir net Leninas šį teiginį pripažino. Žmonės ir jų grupės visada naudojasi jiems prieinamais kanalais, siekdami savo emancipacijos ir autonomijos. Tais laikais buvo prieinamas kaip tik toks. Sovietinės respublikos, šiaip ar taip, buvo taipogi struktūruojamos etniniu pagrindu, maišant su „skaldyk ir valdyk“ principais.

Būtent akivaizdus vertybinis prieštaravimas anuometinei valstybinio kapitalizmo oligarchinei imperijai galėjo sukurti tokį efektą, kokio reikėjo. Kas su tuo atsitiko po to, kitas klausimas. Idėjos kartais būna tikrai inertiškos. Vis dėlto dabar, kai nuo nieko nebereikia vaduotis, labai norėčiau visai Lietuvai palinkėti, kad, susidurdama su šiandieninėmis problemomis, naujai pati sau paaiškintų Baltijos kelio solidarumo, alternatyvumo ir taikaus pasipriešinimo idealus ir būtent Dainuojančią Revoliuciją, o ne tą gėdingą vienuolio nugalabijimą, laikytų savo valstybinės tapatybės pagrindu.

Visai kita tema.

Kartą CEU bibliotekoje, laukdama kažkokio renginio ar susitikimo, skaičiau knygą „Images that injure“. Ieškojau ko nors apie kinų ir Kinijos vaizdavimą žiniasklaidoje, bet nebuvo, todėl perskaičiau teorinę dalį, skyrių apie arabus, Ramiojo vandenyno gyventojus ir apie žydus. Apie pastaruosius, viską, kas buvo parašyta, galėjau labai vizualiai įsivaizduoti iš Holivudo filmų, todėl nusipiešiau ant popieriaus skiautės užrašams ir iki šiol atsimenu. O vakar, plepėdama su tėvais ir junginėdama kanalus, užtikau tokią komediją, kurioje beveik visi tie stereotipai ir buvo. Buvo susivėlęs savo vietos pasaulyje nerandantis menininkas, bėgiojantis paskui nežydę blondinę, jo ultra-rūpestinga mama, trenkta išplėstinė šeimynėlė… Įnoringos sesers personažas buvo neišplėtotas, bet, manau, priešingu atveju būtų atitikęs tą „princess“ tipažą.

Kaskart, kai pamatau kažką tokio, bandau įsivaizduoti, koks skandalas kiltų, jei panašus stereotipų kratinys užgimtų Rytų Europoje. Juk iš karto pasaulio spauda įžvelgtų tęstinumą su naciais ir kuo tik nori. Nesuprantu, kodėl Holivudas turi imunitetą nuo absoliučiai visko?