Asmeninio gyvenimo reikalai: apginkit nuo gynėjų

Nežinau, pavasario kaltė ar ne, bet pastebiu naują straipsnių ir komentarų apie vadinamąją seksualinę revoliuciją bangą. Šiandien radau itin įdomų egzempliorių. Jis man priminė, kaip prieš kelis mėnesius man parašė viena jaunųjų žurnalistų programos dalyvė. Su nuginkluojančiu nuoširdumu ji papasakojo rengianti straipsnį apie paauglių abortus ir parašė: „Girdėjau, kad esate feministė, taigi norėjau išgirsti Jūsų nuomonę.” Pasakiau, kad nieko neišmanau apie paauglių abortus, bet ji teigė renkanti nuomones, taigi sutikau duoti interviu. Itin sudomino klausimas, ar abortai nėra hedonistiško gyvenimo būdo pasekmė. Išties, feministėms reikėtų daugiau dėmesio skirti viešajai nuomonei šiuo klausimu, nes daug žmogų mąsto būtent taip. Tačiau (ir, žinoma, tai pasakiau per interviu) kiekviena mano pažįstama hedonistė žino šį bei tą apie bent kelis apsisaugojimo būdus. Neturiu jokių duomenų, bet manyčiau, kad abortai aktualesni pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms: girtaujančių ir smurtaujančių vyrų žmonoms ir sugyventinėms, žemo išsilavinimo poroms, mažai žinių ir patirties turinčioms jaunuolėms… Na, bet nespekuliuosiu apie tai, ko nežinau. Šios dienos tema – hedonistai. Bernardinų išverstame straipsnyje būtent šiuo tipažu ir remiamasi.

Taigi, hedonistai – kas jie? Vartotojiškos visuomenės nariai, bijantys įsipareigoti, – skamba, žinoma, nepatraukliai. Pasiskaičius A.Giddens’o ar Z.Bauman’o atrodo, kad tokių post-industrinėse valstybėse kokie 80 proc. Šio komentaro autoriui atrodo, kad tai žmogos, nevaldančios savo troškimų, diegiančios absoliutų žinojimą apie visas įmanomas santykiavimo formas. Jų intymaus gyvenimo pasirinkimai lygintini su aistra bateliams. Reikia pabarti, sudrausti, diegti vertybes.

Straipsniams apie šiuos palovio vaiduoklius būdingas įsivaizdavimas, kad įsivaizduojamas hedonistinis gyvenimo būdas yra XX a. kūrinys. Anksčiau, suprask, buvo vertybės ir žmogos taip nedarė – tuokėsi, buvo ištikimos, augino vaikus. Nesvarbu, kad LDK ir vėlesnių laikų dvarininkai turėjo vadinamąją „pirmos nakties teisę” išžaginti ką tik susituokusias savo baudžiauninkes ir „tradicinės” kaimiečių šeimos buvo kuriamos ant nusikaltimo ir pažeminto orumo griuvėsių (oho, pasirodo, kaip teigia į blogo įrašą sureagavęs istorikas, šaltiniai to nepatvirtina). Nesvarbu, kad net garsusis Casanova lyg niekur nieko Rusijoje pirko vergę savo troškimams tenkinti. Nesvarbu, kad lietuvių liaudies dainose [konsumeristas] bernelis vis vilioja mergelę plaukti laivu, skandinti rūtas ir pan. Nesvarbu, kad pasakose karaliai lyg niekur nieko žada princeses tiems, kas įvykdys žygdarbius. Ką jūs, negi nesuprantate, kad iki šiandieninio dekadanso seksas buvo šventas ir pagarbus?

Deja, gerbiamieji, jis toks niekada universaliai nebuvo. Vienintelis skirtumas tarp sąvadautojo-prostitutės-kliento ir šeimos/klano-superšamos nuotakos-superšamo jaunikio arba karaliaus-kartu su puse karalystės atiduodamos princesės-didvyrio santykio yra vyrų kiekis. Galbūt sakysite, kad tai esminis skirtumas, bet netgi būtų galima teigti, kad, esant dideliam vyrų kiekiui, didesnė tikimybė, kad kai kurie bus pakenčiami, tuo tarpu ar bus žmogiškas ir pagarbus tas didvyris ar pripirštas jaunikis – absoliuti loterija visam gyvenimui. Jei pasiskaitysite senovės literatūrą, rasite daug medžiagos apie geidesius, kuriuos puoselėjo aristokratai ir buržujai, sėkmingai suderėję kokią nors nuotaką. Kartą A.Čekuolis savo laidoje minėjo viduramžiais Katalikų bažnyčios išleistą seksualinių tabu sąrašą – jo detalumas rodo arba puikų reikalo išmanymą, arba tokio lakumo vaizduotę, kokios galėtų pavydėti šiuolaikinės pornografijos kūrėjai. Taigi galia ir vartojimas senovėje kitaip maskavosi, bet buvo taip, kaip yra ir šiandien.

Nesiplėsiu apie tai, kad senovės egiptiečiai jau gamino prezervatyvus, o romėnai žinojo, kad, pasikaitinus pirtyje, galima sumažinti vaisingumą. Taigi biologinis determinizmas, šventas įsitikinimas, kad iš intymių santykių turi gimti vaikai, taip pat buvo toli gražu neuniversalus.

Šitas nenoras matyti visų senovės gyvenimo slėpinių rodo, kad senovė – tik priedanga tam, ką norima pasakyti apie šiuos laikus. Ir kartais man kirba įtarimas, kad vienintelis kokybinis skirtumas, kurio tokių komentarų autorės niekada nepripažintų, bet kuris persišviečia per tai, kaip vaizduojama senovė ir dabartis, yra vienas – į šitą hedonizmo ir vartojimo klampyną įsijungė moterys. Ariel Levy mano neseniai skaitytoje knygoje „Female chauvinist pigs” parodo, kaip moterys, tam, kad prieitų prie galios šaltinių, perėmė anksčiau tik vyrams leistus seksualinius įpročius. Nagi taip, užuot buvusios pasyviais geismo ir nuosavybės objektais, per seksualinę revoliuciją jos pareiškė taip pat norinčios rinktis ir spręsti. Tik ta revoliucija pasuko tokiu keliu, kuris toli gražu neužbaigė moterų išnaudojimo.

Straipsnio autorius įsivaizduoja, kad „naujas tėvo sugulovas” būtinai trukdo mergaitei bendrauti su tėvu, o vaikų mokymas, kad jie galėtų priimti informuotus sprendimus, reiškia iškrypimų skatinimą. Tačiau, kaip ir galima tikėtis, nė nepasigilina, iš kur tas įsivaizduojamas hedonizmas atsirado. Pažvelkime į tekste aptariamas problemas kairuoliškai ir įveskime kapitalizmo sąvokas:

„Leiskime jiems tvirtinti, kad visuomenė, kurioje dešimtmetė mergaitė turi laukti to vienintelio karto per mėnesį, kai gali pasimatyti su tėvu (jei netrukdo naujas tėvo sugulovas nauja tėvo karjera), yra geresnė nei ta, kurioje mergaitei nė į galvą nešauna, kad jos motina ir tėvas kada nors galėtų išsiskirti.”

Skamba logiškai? Dažniau pastebėjote tokį dalyką nei sugulovą, ar ne?

Dabar kaip tik skaitau knygą, kurios autoriai parodo, kaip paauglių nėštumai, smurtas gatvėse ir daug kitų socialinių problemų tiesiogiai susiję su socialine nelygybe visuomenėje. Visuomenėse, kuriose vaikai auginami su mintimi, kad su visais reikia konkuruoti ir grumtis, kur nuolat reikia kažką apie save įrodinėti, berniukai labiau stengiasi būti „tikrais vyrais”, o tai reiškia, agresyviais macho, o mergaitės labiau linkusios ieškoti lengviausiai prieinamo švelnumo surogato – santykio su tokiais vaikinais. Kadangi jų buvimas šalia negarantuotas ir nebūtinai užtikrina prisirišimą ir švelnumą, susilaukti vaiko paauglystėje nelaikoma tokia didele blogybe: tai galimybė šalia turėti kažką, kas besąlygiškai mylės. Tas pastebėjimas apie besąlygišką meilę man buvo naujas ir įdomus argumentas, bet kuo daugiau domėjausi ta tema, tuo labiau įsitikinau, kad tai labai svarbu.

Žmogos nori bendrauti, solidarizuotis, jausti kitų buvimą šalia ir, kaip rašė aname komentare cituojamas H.Marcuse, patirti malonumą iš savo kūno – anaiptol nebūtinai per sueitį. Į malonumų sąrašą įeina sėdėjimas šalia, laikymas už rankos, kai baisu, bėgiojimas kartu ir t.t. Tai visuomenė, anot H.Marcuse, kala žmogoms į galvą, kad sueitis yra vienintelė pakankama fizinio artumo forma, nes, taip sukondensavus fizinio bendravimo džiaugsmą, žmogas lengviau kontroliuoti ir nukreipti produktyviam darbui. Didvyris, žinodamas, kad gaus princesę, eina kovoti su slibinu. Žmogos sunkiai dirba, nes žino, kad tada galės sumokėti už vestuves ir turės nuolatinę partnerę.

Hedonistės, pragmatiškai besirenkančios sekso partneres, yra adekvačios industrinei visuomenei, ko anaiptol nenori pastebėti komentaro autorius. Kodėl neišvesti paralelės, kad darbas, kuriuo įprasminame savo sugebėjimus ir patenkiname kitų poreikius, kapitalizme yra prekė, ir žmogoms taikomos ekonomistinės sąvokos „darbo jėgos kaina” ir pan.? Kuo jau tas darbas kitoks nei seksas? Kodėl nieko tokio vartoti darbą, žinias, globą, paklusnumą, nustekenti žemės išteklius, bet absoliuti tragedija, jei ta pati logika pritaikoma intymiems santykiams? Įsivaizduojamosios hedonistės, kurioms atsibosta išbandyti sueities būdai ir reikia moteriškų žurnalų, kad sugalvotų kažką naujo, tiesiog elgiasi taip, kaip moko kapitalizmas.

Betgi viskas susiję. Jei nevartotume tokiais nepadoriais kiekiais, kaip vartojame, ne visi visuomenės nariai turėtų darbo. Būtent perteklinis vartojimas leidžia didžiąją visuomenės dalį laikyti užimtą. Man tai labai akivaizdu apsilankius Egipte. Visuomenė jau industrializuota, ankstesnis gyvenimo būdas nebeįmanomas, daugelis žmonių gyvena miestuose. Tačiau vartojimas dar nepasiekęs Vakarų lygio, todėl visiems chroniškai trūksta darbo. Kapitalizmo sėkmė matuojama BVP rodikliu – kiek pinigų ėjo iš rankų į rankas. Taigi, kad kapitalistinė visuomenė būtų stabili, pinigai turi suktis ir tarpininkauti kuo didesnei daliai santykių tarp žmonių. „Naudingiau” dirbti daugiau ir sugadinti sveikatą, o po to mokėti, kad ją pataisytum, nei mažiau dirbti ir išsaugoti sveikatą.

Įsivaizdavimas, kad žmogos – tarpusavyje pakeičiami darbo vienetai, kurie konkuruoja tarpusavyje, nesunkiai išsiverčia ir į intymius santykius. Taigi konsumerizmo šioje srityje kritikavimas atskirai nuo kapitalizmo (jo pagrindiniai principai: savitikslis augimas ir pelno siekimas, pinigų tarpininkavimas didžiajai žmogiškųjų santykių daliai, samdomas darbas) nepaliečia pačios reikalo esmės.

Tačiau kartu su kapitalizmui būdinga logika yra ir mano anksčiau minėtas iš senovės ateinantis galios elementas. Visais laikais intymūs santykiai buvo naudojami galiai įgyti ar vienos rūšies galią išversti į kitą. Taip pat – galios trūkumui viešojoje sferoje kompensuoti.

Taigi prieš diagnozuojant, kad H.Marcuse pasiūlymai nieko nepadėjo, galbūt reikėtų geriau į juos įsiskaityti. Tai, ką realiai siūlė H.Marcuse, yra būtent galios santykių suvokimas ir pertvarkymas. Niekas nesako, kad bus lengva. Sumažės produktyvumas, neveiks seni ir išbandyti mechanizmai, kuriais naudodamosi, žmogos įpratusios rasti savo kelią visuomenėje. Tačiau, kaip įsivaizdavo H.Marcuse, visuomenė bus solidaresnė, žmogos – labiau atsipalaidavusios ir… pagarbesnės viena kitai.

Visa tai išsakiusi noriu papildyti: suprantu, kodėl aplink Bernardinus besitelkiančiam jaunimui svarbu akcentuoti seksualinę discipliną ir antivartotojiškus santykius. Jokia paguoda, kad seksas funkcionuoja kaip darbas, švietimas ar pramogos ir kapitalizme yra subanalinamas, paverčiamas konkurencijos ir vartojimo arena. Dirbti, kelti kvalifikaciją ir dalyvauti visuomenės gyvenime vienaip ar kitaip tenka, o štai kaip kurti dviejų žmogų intymų bendravimą, pasirinkimo daug daugiau. Todėl visiškai suprantamas ir gražus siekis intymų gyvenimą suvokti kaip antivartotojišką salą, kurioje galiotų kitokios taisyklės. Nesutarimai su kairiosiomis prasideda ten, kur reikia aptarti, ką daryti su kitomis žmogomis, t.y., tomis, kurios elgiasi kitaip, ir kurių elgesys, kaip besistengtum, neįtelpa į sau nusistatytus vertybinius rėmus.

Sudėliokime taškus ant i. Aš esu kairioji feministė. Kai tam tikri draugai pasakoja savo įspūdžius, patirtus santykiaujant trise ar keturiese, išgėrus, spontaniškai ir t.t., nevartau akių ir nesibaisiu. Aš civilinę partnerystę ir lygias teises homoseksualioms poroms. Aš lytinį švietimą, įskaitant ir apie tai, kad būna kitokių seksualinių orientacijų ir tapatybių, prieš visuomenės primetamą sampratą, kas yra ir ką turi daryti „tikras vyras” ir „tikra moteris”. Kartu, dėmesio, aš pagarba ir prisirišimu grįstus santykius, pagarbą kiekvienos žmogos individualybei, o ne konkurencijos ir palyginamumo akcentavimą, prieš žmogų suobjektinimą, prieš vadinamosios laisvos meilės ideologiją, kur nei laisvės, nei meilės nėra ir kuri nėra subalansuota lyčių požiūriu, prieš intymios sferos suvokimą kaip rinkos, ypač tokios, kurioje vyrai konkuruoja „tačkomis”, o moterys – „papais”… Tiesiog žiūriu į tai iš paukščio skrydžio (sociologiškai) ir suprantu ar bent jau bandau suprasti, kodėl žmogos taip elgiasi. O toms, kas rašo ar kalba apie vertybių nykimą, individualizuoja mano minėtus procesus, norėčiau pasiūlyti pasikalbėti su kuo nors, ką suvokia kaip modernią „besarmatę” hedonistę ir išsiaiškinti, kaip ji jaučia ir mąsto.

Lieku prie savo nuomonės, jog vartotojiškas hedonizmas įsitvirtino dėl to, kad seksualinė revoliucija nepavyko.

Comments 7

  1. Kažkaip man yra gana keistokai matyti NK95, liberalų ir ne vieno kito komentuotojo išreikštas pastabas apie RKB moralumo primetinėjimą.

    Man rodos, kad dauguma tokių kritikų painiojasi tarp dviejų principų:

    1. Religijos ir valstybės skyrimo/valstybės neutralumo.
    2. Religijos ir sąžinės laisvės

    Pirmas principas, faktiškai kalbant, paprasčiausiai nurodo, kad religijos hierarchai ir parlamentarai neturi sutapt, nes atstovauja dviem skirtingoms kompetencijoms ir yra atrenkami į savo pozicijas skirtingais principais ir kriterijais. Ne vyskupas turi priiminet politinius sprendimus. ne parlamentaras turi priiminėt religinius sprendimus.

    Šitą principą visiškai remia Vatikanas, kuris draudžia dvasininkams dalyvauti politikoje. Dėl bendrojo gėrio tai toleruojama tik pereinamosiose situacijose – pavyzdžiui, kaip kad pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais. Ar kai kur Afrikoje, kur didelį dvasinį autoritetą turintys hierarchai yra paprašomi ir imasi tarpininkavimo suskilusioje visuomenėje. Tačiau jei padėtis normalizuojasi ar yra normali, tokių dalykų neturi vykti. Kai Paragvajaus vyskupas nusprende dalyvaut prezidento rinkimuose (ir juos vėliau laimejo), Vatikanas pareiškė, kad jis to daryt neturėtų, o šiam nepaklausius, ji nuo vyskupų iš karto „nuėmė”.

    Tačiau viena yra politinių sprendimų darymas, o kita, vadovaujantis religijos laisvės principu, išsakyti savo ir savo atstovaujamos grupės pozicijas viešais pareiškimais, ką ir daro Lietuvos RKB hierarchai, visai neneigdami parlamento legitimumo, parlamentarų laisvo balsavimo ir nenoredami jo pakeisti savimi.

    Kodėl tai vadinama primetinėjimu? O kodėl neprimetinėja liberalai ar kairieji, kodėl savęs nesuvokia kaip primetinėjančiais? Ar tik ne todėl, kad savo nuomonę laiko teisinga ir išlaisvinančia? Kitaip tariant, yra tokie pat monolitiniai radikalai, kaip ir jų kritikuojami RKB „vienintelio teisingo moralumo” atstovai: save suvokia teisuoliais, o kitus – blogiečiais primetinėtojais?

    Mano akimis, tai labai nenuoseklu. Jei jau primetinėja, tai visi, nepriklausomai nuo to, religinės pažiūros ar ne. Nė vienas nėra geresnis. Laimėjusi didžiausia grupė primeta save visoms mažesnėms. Ir tai yra politika, tai yra demokratija.

    Man dar keista girdėti, kad RKB primetinėja, nes jos pasaulėžiūra yra religinė. Tokie tvirtinimai yra iš viso antidemokratiški. Kodėl?

    Nes valstybės neutralumas yra garantija visiems turėti BET KOKIĄ pasaulėžiūrą, jos laikytis, bandyt ją perduot kitiems ir bandyt ją perkelt į politinę santvarką.

    Pabrėžiu, BET KOKIĄ, religinę ir nereliginę. Tuo tarpu mūsų kairuoliai ir liberalai labai keistai suvokia, kad valstybės neutralumas reiškia religinės pasaulėžiūros atsisakymą viešojoje veikloje. Gali būti koks tik nori ekstravagantas, bet jei ne religinis, tau, kad ir pro sukąstus dantis, pripažįstama teisė skleisti savo požiūrį.

    Lietuvos kontekste tai jaunojo Paleckio atvejis, nuo kurio, kaip mačiau, atsiribojo tėvas su broliu, buvęs bendražygis Bielskis ir daug kitų. Niekas jam nepritaria ir taip jis yra eliminuojamas iš politikos. Tačiau niekas nesako, kad jis NETURI TEISĖS kalbėt ir primetinėt savo nusenusios marksizmo versijos kitiems.

    Tačiau jei koks ginekologas, vadovaudamasis ne marksistine, o krikščioniška antropologija, nenori, kad jam privaloma tvarka reiktų daryt abortus (dažniausiai = ne šiaip gydymo paslauga, o sveiko ir normalaus vaisiaus, kurią jis laiko šiokia tokia žmogiška būtybe sunaikinimą, pavyzdžiui, dėl nori vasarą nuvažiuot į Egiptą), tada jam sakoma – tu NETURI TEISĖS primetinėt savo moralę kitiems.

    Ir dažnai dar priduriama – nes valstybė atskira nuo religijos.

    Štai čia ta painiava – manoma, kad institucinis/politinis Bažnyčios ir Valstybės atskyrimas yra draudimas viešajame gyvenime vadovautis religine pasaulėžiūra. Priešingai, valstybės neutralumas užtikrina ir religinės, ir nereliginės pasaulėžiūros vienodas teises. Neteikia pirmenybės nei vienai, nei kitai.

    Nes jei teiktų pirmenybę religinei, būtų teokratijos (dvasininkas sutampa su politiku) arba cezaropapizmo (politikas sutampa su dvasininku) politika ir galimai konfesinė visuomenė. Jei teiktų nereliginei, būtų oficialus ateizmas.

    Akivaizdu, kad abi pozicijos yra nedemokratinės, nes prieštarautų religijos/politikos autonomijoms, iš vienos pusės, iš kitos pusės religijos ir sąžinės laisvės teisei.

    Tad nuostabiai keista žiūrėt, kaip dažnai kairuoliai (čia ne asmeniškai) gina demokratiją neigdami religinių pažiūrų teisę egzistuot viešai, nors demokratija užtikrina būtent tai. O kontrastai išsprendžiami parlamentinio balsavimo metu (kuris apima kompromisą ir pralaimėjusios pusės/mažumos teisių apsaugą).

  2. Post
    Author

    @nemo:
    nemo, aš puikiai suprantu, kad suformuoja patirtis, ir gerbiu „liaudies” supratimą, taipogi ir religijas. Bėdas matau visai kituose dalykuose:
    – Panevėžio duonkepei ne tik nebuvo galimybės domėtis, kas kaip ir kur pasaulyje, bet ir po sunkios darbo dienos „ne iki to”, norisi pailsėti, ir tai suprantama. Bet visas galimybes turinčiai buržujei nėra jokio pateisinimo smaksoti savo tamsume.
    – Politikuodami ir bandydami savo supratimą primesti žmogoms, kurios nesilaiko jų supratimo, RKB hierarchai veržiasi į mano ir kitų autonomiją ir už tai sulaukia pasipriešinimo. Ne už tai, kad jų vienokia nuomonė ar kitokia. Vienaip yra, kai krikdemai politikai siūlo savo, pabrėžiu, viešojo gyvenimo sutvarkymo projektą, kitaip – kai religijos hierarchai tokį pat projektą bando prastumti kaip vienintelį moralų.
    – Ne nuodėmė kažko nežinoti, bet, perskaičius naujų faktų, kad ir šiame bloge, būtų gražu į juos atsižvelgti. Dažnai viešose diskusijose kai kurie faktai tiesiog ignoruojami, nors ne kartą buvo minėti.
    – Patikėk, aš mielai priimčiau ir draugiškai diskutuočiau su ideologinėmis priešininkėmis, kurios sako: „Pagal mano pažiūras, taip ir taip atrodo teisinga. Štai kokį turiu pagrindimą. Norėčiau, kad tai būtų viešojo gyvenimo organizavimo pagrindas.” Tačiau „liaudies krikščionės” publicistės paprastai teigia taip: „X yra moksliška, gamtiška, natūralu, sveika – vienintelis teisingas buvimo pasaulyje būdas, o visa kita – nukrypimai.”

  3. Situacija yra sudėtingesnė.

    Pirma, didžioji dalis Lietuvos RKB hierarchai ir kunigijos patys yra „liaudies krikščionių” išminties dalintojai ta prasme, kad tai pagyvenę žmonės, kurie sovietiniais laikais neturėjo daug galimybių susipažint su moderniomis studijomis. O šiandien neturi galimybių dėl amžiaus, dėl įsipareigojimų. Tiesiog tokia visiškai suprantama ir natūrali socialinė inercija. Kiti visuomenės sluoksniai ją išgyvena kitose srityse.

    Antra, žmogiškai žiūrint, jie yra teisūs. Lygiai taip pat, kaip teisūs visi žmonės, kurie sako „saulė kyla, saulė leidžiasi”, nors jau kelios kartos mokykloje yra išmokytos, kad tai ne saulė kyla/leidžias, o mes sukamės aplink. Tačiau pagal mūsų elementarią žmogišką patirtį, pagal mūsų būdą suvokti žvelgiant į horizonte išnyrančią ar dingstančią saulę niekaip kitaip ir neišeina pasakyt, kaip tik „saulė leidžias, saulė kyla”. Teorinė fizika nepriklauso tiesioginei žmogiškai patirčiai ir iš to kylančiai gyvenimiškai išminčiai.

    Panašiai teorinė sociologija, komparatyvistinė kultūrologija nepriklauso tai patirčiai ir išminčiai, kurią įgyja gyvendamas eilinis lietuvis. Apie tai gali nusimanyt specialiai tuos dalykus studijuojantis, galbūt daug ir po įvairius žemynus keliaujantis žmogus. Tačiau eiliniam žmogui, Panevėžio duonekepiui, Klaipėdos verslininkui, Šiaulių policininkui tai lieka nežinoma žemė, nepaisant asmeniškos galimai turtingos patirties.

    Todėl žmogiškai jie yra teisūs, jie argumentuoja iš savo, savo tėvų ir savo senelių bendrosios patirties. O demokratija NENUSTATO kaip žmonės turi susiformuoti savo pažiūras. Mes balsuojam už/prieš branduolinę elektrinę, nors daugelis nė trupučio nenusimanom kas tai yra ir kaip tai veikia. Balsuojam už/prieš vėjo elektrines, nors ir čia nenusimanom nieko. Panašiai ekonomikoj ir kitose srityse. Dažnai mūsų argumentai yra reikalo esmės neliečiantys antraeiliai dalykai. Bet demokratija veikia taip, kad visų balsai lygiasvoriai, nepaisant kompetencijos ar nekompetencijos šimtuose gyvenimo tvarkymo srityse. Tačiau demokratija tai toleruoja.

    Iš savo pusės galiu pasakyti, kad dažnai matau nusiteikimą prieš religiją ar katalikybę, kuris yra pagrįstas objektyviai neteisingais argumentais (pavyzdžiui, jau rašiau čia apie suklastotą anarchiją.lt foto, kurioje vaizduojamas popiežius, neva Hitlerio „draugelis”). Asmeniškame ginče galiu įrodyti jų neteisingumą. Tačiau demokratiniame balsavime jei 1000 piliečių, tarkime, informacijos netikrinantys „liaudies ateistai” remdamiesi ta nuotrauka priims kokią antikatalikišką deklaraciją, demokratija tai užfiksuos, užregistruos ir tai veiks. Ji nesidomės argumento klaidingumu. Deklaracija nebus anuliuota, net jei aš paskelbsiu apie argumento klaidingumą. Vienintelė viltis – visas tas 1000 piliečių asmeniškai įsitikins savo klaida ir vėl perbalsuos. Aišku, tas pats mechanizmas veikia i visose kitose srityse.

    Trečia, kaip elgtis mums, dešiniems ar kairiems, kai matome argumentavimo klaidas, bet tuo pat metu matome, jog demokratija nesidomi balso pagrindimu ir asmens kompetencija, kai matome, kad mūsų išsilavinimo ir pažinimo lygis kai kuriuose klausimuose daugeliui yra neįmanomas – ne dėl kvailumo, o dėl kitokio gyvenimo, kitos profesijos pasirinkimo. Aš nežinau. Juk ir aš daugelyje sričių esu paprasčiausias ignorantas. Neįmanoma būt visų sričių ekspertu. Kažkaip reikia priimt tą argumentacijos neįdealumą, jis yra neišvengiama mūsų visuomenės funkcionavimo dalis.

    Ketvirta, gal todėl galima svarstyt apie diferencijuotą diskusiją? Liaudies krikščionys pešasi su liaudies ateistais. Na ir tegu pešasi. Bet tiems iš mūsų, kairiems ar dešiniems, tikintiems ar ne, kurie dirbame su žmonių mintimis, galbūt galioja kiti standartai. Iš tos perspektyvos rašiau, kad rimtoje diskusijoje kairieji – išsilavinę, sociologai, filosofai – turėtų atsisakyti patogaus sutrypimui stereotipo, jog antratiek išsilavinę krikščionys remiasi istoriniu monolitiniu „aukso amžiaus” mitu.

  4. Post
    Author

    @nemo:
    Ačiū už išsamų atsakymą ir terminą „liaudies krikščionės”. Diskusija vyksta ne tarp labiausiai apsišvietusių mąstytojų (ir patikėk, nei popiežiui, nei mąstytojoms į lūpas neįdedu to „aukso amžiaus”), o tarp publicisčių. Sutik, nemo, kad būtent „liaudies” publicistės, nesvarbu, kalbančios krikčionybės vardu ar ne, dažnai formuoja visuomenės nuomonę. RKB esama labai įdomios socialinės-filosofinės minties, peržengiančius supaprastintus apibendrinimus, bet viešumoje dažniau išgirstame kokį E.Vareikį, kuriam viskas labai paprasta: susituokusios nesimuša, o tos, kas pagal lytis darbus pasiskirsto, ir nekonfliktuoja.

    Galima tada kelti klausimą, kiek RKB nori solidarizuotis su tokiais „liaudininkais”. Ar atsirastų kas nors iš kunigų ar mąstytojų, kas drąsiai pasakytų: „Šie apibendrinimai mums nėra pakeliui. Ačiū jums, „liaudininkės”, kad stengiatės, bet tikrasis mūsų mokymas yra…” Ar esama pasisakymų prieš krikščionybės politizavimą ir diskriminacinės politikos dangstymą ja? Jei žinai tokių, būtina viešinti.

  5. Post
    Author

    @Monika:
    Na, tai pažįstamas istorikas ir sako, kad romanuose ir t.t. tas motyvas labai ryškus, bet kad nėra šaltinių, pagrindžiančių šio reiškinio masiškumą.

  6. Siaip, ne tiesa, kad istorijos saltiniai nutyli tavo uzbraukta sakini, apie prievartaujamas istekejusias baudziauninkes. Zinoma, istorikai, kurie valge duona is tu paciu prievartaujanciu ponu, gal ir negalejo apie tai laisvai papasakoti ateities kartoms, bet uztat Vinco Mykolaicio-Putino romanas „Sukileliai” puikiai parodo, kad tai nera ir nebuvo tik kazkieno vaizduotes vaisius.
    [atsiprasau uz rasyma be lietuvisku raidziu]

  7. Daiva,

    norėčiau pasiūlyti atsikratyti stereotipo, kurį matau nuolat kartojamą Tavo ir kitų, ne tik Lietuvoje, kurie tapatinasi su vienokio ar kitokio atspalvio kairiojo mąstymo tradicija.

    O stereotipas yra toks, kad „Straipsniams apie šiuos palovio vaiduoklius būdingas įsivaizdavimas, kad įsivaizduojamas hedonistinis gyvenimo būdas yra XX a. kūrinys”, kai iš tikro taip niekad nebuvo, tiksliau sakant – visada buvo skirtingų seksualinio elgesio pavyzdžių.

    Jei kelių dešimčių akademinių knygų apie Bažnyčios ir krikščionybės istoriją, ne tik doktrinos, bet taip pat ir socialinės istorijos, plius šioks toks sociologijos, antropologijos ir kultūrologijos veikalų bagažas leidžia man save laikyt šiek tiek praprususiu kataliku, tai galiu aiškiai patvirtinti, kad niekur nesu radęs tvirtinimų, kad kažkur ir kažkada praeityje buvo kažkoks „aukso amžius”, kuriame klestėjo dorovė, krikščioniška santuoka ir t.t.

    Išprusęs katalikų sluoksnis niekad nenaudoja nostalgiško „aukso amžiaus”, į kurį reikia orientuotis šiandien, argumento. Kiek mačiau, šis argumentas yra naudojamas, jei taip galima pasakyt, liaudies krikščionių. Na o šie remiasi tokiais labai asmeniniais, maždaug tame pat siaurame kultūriniame rate gyvenusių dviejų/trijų kartų atsiminimais. Jie ne tai, kad meluoja, tiesiog mažai žino ir siaurai mato. Tačiau tie, kurie iš tiesų studijuoja – puikiai žino visą elgesio įvairovę.

    Elementarus pavyzdys – darant istorines kultūrines antrolologijos studijas, vienas iš pagrindinių šaltinių yra misionierių dienoraščiai, užrašai, tarp kitko, neretai labai detalūs, išsamūs, su regimomis pačių misionierių susidomėjimo ir noro suprasti intencijomis. Misionieriai ir tie, kurie juos siuntė (centras) puikiai žinojo ir šiandien žino apie visą įvairovę, apie socialinio universalumo nebuvimą.

    Ir centrui, ir misionieriams buvo aišku, kad būtų visiškas nesusipratimas eiti į kitą kultūrą ir aiškinti, kad jos atstovai turi priimti misionieriaus šeimyninio ir seksualinio elgesio supratimą vien todėl, kad jo trys, ar šešios, ar devynios praeities kartos tokio supratimo laikėsi (su sąlyga, kad laikėsi).

    Istorinio „aukso amžiaus” argumento silpnumas yra akivaizdus, bažnytininkai tai puikiausiai supranta.

    Prašyčiau permesti šias popiežiaus enciklikos „Spe salvi” mintis, taigi, skirtas visiems katalikams, kuriose ne tik nesiremiama kažkada buvusio aukso amžiaus argumentu, bet sakoma, kad net iš principo tokio negali būti dėl žmogaus laisvės – jei mes apsisprendžiam gyventi pagal ankstesnės kartos modelį, tai NE todėl, kad ji taip gyveno, o todėl, kad MES taip apsisprendėm:

    „Here, amid our growing knowledge of the structure of matter and in the light of ever more advanced inventions, we clearly see continuous progress towards an ever greater mastery of nature. Yet in the field of ethical awareness and moral decision-making, there is no similar possibility of accumulation for the simple reason that man’s freedom is always new and he must always make his decisions anew. These decisions can never simply be made for us in advance by others—if that were the case, we would no longer be free. Freedom presupposes that in fundamental decisions, every person and every generation is a new beginning. Naturally, new generations can build on the knowledge and experience of those who went before, and they can draw upon the moral treasury of the whole of humanity. But they can also reject it, because it can never be self-evident in the same way as material inventions. The moral treasury of humanity is not readily at hand like tools that we use; it is present as an appeal to freedom and a possibility for it.

    (…) What this means is that every generation has the task of engaging anew in the arduous search for the right way to order human affairs; this task is never simply completed. Yet every generation must also make its own contribution to establishing convincing structures of freedom and of good, which can help the following generation as a guideline for the proper use of human freedom”.

    Kitaip tariant, katalikų pasiūlymo universalumas grindžiamas ne istorija, o kai kurių savokų ir principų galimu universalumu. Pabrėžiu – ne tariamu socialinės tikrovės monolitiškumu, o principais, kurie orientuotų socialinės tikrovės įvairovę.

    Iliustracija – prievarta. Atrodo, kad mes iš prigimties esam labai prievartingi. Tačiau su tuo, ką vadiname civilizacija, mūsų prievartingumo lygis yra valdomas, kontroliuojamas, slopinamas – teise, sankcijomis, auklėjimu. Nors socialinė tikrovė rodo, kad visur ir visada žmonės buvo ir yra įvairiais būdais prievartingi, remiamės abstrakčiu ir universaliu principu, kad „neteisinga ir bloga smogti kam nors į nosį” tvarkant ekonominius ar politinius ar šeimyninius ginčus.

    Panašiai ir krikščionių pasiūlymas dėl šeimos ir seksualmo remiasi tam tikrais principais, tam tikra antropologija. Todėl rimtesnėje diskusijoje yra ganėtinai beprasmiška vardinti faktus apie senovės egiptiečių prezervatyvus ar lietuvaičių rūtų darželius. Beprasmiška, nes diskusijos racionalumo svertas atsiremia į visai kitokį pagrindą.

    O kodėl kairieji vis mini, mini ir mini, kad krikščionys remiasi istoriniu argumentu, kurį istoriškai ir sociologiškai taip lengva sumalti (kas ir daroma, malama)?

    Manau dėl dviejų tradicinių priežasčių. Pirma, pasiduodama pagundai oponentui priskirti banalias sampratas, pasiduodama pagundai nusiteikti, kad oponentas daug prasčiokiškesnis už tave patį. Antra, paprasčiausiai trūkstama apsiskaitymo – visos jėgos atiduodamos „saviškių” skaitymui, o ne atviram, pilnam ir sąžiningam oponentų pažinimui, jo nesubanalinant, netraukiant iš konteksto atskirų frazių.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.