AMB, apostazė ir LKB santykis su valstybe

Ir užsikūrė gi Lietuvoje aistros dėl tam tikrų Lietuvos Katalikų Bažnyčios (toliau – LKB) veiksmų… Šios aistros gali turėti labai liūdnų padarinių skirtingų grupių tarpusavio supratimui, bet gali išjudinti dialogą ir paskatinti atvirumą. Tai priklausys nuo įvairiausių veikėjų reakcijų.

Taip jau sutapo. Kad ir ką manytumėte apie įvairiausias jo klaidas ar galbūt savanaudiškumo pasireiškimus (Maišiagalos aferą, Valdovų rūmus ir pan.), mirė itin svarbi nepriklausomos Lietuvos figūra, labai dažnai iš paklodės draskymo (tokio, kaip būdinga Vengrijai) šalį dažnai traukęs Algirdas Brazauskas. Kaip žinia, LKB vadovybė nusprendė neleisti prieš laidotuves, laikant už jį mišias, į Katedrą įnešti jo karsto. Apie tai buvo daug įvairiausių nuomonių.

Pagrindiniai argumentai prieš LKB sprendimą buvo tokie:
– AMB buvo tikintis, jam buvo svarbu pagal galimybes laikytis religijos nuostatų.
– AMB grąžino Katedrą tikintiesiems.
– LKB turėjo progą parodyti lankstumo ir žmogiškumo, bet tą progą praleido.

Argumentai už LKB sprendimą buvo tokie:
– Sprendimai, ką kaip laidoti, yra LKB vidinis reikalas. Tai, kad LKB [daugiau nei reikia] sukibusi su aukščiausiais valstybės pareigūnais, nereiškia, kad prezidentui turėtų būti daromos kažkokios išimtys.
– Labai svarbus, mano manymu, argumentas: Lietuvos miestuose bažnyčiose laikomi tik kunigų, dirbusių toje parapijoje, karstai. Daryti išimtį pirmajam prezidentui ir prilyginti jį kunigams būtų kažkaip… hmmm… keistoka.

Kaip tik porą dienų prieš A.Brazausko laidotuves LUNI surengė diskusiją, ar įmanomas tikėjimas be bažnyčios, kurioje, deja, negalėjau dalyvauti. Be kita ko, taip sutapo, kad birželio 7 planuota masinė (dvidešimties žmonių) apostazės (krikšto atšaukimo) akcija dėl procedūrinių reikalų buvo nukelta kaip tik į birželio 30-ą. Manau, kad visuomenės reakcija į masinę ir demonstratyvią apostazę būtų buvusi bent kažkiek kitokia, jei ne tas sutapimas su sprendimu neįleisti A.Brazausko karsto į Katedrą.

Visa tai verčia pamąstyti apie LKB ir valstybės ryšį, o tuose svarstymuose turi dalyvauti ne tik LKB kritikai ir politikai, bet ir LKB vadovybė bei, kas, manau, itin svarbu, įvairios katalikiško jaunimo grupės, jauni kunigai ir t.t. Kokios bažnyčios jie nori? Ar juos tenkina dabartinė situacija? Ar atitinka jų reikmes? Ar teisinga taip, kaip yra?

LR Konstitucija garantuoja valstybės ir religijos atskyrimą. Tačiau LKB, itin svariai prisidėjusi prie pasipriešinimo tiek individualias, tiek kolektyvines laisves varžančiam TSRS biurokratiniam aparatui, anaiptol nenustojo savo politinės įtakos ir tada, kai svarbiausios pergalės buvo iškovotos. Anksčiau nei kitos bendruomenės, ji atgavo anksčiau valdytą senamiestyje esantį turtą, net ir nereliginės paskirties (girdėjau, kad nuomoja kontoras advokatams), o pagal formalių tikinčiųjų skaičių gauna itin dideles biudžeto dotacijas. Nepriklausomybės pradžioje daug anksčiau ateizmą propagavusių politikų jautė pareigą pasirodyti, kokie tapo dievobaimingi, o LKB ne visada kritiškai priėmė „sūnus palaidūnus“ (beje, itin gerbiu Č.Juršėną už tai, kad niekada nesigėdijo būti toks, koks yra, bet kokie kitų tikrieji įsitikinimai, niekas nepatikrins). Vyksta aukščiausių valstybės pareigūnų maldos pusryčiai, LKB daro įtaką švietimui, šeimos politikai ir pan., kitaip tariant, užsiima lobistine veikla.

Tuo ji ne kitokia nei panašūs lobistai kitose valstybėse ar tokie lobistai kaip pramonininkai. Ši organizacija, atstovaujanti visame pasaulyje pasklidusiai kultūrai (turinčiai daug tarptautinės organizacijos su vertybine dimensija, tokios kaip ES ar JT, bruožų), turi tam tikrą darbotvarkę ir siekia, kaip ir kitos, tam tikrų politinių tikslų pagal savo teisingumo sampratą. Nuo kitų lobistinių organizacijų ji skiriasi tuo, kad nė vienoje konstitucijoje nėra, pvz., valstybės ir profsąjungų ar valstybės ir verslo atskyrimo.

Feministiniam frontui ir kitiems LKB kritikams akys ant kaktos iššoktų pagyvenus Izraelyje, kur valstybės ir religijos atskyrimu nė nekvepia (iliustravimui – atnaujinimas liepos 18 d.). Po šios patirties aš niekuo nebesistebiu. Izraelio rabinatas iki šiol neleidžia įteisinti civilinių santuokų, įsileisti ir pripažinti atsivertimų į kitas judaizmo kryptis, nenustoja reguliuoti kiekvienos viešojo gyvenimo smulkmenos, grasina visiems restoranams, kurie drįs pasikabinti kokį naujametinį simbolį, atimti košerinio restorano sertifikatus (Jeruzalėje be jų – nė iš vietos, Tel Avive dar šiaip taip).

Vis dėlto, grįžtant į Lietuvą, manau, už LKB lobistinę veiklą problematiškesni kiti dalykai:
– Išrinkti politikai turėtų stengtis atstovauti visiems piliečiams ir derinti skirtingų lobistų interesus, taip pat žiūrėti, ar vienai grupei palankūs įstatymai nepakenks kitai (konkrečiai turiu galvoje šeimos politikos koncepciją, kurią, kaip žinote, laikau ydinga).
– Reikėtų sekuliarizuoti pagrindines valstybines šventes: LKB dalis jose turėtų tapti ne savaime suprantama ir privaloma (turiu galvoje naujo prezidento įšventimą, religinių švenčių šventimą ir pan.). Valstybė taipogi turėtų būti pasirengusi ateityje turėti prezidentą/ę nekataliką/ę (ateistą/ę, agnostiką/ę ar kitos religijos išpažinėją), todėl procedūros turėtų būti tokios, kurios tiktų visiems. Taip pat visai pilietinei tautai svarbios procedūros ir ritualai turėtų vykti taip, kad netikintieji, nesuprantantys ritualo esmės, nesijaustų taip, tarsi čia ne jiems. Jei būtų išspręstas šis valstybinių švenčių klausimas, spaudimas dėl buvusio valstybės vadovo laidotuvių taip pat nebūtų atsiradęs.

Skandalas po skandalo, pareiškimas po pareiškimo, pradedama vis dažniau kritikuoti LKB už atitrūkimą nuo „liaudies“. Sutapus apostazės akcijai ir AMB laidotuvėms, ši kritika vėl paaštrėjo. Tačiau paklauskite kurios nors katalikiško jaunimo organizacijos atstovo: ar RKB (bendrąja prasme) atitrūkusi nuo jų? Ne, atsakys jie. Jų santykiai su kas savaitę matomais kunigais kuo šilčiausi. Kartais renginiuose matomi vyskupai irgi neatrodo tolimi, o kokiose nors pasaulinėse jaunimo dienose matytas popiežius taip pat beveik „saviakas“. Kritikuotinų ir tobulintinų dalykų yra, bet tam ir dirbama bendruomenėse. Politinis lobizmas šiems žmonėms nekenkia, o skandalai, tokie kaip pedofilijos, skaudina, bet tik skatina dar uoliau darbuotis savo bendruomenėje. Hmmm… Tai nuo kurios liaudies atitrūkusi LKB?

Tas neatitikimas tarp vaizdo iš išorės ir vaizdo iš vidaus parodo, kad R- ir konkrečiai LKB yra dinamiška (sub)kultūra, o ne biurokratinė organizacija, ir itin daug veiklų bei bendruomenės gyvenimo vyksta savarankiškai. Struktūra iš vidaus suvokiama kaip įgalinanti, o ne ribojanti, nes, uoliai gilinantis į joje propaguojamus apribojimus, jie atrodo logiški. Kaip ir studijomis besimėgaujanti žmoga nelaiko to laisvės apribojimu, kad reikia rytais keltis ir sėdėti uždaroje universiteto erdvėje, o laimingai įsimylėjęs žmoga nemano, kad jo laisvę riboja prisiimtas įsipareigojimas rūpintis kitu žmoga. Iš išorės gali atrodyti visai kitaip: prisiekusiam anarchistui mokymosi procesas niekuo nesiskiria nuo susvetimėjusio darbo fabrike, o ciniški draugai įsimylėjėliui gali kelis kartus per valandą kartoti klausimą: ką tu jame/joje radai? Laisvė apskritai yra labai sąlyginė sąvoka, kai ją riboja mūsų pačių prisiimti apribojimai.

Tačiau įsiskaitykite gerai: mūsų pačių. Pagal statistinius duomenis, iš visų registruotų katalikų skaičiaus atėmus praktikuojančių skaičių, Lietuvos visuomenėje 70 proc. yra formalių („popierinių“) katalikų, kurie neturi jokios priežasties nustoti tikėti Dievą ar su šeima bei kitais artimaisiais švęsti pagrindines metų šventes. Tačiau jiems dažnai nesuprantama vidinė struktūra ir logika, jie turi kitų užsiėmimų nei į tai gilintis ar dalyvauti religinių organizacijų veikloje. Jie nepatenka į tą koncentruotą mažumą, kuriai viskas kitaip regisi iš vidaus, bet kartu jie nėra nei ateistai, nei agnostikai, nei kitų religijų išpažinėjai… vadinasi, katalikai. Katalikybė taip tampa priskiriama „pagal nutylėjimą“, jei nesi kažkas kitas. Taip neturėtų būti, mano nuomone. Kažkada iš vieno artimo žmogaus (gal nenori būti cituojamas) girdėjau šaunią citatą, kad Rusija taps stipri ir laisva valstybė tada, kai susitrauks į savo tikrąjį branduolį: nuo Sankt Peterburgo iki kokios Kaspijos jūros. Panašiai ir su LKB – ji tikriausiai moka suteikti laisvę ir įgalinti savo tikruosius narius, todėl turėtų liautis bandyti tapti visų kitų atstove. Aišku, skaičiuose slypi didelė galia, bet sprendimas yra principinis ir ateityje vis labiau lems, kokia dalis žmonių jaus kokius jausmus LKB ir visai krikščionybei. Jei kas nors norės gyventi pagal bažnyčios įstatymus, ateis į ją. Nebūtina spausti. „Susitraukimas“ ir susikoncentravimas išlaisvintų LKB ir nuo tokių pareigų kaip atitikti kažkokius visuomenės lūkesčius dėl valstybės vadovų ir valstybinių švenčių aptarnavimo. Kaip matome, su tais lūkesčiais gali būti sunku tvarkytis.

Atnaujinimas: štai čia galima paskaityti apie įvairias iniciatyvas, kaip internete išsižadėti religijos.

1 komentaras

  1. menion

    hmm… nžn, ar susitraukimas atsipirktų… viena vertus, būtų galima išparduoti galybę nekilnojamojo turto (prieš kelias savaites susimąsčiau – kažin, ar mūsų dėstytojas, pasakęs, kad McDonald’s yra didžiausias nekilnojamojo turto valdytojas pasaulyje, nelaiko RKB privačia įmone, ar kaip čia…). kita vertus, didžioji dalis pajamų yra tų „katalikų pagal nutylėjimą“ krikštai, vestuvės ir laidotuvės…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*