Iš kur paimti technologų?

Pasirodo, neseniai įvyko politikų ir lobistų diskusija, kaip kreipti studentų srautus, kad po krizės Lietuvos pramonėje nepritrūktų specialistų su technologiniu išsilavinimu. Apie diskusiją rašo „Delfi”. Nors ne tinklaraščiu dabar turėčiau užsiimti, negaliu susilaikyti neįkišus savo trigrašio, nes sukaupiau tam tikrą patirtį mąstyti ir rašyti apie aukštojo mokslo (toliau – AM) reformą. Taigi leiskite pirmiausia paprovokuoti: diskusijos dalyviai savo kalbėjimo būdu ir siūlomais metodais „prašauna” ir nepaliečia gilesnių mokslų nelygybės skirtumų. Kodėl?

„Delfi” rašo: „Susumavus rezultatus, į socialinius mokslus pernai priimta apie 11 tūkst., technologijos – 3,5 tūkst. studentų” (nežinia, ar prie socialininkų priskirti ir humanitarai). Taip pat pabrėžiama, kad technologinių mokslų studentų stojamieji balai žemesni. Skatinamosios priemonės, kurias siūlo lobistai, yra priešingos Steponavičiaus ir jo bendraminčių propaguojamai AM reformai, nes

• AM reformoje abiturientas laikomas pagrindiniu sprendimų priėmėju, o krepšelio idėja paremta tuo, kad pinigai turi sekti „gabiausius”. Abiturientai yra rinkos dalyviai, ir jei gabiausieji nenori eiti į technologinius mokslus, tai jų pasirinkimas.
• Visa kita – įvairūs perskirstymai, mokslų skirstymas į kelias kryptis, specialūs valstybės projektai ir pan. – yra tik kompensaciniai mechanizmai, lopantys diplomų rinkos atotrūkį nuo darbo rinkos.
• Priimdami lobistų siūlymus, liberalai turėtų pripažinti, kad rinka neveikia, o kartu siųstų dvigubą signalą: abiturientas tarsi ir teisus, bet ne visai.
• Steponavičiaus AM reforma suprojektuota taip, kad tiksliukai atsiduria nepalankesnėje padėtyje. Jei pastebėjote, žodžius „gabumai” ir „gabiausieji” šiame kontekste rašau kabutėse. Taip yra todėl, kad nemanau, jog baigiamieji egzaminai yra universalus asmens gabumų matas. Tiksliukai nėra mažiau gabūs, bet dažnai būna mažiau universalūs, todėl suminiai jų brandos egzaminų rezultatai dažnai nebūna tokie įspūdingi. Taigi nebūtinai mažiau gabūs ateina studijuoti tiksliuosius mokslus – tai egzaminavimo sistema klasifikuoja juos kaip mažiau gabius.

Žvilgtelkime į Lietuvos studijų bei mokslo, taip pat – darbo rinkos bendrą vaizdą:

• Tikslieji mokslai Lietuvoje stipresni, jie dominavo ikireforminėse mokslų savivaldos institucijose.
• Jiems priklauso didžioji dalis Lietuvos mokslinių pasiekimų, bent jau dėl to, kad šie pasiekimai lengviau matuojami (išradimų, patentų, bendrų projektų skaičius ir pan.).
• Kita vertus, konkursas į daugelį tiksliųjų mokslų mažesnis, priimama mažiau studentų, taigi menkesnis ir studijų finansavimas. Įstojama, kaip minėta, su žemesniais balais.
• Tiksliųjų mokslų specialistams lengviau emigruoti.
• Lietuvos ūkio struktūra, eksporto tendencijos ir pan. rodo, kad yra tiksliųjų mokslų specialistų poreikis ir neišnaudotas tiksliųjų mokslų pritaikymo pramonėje bei žemės ūkyje potencialas. Lietuva eksportuoja sūrius, daržoves, tekstilę, paskutiniu metu į ją užsuko pora kompiuterių industrijos gigantų. Tuo tarpu asmenys su humanitariniu ar socialiniu išsilavinimu Lietuvoje gali rinktis per krizę susitraukusį ir nestabilų viešąjį sektorių arba dirbti firmose, aptarnaujančiose finansinius srautus: nuo globalių ir vietinių tendencijų priklausomus darbus bankuose, vadybos, konsultacijų, reklamos firmose, analizuoti ir aprašyti, kaip kas vyksta, bandyti laimę mokesčių kiek prismaugtoje leidyboje ar pasididžiavimo nekeliančioje žiniasklaidoje. Visada reikės kvalifikuotų teisininkų, vertėjų, analitikų ir konsultantų, akademikų, tačiau nenuostabu, kad visi choru tvirtina, jog visi absolventai šioje rinkoje neišsiteks.
• Susumavus visa tai matyti, kad tiksliųjų mokslų stiprybė – mokslinė veikla ir tyrimai, o socialinių – studijos. Studijos ir tyrimai yra tarsi du universiteto sparnai, kurie turi harmoningai veikti kartu, kad paukštis skristų. Akivaizdu, kad Lietuvos universitetai truputį kreivoja. Iš kur toks neatitikimas?
• Kolega Žilvinas Martinaitis kažkada darė tokį pristatymą apie darbo rinkos ir AM rinkos ryšį. Anot jo ir kitų šios srities tyrėjų, Baltijos šalyse darbo rinka gana nestabili. Pramonės gigantai vienas po kito žlugo (skirtingai nei, pvz., Čekijoje, Slovakijoje), ištisi miesteliai liko be darbo. Siauros, specifinės tiksliųjų mokslų kvalifikacijos tapo nuvertintos. Būdami bent kažkiek racionalūs veikėjai ir negalėdami numatyti ateities po baigimo, Baltijos šalių studentai renkasi pačias bendriausias, plačiausio taikymo specialybes. Darbuotojai Lietuvoje nesaugūs, menkai ginami profsąjungų (o netrukus – ir įstatymų), o, reikia pripažinti, socialinių mokslų specialybės lankstesnės, joms reikalingi įgūdžiai bendresni. Iš vidutiniško teisininko daug lengviau tapti vidutinišku viešųjų ryšių vadybininku (jei tokiam yra paklausa) nei iš itin gero atominės energetikos specialisto. Tai lemia ir menką profesinių mokyklų populiarumą: nors Lietuvos pramonei itin reikalingi profesiniai įgūdžiai, racionalus studentas skaičiuoja, kiek skirtingų galimybių turės po baigimo, jei kartais nesuveiktų pačios trokštamiausios.
• Ši tendencija – apsidrausti – būdinga ir „gabiausiems”. Tie, kurie turi gerus ir tiksliųjų, ir humanitarinių mokslų pažymius, dažnai linkę rinktis socialinius mokslus, nes jie suteikia daugiau, įvairesnių galimybių. Dažnai kuo universalesni abituriento gabumai, tuo universalesnės specialybės ieškoma. Į tiksliuojus mokslus stoja tie, kurie turi gabumų tik tiksliesiems mokslams (žinoma, ne vien jie).
• Nepadeda ir ne toks griežtas kaip, pvz., Vokietijoje, bet visgi atsižvelgimas į studijų kryptį, priimant net ir tiesiogiai su ja nesusijusį darbą. Jungtinėje Karalystėje labiau paplitęs bendresnis išsilavinimo suvokimas: jei asmuo baigė universitetą, vadinasi, moka mokytis ir kritiškai mąstyti. Jei Lietuvoje klestėtų tokia kultūra, abejojantys drąsiau rinktųsi tiksliuosius mokslus, nes žinotų, kad prireikus persikvalifikuos.

Būna, ko gero, ir kitokių motyvacijų. Pati mokykloje turėjau vienodai gerus ir tiksliųjų, ir humanitarinių mokslų pažymius ir domėjausi viskuo. Pasirinkau socialinius mokslus, nes svarsčiau, kad ten ir tarp „gabiųjų” (pagal pažymius) turėčiau tam tikrą konkurencinį pranašumą (nes matematikos ar savo laiku dievintos fizikos olimpiadų laimėti niekada nepavyko, o istorijos ir bendrojo išsilavinimo – pavyko). Dabar kartais pasigailiu – galbūt užuot rašinėjusi apie tūkstančio žmonių per mėnesį skaitomą tinklaraštį, ruoščiausi patentuoti savo pirmąjį išradimą.

Na, tiek to, grįžtam prie rinkos. Trauma, kurią paliko masiniai sovietinių pramonės gigantų bankrotai, tęsiasi ir šiandieninės krizės sąlygomis. Lietuva nėra tokia didelė, kad, bankrutavus tam tikram specializuotam gigantui, būtų galima pasiieškoti kito. O tuomet belieka tiksliųjų mokslų įgūdžius pritaikyti tik emigracijoje. Šias tendencijas pakeisti itin sunku. Valstybė negali nei garantuoti darbo vietos pramonėje, nei jos priversti kažką pasiūlyti absolventams.

Bet norėčiau nuo savęs pridėti ir dar vieną, visai kitokį požiūrio kampą. Menką tiksliųjų mokslų populiarumą siečiau ir su… lyčių (ne)lygybe. Kiek galiu spręsti iš akies, vaikinų pasiskirstymas tarp įvairių mokslų yra gerokai tolygesnis nei bendras. Jie sudaro absoliučią daugumą tokiose programose kaip fizika, bet nemažai gerus pažymius gaunančių vaikinų studijuoja teisę, ekonomiką, vadybą ir panašius mokslus. Tuo tarpu milžiniška gerus pažymius gavusių merginų dauguma siūbteli būtent į socialinius ir humanitarinius mokslus.

Islandijoje, remiantis statistika, berniukų ir mergaičių pasiekimai matematikoje lygūs, dar keliose valstybėse (įskaitant Japoniją) jie statistiškai reikšmingai nesiskiria. Tinkamai ruošiami, visi vaikai, nepaisant lyties, galėtų objektyviau ir racionaliau pasirinkti, kur panaudoti savo gabumus. Jei mergaičių gabumai matematikai būtų anksti pastebimi ir skatinami, vengiama net neakivaizdaus mokinių skirstymo pagal lytį (įskaitant juokelius, „tu protingas” – „tu darbšti” skirtumus), specialiomis programomis, jei reikia, palaikomas merginų apsisprendimas studijuoti tiksliuosius mokslus, šalinama diskriminacija universitetuose, tai tiksliųjų mokslų specialybės taptų gerokai konkurencingesnės. Tikrovė yra kitokia: visuomenė palaiko, o mokytojai nesipriešina profesijų skirstymui į vyriškas ir moteriškas, o tiksliuosius mokslus studijuojančios merginos susiduria su netiesiogine diskriminacija (nežinau, kaip dabar, bet kai itin gabi matematikė iš mano gimnazijos universitete kažką puikiai suprogramavo, dėstytuvas liepė jai programą pakartoti jam „prie akių”, prieš tai kelis kartus užklausęs, kas iš vaikinų už ją atliko namų darbus).

Lobistų siūlomos represinės priemonės (stipendijų diferencijavimas ir pan.) tik pagilintų lyčių nelygybę Lietuvoje. Nieko nedarant, kad jos būtų mažiau, susidarytų paradoksali situacija. Nors merginos paprastai gauna aukštesnius baigiamųjų egzaminų balus ir didesnis jų skaičius renkasi universitetines studijas, lyginant su vaikinais, jų pasiekimai ir „gabumai” būtų nuvertinti, nes valstybė prioritetizuotų „vyriškas” specialybes. Baigusios merginos ir taip uždirbs mažiau ir nereta patirs netiesioginę diskriminaciją darbo rinkoje, bet priėmus lobistų pasiūlymus, joms net studijuojant būtų apribotos teisės į valstybės paramą, kurią žada Steponavičiaus krepšelių ir rinkos valdžios principas. Tuo tarpu pagal rezultatus mažiau „gabūs” vaikinai mėgautųsi dosnesne parama – žinoma, ne dėl to, kad yra vaikinai, o dėl to, kad visuomenė veja vienus individus į „vyriškas”, kitus – į „moteriškas” specialybes.

Jeigu Švietimo ir mokslo ministerija parašytų projektą vidurinio mokslo peržiūrėjimui ir mokytojų apmokymui, kaip kovoti su segregacija (lyčių atskyrimu) moksle ir profesniame gyvenime, atskleisti mergaičių gabumus tiksliuosiuose moksluose ir skatinti jas lygiai dalyvauti juose, tam tikrai galėtų gauti ES pinigų. O pabaigai norėčiau pridurti, kad universitetinis išsilavinimas vertingas ne tik tiek, kiek jis pritaikomas rinkoje. Humanitarinių ir socialinių mokslų absolventai ir akademikai yra, kiek banaliai tariant, visuomenės druska, būtent jie plėtoja kritinę mintį, yra visuomenės gyvenimo saugikliai, taip pat kuriantys kultūrą ir viešąsias diskusijas. Jų nereikėtų nuvertinti vien dėl to, kad nekuria produktų.

Atnaujinimas: o va kokios specialybės reikalingos JAV.