Ir štai jau žinome, kas laimėjo triukšminguosius Oscarus. Iš visų minėtų filmų mačiau tik “Įsikūnijimą” (atsargiai – spoileris, bet jūs ir taip žinosite, kas nutiks, vos pamatysite visus filmo pagrindinius veikėjus). Štai kietai sukaltas Žižeko komentaras apie jį. Visiškai sutinku, kad visose kolonialistinėse fantazijose užkariautojas baltasis vyras princesei tinka bet koks, kai ji pati tuo tarpu būna graži, protinga ir visokia ten kitokia. Taip pat – kad “kilnūs laukiniai” visada turi tik du pasirinkimus: leistis išgelbėjami ar leistis sunaikinami. Ir šiaip, jei ne skraidymo scenos ir kabančios salos, filmas būtų buvęs nykokas.

Dar iš A. girdėjau apie neįtikinančią kaleidoskopišką “Precious” istoriją.

Šiemet galim bent jau pasidėti pliusą, kad moteris Oscaruose buvo ne tik puošmena, bet ir kūrėja.

Štai čia galite paganyti akis, kaip apsirengė buržujai. Atkreipiau dėmesį, kokios senos atrodo daugelio jaunaveidžių įžymybių rankos. Matyt, nėra dar technologijos joms patempti.

Tai štai, kaip kad žadėjau, papasakosiu istoriją vieno žmogaus iš Lietuvos, kuris praėjo visą procesą ir perėjo į judaizmą. Tai pirma istorija, kurią taip išsamiai teko išgirsti iš pirmų lūpų, o kai surinksiu daugiau, parašysiu normalų straipsnį. Taigi susipažinkite su labai šauniu “naujuoju žydu” Donatu Continue Reading »

Vienas naujas vietinis pažįstamas prieš kurį laiką savo tinklaraštyje rašė pasvarstymus apie moterų skutimąsi. Anot jo, plaukai ant kūno – ne tik natūralu, bet ir patrauklu, ir išvis nesąmonė, kad pusė žmonijos verčiama skausmingai gramdyti savo kūną. Parašiau komentarą, kad tai atitinka šių laikų aksiomą, jog tam, kad būtų gražus, iš kūno turi būti nuolat šalinamos “šiukšlės”: riebalai, kūno plaukai, suragėjusi oda, antakių plaukeliai, nagai ir jų kutikulės, perteklinė oda (raukšlės)… Karolis Klimka savo tinklaraštyje paskutiniu metu nagrinėjo kapitalistinę kūno kaip nuosavybės sampratą, iš kurios plaukė įpareigojimas “nesišvaistyti”. Manyčiau, gražinimosi kultas taip pat supranta kūną kaip fabriką, į kurio įrengimų amortizaciją nuolat reikia investuoti. Continue Reading »

Vakar manęs eilinį kartą klausė, ar patinka Tel Avivas. Kadangi klausimai paprastai būna identiški, tik skiriasi eiliškumas, paprastai turiu pasiruošusi keletą istorijų, kurias “atpilu” atsiribojusi, galvodama apie ką nors kita, tokios jos įprastos. Susipažindama su izraeliečiais, jaučiuosi lyg tapusi sociologinės apklausos respondente (labai įdomu, nes juk pati atvykau čia apklausinėti žmonių). Net dirbdama tokių apklausų asistente skirtingiems žmonėms taip identiškai neuždavinėjau klausimų. Draugėms Lietuvoje pasakojau, kad labai pasiilgstu įdomių užklausimų. Continue Reading »

Jau kaip nemėgstu va tokios vaizduotės apie feminizmą… Tekstas įdomus, apie tą organizaciją nieko nežinojau. Bet feminizmo baubo lipdymas ne tik kad banalus, bet tiesiog nė nebando suvokti tam tikrų feministinių krypčių elgesio priežasčių. Jau kurį laiką iš mados išėjęs feminizmas, siekęs pasisavinti tradiciškai vyrams priskiriamas veiklos sritis (rūkymą, kelnes, netgi terorizmą), gal dabar atrodo keistokas, bet savo laiku buvo adekvatus. Jo tikslas buvo “išlytinti” tiek teigiamus (pasirinkimą, išsilavinimą), tiek neigiamus, bet geidžiamus (galią), tiek neigiamus (keiksnojimąsi, smurtą), tiek neutralius (kelnės) dalykus – atskirti juos nuo, kaip suformuluotų Nida V., testosterono dominavimo organizme. Būti švelniai ir supratingai pagal feministes – puiku, bet nebūtina ir nesusiję su chromosomų kombinacijomis. Continue Reading »

Visada užmetu akį į visokiausius “seksualiausiųjų” garsenybių rinkimus – taip sužinau, kas ant bangos. Kažkada seniai dar su mama diskutavom apie šitą būdvardį. Jo vartosena kalbant apie įžymybes truputį juokinga. Apie asmens seksualumą sprendžiame pagal kvapus, judesius, elgesį įvairiose situacijose, o tada padaromos labai individualios išvados. Iš TV tuo tarpu galima spręsti apie žmogos dailumą, grožį, kartais iškalbą. O bet tačiau garsenybinėje vartosenoje “seksualus” reiškia garsus, standartinio grožio ir su lašeliu charizmos. Štai kokius variantus mums siūlo Delfi. Lankydamasi Lietuvoje skaičiau, kad A.Grudytė-Guobienė nenori visame tame dalyvauti, nes mano, kad tai netinka prie jos kaip jaunos mamos statuso. Bet ką jau čia, į seksualiausių rinkimus kadaise buvo įprūdytas net Brolis Astijus.

Beje, man įdomiau kitkas. Ar pastebite, kad dauguma siūlomų moterų labai vienodos? Nuotraukytės tokios, kad net sunku atskirti individualius bruožus. Tuo tarpu vyrų kai kurios nuotraukos juokingos – tai atskleidžia, kad charizmos komponentas jiems tarsi turėtų būti svarbesnis nei moterims, kad jiems nebaisu būti nestandartiniams, keistiems.

Labai jautri ir man labai įdomi tema, bet tekstas Delfy, švelniai tariant, keistokas.

Visi seniai mane pažįstantys žino, kad “Rasos” gimnazijoje buvau labai persekiojamas vaikas. Būčiau labai apsidžiaugusi, jei mano budelius T.A., R.B., M.K. bei kartais prie jų prisidedančius M.Ž. ir J.S. kas nors būtų susėmę ir uždarę į nepilnamečių koloniją. Tačiau neseniai per feisbuką man parašė buvęs bendraklasis ir kartais, bet visada per atstumą jų bendrininkas M.P., jis dabar dažnai bendrauja su T.A., kurį pagal K.Jovaišo komentarą reikėtų vadinti hitleriu, ir šis, pasirodo, užaugęs visiškai normaliu žmogumi. Mirtinai pavojingais meiteliais jie neužaugo.

Tai jokiu būdu nereiškia, kad kitiems vaikams padaryta žala dėl šios priežasties atleistina. Tačiau į problemą aš žvelgiu gerokai sistemiškiau. Ne tiek dėl humanistinių principų, kurie, prisipažinsiu, tyliai pasitraukia į kamputį, prisimenant “Rasos” gimnaziją. Veikiau dėl sociologinių pastebėjimų, kurie mokslininku pasirašančiam autoriui turėtų būti žinomi. Kaip vienoje įdomioje paskaitoje pasakojo Lauras Bielinis, kiekvienoje grupėje atsiranda “didžioji gorila”, vienas ar keli jos priešininkai, keletas sargybinių, keletas atsiribojusių ir minia, kurią galima pakreipti visaip. Paskaitoje dėstytojas atlieka didžiosios gorilos vaidmenį, kas nors iš priekabesnių studentų vis bando pasirodyti “kietesnis”, sargybinių vaidmenį atlieka tie studentai, kurie sėdi pirmose eilėse ir tvarkingai konspektuoja, “galiorka” visada užsiima savo reikalais, o tarp jos ir sargybinių išsidėsto visi kiti. Bet daug įdomiau pasidaro tada, kai dėl vienos ar kitos priežasties iš grupės staiga išmetami keli nariai. Anot L.Bielinio, jei, pavyzdžiui, kažkokiu reikalu išsiųsite konspektuotojus, iš minios atsiras, kas juos pakeis.

Niekas negali paneigti, kad tam tikri polinkiai glūdi asmenybėje ar jos silpnybėse. Polinkis smurtauti taip pat ten dažnai glūdi. Tačiau (jei netikit manim, gal patikėsite P.Zimbardo, kuris vadovavo Stanfordo kalėjimo eksperimentui, o vėliau parašė įdomią knygą “Lucifer effect”, kurią buvau pasiskolinusi iš bičiulio Algio). Esmė tokia, kad asmenybės “defektai” mielai užpildo įtrūkimus ir gelmes, kurias palieka sistema. K.Jovaišas teisus, kad daugelyje mokyklų klesti netoleruotinas nebaudžiamumas. Bet nežinia, ar kas labai pasikeistų, periodiškai nušienaujant budelius, bet nekeičiant sistemos. Mokyklos neturėtų skubėti “valytis” išmesdamos problemiško elgesio vaikus. Juos lyginčiau ne su paršeliais, kaip K.Jovaišas, o su pelėsiu, kurį galima nukrapštyti, bet, jei drėgna, jo vėl priauga. Jie niekur nedingsta, o į jų vietą gali pridygti naujų. “Minios” ir, kas be ko, sistemos abejingumas leidžia tokiam pelėsiu įsivešėti. Jei mokytojai įsivaizduoja, kad budeliai gali atsipirkti pabarimu, jei bendraklasiai ramiai žiūri, kaip vyksta patyčios, jei apskritai mokykloje klesti tokia kultūra ir leidžiama tokia vertybių sistema, kai geri pažymiai, nestandartinė išvaizda, kažkoks “kompromatas” iš darželio ar tų laikų, kai tam tikri žaidimai nebuvo “kompromatas”, gali tapti teisėtu asmens izoliavimo ar kankinimo pagrindu, individualus išsiuntimas lauk nebūtinai padės. Tai gali suveikti tik prestižinėje mokykloje, iš kurios iškristi nesinorėtų.

Kitas dalykas, kad mokslininku prisistatančiam autoriui netinka komentare svaidytis “bjauriais paršeliais”. Kas tinka tinklaraščiui, nebūtinai tinka publicistikai.

Grįžau į Izraelį. Pirmą kartą skridau nacionalinėmis oro linijomis, todėl buvau klausinėjama net du kartus. Pirmiausia vienas darbuotojas išklausinėjo visko, išskyrus vaikystėje laikyto žiurkėno vardo ir batų dydžio. Na, gal ne taip žiauriai, bet klausė, kur spausdinsiu tyrimo rezultatus, ar pažįstu izraeliečių Lietuvoje, kur nuomojuosi butą ir su kuo, ar kada nors esu buvusi Turkijoje, Maroke ar pan., kur pirmą kartą išgirdau apie gautą stipendiją, ar turiu Tel Avive draugų, su kuriais eičiau “vakare išgerti alaus”… Paprašė parodyti Tel Avivo viešojo transporto nuolatinį bilietą. Po to, man jau beveik alpstant nuo ilgo stovėjimo ir miego trūkumo, atėjo kitas kolega ir įspėjo, kad užduos tuos pačius klausimus, kad patikrintų. Vos neišvirtau iš klumpių. Uždavė gerokai mažiau, ir dar kiek palaukusi, atgavusi dokumentus, nušuoliavau registruotis. Užtat Izraelyje prie pasų kontrolės langelio neklausė visiškai nieko, gal dėl to, kad tikėjo, jog oro linijų darbuotojai jau viską apie mane žino.

Tačiau šiandien noriu pasidalyti pora idėjų kita tema. Kažkada statistikoje pamačiau, kad mano tinklalapyje keletas žmonių ieškojo informacijos apie atsivertimą į judaizmą. Nepamenu, kad būčiau apie tai rašiusi, bet malonu, kad kažkuria tema mano tinklaraštis taip gerai paieškos variklių indeksuojamas, ir dabar parašysiu, nes kažkaip ir Lietuvoje su draugais užsimezgė tokios diskusijos. Štai kokį radau labai teigiamą ir motyvuojantį straipsnį. Puiku, kad jo autoriui viskas labai ‘faina’. Perspėju besidominčius, kad Izraelyje taip niekas nevyksta. Vyksta maždaug taip. Kita vertus, tiesa yra ta, kad rabinai nemėgsta tokių tekėti besirengiančių ar ginkdie jau ištekėjusių moterų ir jas visokeriopai kankina. Jiems daug mielesni jauni žmonės, kurie judaizmą atrado savo dvasiniuose ieškojimuose ar bent taip teigia. Be to, Izraelyje galima atsiversti tik į ortodoksinę kryptį, o joje gyvenimas kartu iki santuokos (o kad toks buvo, rabinas įtaria, ir paprastai ne be pagrindo) laikomas dideliu bloooogiu.

Tačiau draugė pažįsta vieną vyriškį (būna ir taip), kuris Izraelyje sėkmingai atsivertė ir pernelyg nesiskundžia. Pasistengsiu gauti kontaktus ir kitą kartą tinklaraštyje parašyti apie šią istoriją.

Prisipažinsiu, kad esu akyse mačiusi du ir girdėjusi apie dar kelis atsivertimus į bahajų religiją, bet niekas man “prie akių” nėra atsivertęs į judaizmą. Tačiau pažadu pažvejoti ir papublikuoti tiek linksmų, tiek liūdnų istorijų. Manau, su vertimaisis būna panašiai, kaip skrendant mano minėtomis oro linijomis. Iš pradžių prigąsdina savo įtarumu, bet paskui gal bent jau kompensuoja geru maistu (pagal oro linijų standartus).

Itin skaniai skaitau šitą knygą. Čia rasite kelių šimtmečių senumo, bet labai pažįstamų vakariečių fantazijų apie Rytų Europoje klestintį jėgos kultą, seksualinį pavaldumą ir “kultūriškai” pateisinamą pažeminimą.

Esu grįžusi atostogoms į Lietuvą. Šįryt per radiją išgirdau primirštą dainą ir šyptelėjau sau: prieš daug metų 2PAC’as parašė šias eilutes:

And although it seems heaven sent
We ain’t ready, to see a black President

Prieš metus šios eilutės staiga prarado aktualumą. Nors Obama man šiaip nelabai patinka, ypač po savo planinės kalbos, reikia pripažinti, kad tam tikrame lygmenyje jo išrinkimas buvo didelis lūžis, parodęs, kad “būna ir taip”/ “galima ir taip”. Nieko pakenčiamesnio už jį kol kas JAV politika nepasiūlė.

O vakar su tėvais žiūrėjau žaidimą “Chorų karai”. Tai bene ausiai maloniausias iš visų televizinių muzikinių projektų. Tik vaizdą gerokai gadino jo vedėjas.

Continue Reading »