Odė neįdomioms ir nepraktiškoms paskaitoms

Šį įrašą įkvėpė pokalbis su Ugne apie studenčių reikalavimus, kad mokslas būtų praktiškas, ir jos tinklaraščio įrašas apie humanitarinio išsilavinimo naudą. Su universitetais daug kas yra blogai. Blogai, kad juose darbai žaisliniai, o po pagrindinio darbo susikaupti ir kokybiškai dėstyti/ tyrinėti dažniausiai per sunku. Blogai, kad į juos įstoti gerokai lengviau nei patekti į ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Blogai, kad darbo vietos išdalijamos savuose tinkluose, nesudarant galimybės žmogoms iš išorės dalyvauti konkurse. Blogai, kad studentės tapo klientėmis ir dėstyti darosi nebepakenčiama. Jau rašiau, kas dar trukdo pasiekti, kad būtų gerai. Bet tikrai nesutiksiu, kad praktinio ugdymo stoka yra ta pagrindinė blogybė, kurią reikėtų spręsti.

Per savo karjerą dirbau žurnaliste, vertėja, projektų ir tinklų koordinatore, politikos analitike, skiltininke ir dėstytoja. Už pačius naudingiausius įgūdžius visuose šiuose darbuose esu dėkinga pačias neįdomiausias paskaitas, nepraktiškiausius ir neaktualiausius dalykus dėsčiusioms akademikėms. Štai kodėl.

  • Nė viename iš mano darbų nėra ir nebuvo ramios tėkmės ir nuspėjamo krūvio. Yra terminai ir yra reikalavimai, kuriuos ne visai realistiška įvykdyti. Vieni keliami iš išorės, kitus keli sau, nes nori darbą padaryti gerai. Projektinis darbas (o tokio daugės, ir ruoškitės tam ypač priėmus naująjį DK) verčia greitai sugerti didelį informacijos kiekį, kurio reikalauja kažkas kitas – užsakovas, redakcija ar vertintojos. Tada tą informaciją reikia sumaniai panaudoti ir skubiai padėti į savo atminties lentyną ar net pamiršti, nes laikas imtis kito informacijos kalno. Ką primena? Taip, egzaminų sesiją.
  • Gera lankyti įdomias paskaitas. Nereikalauja pastangų įsiminti įdomias istorijas. Tačiau yra dalykų, kuriuos tiesiog reikia iškalti ir panaudoti. Mano draugės žino, kartais ir draugiškai pasišaipo iš to, kad man būdinga „užsivežti“. Kai įsigyvenu į kažkokią temą, dažnai apie tai kalbu visomis progomis, negailiu tam laiko. Gerai, kai turiu tokia prabangą. Štai neseniai turėjau sužinoti viską apie kiaulių ūkius. Tačiau, jei dirbčiau redakcijoje, turėčiau tuo pat metu galvoti apie karinius konfliktus, Seimo posėdžius ir pan. Valdyti didelį informacijos srautą, kuriame ne visi dalykai malonūs, – štai ko gyvenime tikrai prireiks.
  • Kartą asistentavau vienai dėstytojai, kuri labai daug žino ir yra dariusi labai įdomių tyrimų. O studentės zyzė, kad dėstoma medžiaga jau girdėta. Išsiuntėme jas pritaikyti žinių, kuriomis jos gyrėsi. Užduotį atliko blogai. Vadinasi, tuose kursuose nieko neišmoko. Kodėl? Žinoma, pasakys, kad vėl kaltos dėstytojos, nes nemokė praktiškai pritaikyti žinių. Išties, labai pageidautina, kad dėstytojos prigalvotų praktinių užduočių. Tačiau jas peržiūrėti ir individualiai komentuoti dažniausiai tai yra papildomas neapmokamas darbas. Tuo tarpu užduoti klausimus paskaitoje sudarytos visos sąlygos. Deja, studentėms gerokai įdomiau knapsoti, nei klausti. Kai buvau pirmakursė, net prof. V.Radžvilas, šiaip jau, švelniai tariant, į pirmakurses žiūrintis iš aukšto, kantriai atsakydavo man iškilusius klausimus. Taigi sudėtinga, nuo kasdienybės nutolusi medžiaga turėtų mokyti formuluoti klausimus, prašyti patikslinimų. Tuo tarpu tos dėstytojos, kurios turi milžinišką įdomių istorijų rezervą ir yra puikios oratorės, dažnai tiesiog „nuneša“ ir užburia. Tiriamojoje žurnalistikoje itin pabrėžiama, kaip svarbu skaityti nuobodžiausius dokumentus ir eiti į nuobodžiausius susitikimus, nes būtent taip paaiškėja, kas lieka visuomenės pražiūrėta.
  • Ar kada nors skaitėte, lyginote darbo skelbimus? Lietuvos tos mados dar nepasiekė, bet tarptautiniuose būna nedaug kvalifikacinių reikalavimų ir labai daug tokių kaip gebėjimas dirbti esant nuolatiniam spaudimui, gebėjimas greitai atlikti daug darbų vienu metu, gebėjimas savarankiškai nusistatyti prioritetus, lankstumas. Ką primena? Kursinių laikotarpį.
  • Kiekvienas darbas yra įdomių ir neįdomių užduočių rinkinys. Kartais turime perkopti neįdomių, rutininių užduočių kliūtį, kad pasiruoštume įdomioms. Akademiniame pasaulyje prieš išdėstydamos savo argumentus privalome atlikti gausybę reveransų literatūros apžvalgoje. Valandų valandos su žodynu ar kalbos vadovėliu staiga sušvinta visomis prasmės spalvomis, kai būtent tų žinių prireikia pokalbyje. Kai vertėjavau vokiečių komandai neįtikėtinai įdomiame projekte, kur man reikėjo žinoti, kaip vokiškai „ikiteisminis tyrimas“, jaučiausi dėkinga už kiekvieną minutę, praleistą skaitant siaubingai sudėtingus tekstus, kai kalbos kursų organizatoriai, nesusirinkus grupei, mane pervedė iš akademinės vokiečių kalbos į teisinę.

Ar aš teigiu, kad paskaitos turėtų būti tyčia neįdomios? Žinoma, ne. Tik tiek, kad universitetas ruošia tokiai darbo rinkai, kokia ji yra, – standartizuota, reikli, pilna streso, su daug beprasmių rutininių užduočių, orientuota kurti rinkos, o ne visuomeninę vertę. Šia prasme universitetas netgi per gerai jai ruošia. Norėčiau, kad darbo rinka būtų panašesnė į klasikinį universitetą. Bet taip nėra.

P.S. Kai darbinausi VPVI, manęs paklausė, kokios temos mane domina. Pasakiau, kad migracija, socialiniai klausimai. Netrukus mane paskyrė prie migracijos tyrimo. Mano darbas buvo suformatuoti ir nuspalvinti 300 lentelių. Štai taip atrodo praktika. Tuo metu po darbo mėgdavau draugėms pazyzti, kad dirbti nepatinka, negaliu savęs realizuoti. Ir tik keleriems metams praėjus supratau, kiek daug davė man tie darbai. Ne tik tai, kad per mano rankas perėjo labai daug svarbių duomenų, kurie padėjo susidaryti argumentuotą nuomonę apie man rūpimus dalykus. Ne tik tai, kad pripratino, jog mano darbas bus vertinamas ne tik pagal turinį, bet ir pagal tokias smulkmenas. Kurpiant kalnus tyrimų projektų ir pasiūlymų, taisant ir formatuojant ataskaitas, turėjau progą patirti ir teoriškai apmąstyti, kad darbas už pinigus visada yra mainai. Negalima pernelyg priprasti tikėtis malonios intelektinės stimuliacijos. Už pinigus privalau daryti tai, ko kažkam reikia ir už ką kažkas sutinka mokėti. Malonumas, patiriamas dirbant, – daugiau papildomas priedas, teigiamas šalutinis poveikis. Taigi teorijos ir praktikos sąsajos būna labai įvairios – per teorines paskaitas nė nejausdamos mokomės vėliau praktiniame darbe reikalingų įgūdžių, o praktinė patirtis įkvepia teorinius apmąstymus, kurie gali niekada nekilti paskaitose.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*