Haruki Murakami „Kafka on the shore“ (Kafka pakrantėje)

Seniai praėjo tie laikai, kai pigiuose Vakarų Europos knygynuose negalėdavau atsispirti H.Murakamio knygoms. Jų visada būna dosniai atseikėta ir Vilniaus knygų mugėse, bet čia jos ateina su užlaikymu, o mano mėgstamiausia šio rašytojo knyga – Underground – iki šiol, kiek žinau, neišversta. Taigi Kafka on the shore liko iš tų laikų kelionių ir ilgai laukė savo eilės. Ji per stora nešiotis kuprinėje ir skaityti viešajame transporte. Ji per sunki vežtis į keliones – šiaip ar taip dabar vežiojuosi planšetę. Šiai knygai prireikė poros laisvų dienų, pabaigus emociškai sekinantį užsakymą.

Savo laiku knyga mane patraukė tuo, kad jos pavadinime minimas vienas mano mėgstamiausių rašytojų – H.Murakamis neabejotinai sėmėsi iš jo įkvėpimo. Tačiau, be kita ko, lyginant su F.Kafka, H.Murakamio knygos neturi tokio bendražmogiško paveikumo, tokio gebėjimo užmegzti ryšį, peržengiant visas tapatybes. H.Murakamio romanai yra vyriškai vyrinančių vyrų fantazijos. Tai savaime nėra blogai – bent jau aš būtent iš literatūros mokiausi empatijos vyriškumo normas pildantiems vyrams, būtent iš knygų stengiausi suprasti, kas su jais vyksta ir kaip jie jaučiasi. Net jei susidraugaučiau ir iš širdies pasikalbėčiau su labai vyrišku vyru, tame pokalbyje būtų didesnis atotrūkis nuo išgyvenimų ir mažiau betarpiškumo nei rašytojo fantazijoje apie tokio vyro gyvenimą. Ir greičiausiai jis nemokėtų papasakoti apie savo būsenas ir santykį su kūnu taip išraiškingai kaip, pavyzdžiui, Th.Brussigas, kurio romaną Herojai kaip mes perskaičiau vidurinėje mokykloje. Tačiau romane Kafka pakrantėje tas vyrinimas gerokai persūdytas, ir tai pastebi net The Guardian apžvalgininkas.

Romanas plėtojasi kaip dvi lygiagrečios istorijos – panašiai kaip Avies medžioklėje, tik tuo pačiu metu. Viena jų tarsi svarbesnė – hormonų nesuvaldantis penkiolikmetis, pasivadinęs Kafka, bando suteikti savo egzistencijai daugiau gelmės, nei jo blanki asmenybė gali „pavežti“. Jis išsiruošia į kelionę, kurioje ir ieško, ir bėga. Paauglio istorija parašyta pirmuoju asmeniu ir esamuoju laiku, siekiant maksimalaus betarpiškumo. Antroji istorija – dėl keisto įvykio vaikystėje protiškai neįgalaus pensininko Nakatos. Ši dalis parašyta būtuoju laiku ir trečiuoju asmeniu, kur pasakotoja/s kartais tiesiogiai ar netiesiogiai pripažįsta, kad ne visada supranta, ką galvoja Nakata. Tačiau jis gali daryti nepaaiškinamus stebuklus, ir jo atvirumas patirčiai veda jį į visokius nuotykius.

Paaauglys Kafka kuriamas kaip tipiškas vyrų rašytojų mėgstamas renesansinis tipažas – dailaus sudėjimo, atletiškas, moka groti, mėgsta skaityti. Suprantama, formaliojo ugdymo sistema jį nervina. Jis nesunkiai suvilioja jo akiratyje pasitaikančias moteris, nors neturi, ko joms pasiūlyti, tik simbolizuoja joms kažką, ko jos ilgisi. Būtent iš paauglio Kafkos istorijų tvoskia menkai užmaskuotas seksizmas. Pavyzdžiui, tokia siužeto linija: kartą berniukas išvysta gražios mergaitės pavidalo viziją ir trokšta su ja bendrauti. Mergaitė mąsli ir tobula. Jis norėtų ją krušti, bet ji per daug nemateriali, trapi ir savarankiška, todėl susiranda pakaitalą. Ir tada, kai imi beveik užmiršti tą mergaitę, kai, patyręs visokių nuotykių, herojus atsiduria keistoje vietoje, vizija staiga materializuojasi prie jo ir ima virti vakarienę. Dar pažada išplauti kambarius. Jūs ką, rimtai? Taip pat likau nesupratusi, kodėl dvasia būtinai norėjo misiją vykdančiam antraplaniam veikėjui įpiršti prostitutę, kuri studijuoja filosofiją, ir po to vis tikrinosi labiausiai „ne į temą“ pokalbio vietose, ar jam patiko.

Aseksualaus, su katėmis kalbėtis mokančio Nakatos istorijos daug įdomesnės nei testosterono prifarširuoto paauglio Kafkos – ši sampyna ir užtikrina romano pagaulumą. Kartais norėjosi kuo greičiau baigti skaityti skyrius apie nykų paauglį, kad greičiau sužinočiau, kas gi vyksta su Nakata ir jo draugais. Kaip ir rašė The Guardian apžvalgininkas, kai kurias linijas rašytojas lyg niekur nieko numetė ir prie jų niekada nesugrįžo, nieko nepaaiškino, tarsi jos būtų buvusios tik klaidingos užuominos ar pažadai mįsles įminti kitoje knygoje. Kartojasi mitologiniai motyvai – paslaptingos katės paieškos, klajojančios dvasios, mįslingi paukščiai, savarankiškas įvairių Japonijos vietovių mitinis krūvis (Avies medžioklėje – Hokaido, čia – Šikoku salos). H.Murakamio herojai ir toliau iki nukritimo japoniški būtent tuo, kaip kruopščiai ir ištikimai jie vartoja šiuolaikinę amerikietišką ir klasikinę Vakarų Europos kultūrą, – gurmaniškai klausosi klasikinės muzikos, atranda prancūzišką kiną, kalbasi su reklaminių personažų pavidalus įgijusiomis dvasiomis ir stropiai fiksuoja, kaip dažnai geria pieną, kolą, valgo kumpį ar sūrį. Gyvenime nesutikau nieko Japonijoje, kas taip maitintųsi, bet, kaip sakoma, jei darai, daryk gerai. Įsivaizduoju, kad analogiško veikėjo iš Vakarų Europos ar JAV gyvenime panašų vaidmenį atliktų joga, suši ar fengšui elementai interjere.

Prieš daug metų kaip japonologė buvau pakviesta į renginį Klaipėdoje, skirtą H.Murakamio kūrybai. Gavau klausimą apie erotinių scenų reikšmę ir pasakiau, kad japoniškos literatūros bruožas – per daug jų nesureikšminti, vaizduoti jas kasdieniškai, be patoso. Dabar, perskaičiusi daug daugiau knygų, manau tą patį. Būtent japoniškas stilius daro gausias erotines scenas kažkuo įdomias: H.Murakamis nelaiko savo veikėjų krušlumo kažkokiu išlaisvinto ego siautėjimu, kuriam moterys negali atsispirti, kaip koks M.Kundera ar R.Gavelis. Bent šia prasme moterys, bent kai kurios, H.Murakamio romanuose yra savarankiškos, nors šiaip jos pasireiškia daugiau kaip simboliai.

Romano temos – laikas, Edipo mitas, kraujas (jo dauuug) – pastanga ieškoti bendražmogiškų temų ir aiškinti jas per japoniškos mitologijos prizmę. Būtent mitologiją rašytojas siūlo kaip raktą išeiti iš vakarietiškos tradicijos aklaviečių, į kurias veda dualizmas. Tai čia tikrovė ar ne? Gerai ar blogai? Būtis ar nebūtis? Mitologinis atsakymas lakoniškas lyg trūktelėjimas pečiais – čia tikrovė ir sapnas, gėris ir blogis, būtis ir nebūtis vienu metu – tai ką? Kame „parkė“? Dar vienas besikartojantis motyvas – bandymas suprasti ir literatūriškai įprasminti svarstymus, kas gi atsitiko su Japonija per Antrąjį pasaulinį karą. Todėl besidominčias Japonija turėtų sudominti ir ši knyga. O šiaip, ko gero, ją geriausia būtų skaityti vasarą po pirmo kurso, išklausius kokį įvadą į psichologijos įvadą, metus sau iššūkį paskaityti tikrą Freudą ar Jungą, galvoje burzgiant visokioms šmaikščiašikniškoms idėjoms apie ego ir superego, kurios geriau nusės į atmintį, pasikartojus jas literatūros kūrinyje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*