Dienos archyvas: 2016-04-04

Apie pareigą tikrinti informaciją

Šiandien socialiniuose tinkluose sklando du žurnalistikos pavyzdžiai – geras ir blogas. Tas, kuriuo galime didžiuotis – kad portalas 15min kaip partneris įsitraukė demaskuojant Panamos dokumentus, o tai yra didžiausias šių laikų informacijos nutekėjimas žiniasklaidai. Tačiau lygiagrečiai išsirutuliojo ir kitas pavyzdys – Joana Lapėnienė iš LRT laidos „Savaitė“, matyt, irgi norėjo pasijusti tiriamosios žurnalistikos korifėja ir sukūrė tokią laidą (įrašas), kurioje esą demaskuoja valstybei priešiškas jėgas. Rezultatas – šmeižiami daugybę metų Lietuvoje veikę kritinės minties ir socialiniai judėjimai, kurie niekur nė nebandė pasislėpti.

Nesiginčysiu, kad pašnekovai galbūt pasirodė sutrikę ir kad ne bet kam tiek pat aiškios jų idėjos kiek mano aplinkai, kadangi juos pažįstu asmeniškai arba iš socialinių tinklų. Pastaruosiuose dabar skaitau jų rašomą kritiką, esą žurnalistė juos neteisingai informavo apie laidos temą, ištraukė citatas iš konteksto. Kadangi esu buvusi abiejose mikrofono pusėse, gerai žinau, ką reiškia atsidurti keistame kontekste, kai tau priskiriami teiginiai, kurių nesakei. Tačiau taip pat žinau, kad kritikės (kodėl mano bloge moteriškoji giminė?) neskaitytų dešimties standartinių puslapių traktato, kuriame visoms pašnekovėms leidžiama išsisakyti ir pateikiami visi paaiškinimai. Galbūt kada nors atsiras techniniai hiperteksto sprendimai, kurie leis prie teksto ar video prikabinti nuorodą su mažiau sutrumpintu šaltiniu, kad tos, kas domisi plačiau, galėtų pasiskaityti/ pasiklausyti, ką pašnekovas iš tikrųjų sakė. Tačiau kol kas žiniasklaida dar kurį laiką karpys, trumpins ir trauks įdomiausias citatas. Problema ne tame. Su kiekvienu karpymu ir paaiškinimu ateina atsakomybė – šiek tiek prieš pašnekovę, kurios gyvenimui pasirodymas žiniasklaidoje gali turėti rimtų pasekmių, bet labiausiai – prieš publiką, kad ji tikrai gautų suprantamai pateikiamą tuo metu prieinamų žinių maksimumą. Skaitykite toliau