Kaip BBC tingų straipsnį apie Lietuvą kurpė

Net kelios draugės socialiniuose tinkluose pasidalijo nuorodą į šį BBC straipsnį apie švietimą Lietuvoje. Autorius Nic′as Mitchell′as bandė gilintis, kokie iššūkiai kyla švietimo sistemai. Perskaičiusi pagalvojau, kad jei aš, tarptautiniuose vandenyse neprasimušusi Rytų europietė, parašyčiau tokį straipsnį, niekas jo nespausdintų. Betgi čia BBC, tai galima. Keli mano pastebėjimai apie šį tekstą galbūt padės toms (kodėl mot.g,?), kas akademiškai ar kitaip domisi žiniasklaida.

Visų pirma, tekstas prasideda tuo, už ką mane redaktorės visada skalpuoja, jei nepasirūpinu to išvengti, – neaiškiu, abstrakčiu sakiniu, parašytu neveikiamąja rūšimi. Kas ją taip mato? Koks poveikis? Kurioms šalims? Kodėl aš, kaip skaitytoja, turėčiau susidomėti tekstu, perskaičiusi tokį pirmą sakinį?

Yra ir keletas smulkių netikslumų, kuriuos būtų nesunku pataisyti. „Griuvus komunizmui“ (since the fall of Communism): kaip žinoma, komunizmas – tai tokia ekonominė santvarka, kurioje galioja bendruomeninė gamybos priemonių nuosavybė, nėra pinigų ir valstybės anei socialinių klasių. Komunizmu galima vadinti ir judėjimą, kuris siekia tokią santvarką sukurti. Lietuvoje tokia partija buvo, bet tokios santvarkos – niekada.

Autorius patingėjo įsigilinti į universitetų padėtį Lietuvoje, reformas. Kodėl universitetus nesuabejojęs vadina inovacijų paleidimo pultais (launchpads of innovation)? Nes mano, kad taip turi būti. Ar tikrai universitetai yra inovacijų variklis Lietuvoje? Kurie? Kodėl neparašyta, kiek yra universitetų, kiek studenčių pagal gyventojų skaičių? Neparodyta, kad šiaip jau daugoka jų, lyginant su kitomis ES šalimis? Nieko nepamintėta apie universitetų finansavimą, krepšelio principą, kuris daro universitetus priklausomus nuo stojančiųjų skaičiaus. Lietuva nesidominti skaitytoja gali nežinoti, kad čia nėra tyrimams skirtų fondų (research endowment) nei mecenatystės tradicijos, kad galimas tik krepšelinis finansavimas studijoms arba projektinis tyrimams, todėl taip vaikomasi kiekybės. Kitaip tariant, universitetams kyla iššūkis pritraukti tiek krepšelių, kiek jų buvo iki demografinės duobės. Jeigu finansavimo modelis būtų kitoks, būtų galima dirbti su mažiau studenčių, atsirenkant geriausias. Nieko neužsimena ir apie mokestį už mokslą, tik tiek, kad Danija patraukli, nes mokslas nemokamas.

Toliau, kas čia per sakinys, kad užsieniečių sunku pritraukti „net Vilniaus universitetui“? Panašu, kad iš prielaidos, jog VU yra seniausias ir žinomiausias, padarė išvadą, jog ir užsieniečių čia daugiausia. Skaitome realybę:

Populiariausi universitetai tarp užsieniečių – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (647), Kauno technologijos universitetas (460) ir Vilniaus Gedimino technikos universitetas (354). Išskirtinį statusą turinčiame baltarusių Europos humanitariniame universitete šiuo metu mokosi 1383 studentai, kurių absoliuti dauguma – iš Baltarusijos.

Nei pagal populiariausius universitetus, nei pagal atskiras studijų programas VU niekur nefigūruoja. Taigi žurnalistas pasirinko vieną blogiausiai šioje srityje besitvarkančių universitetų, o tekstu sudarė įspūdį, kad kitiems tik blogiau.

Kaip iš euro seka, kad grįš absolventės, turbūt aišku tik vienam R.Vaitkui, bet žurnalistas nepaklausė, nepaprašė įrodyti, kad šie dalykai susiję. Tik numetė mano bičiulio Mariaus istoriją. Marius turbūt vienintelis, kuris, galima sakyti, grįžo „dėl euro“, nes dirba Lietuvos banke.

Straipsnis palieka skaitytojas su jausmu „tai ką?“ Jį perskaičiusi galvojau, ar tikėtina ir man kada nors parašyti tokį tekstą apie mažai žinomą šalį. Tada prisiminiau, kaip kažkada rašiau apie Kroatijos švietimo reformą: pora citatų, ministro pasisakymas, šiek tiek iš anglakalbių šaltinių ištrauktos statistikos… Vėliau pažįstamas kroatas teigė, kad visi pasiekimai – tik propaganda. Labai dažnai istoriją lemtingai pakreipia tarpininkės, kurios parūpina kontaktų, vertėjauja ir komentuoja pastebėjimus. Kaip tik ruošiuosi vienam tyrimui, kuriame yra keli būdai įeiti „į lauką“ ir labai daug kas priklausys nuo darbštumo ir sėkmės. Net jei tingėsiu, kažkokia istorija su interviu vis tiek išeis, bet lygiai taip pat yra rizika pražiopsoti tikrovę: kas iš tiesų yra stipriausia, populiariausia, kas su kuo susiję, o kam neleidžiama pasisakyti.

Kitas pavojus žiniasklaidai, apie kurį vis dažniau skatinu diskutuoti, – tai vox popų fetišizmas. Viskas turi būti paremta „gyvos žmogos“ citata ir, pageidautina, nuotrauka. Net statistinius duomenis ar valstybės raidos tendencijas kažkas turi „įgarsinti“. Nes publika esą geidžia vien tik gyvos kalbos, tikrų istorijų, duomenys – nuobodu. Aš manau priešingai. Duomenys parodo, kodėl svarbu kalbėti apie straipsnio temą ir kiek ji aprėpia, o citatos reikalingos tada, kai kažkas turi, ką pasakyti. Teiginiai „Kyla įvairių iššūkių“ ar „Reikia labai stengtis“ nepatenka į kategoriją „turi, ką pasakyti“.

Ką manote?

9 komentarai

  1. vis vien nebeaišku

    @Daiva:
    dėl ko čia triguba apsauga: filtras, captcha, moderavimas, trūksta tik galimybės komentuot vien per facebooką ir šitaip susiet su socialiniais tinklais…

  2. sutinku

    tinklaraščių (blogų) aukso amžius sutapo su agregatorių plitimu apytikriai 2005–2010 m. Tačiau blogus nustelbė daugeliu atžvilgiu netobula (neįmanoma ką nors rast, sudėtinga diskukutuot) veidaknygė dėl kitų priežasčių: net ir vegetuojant joje sudėtingiau išvengt tokių dalykų, kurie jau, deja, nepasiekiami kitais, įprastiniais žiniasklaidos kanalais; bloguose liko tik tie, kurie nuolat turi, ką pasakyt. Lietuvoje tai visų pirma iš facebooko išsitrynęs virginijusg (batautojas), Rusijos naujienas sužinau iš avmalgin tinklaraščio.

    Pasinaudojęs proga sveikinu su Tarptautine Moterų diena, kuri čia visai gražiai buvo minima 2010–2012 m.

  3. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    Man atrodo, blogų aukso amžius sutapo su Google Reader veikimu, dabar blogai turi būti susieti su socialiniais tinklais, kitaip bus pamiršti. Stengiuosi taip ir daryti.

  4. kilo visokių minčių

    @Daiva:
    dėl ko šįmet beveik liovėtės čia rašyt, ypač „slidesnėmis“ temomis apie žiniasklaidą, politiką ir visuomenę, idėjų ir komentarų raiškos kanalas daros vis seklesnis gal ir todėl, kad ilgainiui atsibosta skelbt jas tuštumon. Kiek gyvesnė angliška versija apie keliones. Na, o apsauga nuo spamerių vis dėlto čia kiek perteklinė. Esama ir kitų techninių nesklandumų.

  5. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    Atsiprašau už sunkumus, užatakavo spameriai… Kartą parašęs patvirtintą komentarą, kitą kartą su filtru nesusidursite.

  6. taip ir maniau

    klausimas „Ką manote?“ skirtas nežinia kam, be reikalo vakar čia vargau, nes yra ne vien captcha ir pirminį filtras, bet ir „netinkamų komentarų“ šalinimas. O kadaise viso to nebuvo…

  7. truputį stebina

    per dideli reikalavimai vienadienio ir ne lietuviams skirto rašinuko „bendrai apie Lietuvą“ autoriui ir dar verslo skiltyje, kur neprivaloma labai „gilintis į situaciją“. Pakanka „joined the euro this year“, „Independence day celebrations were held in Vilnius this week“ ir pan. banalybių. O tie tikrai atgrasūs vox popai ir nuotraukos be ryšio tėra įrodymas, kad iš tikrų lankytasi Lietuvoje, šnekėta ir mėginta šį tą išsiaiškint. Nepavyko, ką padarysi. BBC – jau ne kokybės etalonas, bet vis dėlto dar ne delfis ar lrytas.

  8. Gytis

    Visiškai į dešimtuką!

    Aiškėja, kad analitikai esą teigia, jog BBC galimai visai nepakankamai įsigilino į situaciją ir taip skandalingai susprogdino neprofesionalumo bombą šitaip sudrebindami visą internetą 😀

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*