Vadinamojo grožio industrijos poveikis mergaitėms – tema, dėl kurios gali sutarti feministės ir konservatorės. Nepasitikėjimo savimi dėl išvaizdos sukeltos ligos nužudo daugiau žmogų nei teroristinės grupuotės ir vis dažniau tai pripažįstama kaip visuomenės sveikatos klausimas, o ne individualus pasirinkimas ar estetikos reikalas. Esu dalyvavusi daugybėje feministinių diskusijų šia tema, taip pat truputį apie tai rašiau. Tačiau paskutiniu metu vis dažniau mąstau apie tai, kas dingsta tarp eilučių.
Tokias mintis sukėlė šis populiarus kompanijos Dove klipukas:
Jame yra itin ištęsta scena su mažos mergaitės veidu – ji palieka laiko pagalvoti, kad mergytė atrodo laiminga ir simpatiška. Tada ją užbombarduoja plonų, nuravėtų, nufotošopintų, išdažytų ir kitaip „sutvarkytų“ kūnų srautas, kalantis, kad ji privalo keistis. Klipe kuriama prieštara tarp to, ko iš mūsų tikėjosi, kad pagalvosime (mergytė žavi ir jai nieko netrūksta) ir išvados, kurią turime padaryti, kai suprantame, ką jai teigia reklamos ir kiti vaizdai. O štai čia – dar ir asmeniška istorija apie tai, kaip moteris, numetusi svorio, visa jėga pajuto, kaip neteisingai aplinkinės su ja elgėsi iki tol.
Ir vis dėlto tiek Dove reklamos, tiek apie tai rašančios autorės ir kalbas sakančios oratorės (pvz., Jean Kilbourne) subjektą palieka ten, kur baigiasi klipukas. Kai mergaitė nueina paskui drauges. Būtent apie tai reikėtų pradėti diskusiją. Kas nutinka, kai žmoga atitraukia akis nuo „glamūrinių“ žurnalų ir grįžta pas drauges.
Paauglės yra sudėtingesnės nei daugumai atrodo. Jos nėra tokios nekritiškos, lyg kempinės sugeriančios visas popkultūros žinutes. Kai prisimenu savo paauglystę, visoms, su kuo kalbėdavomės, atotrūkis tarp mūsų ir vadinamojo grožio profesionalių buvo akivaizdus. Nors ir skaitydavome pasakojimus apie tai, kaip eilines merginas atrado prodiuserės ar modelių agentūros, tokie žurnalai kaip „Panelė“ ir pan. nemeluodavo apie modelių, aktorių ir dainininkių darbą. Būtent, kiekvienas interviu ar straipsnis pabrėždavo, kad tai darbas. Žinojome, kad žvaigždės turi treneres, kad kai kurios reguliariai nusisiurbia riebalus. Niekada nemanėme, kad vaizdai, kuriuos matome, atsiranda savaime. Tai – ir žmogos vaizde, ir ištisos stilisčių, grimerių ir kitų profesionalių komandos darbo rezultatas. Nėra jokios priežasties, kodėl mums, eilinės Kauno mokyklos moksleivėms, reikėtų lygintis su tomis profesionalėmis ar žūtbūt tapti į jas panašioms. Jos gyveno kitame pasaulyje. Žmogos iš žurnalų dėjo pastangas dėl tam tikrų rezultatų, kaip ir mes dėdavome pastangas dėl pažymių ar atsilenkimų skaičiaus.
Nemanau, kad mūsų supratimas itin skyrėsi nuo kitų paauglių supratimo. Jei kažkurios paauglės yra naivios ir nesupranta, kad kai kurių žmogų darbas yra tam tikru būdu save pateikti, tai naikinti naivumą svarbiau nei žavėjimąsi popkultūra. Taip, paauglės dažnai įsimyli žvaigždes, bet dažniausiai jos supranta, kad žvaigždės gyvena kitame pasaulyje. Dabar paauglių gyvenime atsirado dar nauja dinamika – atpigusi fototechnika, mobilūs telefonai, leidžiantys fotografuoti save ir iš karto ekrane matyti rezultatą, ir socialiniai tinklai, į kuriuos galima įdėti atrinktų gerai pavykusių nuotraukų. Dabar paauglėms išaiškinti apie Photoshop galią turėtų būti lengva kaip niekada. Jos pačios žino, kad, pritaikiusios atitinkamą filtrą, nusifotografavusios tam tikru kampu paslėps trūkumus, pabrėš privalumus ir sukurs nepriekaištingą konvencinio grožio įvaizdį. Ta pati kompanija Dove nusprendė ir savo akcijoje teigia, kad tai padės moterims atrasti savo grožį ir mažiau spausti save dėl standartų atitikimo:
Išties, prieinamoje fototechnikoje ir socialiniuose tinkluose slypi didelis potencialas: šios technologijos gali paskatinti moterų kritiškumą tiems vaizdams, kuriuos jos mato. Jei jos, būdamos mėgėjos, gali viens-du susikonstruoti tokį vaizdelį, kuris beveik prilygtų profesionalių komandos kūriniui, tai gal tas vadinamasis grožis nėra toks reiklus ir reikalaujantis tiek aukų. Galima fotografuotis taip, kad atrodytume plonos, lygiaodės ir ryškios. Klasikinis triukas – pereksponuota didelio kontrasto fotografija, kurią daugybė moterų labai mėgsta ir net užsisako tokio tipo fotosesijas. Šviesa ir kontrastas paslepia odos netolygumus, paryškina akis ir lūpas – štai jums ir „glamūrinis“ rezultatas.
Tačiau visa tai niekaip neišklibina standarto ir reikalavimo visada ir visur atrodyti „gražiai“. Dove filmuko herojės sau įrodė, kad išmokusios tam tikru būdu fotografuotis, gali pasijusti gražios. Na ir kas? Gal kaip terapinė priemonė ir nieko, bet iš tiesų išlaisvinantis rezultatas bus tada, kai moterys pagaliau atsikratys to niekam verto įsitikinimo, kad privalo savo kūnu nuolat sau ir kitiems teikti estetinį malonumą. Velniop, yra daug geresnių dalykų, kuriuos galime nuveikti su kūnu. Dabar nerandu nuorods, bet buvo toks straipsnis, kuris surinko pradinukių mintis, kas joms patinka jų kūne. Jos vardijo: mano kojos gali greitai bėgti ir kt. – jų požiūris į kūną buvo funkcinis. Tokį požiūrį rado tyrinėtoja iš Lietuvos, nuvykusi į Papua Naująją Gvinėją. Paklaususi vietinių vyrų, koks yra jų moters grožio standartas, sulaukė kreivų žvilgsnių. Moters kas? Moteris turi gerai dirbti ūkyje.
Taigi kaip į jaunuolių protus įsėda ta mintis, kad ne tik profesionalės, kurios nuolat su komanda dirba, kad konvenciškai gražiai atrodytų, ir kurioms moka už tai, kaip atrodo, bet ir jos pačios, eilinės jaunuolės, privalo nuolat aplinkiniams savo kūnu teikti estetinį pasitenkinimą? Mano versija – kad tokią mintį įsodina ne tiek įvaizdžiai iš popkultūros, bet dalijimasis jais ir bendravimas su bendraamžėmis, kurį apgaubia have it all ideologija. Vadinamojo grožio industrija privilegijuoja vieno tipo kūnus virš kitų, įteigia, kad vieni geresni ir vertingesni už kitus. Jeigu grupė draugių prarijo šitą žinutę, tai jai prieštarauti reikštų būti maištininke, o ne kiekviena paauglė to nori. Prisimenu iš savo mokyklos „kietų panų“ varžymąsi, kieno kojos ploniausios. Prisimenu iš pradinės mokyklos tą dieną kasmet, kai visus matuodavo ir sverdavo. Į kabinetą įeidavome po vieną ir niekieno duomenų viešai neskelbdavo, bet bendraklasės iš karto išėjusios pradėdavo jais dalytis ir klausinėti viena kitos, kiek sveria. Mums pasakydavo, koks yra normalus KMI, bet turėti normalų buvo ne lygis – reikėjo turėti mažesnį nei normalų, kuo mažesnis, tuo labiau verta didžiuotis. Nors neturėjau viršsvorio, ta diena ir tos lenktynės keldavo nerimą ir gadindavo nuotaiką – laimei, tik kartą per metus. Tačiau paauglystėje jaučiausi šio proceso stebėtoja, o ne dalyvė, ir niekinau tai, ką darydavo klasės „kietos panos“. Stebėdama, kaip jos elgiasi, pamačiau, kad, jei paauglė jau už kažkokias savybes, o dažniausiai – draugystę su tam tikromis bendraklasėmis jau pateko į tą ratelį, jai nereikia būti konvencinio grožio ir niekas jos už išvaizdą neės. Viena iš tų „kietų panų“ vidurinėje žiauriai ėsdavo vieną bendraklasę dėl sveikatos sutrikimo, nors net ir konvencinio grožio požiūriu pastaroji būtų bet kada pirmąją aplenkusi. Taip pat gydydamasi vaikų sanatorijoje pastebėjau, kad viena mergina, turinti matomų defektų, buvo visų berniukų numylėtinė. Taigi iš visokios gyvenimiškos patirties jau tada padariau išvadą, kad socialiniuose santykiuose esmė nėra nei konvencinis, nei vidinis grožis. Jeigu pataikei į tam tikrą grupę arba turi tam tikrų asmeninių savybių, kurias kitos žmogos „užskaito“, tai būsi ir graži, ir populiari, ir kieta. Užtat jei kažkas nuspręs paknisti protą, ras priežastį, o išvaizda yra lengviausias kriterijus, pateisinantis sprendimą kažkam knisti protą.
Taigi vien profesionalių (modelių, aktorių ir dainininkių) įvaizdžiai nesukeltų to nesaugumo ir savigraužos, išsikerojusios tarp paauglių. Nesaugumą ir savigraužą sukuria noras būti „užskaitytai“ ir nuolat kybanti grėsmė, kad iš tavęs tyčiosis, nepripažins. Ši grėsmė yra labai reali, todėl tiek daug jų ir nori sumažinti veiksnių ir kriterijų, dėl kurių kažkas galėtų ant jų „užsisėsti“, skaičių. Žinoma, pavyzdžiai iš suaugusiųjų pasaulio veikia (manekenė X jokiu būdu ne išsimaudė jūroje, o pademonstravo [įrašyti būdvardį] pilvą). Taigi algoritmas greičiau yra toks: tam tikro tipo kūnai visuomenėje yra privilegijuojami virš kitų -> kaip man išvengti patyčių ir įgyti pripažinimo? -> didesnė tikimybė tai padaryti bus, jei turėsiu privilegijuotą kūną. Ne toks: ši profesionalė po darbo su savo komanda atrodo taip -> ir aš savo buitinėmis priemonėmis turiu pasidaryti tokį pat įvaizdį. Mergaitės nėra tokios nepastabios, kad nematytų, jog nei populiarumas, nei romantiniai santykiai nepriklauso nuo to, kiek atitiksi konvencinio grožio standartus. Tačiau dažnai jos nori eliminuoti visus veiksnius, kurie galėtų paversti jas nevykėlėmis savo aplinkoje.
Paauglėms norėtųsi tikėti, kad viskas yra valios rezultatas. Deja, savo aplinkoje jos mato, kad galimybės atitikti standartą paskirstytos nevienodai. Turbūt visos turime bent vieną pažįstamą, kuri kerta cepelinus ir niekada nepriauga svorio. Tolimos žvaigždės niekada nebus tokios aktualios, kaip šalia persirengimo kambaryje esančios bendraklasės, kurios, čiuopdamos liesą pilvą, garsiai skundžiasi, būtinai kad dėl savo kūno kompleksuojančios bendraklasės girdėtų, „Oi, kiek lašinių priaugo.“ Atsilikimas nuo žvaigdžės, apie kurios darbą dėl tokio rezultato skaitėme žurnaluose, nesukuria kompleksų. Atsilikimas nuo draugių konvencinio grožio lenktynėse juos sukelia.
Iš Dove klipuko mes nežinome, kaip, prisižiūrėjusi vaizdų, mergaitė bendraus su draugėmis. Galbūt jos puikiai sutaria ir eis lošti teniso, visiškai pamiršusios, ką matė reklamoje. Galbūt ši mergaitė jau priklauso „kietų panų“ rateliui, kuris, kai reikės pasirinkti, kokiu pagrindu pasityčioti iš nepritampančios bendraklasės, kažką išsitrauks ir iš reklamos repertuaro. O gal ji bus tokio proceso auka.
Taigi matyčiau dvi darbo su visuomene ir paauglėmis kryptis. Pirma, kritiškai klausti ir abejoti kiekvienu konvencinio grožio liaupsinimu ir visur jo ieškojimu (dėl to visada pabrėžiu, kad kai kurių žmogų veiksmai iš serijos „žiūrėkit, kokių gražių ir seksualių feminisčių būna“, ypač pastebimi JAV, yra nuodingi). Kodėl jums atrodo, kad turite nuolat savimi puošti aplinką? Kodėl negalim, žiūrėdamos į reklamą, kokia ji yra, pasidžiaugti, kad šiai profesionalei puikiai sekasi atrodyti taip, kaip jos užsakovas reikalauja? Galbūt ji irgi pasidžiaugtų, kad mes savo darbe atitinkame savo užsakovų reikalavimus. Pasaulio neišgelbės įtikinėjimas, kad „ir tu graži, ypač jei nusofotografuosi tinkamu kampu“. Antra, daugiau dėmesio skirti galios pasiskirstymui ir socialiniams santykiams apskritai. O juk puikiai žinome iš istorijos, kad jei kas nors užsimano kažkokią grupę pažeminti, visada ras, kuo tai pateisinti. Tiks ir rasė, ir riebalai, ir bet kas.