Pyktis ir aktyvumas

Paskutiniu metu daug mąstau apie pyktį ir piktą aktyvizmą. Pyktis yra gana dažnai gyvenime pasitaikanti emocija. Ji dažniausiai lydi bejėgiškumą, paniką, nuovargio ir susierzinimo derinį. Dažnai imu jausti besikaupiantį pyktį ir frustraciją, kai tenka dorotis su medicinine biurokratija. Pyktis gali apimti skaitant žinias ir jaučiant lyg sukilusios skrandžio rūgštys nemaloniai tyvuliuojantį bejėgiškumą ką nors pakeisti. Deja, kartais pasitaiko, kaip ir visoms, kad pyktis išsilieja ant visai ne tų, kurie to galbūt nusipelnė. Esu gana ūmaus būdo, taigi, kad ir kaip stengiuosi vadovauti taisykle „suskaičiuok iki 10, prieš prisegdama kokią nuorodą į Facebook profilį; parašiusi laišką, nueik, išgerk arbatos, pareik, perskaityk iš naujo ir pacenzūruok“, spontaniškas impulsas kartais nugali. Tai sukelia bereikalingas karštas diskusijas ir/arba gerų žmonių nuoskaudas, o pakeisti nelabai ko pakeičia. Turbūt ir Jūs, skaitytojos, prisiminsite atvejų, kai po sunkios darbo dienos nukentėjo artimieji. Pyktis yra žmogiška emocija, bėda tik ta, kad dažnai neatpažįstame savęs kitose, kai elgiasi taip pat.

Tačiau turbūt visos pažįstate tokių žmogų, kurioms viskas tarsi vanduo nuo žąsies. Vienas tokių tipažų – racionali, bet kartu ir linksma šaunuolė, kuri palaukia, kol išsišėls aistros, sugalvoja kokį faktinį argumentą, tada perfrazuoja radikalias anksčiau pasisakiusiųjų mintis, įvelka į dailų ir visoms priimtiną drabužį ir apibendrina diskusiją. Tą apibendrinimą dar paspalvina savo charizma, kad visi sutiktų. Tarsi jauti jas simboliškai tapšnojant per petį. Jos nepuola į pykčio verpetą, bet, jei kalbame apie aktyvizmą (vėliau paaiškinsiu, kaip tai susiję), pasiūlo planą. Emocingoms ir spontaniškoms diskusijos dalyvėms, jau spėjusioms užsitraukti ugnį, belieka tik sugriežti dantimis: jos paruošė dirvą, įtikino tam tikro reikalo svarbumu, bet visos, kas dalyvaus, dėkos racionaliosioms. Dar yra kitas tipažas, toks šių dienų katinas Leopoldas. Šios superteigiamos žmogos mėgsta atsidūsėti: „Et, ir kodėl negalėtų [įrašyti, kas] tiesiog susitarti ir pasidalyti…“, o jeigu kažkas blogai, joms būna liūdna, bet ne pikta. Dažnai tarp super-pozityviai mąstančių būna daug religingų žmogų (krikščioniško jaunimo grupelės, bahajės, kurias tyrinėjau Budapešte). Turbūt net viduramžiški kankinimai iš jų neišmuštų tikėjimo geru žmonijos pradu ir kryptingo veiksmo galia.

Šios žmogos yra teisios. Be to, nors savo teigiamumu neretai užsiblokuoja ir negali suprasti kunkuliuojančio, aistringo ir šėliojančio pasaulio, savo gyvenimą jos nugyvena sveikiau ir ramiau. Tačiau būtent piktos aktyvistės, „keliančios vėją stiklinėje“, išjudina giliuosius visuomenės procesus, atkreipia dėmesį į problemą, parodo, kad per lengva pateikti animacinio meškiuko patarimą: o tu nusišypsok piktam atvaizdui. Pykčio akimirką atrodo, kad jį išreikšti – egzistencinė būtinybė, kuri priešingu atveju sprogdina iš vidaus. Meškiuko šypsniukai didžiausios frustracijos akimirkomis gali būti tiek pat skaudūs, kaip draugės pasakotas pavyzdys apie tai, kaip sergančioms depresija sveikosios pamokslauja: „O tu pasistenk pozityviai mąstyti, rask būdą atsipalaiduoti…“

Apie pyktį dažnai mąstydavau Izraelyje. Nuvažiavau ten su įsivaizdavimu, kad tik įsitikinsiu, kaip viskas komplikuota ir kaip reikia, kad ir vienos,  ir kitos įdėtų pastangų atsisakyti smurto – nežinia, kurios tai turėtų padaryti pirmos. Tačiau gyvendama ten pradėjau galvoti: kaip aš jausčiausi ir mąstyčiau, jei būčiau palestinietė, o juo labiau palestinietis Izraelyje ar okupuotose teritorijose? Kiek Leopoldo manyje būtų, jei matyčiau, kad kasdien, įeinant į prekybos centrą, mano krepšį išpurto iki smulkmenų, o šalia einančio tik atidaro? Ar norėtųsi nusišypsoti atvaizdui, jei policija lyg niekur nieko sustotų, man laukiant autobuso stotelėje, ir sakytų: „Ė, tu, iš kur tu? Parodyk dokumentus, ar tikrai.“ Įdomu, ar padėtų teigiamo mąstymo knygos, jei reikėtų laukti eilėje ir pereiti žeminančią patikros procedūrą, norint bet kur nuvykti? Pažvelgus plačiau, galbūt pamatyčiau, kad yra ir kitų grupių, kurias diskriminuoja ir uja susiformavusi sistema, bet galbūt iš pykčio jų nepastebėčiau. O net ir pastebėjimas ne visada padeda išvengti pykčio. Mano kairiosios draugės tenai irgi su daug kuo susipyko ir daug nervų sugadino, pradėdamos visokias FB ir gyvas diskusijas politikos klausimais. Išsilavinimas joms leido žvelgti plačiau, bet bejėgiškumas matant eilinę diskriminacinę ar nacionalistinę politiką dažnai pastūmėdavo emocingam „Nelemti fašiai!“, kas nepadeda nei dialogui, nei fašizmo problemos sprendimui. Tiesiog tuo metu kitaip neįmanoma ir reikia kažkam tai pasakyti. Prisimenu vakarėlį, kuriame buvo daug trankios muzikos ir alkoholio, o tam tikras vietas okupuotose teritorijose aplankiusi draugė gaivėlėjosi nuo tenai patirto šoko: „Mano tėvai atvažiavo čia, kad gyventų visuomenėje be rasizmo ir antisemitizmo. Ar dėl šito reikėjo važiuoti, kad mano vardu ir už mano mokesčių pinigus būtų daromi tokie dalykai???“ Nežinojau, kaip ją guosti, buvo gaila ne tik palestiniečių, bet ir jos jautrios meniškos sielos, kurioje ta kelionė paliko neištrinamą randą, niekada jos tokios nebuvau mačiusi, ir norėjosi už atlapų visas, kas, nepavaikščiojusios tenai ant žemės, sako, kad nieko tokio, jog „Izraelis gina savo interesus“.

Kalbėjimas ir rašymas apie tai, žinoma, nieko nekeičia. Galiausiai iš visų tų emocijų išeina taip, kad užsikonservuoji panašių į save grupėje. Tikrąją savo nuomonę reiški tarp tų, kurios mano taip pat, ir kurių pyktis sinchronizuotas su tavo. Su kitais palaikai malonius, diplomatiškus santykius. Izraelyje didele dalimi taip ir nutiko: be radikalių kairiųjų grupelės ten turėjau vos vieną kitą draugę. Daug mano draugių tenai rašo. Kartais įsikeliu tai, ką jos parašo, į savo FB. Sulaukiu komentarų, kad pykstu ant Izraelio. Aiškinu, kad netapatinu kraštutinių dešiniųjų tenai valdžioje ir armijoje su visuomene. Niekas niekur nepasikeičia.

Dar Japonijoje, kai skaičiau pranešimą savo tyrimo pagrindu, vienas maišytos kilmės studentas, prie kurio nuolat kabinėjasi policija, nes mano, kad jis imigrantas, pasakė ilgą ir emocingą komentarą. Anot jo, jei tuoj pat nesuras sprendimo, kaip praplėsti japonės sąvoką ir į visuomenę įtraukti užsienietes darbininkes ir vaikes iš mišrių šeimų, šalis rizikuoja užsiauginti teroristų tinklą. Japonėms tokios hiperbolės ir apskritai tokia raiška turėjo pasirodyti gana šokiruojančios. Bet tada aš pati tiek daug nemąsčiau apie pyktį ir piktą aktyvizmą.

Štai keli pikto aktyvizmo pavyzdžiai: „šliundrų eitynės“, Rožinio bloko manifestas, demonstracijos Graikijoje. Kai visuomenė bus išjudinta, ateis savi leopoldai ir pakvies kažkam konstruktyvesnio. Galbūt išties reikia, kad aistra išdegintų, kas buvo iki tol, kad leopoldai galėtų ant tų pelenų sėti javus. Įdomu tai, kad J.D.Salinger’is romane „Franė ir Zujis“ viename dialogų dėsto tokį požiūrį į piktą ir leopoldišką aktyvizmą krikščionybėje: Franė piktinasi, kodėl Jėzus kai kur radikaliai pasisako ir negalėtų būti kaip Šv. Pranciškus, o Zujis samprotauja, kad, jei Dievas būtų norėjęs siųsti Šv. Pranciškų anuo metu ir tokiai svarbiai misijai, būtų taip ir padaręs, bet ten ir tada reikėjo šėlstančio, aistringo pranašo (kuris išvartė prekiautojų stalus šventykloje, bardavo savo mokinius, o ne kantriai aiškino – beje, nenustebkite dėl pranašo, personažai yra „niūeidžininkai“).

Taigi pykčio, pikto veiksmo ir radikalumo spektras neduoda ramybės daug kam. Kai pradėjau išsamiau apie tai mąstyti ir savyje stebėti, tapo lengviau suprasti tokias žmogas kaip A.M.Pavilionienė ar D.Katz’as. Anksčiau sakydavau: idėjos OK, bet raiška – tik atstumianti. Ilgainiui kažkaip pradėjau geriau įsivaizduoti bandymų, nusivylimų ir kovos, pirmiausia su savimi, kelią. Dėl to pavyko skirtingais laipsniais su jomis abiem užmegzti kontaktą.

Pyktis ir piktas aktyvizmas stato sienas – puikiai tai suprantu. Su emocingais, radikaliais teiginiais sunku tapatintis toms, kas nežino nei jų atsiradimo istorijos, nei konteksto. Ir vis dėlto gerai suprantu tą garo proveržį iš po savitvardos ir bejėgiškumo dangčio. Ką Jūs manote apie piktą aktyvizmą, kuris neišvengiamai ne jungia, o skaldo, bet kartu išjudina visuomenę greičiau ir efektyviau nei šimtmečiai darbo? Kaip geriau panaudoti aistros potencialą?

7 komentarai

  1. Laura

    Manau, kad daugeliu atvejų tas gaivališkas pyktis ir jo išraiška visuomenėje prisideda prie greitesnių pokyčių. Kaip Daiva ir sako, pirma tokio pykčio išraiška reikalinga, kad galėtų ateiti leopoldės. Panašiai buvo Indijoje su „leopoldu“ Gandžiu. Kitas dalykas, kad leopoldės kartais sukuria visai ne tai, dėl ko buvo kovota. Bet čia vėlgi – sukuria dėl to, kad joms leidžiama…
    Engiamų visuomenės grupių pyktis labai suprantamas. Labai žavu, kai Zdanevičius spontaniškai apliejo vandeniu vieną įsikarščiavusį homofobą. Pilietinis karas, švelniai tariant, neatrodo taip žavu, bet lengva postringauti, kai toks karas negresia mano gyvenamoje teritorijoje, ir nereikia rinktis, ką daryti man. Visgi, pykčio išraiškos ir jų ribos man taip pat lieka klausimu.
    Nereikia tapatinti carito katalikių su Natzingeriu. Su Carito katalikėmis galima bedradarbiauti ir nebūnant RKB nare (tarkim, kad ir tiesiog nunešant joms nebereikalingų drabužių, kad jos paskui atiduotų skurstančioms), bei tuo pat metu kritikuoti neigiamus RKB aspektus. Be to, nereikia pamiršti, kad Natzingerio priešininkai (ir kiti visuomeninio pykčio reiškėjai) ne tik savo pyktį rodo, bet ir kuria pagarba bei solidarumu grįstas alternatyvas.
    Dėl rožinio bloko manifesto ir sociologijos. Žinoma, kad visos tapatybės yra konstruojamos socialinėje sąveikoje ir bent jau akademinėje literatūroje kalbama apie tai, kad dekonstruojant neišvengiama konstrukcijos. Klausimas, kiek primetamos tapatybės trukdo asmens laisvei, pažeidžia jos teises, kokios sukonstruotos tapatybės leidžia labiau būti savimi, palieka daugiau erdvės.

  2. Algirdas Davidavičius

    To NEMO:

    Bičiuli,

    Daiva kalba apie ką kitą — ilgą laiką engiami besijaučią žmonės pratrūksta visokiomis frustracijos pykčio eskapadomis. Tu gi aprašinėji homoseksualaus ‘bon vivant’ mizeriją sename amžiuje, kai kaivaizdžiai nėra jokių jam artimų socialinių paramos tinklų, išskyrus caritatyvinius katalikus. That’s all very nice, ‘Natzingeris’ be abejo irgi žmogus, žinoma savaip labai mylintis, rodantis tam tikrą pavyzdį bei vadovaujantis nevienareikšmei, daugiaplanei, senai institucijai, darančiai įvairiausius poveikius (ir gerus) aplinkiniams. Na ir?

    Esmė ta, kad Daivos klausimas apie tai, kaip elgtis su ‘teisėtu pasipiktinimu’ — ir kaip jį produktyviai reikšti — lieka neatsakytas. Pyktis (čia galima ir ką nors iš wikipedia pasiskaityti, pvz. http://en.wikipedia.org/wiki/Anger) yra visiškai natūrali ir konstruktyviai panaudotina emocija: tai konfrontacinis impulsas pakeisti savo santykį su tikrovę ir/ar tikrovės aplinkybes (kiek jos paveikios asmens/-ų veiklai). Čia dera skirti konstruktyvią pykčio raišką nuo pasyvaus pykčio (atsisakymo aktyviai veikti, sabotažo) ir destruktyvaus pykčio (griovimo, niokojimo). Pvz., aš pykstu dėl šiuolaikinės RKB teologinių nuostatų ir jų panaudojimo atskirų šios bažnyčios narių elgesiui pateisinti: tam man nebūtina pulti asmeniškai menkinti ar skriausti tuos asmenis, o sveika išsakyti, kas man tose idėjose ir jomis paremtame elgesyje visiškai nepatinka.

    Žalingas grandioziškumas būtų man pykti dėl to, ko aš pakeisti negaliu — RKB hierarchų sprendimų ir elgesio (net jei aš būčiau katalikas). Aš galiu pakeisti savo santykį su tomis idėjomis, veiklomis etc. (pvz. atsisakyti narystės RKB) ir aiškiai nepritarti tokiems poelgiams mano aplinkoje, siūlydamas alternatyvas. Pyktis čia visur padeda kaip sveika distanciavimosi ir pokyčių (pirmiausiai asmeninių) energija…

  3. nemo

    Iš gyvenimo:

    Epizodas vienas: mano miestelyje šiomis dienomis įvyko „Europride“. Daug triukšmo, daug žiniasklaidos, daug puikybės ir nuogybės.

    Ir plakatai: popiežiaus Ratzingerio fotomontažas – su glaudėmis ir moterišku nėrinuku aplink liemenį, kojinėms prisegti. Užrašas po apačia – „rengiasi prada, o yra šėtono draugas“. Kitas nešasi plakatą su užrašu „Natzinger“. Trečias skelbia, kad Ratzingeris myli savo artimą kaip Hitleris.

    Epizodas du. Mano draugo pažįstamas yra toks Jonas, jau senukas. Senas gėjus, buvęs fotografas. Savotiškai žinomas tuo, kad sezoną ar du fotografavo „the Beatles“, su jais smagiai leido laiką, kaip ir su kitomis kitomis garsenybeis. Gyveno laisvai. Jo namai buvo atviri visiems ir seksui – dviese, keturiese, šešiese.

    Tai praeityje. Šiandien Jonas yra žmogus, kuris praranda laiko ir vietos supratimą, pasiklysta, nebesusišneka, užmiršta, kad turi sumokėti už elektrą, jam kartais atrodo, kad jo banko kortele jau nepatikima ir jis ją sukarpo, o tuoj pat užmiršęs mano, kad kažkas ją pavogė. Suprantama, kad jis yra vienišas. Jo niekam nebereikia. Vienintelis mano draugas katalikas jį aplanko, už jį skambina elektrikams, policijai, bankui.

    Pavargęs mano draugas paprašė netoliese esančių seserų vienuolių pasirūpinti senuku. Dabar jos jį pamaitina, prižiūri, ramina, paaiškina, skambina mano draugui, ieško kai dingsta, džiaugiasi, kai vėl gyvas atsiranda. Jos rūpinasi tuo senu žmogumi. Jo praeitis joms nesvarbi.

    ————————————————————-

    Kodėl taip yra? Kodėl senas ir silpnas Jonas negali sulaukti gailesčio, pagalbos ir paramos iš tokių, kaip jis pats, iš jų sukurtų žmogaus teisių, solidarumo, žmogaus orumo gynimo organizacijų?

    Kodėl jam šiandien savo noru padeda tik tie, kuriems artima „Natzingerio“ skleidžiama žmogaus samprata, artimo meilės samprata?

    Koks būtų pasaulis, koks būtų Jono likimas, jei nebūtų tokios artimo meilės sampratos ir žmonių, kurie tiki, kad senas gėjus Jonas yra orus asmuo ir kad jo problemos yra taip pat jų problemos.

    Neišdrįsiu, bet netoli manęs esančiam gėjų bare norėčiau ten besirenkančių jaunuolių paklausti – ką jūs manote apie senąjį Joną? Ar jis jūsų brolis? Ar jo bėdos yra jūsų bėdos? Ar jūs savo laiko ir jėgų sąskaita norėtumete parodyti tą konkretų žmogišką dėmesį ir solidarumą, kurį skelbiate? Ar tik pirštu, kratydamiesi asmeniškos atsakomybės parodysite į šaltas, abstrakčias valstybės socialines institucijas?

    Asimetrinis teisingumas.

    Toks, kuriam teisinga nacėmis pavadint geraširdes senuoju Jonu besirūpinančias moteris. Kuriam teisinga be saiko ir susivaldymo keikti kitus. O jei tie kiti į keiksmus atsakytų nors penktadaliu, šiam teisingumui būtų teisinga visai juos prakeikti. Tokia yra asimetrinio teisingumo teisinga pagarba visiems. Daug tų teisingumų.

  4. lapas

    Sutinku, kad piktas aktyvizmas judėjimą pradeda gelmėse ir jis poto vis platesniu ir silpnesniu diapozonu vilnija į paviršių. Taip kaip ir su radikaliuoju feminizmu, kuris akiplėšiškai trypė proskyną ir po jų susirinkusios nuosaikesniosios galėjo ramiau ir lengviau ta pačia proskyna pėdinti. O trypimo pradžioje viskas kunkuliavo viduje, skilo, jungėsi ir t.t. ir buvo mažai racionalumo, o daug karštos emocijos. Dėl to sunkiau yra tapatintis. Nes tapatinies ne tik su idėja, bet ir su pačiu pykčiu. Pati (bent jau aš) visai nenoriu būti žmoga. Bet kaip pati sakei – pyktis yra žmogiškas jausmas. Supyksti kai tave užgauna asmeniškai. Ir tai ne visada yra išvengiama ar suvaldoma.

  5. nemo

    Pažiūrėjau rožinio bloko manifestą:)

    Skurdokas, pilnas elementarių sąvokinių prieštaravimų. Pavyzdžiui, keikiamos įvairios tapatybės kaip „dirbtinės“, lygtais jų pačių trokštama tapatybė būtų nedirbtinė ir nekonstruktas.

    Mane visada stebina tas dažnas kairiųjų naudojimasis sociologiniais dekonstravimo įrankiais visuomenės kritikai, kažkaip piktybiškai ignoruojant, kad ta pati sociologija gali labai gražiai ir logiškai paaiškinti, kaip ir kodėl formuojasi binarinė lyčių sistema ir kad tam tikra prasme žmonėms yra „natūralu“ taip mąstyti ir kad negalima jų dėlto kaltinti. O čia visi kažkokie itin pikti priešai. Toks labai nenuoseklus ir selektyvus sociologijos naudojimas. Ideologinis, iškraipantis mokslinių sąvokų universalaus pritaikomumo esmę.

    Paskui, žinoma, sunku ką komentuoti manifeste matant, jog

    „Mes nekviečiame jūsų civilizuotai diskusijai — jūs praleidote savo šansą. Mes nieko neprašome ir nemaldaujame, mes nenorime pritapti – mes skelbiame atvirą karą už savo laisvę“,

    O apačioj „Justelį iš Feministinio Fronto“ nelabai įkvėptiems komentatoriams replikuojant, jog „Mielai laukiam konstruktyvios kritikos (nes, o dieve, priešingai nei jūs nesijaučiam absoliučiai teisūs savo pažiūromis ir/ar jų išraiška)“.

    Iš tiesų vaikiška:) O jei tokius kaltinimus susakytum mano kaime visą gyvenimą smarkiai pradirbusiam, su menku išsilavinimu, bet šiaip doram, geram ir žmonėms pagarbiam kaimynui Petrui, kuris, užklaustas, nedrąsiai atsakytų, jog turbūt geriau, kad vyrai į lovą eitų ne su vyrais, o su moterimis, tai būtų kvaila ir įžeidu.

  6. nemo

    Aš tai nuoširdžiai nemėgstu pikto aktyvizmo dėl to, kad jis atsietas nuo racionalumo, nuo tiesos. Mano galva, išjudinimas, kurį jis sukelia, būtent todėl, kad atsietas nuo racionalumo, nuo kompromiso, kaktomušiškai susiremiant su kitomis grupėmis, yra problemos sprendimo vilkinimas. Paprasčiausiai dėlto, kad pikto aktyvizmo pozicija daugumai yra nepriimtina ir dauguma jo nepriims, pikto aktyvumo radikalumas yra problemų susiaurinimas, kai kurių akcentų suabsoliutinimas, savo ideologijos išaukštinimas – daugumai tai ne prie širdies ir ji atmes tokia neracionalią (kvailą) poziciją. Galima pasakyt – problema bus išspręsta, kai piktojo aktyvizmo nebeliks.

    Nenoriu pasakyt, kad nevertinu pykčio energijos. Tačiau galvoje kyla metafora iš sporto srities. Tarkime, krepšinio varžybose – daug įtampos, grumtynių, galbūt oponentų tyčinių užgaulių ir teisėjų tyčinių pražiūrėjimų.

    Krepšininkas su „piktu aktyvizmu“ greičiausiai išplūs oponentus ar teisėjus, trenks kam nors per veidą.

    Tuo tarpu krepšininkas su „sportišku pykčiu“ – tiesiog agresyviau, smarkiau, greičiau žais, pagal taisykles, neaplenkdamas kitų komandos narių, įmes ir gal laimės. Kažko tokio norėtųsi ir socialinėje srityje.

    Jei kokia Povilionienė turėtų labiau „sportiško pykčio“, o ne to pikto aktyvizmo, galėtų daug daugiau. O dabar esu matęs, kaip iš to pykčio ji ne kartą yra nusišnekėjusi ir apsimelavusi. Mano galva, religinis ar sekuliarus fundamentalizmas yra vienodas blogis. Abiejų jų įsigaliojimas būtų baisi diktatūra.

    Post scriptum: viduramžiški kankinimai neišmuštų gerų įsitikinimų, užtai šiuolaikiniai – beveik garantuotai. Tai tik stereotipas, kad viduramžiai buvo kažkuo prievartingesni uz antiką ar šiuos laikus. Taip rašoma mano kankinimų ir kankinimų teisės istorijoje. Šis stereotipas yra ideologinis, 18-19 amžiaus kūrinys – siekiant susieti išskirtinės prievartos idėją su krikščionybe. Stereotipo pasekmė – nors teisiškai ir faktiškai, tarkime, viduramžių Prancūzija ir antikinė Graikija naudojo vienodo lygio kankinimus, tačiau viduramžiai yra „tamsybių“, o Graikija – civilizacijos šviesa. Stereotipas veikia informacijos selekcionavimo būdu, kai ką išryškindamas, kai ką nutylėdamas. Todėl visi kažką girdėję apie „baisius viduramžių kankinimus“, bet retas girdėjęs apie tiek pat baisius antikinius kankinimus. Visi kažką girdėję apie „antikinės Graikijos mokslą“, bet retas girdėjęs apie viduramžių enciklopedizmą.

  7. reklamosauka

    Oi, kaip pažįstama… Sukyla pyktis matant skaudžią neteisybę, ypač kai priimi situaciją labai asmeniškai, bet tikriems pokyčiams labiau padeda šaltas protas, veiksmų planas, ir argumentai. Kaip debatininkė, pastebėjau, kad emocijos dažnai užlipina akis ir verčia spjaudytis kaltinimais vietoj racionalaus dialogo, kuris galbūt padėtų kažką išspręsti. Kita vertus, A. M. Povilionienė man visai neatrodo pikta, tai matyt, mes abi į tą pačia pusę pykstam.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*