Savivaizdis svetimo atvaizde

Anądien laukiau autobuso ir, man ir kitoms ramiai lūkuriuojant, iš sustojusio troleibuso pasigirdo pikti šūksniai. Pasisukusios visos galėjome matyti, kad troleibuso vairuotoja veja iš transporto priemonės benamį. Nors ir labai nenoromis, jis visgi pakluso, išsvirduliavo iš troleibuso, o atsidūręs lauke dar į jį pasirėmė. Pajutęs, kad troleibusas važiuoja, pripuolė atsiremti prie pasitaikiusio stulpo. Buvo visiškai apsvaigęs, bet rankoje tvirtai gniaužė raudoną plastikinį maišelį, kuriame galbūt tilpo visas jo „namų ūkis“. Akies kraštu stebėjau tą žmogą. Kiekviena žmoga – atskira istorija, išbaigtas pasaulis, kuriame dalykai yra daugiau mažiau logiškai susiję. Tačiau, nepažindamos šio pasaulio, mes niekada neiškoduosime tos logikos, pagal kurią buvimas čia, dabar ir tokiai yra vienintelis galimas. Kiek man teko girdėti tokių istorijų, be priežasties žmogos netampa benamėmis. Ta proga prisiminiau savo straipsnį apie Japonijos benames. Neretai jos vienaip ar kitaip užsidirba pragyvenimui (pvz., rinkdamos skardines), tvarko ir puošia savo palapines. Japonijoje išdrįsau su jomis šnekučiuotis, Lietuvoje, ko gero, niekad nesu to dariusi.

Taip svarstant, atvažiavo mano autobusas, aš tvarkingai įlipau pro priekines duris. Stotelėje svirduliavęs benamis nutarė įlipti pro atidarytas vidurines. Jau būdama autobuse, turėjau pripažinti tam tikrą pralaimėjimą – nužingsniavau į autobuso galą ir atsisėdau prie kitų žmogų. Kad ir kaip šviesčiausi šioje srityje, kad ir kaip širdis būtų pilna socialinio jautrumo, su nosimi ji, matyt, mažai susijusi. Kaip ir daugelis žmogų, tokiose situacijoje pasiduodu instinktams reaguoti į aplinką ir gintis. Prisimenu, kai paauglystėje (tada apie pasaulį žinojau gerokai mažiau, tiesa), važiuojant į mokyklą, kartą pajutau specifinį kvapą už savęs, atsisukau ir pamačiau, kad už manęs sėdintis tuščio žvilgsnio, seniai nesiprausęs vyras laiko ant mano atlošo kruviną ranką. Pirma mintis buvo ne „Varšgas žmoga, kur gi jis taip susižeidė?“ o „Siaubas, šitaip galima ir ŽIV užsikrėsti…“ Teorijos apie socialinį teisingumą gali ramiai tūnoti galvoje, bet instinktyviai susigūžiu, šalia prisėdus benamei. Ne dėl to, kad būtų baisu, jog kažką padarys, tiesiog negaliu susilaikyti nereagavusi į būdingą kvapą. Tąkart autobuse galvojau, kiek daug galėtų pasiekti viena ištiesta pagalbos ranka: jei šis benamis galėtų pas kažką nusiprausti, pasikeisti drabužius, pasėdėti ir pailsėti, truputį atsigauti, nebeliktų neprognozuojamo, nemalonius fizinius pojūčius keliančio „objekto“. Gal tada ir vairuotoja nebūtų jo išvariusi. Kita vertus, nėra jokios priežasties, kodėl benamės turėtų automatiškai pasitikėti kiekviena, siūlančia pagalbą. Galbūt joms visai ne to reikia. Tačiau turėti pasirinkimą geriau nei neturėti.

Viena NK bičiulė (gal nenori būti identifikuota) pasakojo, kad jos laiptinėje benamės visai smagiai įsikūrė, ir gyventojai priprato. Iš kitur girdėjau apie konfliktus: benamės apsigyvena laiptinėje tarp aukštų, užgaulioja gyventojas, jų atsivestas šuo kažkam įkando… Kaip visada, socialinės problemos smogia toms, kurios mažiausiai gali apsiginti, o ne kas prisidėjo tokias problemas sukeliant… Manau, visos žinome, kad atsiribojimas – ne išeitis. Kalbama, kad Vilniuje dabar galima lipti į viešąjį transportą tik pro priekines duris būtent tam, kad nepatektų benamių. Panašiai Budapešte buvo užsimota itin gausų benamių būrį nuvaikyti nuo turistinių, centro gatvių, stočių ir pan. Bet, kaip teigė viena socialinė reklama, žmogos į šiukšlyną neišmesi. Tik kad per atstumą visada lengviau kalbėti apie solidarumą. Tačiau nugalėti refleksus – sunkus ir daug susikaupimo reikalaujantis darbas. Reikia bendramintėms užakcentuoti, kad jis ligi šiolei geriau sekasi religingoms žmogoms, kurias paskutiniu metu anarchistiniuose ir kituose rateliuose populiaru pašiepti. Kita vertus, tiek Lietuvoje, tiek Japonijoje anarchistės mielai įsijungia į nemokamos sriubos ir panašias akcijas. Būtų įdomu sužinoti, kokia dar komunikacija su benamėmis vyksta iš socialiniu teisingumu ir asmenų orumu suinteresuotų grupių pusės. Gal turite kokių pavyzdžių?

3 komentarai

  1. Tiesiog protingas žmogus

    Taip taip, teoriškai svarstoma apie pokalbio su benamiu galimybę, tuo tarpu praktikoje netgi lėktuve šalia sėdintis padorus pilietis yra žeminančiai skundžiamas palydovei vien dėl to, kad norėjo pasišnekučiuoti.

  2. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    Vienkartinis baigtinis veiksmas, bet nebūtinai, Tu teisus 🙂

  3. mantas

    Labai smagu skaityti tavo teksta, tiek turiniu tiek forma. tiesa dar nzn ka apie tai galvoju, bet tavo gramatika idomi.
    p.s.
    „Reikia bendramintėms užakcentuoti, kad jis ligi šiol“ beje, o kodel UZ akcentuoti? neturetu buti tiesiog akcentuoti 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*