Perdegimas

Pastaruoju metu daug laiko ir jėgų investavau tirti vieną bylą, apie kurią viešojoje erdvėje sklando daug išankstinių nuomonių, bet mažai tikrų žinių. Kadangi tai buvo rezonansinė byla, pasiekusi ir užsienio politikus, laikiau esant svarbu, kad visuomenė žinotų daugiau jos detalių, juolab, kad pradžioje girdėjau daug kritikos, jog Lietuvoje niekas apie tai nerašo. Konkrečiai kalbu apie Kaniūkų civilių gyventojų žudynių bylą, kurioje liudyti buvo pakviestos dvi iš geto pabėgusios prosovietinės partizanės, Fania Brancovskaja ir Rachelė Margolis. Kai kurios publicistės (kodėl bendruoju atveju vartoju ne vyriškąją, o moteriškąją giminę, aiškinu čia) jas vadino „naikintojomis“ ir pan., nors jos buvo kviečiamos tik liudyti, tada byla domėjosi S.Wiesenthalio centras, net buvęs Jungtinės Karalystės premjeras. Pastarieji kalbėjo apie Lietuvos neva vykdomą teisinį persekiojimą ir kabinėjimąsi (harassment). Na, pasakiau sau, imsiu ir pasiaiškinsiu, juolab, kad grįžti, bent trumpam, į tiriamąją žurnalistiką visada teikia azarto. Žurnalistinio tyrimo eigos detalėmis pasidalijau su pažįstamomis, kurios taip pat domėjosi šia byla. Mano kalbintas prokuroras patikino, kad ne tik kaltinimai nepateikti, bet nei jau paliudijusios F.Brancovskajos, nei nepakviestos liudyti ir neliudijusios R.Margolis nebeieškoma. Maniau, kad tai svarbi žinia, tačiau kiti šaltiniai patarė pasidomėti, ar yra oficialus nutarimas. Išties, atsakingo pareigūno pareiškimas žiniasklaidai nurodo tik dabartinę situaciją.

Byla neuždaryta, nes konkrečiai prieš R.Margolis ji nebuvo „atidaryta“, bet rašte, adresuotame URM, užsimenama, kad, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, statusas gali pasikeisti. Taigi formaliai G.Brownas ir kiti neteisūs, nes teisinio persekiojimo nėra, bet jo grėsmė kabo lyg Damoklo kardas, nes pats prokuratūros tyrimas prasidėjo nuo „Respublikos“, „Lietuvos aido“ publikacijų ir politiko R.Kupčinsko kreipimosi. Jei kažkas vėl iššoks su publikacija, ar tyrimas vėl atsinaujins? Išties kafkiška situacija, kurioje niekas nežino, kas kaltinamoji, kas liudininkė, o kas šiaip šaltinis, ir R.Margolis baiminasi net įvažiuoti į Lietuvą. Skirtingai nei F.Brancovskaja, ji nebuvo apklausta kaip liudytoja, nes nebuvo įtariama, kad liudijo įvykius, o po apklausos paaiškėjo, kad F.Brancovskaja irgi nebuvo tuo metu toje vietoje. R.Margolis artimosios baiminasi, nes žino, kad yra suinteresuotų istorikių ir, pasirodo, politikių. Tikėjausi padėti išsiaiškinti situaciją, gaudama iš prokuratūros duomenis apie bylos eigą. Kol kas gavau atsakingo pareigūno patikinimą, kad tyrimo prieš R.Margolis nėra, ir keletą dokumentų susipažinimui, kurių man nebuvo leista viešai platinti. Neramia širdimi, laikydamasi „Atgimimo“ terminų, vakar išsiunčiau straipsnį į savaitraštį, nors asmens, su kuriuo konsultavausi dėl šio tyrimo, kritika vertė jaustis nejaukiai: išties, daug pasisakymų, mažai dokumentų, o juk kalbame apie teisinius reikalus. Tačiau šiam reikalui paaukojau daug laiko ir jėgų, buvo sunku domėtis, dirbant kitą darbą, ir net fiziškai nebūčiau galėjusi, kaip esu įsipareigojusi, parašyti kito straipsnio. Nutariau publikuoti tai, ką turiu, su chronologija, pasisakymais ir visais man žinomais faktais, ir neužleisti šios bylos. Tyrimo kulminacija būtų koks nors dokumentas, aiškiai nusakantis, koks yra kieno statusas, bet tokio gauti nepavyko.

Prokuratūra atsiuntė pranešimą spaudai, kad byla nutraukta prieš kitą figūruojantį asmenį, Yitzhaką Aradą, bet pranešimo spaudai apie R.Margolis nėra ir, kaip sakė Viešųjų ryšių skyrius, neketinama skelbti. Kartu prokuroras atrodė labai pavargęs ir suirzęs nuo žiniasklaidos dėmesio šia byla, teigė nesuprantąs, ko ji taip eskaluojama, ko dar trūksta, jei jis ne kartą pareiškė, kad teisinio persekiojimo nėra. Kai bandžiau aiškinti, kad trūksta dokumentų, jis sakė, kad laikomasi procedūros.

Su nerimu laukiu reakcijų, jei tokių bus, į šį straipsnį. Spėju, jis nepatiks įvairių nuomonių atstovėms. Kad ir kaip stengiausi pristatyti visas pozicijas, greičiausiai jos nesijaus tinkamai atspindėtos. Prokuratūra, tikėtina, jaus, kad ja nepelnytai nepasitikima, o kai kurios bylą sekančios asmenys jau dabar sako, kad, pradėjusi be dokumentų viešinti šio tyrimo eigą, tik padėsiu prokuratūrai „nusiplauti rankas“.

Bet tai yra platesnių mano svarstymų ir dilemų dalis. Visada laikiausi nuomonės, kad daugiau skaidrumo yra geriau nei mažiau. Maniau, kad visuomenei būtina žinoti, kokie sprendimai priimami, gauti įvairiapusę informaciją ir susidaryti adekvatesnę nuomonę. Iš manęs ne kartą galėjote išgirsti, kad pritariu, jog adekvati informacija demokratijai būtina. Lygiai taip pat nemanau, kad dabartinė padėtis, kai užsienio spaudoje rašoma apie teisinį persekiojimą, o Lietuvoje spekuliuojama, kad esą buvusioms prosovietinėms partizanėms gautos išskirtinės privilegijos, yra netinkama ir nuodinga.

Tačiau paskutiniu metu mano tikėjimas svyruoja. Ar po to, kai surinkau visą šią informaciją, individai ir žiniasklaidos priemonės nustos atvirai ar užuominomis teigti, esą F.Brancovskają ir R.Margolis saugo kažkoks mistinis „žydų sąmokslas“, neleidžiantis jų apklausti, kaip apklausiamos kitos asmenys teisinėje valstybėje? Greičiausiai tos, kurios taip mano, to straipsnio nė nepaskaitys arba jis jų neįtikins. Kita vertus, ar tos, kas kalba apie teisinį persekiojimą ir visokias pagražintas detales, bus paskatintos atidžiau tikrinti informaciją? Greičiausiai irgi ne. Taigi ir jų auditorijos tikriausiai liks prie savo nuomonių. Visuomeninė nauda gana abejotina. Tikėjausi, kad tam tikra nauda bus R.Margolis, kuri po šio tyrimo aiškiau žinos savo teisinį statusą, bet, nors apie jį man buvo pasakyta, raštiško patvirtinimo negavau, taigi, net jei su ja susisiekčiau, ji žinotų tik tiek, kad esamuoju momentu tam tikras pareigūnas teigia, jog jos neieškoma. Ar tai padėtų jai priimti sprendimą, gali ji jaustis saugiai, grįždama į Lietuvą, ar ne? Greičiausiai ne. Dar, žinia, turėjau motyvacijos, kad iš to bus nauda Lietuvai, kurios įvaizdis kenčia dėl tokių bylų, ir ne dėl to, kad ant Lietuvos kažkas „užsisėdo“, o dėl to, kad išties viešoji komunikacija ir politiniai pasirinkimai klaidingi, mano nuomone. Stengiausi neturėti išankstinės nuomonės ir patikėti, kad galbūt prokuratūra viską turi, ko reikia, siekiant visas nuraminti, tik nesugeba iškomunikuoti. Išties, tikėtina, kad žmogos ten dirba pagal savo supratimą ir nelabai supranta, ko iš jų norima. Bet pirmiausia juk norima viešumo: kas, kaip, bylos numeris… Juk raštuose, kuriuos man rodė, reiškiamas apgailestavimas, kad išankstinės išvados daromos nesusipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga. O kaip su ja susipažinti?

Kai pagalvoju, kiek laiko ir širdies įdėta į viso šio proceso narpliojimą, norom nenorom aplanko mintis, kur aš čia įsivėliau. Kiek kartų sau beliepčiau nerašyti apie Lietuvos politiką, vis nepavyksta. Atrodo, viskas čia arti, skauda, svarbu… Tačiau rezultatas dažnai tikslinėms grupėms nepatinka, o tikslai nerūpi. Šiomis pastangomis nepavyko niekam padėti. Nė nekalbu apie naudą sau: man nereikalingas žinomumas tarp nacionalisčių, kuris išaugo dėl ankstesnių skandalų, negaunu už tai pinigų ar naudos karjerai. Nepasakyčiau, kad mėgaujuosi ir žurnalistine savirealizacija.

Tiesą sakant, šie pasvarstymai tik projektuojami į bylą, kuria domėjausi. Tiesiog paskutiniu metu daug mąstau apie informacijos svarbą. Tam turėjo įtakos keli mikroįvykiai. Prieš keletą savaičių Audra iš Lietuvos radijo pakvietė pakalbėti diskusijoje apie žiniasklaidą. Kalbėjo ir dar vienas žurnalistas, kuris paliko redakciją ir susirado kitą darbą dėl didesnio finansinio stabilumo. Diskusiją stebėjo didelė anarchisčių kompanija. Vienas dalyvis išreiškė gana tipišką nusivylimą žiniasklaida Lietuvoje, sakė, kad daug parsidavinėjimo ir menkavertis turinys. Keletas iš mūsų, esamų ir buvusių žurnalisčių, pradėjome pasakoti apie spaudimą ir finansinius iššūkius, ir galvoti, kaip to išvengti. Audra turėjo idėją, kad reikia tiesiog imti ir kurti kažką savo. Tačiau dalyvės buvo negailestingos. Jų teigimu, žurnalistės neturėtų verkti dėl savo padėties, o pagalvoti, ką nori daryti, ir arba daryti, arba nedaryti. Na, pakankamai žinoma, kad entuziastingos žurnalistės nori profesionaliai rinkti, sieti tarpusavyje bei skleisti informaciją ir galėti iš to gyventi. Tačiau vartotojos, ypač Lietuvoje, nori turinį gauti visai arba beveik nemokamai, iš ko kyla įvairiausi kompromisai. Aš iškėliau mintį, kad, jei žurnalistės daržoves gautų nemokamai, tai straipsnius irgi atiduotų nemokamai, bet tam reikalingas kitoks mainų modelis. Prisiminiau Slovėnijoje su alternatyvininkėmis žiūrėtą filmą „The Cocquettes“, kur eksperimentinė hipių teatro trupė nemokamai vaidindavo, nes maistą gaudavo iš maisto komunos ir gyveno komunų pastatuose. Vienas iš anarchisčių pasakė taip: „Jei tau svarbu daryti kokybišką žiniasklaidą, tai eik ir daryk, nenorėk gauti 1800 litų, gyvenk su 600 litų. “ Vėliau pokalbiuose kitos sakė, kad galima kuo puikiausiai užsiregistruoti darbo biržoje, rašyti puikų blogą ir džiaugtis skaitytojų dėmesiu. Kai priminiau, kad maksimali bedarbės pašalpa, rodos, 650 litų, mokama iki pusmečio ir priklauso nuo stažo, jos su neišblėsusiu entuziazmu ir nuliu gailesčio pasakė, kad per pusmetį galima oi kiek nuveikti… Iš klausytojų galima susidaryti tokį vaizdą: žurnalisčių finansinė padėtis ir sunkumai yra žurnalisčių problemos, ir jei žurnalistės palieka šią sritį, kad finansiškai saugiau gyventų, tai reiškia, kad ne tiek jau ir daug to pašaukimo turėjo. Jei publikai įdomi ta žurnalistika, tai publika pasistengs, kad ji išliktų, o jei nesistengia, tai reiškia, kad neaktualu.

Antras įvykis buvo puikus ilgasis savaitgalis Berlyne be interneto. Iš draugo žurnalisto tenai išgirdau, kad Japoniją ištiko gamtinė katastrofa. Sunerimau dėl savo mylimos šalies, bet pagalvojau, kad Japonija tokiems dalykams pasiruošusi geriau nei bet kas. Savaitgalį laukė tiek veiklos, kad nė negalvojau apie internetinį bendravimą. Kai grįžau į Lietuvą, Facebook lūžo nuo žinių. Ne tik apie katastrofą Japonijoje (greitai parašiusi draugėms ten, sužinojau, kad visos sveikos ir gyvos). Itamaro nausėdijoje Vakarų krante buvo žiauriai išžudyta žydžių naujakurių šeima. Nusikaltėlė/s nepagailėjo net vaikų, kurios tikrai nesirinko, kur gyventi. Tačiau, kaip ir galima tikėtis, šis įvykis į viešumą išvilko daugybės izraeliečių tik privačiai reiškiamas rasistines emocijas ir sukėlė neapykantos kurstymo bangą. Galėjau tik pasidžiaugti, kad Izraelio kairiosios įvykius nušvietė daugiaplaniškai ir nedviprasmiškai pasmerkė išpuolį. Izraelio naujienas, neslepiu to, sužinau tik iš Izraelio kairiųjų, kitų šaltinių negaliu skaityti, ima neviltis arba pasigendu analizės (įskaitant neretai ir Europos bei JAV žiniasklaidą). Taip pat FB lūžo nuo žinių apie ultrapatriotų eitynes Vilniuje. Buvo filmuotos medžiagos, kuriose matėsi ir neonacės, jų simbolika, uždraustos teleskopinės lazdos. Šitiek visko per tris dienas.

Tačiau, kadangi žinias gavau gerokai vėliau, nei viskas įvyko, ir atrodė, kad visos jau išsidiskutavo, jaučiausi atitrūkusi. Viskas jau įvyko, visi ginčai jau nukeliavo per toli, kad būtų galima juos pagauti. Mano nuomonės niekas nepasigedo. Kas būtų, jei būčiau pareiškusi savo poziciją, suradusi kokių netikėtų rakursų, detalių? Ogi nieko.

Trečias dalykas – ėmiau mąstyti apie tai, kiek laiko praleidžiu el.paštu, FB, komentaruose aiškindama savo poziciją ir žinomus faktus. Kas iš to? Būna, kad pati pakeičiu savo nuomonę, sužinau naują perspektyvą, suprantu, kaip kitokios žmogos mąsto. Bet iš principo diskusijos atima daug laiko, kurį gal būtų laikas skirti asmeniniam gyvenimui ar produktyviai veiklai.

Periodiškai pagalvoju, kad reikia išsiugdyti įprotį rašyti apie tai, ką žmogos nori ir mėgsta skaityti, kas naudinga ne nuomonei susiformuoti, bet  bandyti kažką savo gyvenime keisti. Manau, kad į tokią informacijos kategoriją patenka ir feministinė analizė, atkreipianti dėmesį, su kuo susiduriame darbe ir gatvėje, bet nesusimąstome. Iš tiesų mano blogas ir sutvarkytas taip, kad nemaža jo dalis būtų tai, ką galima imti ir naudoti: studijų galimybės, recenzijos (skaityti knygą ar ne), patarimai kelionėms, internetiniai radiniai. Kai įvyksta toks perdegimas, kaip dabar, noriu persikvalifikuoti į kokią nors kelionių žurnalistiką. Taip dariau Izraelyje – stengiausi nerašyti apie tenykštę politiką, verčiau tiems, kas domisi, duoti nuorodų į tai, ką rašo vietinės, o pati tik rankioti įdomias istorijas ir paskaninti jas visokiais patarimais. Galiausiai gavau žinutę, kad per daug dėmesio vienai šaliai, ir apie Izraelį rašyti nustojau.

Kaip informacijos gamintoja kasdien funkcionuoju pasaulyje, kuriame „jei padarysi gerai – neprisimins, jei padarysi blogai – nepamirš“ (nežinau, kieno citata, bet išgirdau iš prof. Nicolas’o Barr’o). Gal išties reikia koncentruotis ties tuo, kur galiu kažką įrodyti ar parodyti, ir mesti ambicijas daryti įtaką požiūrių įvairovei ar kieno nors požiūriams. Paprastai po tokių svarstymų praeina kiek laiko, ir vėl sugrįžtu į viešą diskursą. Tiek daug visko verda ir norisi tame dalyvauti, nes, atrodo, kitaip tam tikra pozicija nebus atskleista. Galbūt pavadinsite tai savigaila, bet prieš komentuodamos šį tinklaraščio įrašą, atsakykite į klausimą: kada paskutinį kartą iš dalies ar visiškai pakeitėte savo nuomonę apie ką nors?

4 komentarai

  1. Atgalinis pranešimas: Antisemitizmas Lietuvoje – iš neišmanymo? | Kauno Žinios

  2. menion

    wow. audros komentaras varo į depresiją. i need new friends…

  3. vaida

    kaip Tu ir sakai, informacija labai svarbi. galėčiau paantrinti dviems trečdaliams dalykų, kuriuos Audra sako suvokusi kitų tekstų įtakoj ir dar prirašyčiau daugybę savo. aš absoliučiai suprantu apie ką Tu kalbi. ta būsena visada apima tokiais ciklais. iš to yra gimęs toks jau anekdotinis pasakymas „rašyk nerašęs…“ iš kurio Audra iki šiol juokiasi. guodžia nebent tai, kad ta būsena praeina. atsigauti labai padeda žinojimas, jog yra norinčiųjų rašyt gerus, galvą atveriančius tekstus, ir yra norinčiųjų juos skaityti. kiek įdedi širdies, tiek jos ir palieti, man atrodo.

  4. audra

    Jeigu ne K.Grinius, manyčiau, kad visuomenė kažkuriuo metu gali būti nesubrendusi demokratijai, autoritarinis režimas tarpukario buvo visai normalus dalykas Europoje, vadinasi, ir Lietuvoje, o A.Smetona yra reikšmingiausias tarpukario politinis veikėjas. Jeigu ne Rūta Skatikaitė, manyčiau (kartu su kitais šimtais tūkstančių LT gyventojų), kad branduolinė kasetė negali būti pavogta iš Ignalinos atominės elektrinės, nes tai tiesiog neįmanoma. Jeigu ne Tomas Sodeika, manyčiau, kad žinau, ką kalbu. Jeigu ne Skirmantas Valiulis manyčiau, kad kartais būna tik du keliai, arba arba. Jeigu ne Jonas Mekas, manyčiau, kad gyvenime svarbūs tik svarbūs ir didingi dalykai. Jeigu ne I.S., manyčiau, kad reikia įstatymo, draudžiančio abortus. Jeigu ne Vanda Juknaitė, manyčiau, kad norėti uždrausti abortus gali tik neprotingi beširdžiai. Jeigu ne Rūta, manyčiau, kad Lietuvos miesteliuose žydus žudė lietuviai, priversti vokiečių. Jeigu ne E.Said ir D.Barenboim, manyčiau kad arabai ir žydai iš principo vieni kitų nekenčia ir niekada ten gerai nebus. Jeigu ne Vaida, manyčiau, kad atominė neišvengiama, atsinaujinantys energetikos šaltiniai negali patenkinti Lietuvos poreikių, o šiukšlių deginimas vis geriau negu tie savartynai. Jeigu ne Tadas ir Punsko lietuviai, manyčiau, kad lenkų ir rusų mokyklos Lietuvoje nėra būtinos. Jeigu ne Ignas, manyčiau, kad žurnalistikoje svarbu daryti SAVO darbą gerai, o rūpintis institucijos, kurioje dirbi, ar pačios profesijos reputacija, nėra prasmės. Jeigu ne Nellija, manyčiau, kad kokybiškai žurnalistikai Lietuvos dydžio valstybėje „nėra rinkos“. Jeigu ne Tomas, manyčiau, kad profsąjungos yra tuščias reikalas. Jeigu ne Urs, manyčiau, kad tiesioginė demokratija yra utopija. Jeigu ne Evelina ir Inesė, manyčiau, kad išsiskyrus šeimai vaikas turi gyventi su mama. Jeigu ne J.V., manyčiau, kad bombarduoti Afganistaną gal ir reikėjo, o įsiveržimas į Iraką gal ir buvo pateisinamas. Jeigu ne Wikileaks, manyčiau, kad valstybėje turi būti ir slaptų dalykų. Jeigu ne Džina ir ne Daiva, manyčiau kad žurnalistų ir nevyriausybininkų kooperatyvas, valdantis laikraštį, sunkiai įgyvendinama idėja. Jeigu ne A.Račas, manyčiau, kad kartais tikrai gerai, kai du pusiau blogi ir vienas geras susitaria sutarti kad kažkas blogas absoliučiai. Jeigu ne nebeatsimenu kas (!), manyčiau, kad kariuomenė turi būti šauktinių. Jeigu ne Tėvas Stanislovas, manyčiau kad katalikų kunigai nieko nesupranta. Jeigu ne mano mama, manyčiau, kad yra blogų žmonių. Dabar turiu eiti dirbti, bet mielai pratęsčiau. Apibendrinant – visos mano nuostatos, kurias sąmoningai suvokiu ir kurios man visai patinka, atsirado kitų žmonių ir jų tekstų įtakoj. Tai ačiū joms ir Tau 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*