Ajami: filmas, kuris nieko nesunervins

Pagaliau pažiūrėjau praėjusiais metais sukurtą ir daug apdovanojimų pelniusį Izraelio filmą „Ajami“ (apdovanojimų sąrašą ir kitą pagrindinę informaciją galite rasti čia). Bendras įvertinimas – filmas gražus, įtaigus, itin šauniai susukta scenarijaus intriga. Pabaiga jums parodys, kad visos išvados, kurias padarėte filmo eigoje (o filmas susideda iš penkių susijusių istorijų) buvo klaidingos. Filmo veikėjai gyvena, pykstasi, myli ir miršta ne tik kad ne taip, kaip pagal stereotipą turėtų arabai, žydai, Jafos arabai, krikščionys arabai, neturtingi jaunuoliai ar dar kas nors. Jie visa tai daro netgi ne taip, kaip tikitės jūs, žiūrove, kuris greičiausiai esate socialiai jautrus ir kultūriškai išprusęs.

Filmą, kurį režisavo Izraelio arabas ir žydas izraelietis, sukurti užtruko bene septynerius metus. Jame vaidina neprofesionalūs aktoriai, gyvenantys vietovėje, apie kurią pasakojama, taigi prireikė laiko juos apmokyti vaidinti. Atskiri istorijų elementai paimti iš tikrovės, bet ryšiai tarp jų – scenarijaus autoriaus vaizduotės rezultatas. Žiūrėdamas patiki: kodėl gi ne?

Filmas siekia parodyti neturtingo Jafos (Tel Avivo priemiesčio) Adžamio rajoną, kuriame „kur bes’dėsi“ principu sugyvena keletas žydų ir daug arabų, tarp kurių – turtingi ir neturtingi, krikščionys ir musulmonai, Izraelio piliečiai ir nelegalūs imigrantai iš Vakarų Kranto. Jie nėra nei barbarai, nei kilnūs skurdžiai, jie tiesiog sukasi, kaip išmano. Jų charakteriai skleidžiasi dialoguose, susirėmimuose su kaimynais bei policija ir jų pačių pasakojimuose. Kartu su charakteriais atsiskleidžia, kad niekas nenori blogo, bet išeina „kaip visada“. Herojai išimtinai vyrai: moterys šmėkšteli kaip dvi besirūpinančios ar rūpesčio reikalingos mamos ar irgi dvi Džuljetos – mylimosios anapus religinės-socialinės užtvaros.

Filmo autoriai stengėsi kaip galėdami vengti išankstinių nusistatymų ir stereotipų. Ne tik, pavyzdžiui, apie „arabų smurtą“, bet ir vargšės kilnios aukos stereotipo. Gal tik izraelietis policininkas kiek holivudinis – skirtumas tik tas, kad (dėmesio, spoileris) pabaigoje jis neišgelbės pasaulio.

„Ajami“ suręstas taip, kad priverstų pamąstyti, bet niekam nesukeltų nepatogumo. Daug pasakojama apie smurtą, bet nėra kraupių smurto scenų. Šaudomasi beveik be kraujo ir aimanų. Meilė neperžengia jokių religiškai nustatytų ribų. Nė vienas personažas nėra bjaurus. Nėra jokios aiškios politinės kritikos: nei valstybei, nei etninėms mažumoms. Bandyta žiūrėti jei ne personažų akimis, tai bent jau tokiu urbanistinės sociologijos žvilgsniu.

Jums patiks, jei mėgstate filmus apie bendruomenes ir jų socialinio gyvenimo voratinklius, jei pavargote nuo politiškai „pakrautų“ filmų apie Izraelį ir ypač jo arabus.

Jums nepatiks, jei… sunku pasakyti, filmas padarytas taip, kad nebūtinai patiks, bet greičiausiai nesukels neigiamos reakcijos. Nepatiks, jei turite tvirtą nuomonę apie filme vaizduojamus reiškinius ir norite, kad filmas tokią irgi turėtų. Arba jei esate visa savo esybe prieš vadinamąjį politinį korektiškumą ir situacijų „prėskumą“ (čia tikrai niekas nieko negražiai nepavadins, neįžeis, niekas nepašiepiamas ir, kaip minėjau, beveik nėra kraujo).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*