Du pastebėjimai // Filmas „Wristcutters: a love story“

Pirmas:

čia ne Pažadėtoji, o pažadukų žemė 🙂 Beveik visi telaviviečiai (į šią sąvoką įeina ir kaimynai filipiniečiai), su kuriais bendravau daugiau kaip penkias minutes, yra man ką nors žadėję ir neištesėję. Išimtys: hebrajų kalbos mokytoja, kaimyno iš gretimo buto mergina, nauja draugė iš Lietuvos. Haifiečiai kol kas ištesėjo viską, ką žadėjo (arba jei neištesėjo, tai žinau, kodėl negalėjo).

Antras:

Iš ko atpažinsi žmogų, užaugusį Prancūzijoje? Per pirmas penkias pokalbio minutes kelis kartus pakartos, kad esi graži/žavi/simpatiška, ir NEpasidomės, ar žydė. Originalu.

Grįžau iš Haifos, buvau maloniai nustebusi, kiek ten gyvūnų ir kaip nesunkiai pasiekiama gamta. Parsivežiau du dygliakiaulės dyglius ir ant kalno nuskabytų prieskoninių lapų. Buvau gimtadienio vakarėlyje, kur dauguma buvo rusakalbiai ir skaldė intelektualius kultūrinius bajerius (stebėjausi, kad jaunimas darė nuorodas į, pvz, „Briliantinę ranką“).

Paskui su draugu žiūrėjau filmą „Wristcutters“ – labai rekomenduotinas lietuviams. Galėtų net rodyti mokyklose šviečiamaisiais tikslais. Iki smulkiausių detalių apgalvotas siužetas paremtas izraeliečio rašytojo apsakymu. Dekanonizuoja savižudybės dramatizmą ir nukelia pagrindinį veikėją į „norėjau kaip geriau, o išėjo kaip visada“ būseną. Kartu pasvarstoma apie žmonių prigimtį bei polinkius. Net po mirties, teigia filmas, išlieka biurokratija, manipuliacija, noras naudotis kitais. Įmetama keletas tipiškų personažų: išmintingas ir geraširdis, bet stuobrys rusas, jauna amerikietė, kuri ieško „atsakingų žmonių“, bet taip ir girdi, kad jei galėtų, visus paduotų į teismą, na, ir tylus nuoširdus vaikinukas, kuriam tiesiog viskas blogai. Meilės istorija baigiasi gerai, bet ar gali kitaip baigtis tai, kas taip blogai prasidėjo?

Jums patiks, jei patiko Po-Šimts-Kalakutų-Kaip-Jis-Vadinasi filmas-distopija apie užterštą ir nuniokotą pasaulį-Britiją, kur daugelis žmonių neturi dokumentų ir jokių vilčių, todėl puldinėja visus kitus, ir kur žmonės jau kurį laiką negali gimdyti vaikų. Kas nors, prašau, priminkite man to filmo pavadinimą. Taip pat patiks, jei patiko „Eternal sunshine of the spotless mind“.

Jums nepatiks, jei pradedate knapsoti po pusvalandžio nuo to laiko, kai herojai pradeda keliauti ir kalbėti; jei esate alergiški kelio filmams ir manote, kad jų pretenzijos atskleisti žmogaus pasąmonės esmę – gryniausias snobizmas.

Man patiko.

5 komentarai

  1. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    @ menion
    Stebino todėl, kad jie gimę per Perestrojką (kaip ir aš) ir gyvena Izraelyje jau 4-10 metų.

    O aš, pvz., kartais nesmagiai jaučiuosi kompanijose, kurios nuolat „bajeriuoja“ nuorodomis į „South Park’ą“, kurio aš nežiūrėjau ir artimiausiu metu neplanuoju pradėti žiūrėti. Kiekvienam savo…

  2. menion

    mano paskutinį komentarą šiek tiek paaštrino faktas, kad prieš 30 sekundžių viena kolegė buvo būtent taip padariusi 😀 viena iš etatinių…

  3. menion

    briliantinė ranka? rusų filmą briliantinė ranka??
    mane tai šiurpas nukrato kaskart, kai kas nors padaro nuorodą į senas rusiškas komedijas. ypatingai erzina žmones, kurie tai daro NUOLAT. kitaip sakant, sugadina kiekvieną bajerį, kurį pasakai netoli jų, pridėdami man nieko nereiškiančią (kartais ir nesuprantamą) frazę ir kikendami sau. aišku, negaliu nieko sakyti – jei būčiau jų kartos, būtų juokinga ir net miela.

    beje, kodėl tave tai stebino?

  4. dalia

    kaip netikėta, kaip tik vakar vakare pasižiūrėjau šį filmą. na žiūrim, ką tu apie jį manai. Iš anksto sakau – jog man patiko (dėl keleto aspektų).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*