Žymų Archyvai: švietimas

Švietimo sistema ir neoliberalūs sprendimai

Kadaise prie Naujosios kairės jungęsis Dominykas, užkandinės „Keulė rūkė“ bendrasavininkis, dabar skelbia neoliberalias idėjas. Dėl švietimo būtų įdomu šiek tiek išsamiau padiskutuoti, ir šiuo atveju ne apie švietimą kaip teisę ir pan.

Mano tezė – kad postsovietinė švietimo sistema bene geriausiai parengia vadinamajai gig economy ir žinių ekonomikai – tikrai geriau nei labiau analitinės ar pasakotojiškos žinių perdavimo kultūros. Gal net drįsčiau teigti, kad lietuvių pasiekimai globaliame versle yra dėl to, o ne nepaisant to. Pripažinkim – mokykla yra socialinių klasių paskirstymo ir viduriniosios klasės pradinio rengimo įrankis. Ji suteikia įpročius ir žinias, kuriais turi vadovautis viduriniosios klasės asmuo, o visus kitus ši sistema skatina kuo greičiau nešti kudašių ir nemėginti tapti viduriniąja klase. Jei gerai mokomės, esame pasirengę skaityti nebulvarinius laikraščius ir dalyvauti saloniniuose pokalbiuose.

Kalbant apie žinių pritaikomumą – gal nuskambės per aštriai, bet neapsimeskime, kad turinys šiame kontekste yra svarbiausias. Aišku, kad daugybė dalykų yra beveik atsitiktiniai. Postsovietinė švietimo sistema moko greitai išmokti viską apie kažkieno duotą temą, 100 proc. tas žinias panaudoti ir tuoj pat atlaisvinti smegenis naujiems dalykams. Mokykla ugdo įpročius, kaip naudoti trumpalaikę (datos, vardai ir faktai – iki artimiausio kontrolinio) ir ilgalaikę (formulės, gramatika, įrankiai) atmintį. Patikėkite manimi – aš mokiau pabėgėlį iš Sudano pasiruošti TOEFL egzaminui. Atėjęs iš tradicijos, kurioje vertinamas gilus įsiskaitymas, jis sunkiai susitvarkė su užduotimis skenuoti, greitai susiurbti ir išvemti tekstą.

Deja, vis didesnė dalis darbų reikalauja būtent to. Projektus ir produktus tenka kepti. Gerai tai ar blogai, spręsite pagal savo vertybes.

Kaip aš dariau tyrimą apie ES lėšas ir psichikos sveikatą

Jei rugsėjį ar kada vėliau pernai būtumėte manęs paklaususios, kuo užsiimu, kaip vieną svarbiausių savo veiklų būčiau įvardijusi tyrimą apie tai, kas atsitinka mūsų visuomenės narėms (kodėl moteriškoji giminė mano tinklaraštyje?) su psichikos ar proto negalia. Tam gavau Media4Change stipendiją. Perskaičiau viską, ką galėjau apie tai rasti, kalbėjausi su mokyklų, savivaldybių, valstybės institucijų ir NVO atstovėmis. Turiu prisipažinti, kad iki tol su niekuo, kas turi proto ar psichikos negalią, nebuvau bendravusi. Suvaldyti šią medžiagą ir sudėti ją į standartinį straipsnį buvo labai sunku. Galiausiai apsiribojau ES lėšų aspektu. Štai koks straipsnis išėjo portale 15min. Išsamesnė versija – Media4change tinklalapyje. Čia sudėtos ir nuorodos, jei norėsite patikrinti mano šaltinius arba daugiau sužinoti apie šią temą.

Šiam tyrimui turėjau labai daug visko išmokti. Visų pirma – kaip bendrauti su žmogomis iš pažeidžiamų visuomenės grupių (tik praėjusią savaitę turėjau progą išklausyti apie tai kursus). Tačiau taip pat eksperimentavau ir su duomenų rinkimu. Iš pradžių skyriau laiko išnaršyti tinklalapį esparama.lt – viską, kas surandama pagal raktažodžius, taip pat aktualias priemones, kuriose galėjau būti kažką pražiūrėjusi. Tada paprašiau bičiulio iš CEU, kad suprogramuotų man tinklo „šliaužiką“ ir surinktų visus įrašus pagal raktažodžius. Palyginau gautus rezultatus ir pamačiau, kad mano ranka išrinkti yra tikslesni – automatiškai sugeneruotame duomenų faile buvo labai daug „triukšmo“. Viską sutikrinusi, atlikau skaičiavimus, peržvelgiau ES paramos ataskaitas bei labai svarbią SAM galimybių studiją ir paprašiau SADM ir SAM komentaro. Skaitykite toliau

Holokausto atminties diena Lietuvoje

Socialiniuose tinkluose verda diskusijos apie R.Vanagaitę, kuri anksčiau sukūrė makabrišką politinės atminties disneilendą, o dabar nutarė išleisti knygą. Kai kas sako, kad bet koks PR svarbiai temai yra gerai, kitos (kodėl rašau mot.g.?) atkerta, kad gal reikėjo tiksliau, bet dalyvauti šiuose debatuose man nesinori. Ši diena yra proga prisiminti, kaip ši diena įprasminama visokiais būdais.

Skaitykite toliau

Teismas už akciją per rugsėjo 1-osios eitynes? (atnaujinta)

Mokslo metų pradžios šventėje grupelė VDU studenčių (kodėl moteriškoji giminė?), alumnių ir kitų bendruomenės dalyvių nusprendė paimprovizuoti: ironiškai perspėjo, kas laukia baigus mokslus, sukdamos laimės ratą, nešėsi plakatus, kuriame aukštasis mokslas sulyginamas su prekybos centru, atkreipė dėmesį į Darbo kodekso pataisas.Dabar jų laukia teismas. Tai ne juokas, todėl akademinė bendruomenė turi tuojau pat apsispręsti, kas jai šiuo atveju svarbiau.

[Papildyta atnaujinimais]

Skaitykite toliau

Kaip BBC tingų straipsnį apie Lietuvą kurpė

Net kelios draugės socialiniuose tinkluose pasidalijo nuorodą į šį BBC straipsnį apie švietimą Lietuvoje. Autorius Nic′as Mitchell′as bandė gilintis, kokie iššūkiai kyla švietimo sistemai. Perskaičiusi pagalvojau, kad jei aš, tarptautiniuose vandenyse neprasimušusi Rytų europietė, parašyčiau tokį straipsnį, niekas jo nespausdintų. Betgi čia BBC, tai galima. Keli mano pastebėjimai apie šį tekstą galbūt padės toms (kodėl mot.g,?), kas akademiškai ar kitaip domisi žiniasklaida. Skaitykite toliau

Kas yra progresyvus švietimas

Daug metų domiuosi švietimo reformomis ir politika. Darbiniame kontekste ne visada turėjau galimybę išsakyti savo nuomonę, bet dabar, kilus diskusijai apie progresyvų švietimą, noriu pasidalyti pora minčių. Štai kokia lentelė lygina tradicinį ir progresyvų švietimą.

Vadinamąjį tradicinį mokyklos modelį kritikuoti būtina. Kas skaito Bourdieu, turėtų turėti daug argumentų, kaip šis modelis prigamina įvairių numatytų ir nenumatytų pasekmių socialiniam susiskirstymui (stratifikacijai). Tačiau ką siūlo šioje lentelėje pateikiamas modelis ir ar tikrai tai savaiminis gėris? Skaitykite toliau

Feministinė partija – kodėl gi ne?

Po rinkimų kilo iniciatyva steigti naują kairiąją politinę partiją. Kol kas yra tik Facebook grupė, bet ten aktyviai verda diskusijos. Toks poreikis iškilo dėl to, kad kairiųjų pažiūrų žmogoms atsibodo LSDP, užtat dėl socialinių tinklų ir kitų dalykų vis aiškiau, kad šis segmentas nėra toks mažas, koks buvo prieš kokius penkerius metus. Be to, į Europos Parlamentą pateko įvairios smulkios politinės partijos, tokios kaip Feministinė iniciatyva Švedijoje. Lygiagrečiai su šiomis diskusijomis Donatas Paulauskas iškėlė labai savalaikį klausimą – ar Lietuvai irgi reikia feministinės partijos. Manau, kad pats laikas bent jau padiskutuoti apie tokią galimybę. Tačiau socialiniuose tinkluose apie tai išsakyta ir nepalankių komentarų: feminizmas svarbu, bet visgi partijos, kurių pagrindas ne ekonomika, ilgai neišsilaiko. Leiskite paklausti, kaip tai ne ekonomika? Lyčių (ne)lygybė yra pamatinis visuomenę, deja, iki šiol struktūruojantis veiksnys.
Skaitykite toliau

Proga pagerinti mokyklas visoms

Seniai sakiau, kad ne vien romės turi integruotis į nusistovėjusias švietimo praktikas, bet įvairios jų patiriamos problemos galėtų tapti proga pasvarstyti, ką galima pakeisti mokyklose ir kaip geriau organizuoti švietimą. Mano bičiulė dr. Vita Petruškauskaitė apie tai komentuoja žiniasklaidai. Lietuvos moksleivių pasiekimai mažėja. Pagal UNICEF gerovės indeksą Lietuva tarp turtingų šalių yra pačiame gale (nors matau daug problemų su tuo indeksu). Pagal tarptautinius pagrindinių gebėjimų vertinimus (žemėlapyje paspauskite Lietuvą) Lietuvos moksleivės atsilieka nuo vidurkio ir patiria daugiau streso nei dauguma vadinamojo pirmojo pasaulio moksleivių. Problemos, apie kurias kalba Vita tame interviu (mokyklų tingėjimas prisitaikyti, socialinių santykių ignoravimas, patyčios) yra bendros visoms, tik dėl kultūrinių, socialinių ir kitokių priežasčių tarp kitų tautybių moksleivių statistiškai yra mažesnis noras priešintis sistemai.

2011 m. lankiausi Airijoje (straipsnis Delfi), kur mus nuvežė į sėkmingą itin sudėtingame rajone dirbančią Dublino mokyklą. Dauguma moksleivių auga bedarbių šeimose, tame rajone klesti narkotikų gaujos. Tačiau protingas ir jautrus švietimo paslaugų planavimas padėjo įspūdingai padidinti lankomumą ir pagerinti rezultatus. Kai kada nuo švietimo sistemos nutolusias moksleives sudomina sportas ir kitokia veikla, tai padeda priprasti prie mokyklos. Tokia, kokia yra, ugdymo sistema išlieka daugiausiai dėl to, kad visos esame prie tokios pripratę. Tai jokiu būdu nereiškia, kad ji neturėtų keistis.

Darbdavių nepasitenkinimo darbuotojų įgūdžiais šaknys?

Neretai girdime, kad darbdavės Lietuvoje nepatenkintos mokslus ką tik baigusių darbuotojų įgūdžiais. Iš to daroma išvada, kad mokymo įstaigos nepakankamai paruošia darbui, reikėtų labiau orientuotis į praktiką. Darbe skaitydama šią veiksmų programą ir joje pateiktą padėties analizę aptikau, kuo skiriamės nuo daugelio kitų ES šalių, – mokomės daug, bet tik kartą gyvenime. Vakaruose labiau įprasta mokytis po truputį. Taip ir prie darbo rinkos prisitaikyti lengviau.

Šaltinis: 2007-2013 m. „Sanglaudos skatinimo veiksmų programa

Straipsnis apie aukštojo mokslo reformą

Nuo to laiko, kai išėjau iš „Atgimimo“ 2011 m., ieškojau žiniasklaidos priemonės, kurios vizija bei misija tikėčiau ir kuriai galėčiau su džiaugsmu siųsti savo idėjas. Sykį prieš akis sušmėžavo šis naujas į darbo judėjimą orientuotas portalas, ir po daugybės pastangų pavyko susisiekti su jo redaktore. Pasiūliau kelias temas, ir ji išsirinko švietimo reformą. Tai buvo pirmas „rimtas“ mano straipsnis užsienio spaudoje – anksčiau angliškai daugiausiai rašiau apie keliones ir laisvalaikį, o ne politiką ir ekonomiką.

Net nustebau, kaip nesunkiai pavyko susisiekti su reikalingomis žmogomis. Geranoriškai atsiliepė Artūras Stimbirys iš LAMPSS ir jo kolegės iš profsąjungų, Seimo narė Marija Auštinė Pavilionienė, švietimo ir mokslo viceministras, buvęs VU prorektorius Rimantas Vaitkus. Iš jų gavau kalnus informacijos ir, laikydamasi savo įpročio, surašiau viską, ką turėjau. Viršijau žodžių limitą dvigubai. Tada išmečiau vieną iš potemių, kiek galėdama nukarpiau. Truputį apmaudu, kad teko palikti mažai pašnekovų komentarų, nesileisti į gylį. Redakcija liepė paaiškinti kai kuriuos dalykus užsienio skaitytojams, taigi erdvės plėtotis liko dar mažiau. Tekstas išėjo toks. Džiaugiuosi juo, nes smagu situaciją Lietuvoje pristatyti užsienio skaitytojoms, ir jau seniai norėjau dirbti tam leidiniui. Tačiau reikia pagalvoti, ką daryti su turima informacija, kuri netilpo į straipsnį.

Apie aukštąjį mokslą esu rašiusi nemažai: čia, taip pat į skaitmeninį archyvą, rodos, neperkeltuose poroje „Atgimimo“ straipsnių, čia ir čia. Tikrai neapleisiu tos temos, nes ji ne tik įdomi, bet ir siejasi su mano tiriamaisiais darbais. Ką čia sugalvoti šiam kartui?