Žymų Archyvai: menas

Nesusijusios naujienos: kairiųjų pažiūrų romantika ir atia seksizmui mokykloje

Viena naujiena įdomi. D.Britanijoje apklausa rodo, kad kadaise kairuoliškai maištavę, asmenys laiko save kairiosios stovyklos atstovais net tada, kai jų gyvenimo būdas suburžuazėja, o pažiūros – sudešinėja. Na, banalus teiginys, kad su pažiūromis tai atsitinka, kai žmonės tampa vyresni, augina vaikus, nori saugumo, ramybės. Kita vertus, turiu daug aistringai dešiniųjų pažiūrų draugų, o kartu – vaikus auginančių ir pažiūrų nė trupučio nekeičiančių kairiųjų. Ką manote? Ar išties (dėdė Marx’as šypsosi į ūsą) ekonominiai pokyčiai lemia besikeičiančias pažiūras?

Kita naujiena – darbų pamokos nebėra skirstomos pagal lytį – kas buvo didžiausias absurdas mokyklose. Labai sveikinu, nes šiuo požiūriu berniukai būdavo savotiškai nuskriausti. Mokėti pasidaryti daiktų iš medžio ar metalo – smagu, bet gyvenime gali taip ir neprireikti. Tuo tarpu užsilopyti drabužius, kad nesimatytų, ar sumesti greitas salotas gali prisireikti kiekvienam. Pažiūrėjus, kaip maitinasi be tėvų gyvenantys vyrai, tampa nebenuostabu, kad jų sveikata nėra puiki, o gyvenimo trukmė – gerokai trumpesnė nei moterų. Nepasakyčiau, kad per darbus išmokome kažin kokių šedevrų, bet tai paprastas, daug pastangų nereikalaujantis maistas plius derinimo principai. Siuvinėjimo ir mezgimo pamokų laukdavau su dideliu džiaugsmu. Vėliau jos kartais praversdavo, prireikus dekoruoti kam nors ruošiamą dovaną. Tuo tarpu medžio ir metalo darbams reikia įrankių ir… daugiau talento. Vis tiek būčiau jų mielai pasimokiusi mokykloje.

Darbas: fizinis, protinis, susvetimėjęs, įkvepiantis…

Skaitau labai gražų Levo Tolstojaus laišką prancūzų rašytojui. Itin patiko citatos:

„Nie­kados aš nepatikėsiu krikščioniškų, humanitarinių ir filosofinių įsitikinimų nuoširdumu tokio žmogaus, kuris verčia tarnaitę išnešti jo naktinį puodą.“ (primena mano draugės iš Delio pastebėjimą: „Absoliučiai neįtikėtina, kad su visa pasaulyje esančia pažanga vis dar turi būti žmogus, kuris iš tualeto susemtų tavo š…, užsidėtų kibirą ant galvos [nes sunku] ir neštų išpilti“). Skaitykite toliau

Saldumai iš Moldovos

Šiandien, kai vienas žmogus paklausė, ar suprantu jidiš, aš nedrąsiai linktelėjau ir nieko nesugebėjau pasakyti. Jei dešimt minučių paklausyčiau šios kalbos, greitai atgaminčiau, ji niekur nedingo, bet visgi nesmagu pasigirti ir paskui „neišvežti“. Pradžioje turėjau problemų su hebrajų kalbos rašyba, o dabar, skaitant jidiš, man vis norisi ieškoti paslėptų balsių.

Skaitykite toliau

Kelių dienų apžvalga

Praėjusią savaitę su B. pagalba sukontaktavau su tokia veganų bendruomene. Jie kaip tik šventė Nieko nepirkimo dieną. Nuėjau į jų kabaką, kur buvo kartu dėvėtų drabužių mainai, nemokamas maistas iš atliekų, beigi prisegamų ženkliukų dirbtuvės. Gavau dovanų ženkliuką „Animal liberation“, kurį įsisegiau į šaliką, ir pasidariau „fight lookism“ [kovok su išvaizdizmu], papuoštą gražia Snieguole su automatu. Susipažinau su daugybe šaunių žmonių. Buvo vokietė, britas ir dar kažkas angliškai kalbantis, o izraeliečiams kalbėti angliškai daugiau kaip penkias minutes irgi nebuvo problema. Skaitykite toliau

Haifa Haifa (dainuok pagal Scooter’į)

Pagaliau išlindau iš Tel Avivo ir jo orbitos ir išsiruošiau į couchsurfing’o susitikimą Haifoje. Planas buvo toks: atvažiuoju ketvirtadienį, penktadienį keliaujam į menininkų kaimą (Užupio svajonių alter ego), o šeštadienį – galbūt į garsųjį istorinį arabišką kaimelį Akko (Akrą). Apsistojau pas vieną CS narį, su kuriuo kelias savaites pasirašinėjau.

Ketvirtadienį tataigi įsiropščiau į traukinį ir išdardėjau į kelionę. Skaitykite toliau

Talinas, estiškos ypatybės, „Taking Woodstock“ (filmas)

Kelioms dienoms atvykau į Estiją. Lėktuve (skristi taip arti buvo keistoka) skaičiau propagandinį bukletėlį, kur sužinojau, kad estiškas medus gerai vertinamas ir kad Estijoje interneto NEnaudotojų yra apie 300 000. Be to, internetu galima stebėti, kaip leidžiamos valstybės biudžeto lėšos. Tokį dalyką būtina įdiegti Lietuvoje.

Buvau tokiam rajone, kuris laikomas labai nesaugiu. Amžiaus pradžioje jame pastatyti pusiau plytiniai, pusiau mediniai namai darbininkams, dirbusiems laivų statykloje netoliese. Dabar, žinoma, pramonės nebėra, namai avarinės būklės, niekas nenori ten gyventi, bet kai kuriems tenka. Jūra netoli, todėl nekilnojamojo turto kompanijos jau planuoja pakeisti šitos erdvės charakterį. Skaitykite toliau

Vilnius – vyrų kultūros sostinė

Vieną dieną važiuodama kažkur stotelėje pamačiau „Kur aš jus mačiau?“ akcijos stendą su sudėtingu vardu, kurį, labai gaila, greitai užmiršau. Įsiminti norėjau todėl, kad tai buvo kol kas vienintelis mano matytas stendas, visuomenei reklamuojantis ar primenantis moterį menininkę. Daugybė poetų, kompozitorių, rašytojų, dailininkų, grafikų ir kitokių menininkų buvo trumpai ir vizualiai pristatyti visuomenei ant troleibusų ir plakatų, bet visi mano iki šiol matyti buvo vyrai. O juk plakatai ir troleibusai jau pasiekė tuos laikus, kai kai kurie herojai mirė tik prieš dešimtmetį. Niekas neprisiminė net Žemaitės, kurią keiksnoja vidurinių mokyklų moksleiviai, bet aš labai smagiai skaitydavau jos tirštus vaizdelius, formavusius lietuvišką rašymo apie baisybes stilių.

Seniai žinomas Lietuvoje vis dar neišguitas įsitikinimas, kad istoriją kuria vyrai, o moterys geriausiu atveju ją tik puošia. Todėl nebūtina tokiu pasirinkimu stebėtis. Stebiuosi tik tuo, kad negirdėjau, kad kas (nė aš) ligšiol tuo stebėtųsi, o reikia, ir garsiai.

Atnaujinimas. Jau radau, kas ta vienintelė moteris. Ji vardu Adasa Skliutauskaitė – niekada apie tokią negirdėjau.

Briuselis, antras kartas

Balandžio 9

Su šeimininkų, pas kuriuos apsistojau, pagalba įsigijau mėnesinį bilietą ir įkroviau pinigų į telefono kortelę, todėl jaučiuosi beveik briuselietė 😀 Pastebėjau, kad kai ko kainos kaip litais, tik eurais 🙂 O bet tačiau kai kurie dalykai, pavyzdžiui, šviežios braškės ar obuoliai, gerokai pigesni nei Vengrijoj. Apžiūrėjau keletą mielų spalvotų saldaininių namukų, kai netingėsiu, įkrausiu foto. Taipogi pamaklinėjau ES kvartale, pasivaikščiojau parke su šeimininke, žodžiu, subalansuota diena. Mane suparino tik tai, kad, nepaisant to, jog moku kelias išgyvenimo frazes prancūziškai, kai atsitrenkiu į ką nors metro ar kai šeimininkas man kažką prancūziškai pasako, kažkodėl noriu atsakyti vengriškai… Kažkaip ši kultūra įaugo į mane labiau nei galvojau. Būtų daugiau nei juokinga, jei vidury Briuselio metro į kažką atsitrenkusi pasakyčiau „bocsanat“, o kol sugalvoju prancūziškai, jau nebelieka prasmės to sakyti išvis… Skaitykite toliau

Dailė ir vaizdai

Vakar su draugais sugalvojom pasikultūrinti. Su Mirjam ir Joshu išsintetinom idėją nueiti į ryškiomis spalvomis pas save kviečiantį muziejų, kuriame net dvi garsios parodos – viena Picasso, Klee ir Kandinsky’o, kita – Hundertwasser. Pirmoji buvo truputį kažkokia neišbaigta, na, kabo ant sienų vienas kitas paveiksliukas, kai kurie matyti, kai kurie ne, kabo jie kažkaip susigūžę ant sterilių sienų ir burba: nu, tipo, čia norėjau kažką pasakyti, gal patiks… Ilgiausiai užsibuvome prie Picasso paveikslo „Monument: young girl“, bent jau taip buvo išverstas pavadinimas, bet aš neradau internete niekur šio paveikslo, kad galėčiau parodyti. Žodžiu, ten buvo galvą užvertusi į driežą panaši būtybė su dviem apvaliom akim šalia viena kitos kaip plekšnės ir turbūt šnervėmis tos užverstos galvos viršuje, o šone šypsojosi pražiotas plekšniškas plyšys (nežinau, kodėl pirmiausia visgi pagalvojau apie driežą). Dar man įsiminė Klee paveikslas „Medis pagal taisykles“, kurio irgi neradau internete, bet nenuostabu, nes tai buvo paveikslai iš kolekcijos, kurios savininkas rinko paveikslus tiesiai iš dailininkų dirbtuvių, gal jie nėra tokie žinomi dėl to.

Užtat Hundertwasser paroda buvo ūūūūū… Negausiai apšviestoje patalpoje gausybė žiūrovų (ši paroda, atrodo, yra mėgstamas vengrų būdas praleisti sekmadienį) klaidžioja po tamsių mobilių sienų labirintą, laiptais ir niekur nevedančiomis uždangomis padalytą erdvę, kartais žmonių tiek, o praėjimas toks siauras, kad tenka apžiūrinėti paveikslus tokiu greičiu, kokiu neša srovė, o tas, aišku, truputį nervina. Vienoje salėje pastatytas menininko ekologiškas tūlikas su ranka rašyta naudojimo instrukcija ir pieštu planu, kuriame prajuokina surašyti komponentai: „Scheisse, Scheisse, Humus“… Kalbamės, kad jei kada aš, Mirjam ir Joshas visi susituoksime tarpusavyje (mes darome prielaidą, kad kada nors vis tiek leis trise), tai įvyks būtinai Hundertwasser perdarytoje bažnyčioje. Pasvajojame, kad galėtų kas duoti taip perdirbti sovietinius bloknamius:

Paskui mes su Joshu užeinam į izraelietišką kavinukę, ir aš ten pamatau skelbimą: menininkas ieško modelių. Skelbimas dar buvo pilnas tokių bla bla kaip „menininkui reikalingas modelis savo mintims išreikšti, kas žino, gal kaip tik tavo saviraiškos būdas yra būti menininko saviraiškos…“ kažkuo, žodžiu. „Na va, sakau, kai pritrūksim pinigų, štai ką dirbsim“. – „Tave, žiūriu, suintrigavo, imk ir pabandyk,“ – sako mano kompanionas. Aiškinu, kad suintrigavo dėl to, kad man tikrai būtų įdomu pamatyti, kaip transformuojuosi į tris žalius kubus arba tašką, arba bent jau:

Važiuodama namo dar galvojau, kas būtų, jeigu piešimo technikos ‘pažanga’ nebūtų išstūmusi mano ankstyvos vaikystės vaizdinių apie žmones. Kai piešdavau žmones, nemokėjau padaryti trimačių rankų ir surasti, iš kur jos turėtų dygti, kad būtų trimatės. Todėl mano žmogeliukų rankos visada dygdavo iš pilvo, maždaug jo vidurio, ir galėjo skeryčiotis įvairiais kampais pilvo bei viena kitos atžvilgiu. Žmogeliukų laikomi daiktai prilipdavo prie bepirštės plaštakos krašto. Kojos sudarydavo kampą, nepaisant to, ar dygdavo iš pilvo apačios, ar sijono apačios. Veide iš profilio būdavo tiktai viena ežerą primenanti akis, be sudedamųjų dalių, dažniausiai mėlyna. Kiek atsimenu, dažniausiai paišydavau žmones iš šono. Iš priekio jie tikriausiai turėtų ir nosį ar bent jau burną. Gyvūnai nuo žmonių skirdavosi tuo, kad turėjo ausis, kartais vaikščiojo keturiomis kojomis. Jeigu dabar mokėčiau be mėgdžiojimo, o tiesiog spontaniškai taip paišyti, galėčiau apsimesti, kad čia menas.