Žymų Archyvai: buržujų naujienos

Kas svarbu

Pirmoji metų diena. BBC naujienos mano Mozilla naršyklės išskleidžiamame meniu (neskaičiau straipsnių, rašau tik tiek, kiek galiu spręsti pagal antraštes):

  • Politika – 11 antraščių
  • Įdomybės – 2
  • Gyvenimas, kultūra – 5
  • Mirtis, ligos, smurtas, nelaimės – 18
  • Gamta (išskyrus nelaimes) – 2
  • Buržujų naujienos – 8

Itin savotiškai skamba: „The men who made headlines„.

Žurnalistų apklausa: mirtis, nelaimės – 2, politika – 2, ekonomika – 1.

Delfi skaitytojų atrinkti svarbiausi įvykiai: sportas – 3, mirtis, nelaimės – 6, gyvenimas, kultūra – 1.

Prisipažinsiu, savo laiku tai buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl norėjau „Atgimime“ iš užsienio politikos skyriaus pereiti prie socialinių klausimų. Gana sunku greitai surasti įdomių ir patikimų šaltinių, sugalvoti gerų temų apie tai, kas vyksta užsienyje, kai neturime nei savų korespondentų, nei fotografų (korespondentauja žmonės, kurie šiaip atsiduria įvairiose šalyse, ne su tikslu parašyti). O pagrindinės naujienų agentūros daugiausiai siūlo informaciją apie tai, ką nuveikė buržujai ir kur, kas bei kaip mirė (aš niekaip nesuprantu, kodėl traukinio katastrofa Argentinoje svarbiau nei, pavyzdžiui, išaugęs raštingumas tenai). Ir čia kalbama ne apie saldų, „teletabišką“, kaip ironizavo V.Laučius savo vedamajame, žurnalistų teigiamumą. Čia kalbu apie naujienų atsirinkimą, mąstant, kas bus svarbu, įdomu skaitytojams ir užsiliks jų galvose. Na, be buržujų ir nelaimių dar yra politika, kuri yra svarbi, nes veikia mūsų gyvenimus, turime žinoti, ką mūsų vardu daro valdantieji. Tačiau ar nepasiklystame sraute tokių naujienų kaip „susitiko X ir Y valstybių vadovai“, „X pasmerkė Y veiksmus ir paragino nedelsiant imtis visų priemonių, kad…“? Tai informacija, bet ar galime ją vadinti žiniomis? Ar tikrai tai, ką A.Bell’as vadino „elito žinių gamyba“ (angl. elite news-making), yra aktualiausia informacija?

Naujųjų metų proga skelbiu tostą už pozityvų mąstymą ir geresnę komunikaciją.

Nesusijusios naujienos: kairiųjų pažiūrų romantika ir atia seksizmui mokykloje

Viena naujiena įdomi. D.Britanijoje apklausa rodo, kad kadaise kairuoliškai maištavę, asmenys laiko save kairiosios stovyklos atstovais net tada, kai jų gyvenimo būdas suburžuazėja, o pažiūros – sudešinėja. Na, banalus teiginys, kad su pažiūromis tai atsitinka, kai žmonės tampa vyresni, augina vaikus, nori saugumo, ramybės. Kita vertus, turiu daug aistringai dešiniųjų pažiūrų draugų, o kartu – vaikus auginančių ir pažiūrų nė trupučio nekeičiančių kairiųjų. Ką manote? Ar išties (dėdė Marx’as šypsosi į ūsą) ekonominiai pokyčiai lemia besikeičiančias pažiūras?

Kita naujiena – darbų pamokos nebėra skirstomos pagal lytį – kas buvo didžiausias absurdas mokyklose. Labai sveikinu, nes šiuo požiūriu berniukai būdavo savotiškai nuskriausti. Mokėti pasidaryti daiktų iš medžio ar metalo – smagu, bet gyvenime gali taip ir neprireikti. Tuo tarpu užsilopyti drabužius, kad nesimatytų, ar sumesti greitas salotas gali prisireikti kiekvienam. Pažiūrėjus, kaip maitinasi be tėvų gyvenantys vyrai, tampa nebenuostabu, kad jų sveikata nėra puiki, o gyvenimo trukmė – gerokai trumpesnė nei moterų. Nepasakyčiau, kad per darbus išmokome kažin kokių šedevrų, bet tai paprastas, daug pastangų nereikalaujantis maistas plius derinimo principai. Siuvinėjimo ir mezgimo pamokų laukdavau su dideliu džiaugsmu. Vėliau jos kartais praversdavo, prireikus dekoruoti kam nors ruošiamą dovaną. Tuo tarpu medžio ir metalo darbams reikia įrankių ir… daugiau talento. Vis tiek būčiau jų mielai pasimokiusi mokykloje.

Aš ir Pasaulio futbolo čempionatas

Jūs žinote, kad beveik nežiūriu televizoriaus. Jūs prisimenate, kad negaliu pakęsti, kai biudžeto pinigai švaistomi profesionaliajam krepšiniui, ir kai dėl jo einama iš proto. Jūs nutuokiate, kad esu prieš mačizmą – ideologiją, teigiančią, kad vyrai turi stengtis būti „tikri vyrai“ (agresyvūs, netašyti, linkę išnaudoti esančius aplink save ir tuo besididžiuojantys, garbinantys buką jėgą ir jos aptekusius herojus iš serijos „vienišas kaubojus prerijose“). Tačiau aš žiūriu Pasaulio futbolo čempionatą. Skaitykite toliau

Spalvingi drabužiai, kurie turbūt dar ir patogūs

„Delfi“ tęsia supažindinimą su tolimų šalių mada. Šį kartą siūloma pasigrožėti Trinidado ir Tobago spalvomis. Kai kurie drabužiai tikrai įdomūs, ir kartais pagalvoju, kad netgi nusipirkčiau. Kodėl? Ogi todėl, kad, kaip ir Afrikos mados kolekcijoje, iš modelių veidų galima spręsti, kad drabužiai turbūt ne tik dailūs, bet ir patogūs. Priešingai nei įprasta Europoje, kur modelių veidai byloja kažką panašaus į „tie košmariški stringai baigia perpjauti mano tiesiąją žarną pusiau“, „dar liko net penki žingsniai su šitais velniškais sadistiniais batais“ arba „greičiau pasibaigtų šita nesąmonė – pagaliau gausiu valgyt“.

„Papais“ uždirbama emancipacija

Pagaliau pabaigiau pranešimą konferencijai ir galiu švęsti. Pavyzdžiui, parašyti „paklodinį“ tinklaraščio įrašą 🙂 Surezgiau tokią idėją papasakoti skaitytojams apie vidines diskusijas feministinėje teorijoje ir mano santykį su jomis, pasinaudojant, jei yra, popkultūros elementais. Ir štai anądien N. feisbuko nuorodose aptikau tokį klipuką, išreiškiantį kaip tik tai, apie ką jau kuris laikas norėjau pabyloti. Skaitykite toliau

Feminizmas pagal IQ (+ skaitytojų pageidavimu: protingo žmogaus įvaizdžiai)

Vakar skaičiau tokį komentarėką apie feminizmą ir seksualinį gyvenimą. Nemėgstu tokių „amerikoniško“ stiliaus išpažinčių, bet tema man įdomi, taigi, tarpais tik skenuodama, perskaičiau abu puslapius. Vienas dalykas ne visai į temą užkliuvo. Autorė kelis kartus savo feministinę tapatybę demonstruoja darydama nuorodas į savo protą ir pasiekimus. Pagrindinė straipsnio mintis: tai, kad nesiekiu dominuoti lovoje, nedaro manęs mažiau feministės. Įrodymai: esu protinga, gabi, ambicinga ir daug pasiekusi. Mano nuomone, tokia argumentacija daro žalą feministiniam judėjimui, o užsiciklinimas ties ja – trigubą žalą. Tuoj paaiškinsiu, kodėl. Skaitykite toliau

Kaip tikrinamos kalbos žinios

Neseniai nutiko šis tas, kas pakeitė mano gyvenimą Izraelyje į gera. Kaip manote, kas gi tai galėtų būti? Nieko itin pikantiško. Tiesiog hebrajų kalbos mokykloje kolegė papasakojo apie tokią NVO, susisiekiau su ja ir pradėjau savanoriauti. Mokau du afrikiečius pabėgėlius anglų kalbos. Tai suteikia mano gyvenimui naują prasmę, kurios ilgai ieškojau. Pagaliau mano turimos žinios ne tik kažkiek įdomios tokiems kaip aš, bet ir gali pagerinti kažkieno gyvenimą. Mokyti man teko ir anksčiau – visus savo mokinius prisimenu su nostalgija.

Abu mano nauji mokiniai labai šaunūs. Apie vieną iš jų papasakosiu vėliau. Šiandien – apie kitą mokinį, jo ambicijas ir tai, apie ką jos verčia mane susimąstyti. Skaitykite toliau

Megaburžujai išrinko megažiūralus

Ir štai jau žinome, kas laimėjo triukšminguosius Oscarus. Iš visų minėtų filmų mačiau tik „Įsikūnijimą“ (atsargiai – spoileris, bet jūs ir taip žinosite, kas nutiks, vos pamatysite visus filmo pagrindinius veikėjus). Štai kietai sukaltas Žižeko komentaras apie jį. Visiškai sutinku, kad visose kolonialistinėse fantazijose užkariautojas baltasis vyras princesei tinka bet koks, kai ji pati tuo tarpu būna graži, protinga ir visokia ten kitokia. Taip pat – kad „kilnūs laukiniai“ visada turi tik du pasirinkimus: leistis išgelbėjami ar leistis sunaikinami. Ir šiaip, jei ne skraidymo scenos ir kabančios salos, filmas būtų buvęs nykokas.

Dar iš A. girdėjau apie neįtikinančią kaleidoskopišką „Precious“ istoriją.

Šiemet galim bent jau pasidėti pliusą, kad moteris Oscaruose buvo ne tik puošmena, bet ir kūrėja.

Štai čia galite paganyti akis, kaip apsirengė buržujai. Atkreipiau dėmesį, kokios senos atrodo daugelio jaunaveidžių įžymybių rankos. Matyt, nėra dar technologijos joms patempti.

Buržujų skandalas: Lietuva vėl neįvertino savo pasididžiavimo

Ir nutik tu man, kad į naują knygą apie Lietuvos madą nepateko Žozef Statkus (kirčiuoti paskutinį skiemenį, o dar geriau – pratinkitės sakyti „de Statkus“). Lietuvos provincialų viltis, garsiausias pasaulio lietuvis po Hanibalo Lekterio, dizaineris, be kurio drapanėlių neapsieina nė viena padori karalienė (na, jūs juk žinote, kiek šiais laikais nepadorių karalienių), genijus, kurio įgimtas geras skonis į pilkų cepelinų žemę nusileido per pralietą Napoleono kario sėklą, gavo šitokį „ignorą“…

Manyčiau, Jo Statkevičiaus mėgstamiausias žodis, kalbant apie Lietuvą, yra „gėda“, taigi nenuostabu, kad jam bus gėda knygą kam ir rodyti. Knygos autoriai, žinoma, išties prarado istorijos dalį, nes, kad ir kaip vertintume J.Sta asmenybę, jo rūbai pakenčiami, vardas žinomesnis nei kitų dizainerių, ir visi apie knygą kalbės kaip turinčią tam tikrą vakuumą, tarsi pačioje knygoje būtų pastatyta tuščia kėdė būtent jam. Tačiau manau, kad net per tokį neigiamą viešumą knygos autoriai išlošė daug. Apie paprastą knygą apie madą nebūtų tiek rašoma, kiek apie skandalą, kad joje nėra visų mylimo „Juozuko“. Taip jau veikia žiniasklaida.

O aš jam paguosti sugalvojau ta proga naują pseudonimą, jei kada prireiktų, ypač užkariaujant ne kokio elito, o paprastų cepelinų širdis, – ŽoSt-kus.