Dirbu prie ataskaitos apie emigrančių grįžimą į Latviją, Lenkiją, Rumuniją ir Vengriją. Ta proga parsisiunčiau visokių lyginamųjų Eurostat duomenų ir, norėdama tiek pati sau, tiek, jei prireiks, užsakovui iliustruoti krizės pradžios tendencijas, nusipaišiau tokį grafiką: Continue Reading »

Cross-posted from Wonderland.CafeBabel.com

Prague is probably by far the most known and popular city in Central and Eastern Europe, with hordes of tourists and large numbers of exchange and full degree students. Some people know Prague as a city of sophisticated culture, the birthplace of Franz Kafka. Others associate it with nightlife and youth. It appears that Prague fell victim of its own success. The city is continuously being reshaped and damaged by the flows of tourism, and locals are losing a sense that the city belongs to them. Continue Reading »

Cross-posted from Wonderland – the Cafe Babel blog.

Malaga, in South Spain, on the Mediterranean cost, turns out to be a particularly attractive place to settle for all kinds of people, especially Germans looking for a nice place to retire. But, according to my friend there, people from all over Spain say they would choose it as a place to live. It was the first city I visited in Spain, and I think I know now why Spain appeals to so many people in my life. Malaga has it all: the sea and mountains, cultural life and comfortable, walkable city spaces. Continue Reading »

Tarp Lietuvos konservatyvių intelektualių atsirado nauja mada: „Pasimokykime iš Izraelio“. Terpę jai suvešėti sudarė nesenas apsikeitimas belaisviais – vienas Izraelio karys už daugiau nei tūkstantį palestiniečių kalinių. Dešinysis premjeras, kurio reputaciją stipriai paklibino neseni protestai už socialinį teisingumą (kurio jis, žinoma, savo visuomenei nė neketina pasiūlyti), šiepėsi iš visų įmanomų nuotraukų: va, parvedžiau karį namo. Jo pavyzdžiu pasinaudoti ir iš šio įvykio politinio kapitalo susikrauti nusprendė ir visokios veikėjos ir rašytojos. Kažkas nukopijavo, kaip N.Oželytė savo FB skelbė, koks tai yra sektinas pavyzdys, ir užbaigė standartiniu „Shalom Israel“ (aš irgi linkiu, kad Izraelyje būtų šalom ir visų pirma jaunoms žmogoms nereikėtų žalotis šauktinių armijoje – mūsų prielaidos ir išvados, žinoma, visiškai skirtingos). Dabar gi prabilo L.Jakimavičius savo „Žydai labai gudrūs“. Suprask, komplimentą neva pasakė, o išties pasinaudojo šimtmečių senumo stereotipais, kad įrodytų tai, kas naudinga jam pačiam. Viena iš pirmųjų šios tendencijos kregždžių buvo A.Brazauskas, kuris kvietė nacionalistes pasirašyti Jeruzalės deklaraciją ir pasižadėti ištikimybę Izraeliui. Jo tekstas parodo, kad Vakarų nacionalistės tai seniai daro, o JAV ultrakonservatorės, ko gero, dar seniau. Galima daryti išvadą – (ultra)konservatorės-filosemitės antpečiai labai madingi. Nuo kada ir kodėl?

Continue Reading »

Darbe skaitau Eurofound ataskaitą „Foundation findings: Mobility in Europe – The way forward“. Ji remiasi 2005 m. Eurobarometro apklausa. Pastaroji rodo, kad Lietuvos gyventojos paprastai nelinkusios keisti gyvenamosios vietos dėl darbo:

Lietuvos gyventojos dėl darbo kraustėsi mažiau nei Latvijos ir Estijos, o visos baltės ir lenkės kartu gerokai atsiliko nuo skandinavių. Tiesa, apklausos metodologija tikrosios padėties neparodo. Juk apklaustos šalies gyventojos. Greičiausiai skandinavės padirbo ir grįžo, o Rytų Europoje tos, kas išvažiavo, tapo apklausos subjektėmis kitoje šalyje

Kita vertus, tikėtina, kad dabar vaizdelis būtų gerokai kitoks.

OECD turi tokią ataskaitą, kurioje užfiksuotos 2003-06 m. apklaustų įvairaus amžiaus Europos, Australijos, Naujosios Zelandijos, Japonijos, Korėjos, Meksikos gyventojų mintys apie idealų šeimos dydį. Nestebina, kad daugiausiai vaikų nori turėti dosnių Skandinavijos, Nyderlandų gerovės valstybių gyventojos. Mažiausiai vaikų nori ir turi austrės. Dauguma europiečių mano, kad idealus šeimos dydis – du vaikai. Moterų idėja apie idealų šeimos dydį skiriasi gerokai mažiau nei vyrų ir svyruoja tarp 2-3 vaikų. Valstybėse, kuriose požiūris į šeimą konservatyvesnis (Ispanijoje, Graikijoje, Kipre, Turkijoje) didesni skirtumai tarp kartų, bet tarp moterų jie ryškesni ir Rytų Europoje. Vėlgi gerovės valstybėse skirtumai tarp kartų mažesni. Daugiavaikių šeimų iš ES valstybių daugiausiai norima Kipre ir Švedijoje, mažiausiai – Rumunijoje ir Austrijoje. Visgi Kanadoje, Švedijoje, Japonijoje, Italijoje, Čekijoje paprastai turima mažiau vaikų (reikia žodžiui „vaikas“ sugalvoti žmogos ekvivalentą). Iš tyrime dalyvavusių šalių tik Turkijoje žmogos turi tiek vaikų, kiek nori. Continue Reading »

Šiandien netikėtai paskambino Žinių radijo žurnalistė ir paprašė pakomentuoti romų gyvenviečių sugriovimą ir deportacijas Prancūzijoje, žvelgiant kiek plačiau – per romų integracijos Europoje prizmę. Laida bus kartojama šiandien 17.10, galima klausyti ir internetu. Taip pat šiandien pasirodžiusiame “Atgimime” galite perskaityti plačiau, kodėl manau, kad skirti kolektyvines bausmes ir paversti migracijos politiką socialinės politikos ir teisėsaugos tarnaite yra ydinga praktika. Sergu ir neturiu laiko daugiau rašyti čia, bet besidomintiems siūlau paskaityti:

• Amnesty International pareiškimą,
• beigi peržiūrėti jų video komentarą,
• ES pranešimą spaudai apie romų teises,
• dar galite užmesti akį į “Prospect Magazine” straipsnį apie romus (nesutinku su išvadomis, bet jei kada nors iškils romų valstybės judėjimas, linkiu, kad ta valstybė pasiimtų dalį Prancūzijos ir Italijos teritorijų ).

Kviečiu visus,

• kurie tiki, jog per XX amžių pasaulis pasimokė, koks blogis yra kolektyvinė bausmė,
• kurie nemano, kad krizės padarinius galima sušvelninti demonizuojant Rytų europiečius,
• kurie mano, kad ES turi būti lygiai teisinga įtakingiausioms savo narėms ir mažosioms valstybėms,
• kurie nenori, kad tarp europiečių būtų pirmarūšiai ir antrarūšiai,
• kurie netiki primityviais, prievartiniais, su fašizmu flirtuojančiais sprendimais

burtis ir netylėti. Sekite naujienas – jei pavyks, organizuosime protesto akciją. Vengrai jau buriasi rytoj. Priminkite šį klausimą kiekvienam sutiktam prancūzų diplomatui ar žurnalistui. Uždavinėkite nepatogius klausimus apie romus kiekvienoje paskaitoje, ypač apie europietišką tapatybę. Susisiekite su Europarlamento nariais ir sekite naujienas, kaip jiems pavyks balsuoti dėl smerkiančios rezoliucijos. Skleiskite naujienas savo rate, rašykite bloguose ir visiems pasakokite – žmogaus teisės yra ne tik geruoliams ir “fainuoliams”. Jos taip vadinamos dėl to, kad privalo galioti visiems. Jų nereikia nusipelnyti. Jei pagrindinės ES sutartys įtvirtina laisvą žmonių judėjimą, nevalia jo paniekinti. Nusikaltėliai turi atsakyti individualiai (kaip ir, pvz., lietuviai JK, apie kuriuos skaitome Delfi kriminalų skyriuje).

Beje, mėgstantiems tipiškus argumentus į kitą pusę galiu pasakyti: ir aš turėjau neigiamos patirties bendraujant su kai kuriais romais. Tai ką?

Šiandien radau vieną blaiviausių skaitytų tranzitologinių straipsnių. Tranzitologija – tai mokslas apie ekonomikos ir politikos perstruktūravimą, ekonomiką perorientuojant į kapitalizmą, o politikoje diegiant demokratinę sistemą (paprastai turima galvoje Vidurio ir Rytų Europa). Nepatinka šiame straipsnyje vartojamas “demokratinio kapitalizmo” terminas (labai abejotina ši būdvardžio ir daiktavardžio kombinacija), bet iš principo labai pasistengta nieko nelaikyti gėrybe savaime, pažiūrėti istoriškai ir kontekstiškai. Labai rekomenduotina politologijos studentams.

Linksma: čia. Liūdna – čia.

Man nepatinka, kaip rašo čia.

Paskui parašysiu daugiau, dar esu darbe.

Šiandien perskaičiau, kad Irane bus gaudomos įdegusios moterys, atseit nesilaikiusios kuklumo reikalavimų. Panašiu metu Belgijoje diskutuojama, ar uždrausti viešumoje dėvėti nikabą (skaitantys tik lietuvišką spaudą, nesijaudinkite, iki hidžabo dar nepriėjo). Abu šie pasiūlymai savo struktūrinėje gelmėje yra ginčas dėl galios skirstyti etiketes, pagal jas priskirti žmogas, ir valdyti moterų kūnus. Continue Reading »