Kaip žinia, tinklaraštis yra toks narcizistinis išradimas, leidžiantis jo mėgėjams pasijusti svarbesniems nei yra. Na, bet prieš datos keitimo dieną (galbūt kada nors ją ‘politkorektiškai’ taip pavadins) juk atleistina, ar ne?

Šiandien bandžiau ieškoti senesnių dienoraščio įrašų, rašytų lygiai prieš metus. Anksčiau rašiau dienorašty frype.lt, vėliau – Livejournal. Tačiau nieko metų senumo ten neradau. Continue Reading »

Mano mėgstamas autorius Kęstas Kirtiklis, atsigavęs po (turbūt) ekonominių reikalų ir perkrovų sąlygoto laikino intelektualinio išsikvėpimo, parašė labai šaunų tekstą, kurį prarijau su didžiausiu malonumu. Vėl pradėjau skaityti “Bernardinus”, nes jis ten rašo.

Neketinu veltis į diskusijas, jei kas turi kokių negatyvių minčių dėl jo idėjų ir elgesio. Vis tiek manau, kad senatvėje su pasididžiavimu pasakosiu, jog su juo gėriau

Sužvejojau PEW tyrimo rezultatus ir sužinojau, kad:

a) Tik pusė Lietuvos visuomenės mano, kad perėjimas į kapitalizmą buvo gera mintis. Kaip klausi, taip ir atsakys. Dedu pliusą Lietuvos visuomenei, kad per dvidešimt metų suprato, kas yra kapitalizmas. Vengrijoje prokapitalistinis entuziazmas sumažėjo beveik dvigubai.

b) Blogiau tai, kad Lietuva iš šešių tirtų ES valstybių mažiausiai džiaugiasi daugiapartine sistema. Vengrijoje tik kas ketvirtas patenkintas tuo, kaip veikia demokratija tenai – oooi, kaip nesistebiu

c) Trys ketvirčiai Lietuvoje ir Vengrijoje mano, kad pagrindinė nacionalinė problema – korupcija.

d) Čekijoj kas ketvirtas nemėgsta vokiečių, Lietuvoje iš visų etninių grupių labiausiai nemėgsta žydų, o Ukrainoje beveik kas penktas negali pakęsti tadžikų. Oho… Absoliuti dauguma Čekijoje ir Slovakijoje neigiamai nusistačiusi prieš romus.

Labai suintrigavo, kuo ukrainiečiams užkliūva tadžikai. Bet turbūt šį mano nusistebėjimą reikėtų savikritiškai interpretuoti kaip anekdoto apie juodaodį ir voverę variantą

Esu Kaune. Kaip visada, kai važiuoju aplankyti šeimos, prieš miegą žiūrėjom pagrindinių Lietuvos TV kanalų „dienos meniu“. Rodė komediją „Paskutinės atostogos“, o prieš pat užmiegant, su knyga rankose dar viena akim nužiūrėjau „Zoro“ pabaigą, nes buvau nemačiusi. Iš šių dviejų TV dramų, ar kaip reikėtų vadinti, gali kilti daug visokių minčių, bet jos man siejasi pirmiausia „įvairovės“ įvaizdžiais.

„Paskutinės atostogos“ – miela romantinė komedija, kurią pažiūrėjęs kokių 15-os (galima ir vėliau) gali jaustis kažką naujo supratęs. Užguita pardavėja sužino, kad serga nepagydoma liga, atsiima pensijų fondus (simboliškai svarbu) ir išvyksta pagyventi taip, kaip visada svajojo. Galiausiai visi herojai susitinka, mylimasis pasiperša, blogasis veikėjas supranta savo klaidas, o gydytojas atsiunčia atsiprašymą dėl klaidos, todėl herojė nemiršta.

Tai, kas man pirmiausiai įsiminė, tai šiame filme sukurtas Europos įvaizdis. Į Europą herojė skrenda pasimaudyti prabangoje ir, žinoma, nenusivilia. 2006 m. scenarijaus autorius prabangą galėjo įsivaizduoti jau ir Čekijoje, nes šioji jau buvo atsiradusi Europoje. Taigi herojai paknopstom lekia į slidinėjimo kurortą „Ka(r)louvy vą(r)y“, kurio prabangiame viešbutyje reikalus aptarinėja politikai ir buržujai. Pakeliui dar pareklamuojamos Čekų oro linijos. Viešbutyje yra prancūzas virėjas ir vokietė, sprendžiant iš pavardės, kambarinė. Prancūzas su visais europiečiais šnekasi prancūziškai. Visi kiti tarpusavyje ir su klientais kalbasi anglų kalba su akcentu. Europiečių tautybės padavėjas, nustebęs, kai herojė užsisako visą meniu, netyčia prataria: „Tout? Ėėė… viską?“ Taigi Europa – tai kraštas, kuriame kalbama prancūziškai arba anglų kalba su akcentu, o kai kurie yra vokiečiai, bet dėl kalbų pernelyg nesilaužo. Savo tapatybę jie verčiau demonstruoja „prarijau-mietą“ laikysena ir santūrumu, kuris ištirpsta, sužinojus apie tragediją. Be kita ko, europiečiai nesilaiko dietos ir neskaičiuoja cholesterolio, bet yra liekni.

Labai akivaizdus Čekų oro linijų logotipo demonstravimas man sukėlė įtarimų, ar tik nebuvo šitas filmas kiek paremtas finansiškai. Tokiu atveju man jis įdomus ir kaip ideologinis kūrinys. Nepaisant to, kad amerikiečiams žiūrovams tikriausiai būtų patikę, filme nėra nė užuominos į postkomunizmą. Nėra nė vieno surūgusio veido, jokios užuominos į skurdą, ir visi taksistai kalba angliškai. Iš principo herojė skrenda ne į Rytų Europą, o į Europą. Kurorto pavadinimo pakartojimas kelis kartus reikalingas tik tam, kad ieškantieji panašaus europietiško rojaus jį gerai įsimintų. Čekija niekur neminima, tik kompiuterio ekranas, užsakant bilietus, rodo „Karlovy vary, CZ“. Na, o Europa pasižymi hedonistiška virtuve, prabangia architektūra, fantastiškais kraštovaizdžiais ir madingais drabužiais (herojė, nuėjusi į parduotuvę, prašo „tarptautinio“ įvaizdžio. Man tai buvo savotiškas „antrinio kontakto“ (kai pamatai savo ar sava laikomos aplinkos atvaizdą Kito akyse) pavyzdys.

„Zoro“ atveju etninės spalvos taip pat pasireiškia tik vardais ir akcentu. Nors vardai visų ispaniški, jie tarpusavyje ispaniškai nesikalba. Tai yra suprantama, nes iškiltų pramoginiam filmui trukdanti logistinė problema – tektų skaityti subtitrus. Tokiu atveju buvo galima leisti herojams tiesiog kalbėtis angliškai. Bet ne, pseudoautentiškumas imituojamas akcentais. Iš pradžių pristatomaKalifornijai adaptuota Robino Hudo istorija. Tada – anonsų mėgstama scena, kai Catherine Zeta-Jones lieka tik su pantalonais, o nepaisant herojaus mosavimo špaga ir rūbų pjaustymo, krūtinę dengiantiems jos plaukams nieko nenutinka. Apskritai moters mokėjimas kautis yra tarsi saldainis lygių galimybių aktyvistams, kad neprisikabintų, jog vaizduoja ją silpną, bet moteris kaunasi tam, kad seksualiai atrodytų, o ne kad, pavyzdžiui, nudurtų vyrą. Todėl pastarasis pjausto jos drapanėles, o ne, kaip tikram priešininkui, prakerta lūpą ar išpjausto kažkokį ženklą ant skruosto. Mačo yra toks, kaip priklauso, išsiskėtęs joja ant dviejų arklių (nežinia, kokiu tikslu), mokėtų vienas Žalgirio mūšį laimėti, bet moteriai leidžia vėl pasireikšti, kai prireikia kovoti už laisvę ir žmogaus teises. Konkrečiau – išlaisvinti būrį bejėgių narve uždarytų klykiančių juodaodžių vergų. Vėliau iš dulkių išnyra baltieji gelbėtojai, vyras ir moteris, nešantys po vaiką ir vedantys būrį vergų į šviesų rytojų. Prisipažinsiu, kad antropologinis susidomėjimas užleido vietą savotiškam pasidygėjimui šituo primityvumu.

Kol kas tiek mano kolekcijoje egzotiškų europiečių tema.

Kolega Donatas man užrodė šituos pasiūlymus ES valstybėms narėms apie tai, kokių žinių ir įgūdžių turėtų išsiugdyti kiekvienas ES gyventojas.

Vieni iš jų yra techniniai:

• Bendrauti gimtąja kalba žodžiu ir raštu,
• Bendrauti užsienio kalbomis žodžiu ir raštu, įskaitant tarpininkavimą ir tarpkultūrinį supratimą. Nenurodyta, keliomis kalbomis;
• Matematikos įgūdžiai ir baziniai mokslo bei technologijos gebėjimai: matematiškai susigaudyti kasdienėse situacijose, taikyti mokslo žinias;
• Skaitmeninės kompetencijos: IT naudojimas.

Čia, rodos, nėra ko diskutuoti. Tačiau esmė yra tai, kad negalima užleisti nei tiksliųjų mokslų, nei kalbų, kas yra skatinama Lietuvoje vos pabaigus mokyklą. Mano interpretacija:

1. Kiekvienas idealus žmoga turėtų mokėti taisyklingai kalbėti išmoktomis kalbomis, jų kiek įmanoma nemaišyti, išmokti išreikšti savo mintis visomis kalbomis, kurias rašo į savo CV. Tai, kad kažkuri kalba yra gimtoji, nereiškia, kad galima jos nebesimokyti. Iki šiol kraupstu kai kuriais tekstais, kuriuos kai kada darbe tenka skaityti, ir noriu tuos žmones siųsti atgal į pradinę mokyklą.
2. Kiekvienas toks žmoga turėtų žinoti, kaip naudoti esmines matematikos funkcijas, o perskaitęs/usi kosmetikos gaminio sudėtį, padėti tą gaminį atgal į lentyną, radęs/usi naftos produktų. Jų, beje, naudoja ir L’Occitane’as, besigiriantis natūralumu.

Kiti yra iš idėjos ir asmeninio tobulėjimo atributai:

• Mokymasis mokytis – mokymosi organizavimas savarankiškai ir grupėse, metodų ir galimybių žinojimas,
• Iniciatyvos ir verslumo gebėjimai: rizikavimas, kūrybingumas ir inovatyvumas.

Šiedu paremti dviem ideologinėmis nuostatomis: (a) mokytis yra gerai, (b) verslauti yra gerai. ES supratimu, idealus pilietis nuolat tobulina kvalifikaciją, ieško, kaip čia įgijus dar kokių nors kompetencijų, savarankiškai ieško savo nišos tarp darbų ir dirbančiųjų. Mano interpretacija: pirmiausia, žinoma, reikėtų nusistatyti tikslus, kam tai reikalinga, nes šie du dalykai nėra tikslai ir gėris savaime. Jie tiesiog padeda laviruoti toje aplinkoje, kurią turime.

Kita grupė dar labiau ES-ideologinė – tuo ir žavi, ir diskutuotina:

• Socialiniai ir pilietiniai įgūdžiai: gebėjimas dalyvauti socialiniame ir darbiniame gyvenime, elgesio normų ir papročių supratimas (!), socialinių ir politinių struktūrų, tokių kaip demokratija, teisingumas, lygybė, pilietybė, pilietinės teisės, pažinimas;
• Kultūrinis sąmoningumas ir raiška: gebėjimas įvertinti kūrybinę raišką, patirtis ir emocijas įvairiose kultūrinės raiškos priemonėse.

Vėlgi preziumuojant, kad visi žino, kas tai yra ir kodėl tai yra gėris. Šiame sąraše nėra, pavyzdžiui, istorijos procesų ir jų logikos išmanymo, kritinio mąstymo, tinklų mezgimo (nuo jų priklauso ir gebėjimas mokytis, ir įsidarbinimas, ir verslumas), kritiškos duomenų atrankos, taupymo (išteklių ir pan.), galų gale – gynybos pagrindų (nekalbu vien apie fizinę savigyną, veikiau apie galimybę individualiai ir kolektyviai gintis nuo išnaudojimo, teisių pažeidimo, kišimosi ir kt.

Nesupraskite manęs klaidingai – esu už ES ir palaikau daugelį net naiviausių jos iniciatyvų, kur alternatyvos joms nėra, bet žiūrint į šį sąrašą man prieš akis iššoka superteigiamas apsiskaitęs biurgeris ar biurgerienė. Tarkim, apsistokime ties pastarąja. Ji yra tikra europietė tuo požiūriu, kad su žaviu akcentėliu tarška angliškai ir prancūziškai, supranta, ką reiškia infliacijos kilimas 5 proc., dirba nuo 8 iki 5, o po to užsiima savišvieta: skaito apie Centrinę Afriką, vaikšto į šiuolaikinio meno parodas. Savo darbdaviui ji nuolat pasiūlo, kaip tobulinti, optimizuoti darbo procesą, su draugėmis aptaria politiką ir šypsodamasi meta į dėžę biuletenį, pasisako už demokratijos sklaidą pasaulyje. Ji turi daug draugų kitose šalyse ir entuziastingai pasakoja, kiek kultūrų pažino, bendraudama su [viduriniosios klasės išsilavinusiais] kitų šalių gyventojais. Švarus, tvarkingas ir mielas viduriniosios klasės pasaulėlis. Nieko tame blogo, bet ir nieko savaime pakankamo. Tokie žmonės labai svarbūs, bet geidžiami politinio elito dėl to, kad lengvai valdomi. Jie yra tokioje padėtyje, iš kurios galima švelniai parodyti savo kritišką požiūrį, bet neabejoti tuo, kad būtina eiti į darbą, nes tai svarbiausias saviraiškos komponentas, kad būtina rinktis tarp vienodų partijų, nes tai yra demokratijos esmė, ir pan. Išvardyti įgūdžiai reikalingi, kad asmuo galėtų prisitaikyti prie dabartinės ES situacijos, įsilieti į darbo „rinką“, tapti vienetu.

Visą šitą šviečiamąją emancipaciją galima timptelėti dar vienu žingsniu į priekį: įgūdžiai gali būti tokie, kad leistų ne prisitaikyti, o išsilaisvinti. Kaip jau užsiminiau, pakankamai chemijos žinių leistų išvengti mus nuodijančių verslų rėmimo. Pakankamai kalbos žinių leistų skaityti, tarkim, kinų žiniasklaidą, užuot pasikliovus mūsiškės apkramtytais ir supakuotais stereotipais. Pakankamai IT žinių leistų daugelį dalykų pasidaryti pačiam, užuot kvietusis konsultantą arba pasikliovus Microsoft ir kitų monopolininkų sprendimais. Gebėjimas mokytis ir įrodyti savo kvalifikacijas leistų apeiti formaliojo švietimo sistemą. Verslumas ir inovatyvumas leistų tykiai kiūtoti užsidirbant daugmaž pakankamai, bet neįsisukant į samdomo darbo mašiną. Kultūrinis sąmoningumas leistų neturėti meno ir kultūros stabų, iškristi iš įvaizdžių produkcijos ir vartojimo aparato. Socialiniai ir politiniai įgūdžiai leistų pareikalauti savo teisių – jei reikia, ir trinktelint į stalą, ir mokėti individualiai ir kolektyviai dalyvauti tvarkant savo aplinką, taip pat – pareikalauti atsakomybės iš tų, kurie dedasi kompetentingesni už mus tą aplinką tvarkyti. Pareikalauti erdvės būti tiek vienam/ai, tiek su kitais. Nebereikėtų mokytis, ką reiškia būti piliečiu, greičiau – kaip peržengti pilietybę. Visam tam būtų reikalingas nepriklausomas, kritinis mąstymas, sveiko įtarumo bei pasitikėjimo derinys.

Ar nuo to sugriūtų ES, nacionalinės valstybės? Bent jau tikrai radikaliai pasikeistų. Dabartiniai politikai, žinoma, nežinotų, kur dėti tokius piliečius.

Perskaičiau šiemet Europos jaunųjų žurnalistų konkurse “Praplėsk savo akiratį” tarp Lietuvos žurnalistų nugalėjusį darbą. Jis yra čia. Nenoriu įžeisti autorės, bet man jis pasirodė nykus ir primityvus. Ne dėl to, kad pati būčiau super kieta, ne, bet į tokį konkursą tikrai nesiųsčiau darbo, jei nebūčiau jame pati atradusi kažko naujo, o tik pergromuliuočiau kažkieno jau 20 kartų išsakytas mintis apie Europą. Čia buvo toks atvejis, kai mados žurnalistė pabandė parašyti apie politiką. Na, septintokei už tokį gal parašyčiau devynis.

Turiu su juo ir ideologinių problemų. Štai argumentas, anot autorės, įrodantis, kad “mes europiečiai”:

“Penki šimtai milijonų žiūrinčių tą pačią laidą „Vienas prieš visus“, skaitančių tą patį „Cosmopolitan“ ar „Playboy“, tik skirtingomis kalbomis, valgančių tokius pat „Cornflakes“ sausus pusryčius, geriančius tokią pačią „Lipton“ arbatą, besirengiančių „Zara“ ar „Mango“ drabužiais, atostogaujančių Turkijoje ar Egipte, savaitgaliais vykstančių į užmiesčio sodybą ar vaikščiojančių miesto parke.”

Tai labai tipiškas pareiškimas, kuriuo universalizuojamos ir suabsoliutinamos viduriniosios klasės patirtys, padarant jas privalomas siekiant tam tikro teigiamą krūvį turinčio titulo (šiuo atveju “europiečiai”). Apibrėžiant europietiškumą kaip globalius viduriniosios klasės atributus, diskursyviai nepaliekama jokių galimybių kitoms klasėms pretenduoti į šį titulą. Todėl, atrodo, autorei visai patiktų įsivaizduoti dvi (ar tris, ar šešias) Lietuvas, kurių viena – ta “apgreidinta”, europietiška, o kita – atsilikusi. Tokie gyvenimo būdo dalykai yra visiškai laisvai pasirenkami, todėl, pavyzdžiui, galėtume sakyti, jog puikiai integruojamės į Kiniją, kadangi naudojame tokią pačią tekstilę, o vyrai ir vienur, ir kitur spjaudosi ant šaligatvio.

Ką gi, prisiimu dalį kaltės, kad nepakankamai agitavau draugus žurnalistus siųsti kokybiškesnių tekstų konkursui.