Žymų Archyvai: europa

Kodėl Lietuvoje padaugėjo nesimokančio ir nedirbančio jaunimo?

ES institucijos nuolat seka jaunimo, kuris nesimoko ir nedirba, dalį visoje ES. Tai patikimesnis rodiklis nei jaunimo nedarbas, kuris užgriebia tik registruotas bedarbes. Nesimokančio ir nedirbančio jaunimo (15-24 m. amžiaus žmogų dalis) labai nevienodai jautri krizei įvairiose valstybėse. Prieš krizę buvome vienoje lygoje su Vokietija, Belgija ir Suomija, bet per dvejus metus priartėjome prie pietiečių (beje, Estija taip pat). Skaitykite toliau

G.Grušaitės knyga „Neišsipildymas“

Perskaičiau Gabijos Grušaitės „Neišsipildymą“ – jau kurį laiką buvo smalsu, nes klausiau jos pristatymo knygų mugėje. Renginyje autorė man pasirodė pretenzinga, bandė pasirodyti labai unikali ir nelietuviška (reikėjo išgirsti, kaip ji taria „Dabar gyvenu Malaizijoje“), nors panašios ar dar įdomesnės biografijos lietuvių pažįstu būrį, ir nė viena taip nesigiria apie tai. Bet nesvarbu, šaunu, kad pasirodė toks provokuojantis ir savitas romanas apie emigrantes. Norėčiau, kad emigrančių romanų būtų daugiau. Perskaičiau su susidomėjimu, nors sakyčiau, kad reikia gerokai pašlifuoti.

Skaitykite toliau

Kelios pop priežastys, kodėl aš už eurą

Gegužę Briusely klausiausi prof. Trevor’o Evans’o paskaitos apie tai, kaip bendra valiuta itin prisidėjo prie prekybos ir biudžeto deficito Graikijoje ir kitose Pietų Europos šalyse. Šios šalys prekiauja su eurozonos lydere Vokietija, o nesant biudžeto, atlyginimų politikos ir kitokiam ekonomikos suderinamumui, bendra valiuta pusiausvyros trūkumą sustprina. Paprastai prekybos svyravimai susiję su valiutos svyravimais. Kai valstybės valiuta atpinga, jos eksporto prekės tampa konkurencingesnės. Šiuo atveju valiuta bendra, todėl, pasak profesoriaus, vokiškos prekės galėjo ramiai sau tvindyti Graikijos rinką, o graikiško eksporto konkurencingumas, kuris būtų susijęs su valiutos svyravimais, didėti negalėjo. Be to, Vokietijoje buvo sudarytas darbdavių ir profsąjungų susitarimas, kuris užkirto kelią kelti vokiečių atlyginimus, tikintis, kad didesnės pajamos ir daugiau darbo atsiras dėl didėjančio eksporto. Taigi vokiečių darbo našumas augo, jie gamino ir eksportavo daugiau, taip pat ir į Graikiją, o graikų galimybės pirkti tas prekes buvo palaikomos tik skolų ir struktūrinių fondų. Profesorius parodė kelis įtikinančius grafikus, kaip po euro įvedimo keitėsi Vokietijos ir Graikijos tarpusavio prekybos balansas. Bendra ES valiuta taip pat siejama su didėjančiomis kainomis ir paskutinio sverto, jei labai prireiktų, praradimu – dingtų galimybė devalvuoti valiutą, be to, kartu su euru būtų prisiimami biudžeto drausmės įsipareigojimai, kurie dar labiau apribotų vyriausybių galias. Kai kurios Vakarų europietės juokauja: kai euras toks nepopuliarus, kaip kas nors dar gali dėti pastangas prisijungti prie eurozonos?

Argumentai svarbūs ir svarūs, bet aš ir toliau manau, kad bendra valiuta yra gerai. Čia pateiksiu keletą socialinių ir psichologinių argumentų, kurių viešojoje erdvėje dažniausiai negirdime. Skaitykite toliau

Debatai apie Europos federaciją

Anądien bičiulis Rokas Grajauskas paprašė įsijungti į debatus apie ES integracijos ateitį. Būdamas liberalių pažiūrų eurofederalistas, jis surinko argumentus už gilesnę integraciją ir surašė juos dešiniųjų pažiūrų skaitytojams suprantama kalba. Jam atsakė labai įdomus autorius Vytautas Sinica, kuris, nors daug ką kalba taip pat, kaip kitos mūsų viešosios erdvės „patriotės“, išskyrė kelis šiuolaikiškos tautininkų ideologijos bruožus. Pasak jo, tautiškumo nereikėtų tapatinti su rase ir kilme, tai su kalba ir papročiais įgyjama savybė. Be to, šiuolaikinė patriotė turėtų ginti ne užkonservuotą etnografinį paveldą, o tautiškai apibrėžto kolektyvo suverenumą. Deja, kai kurie kiti teiginiai buvo truputį, švelniai tariant, keistoki, ypač tie apie „kairiuosius liberalus po seksualinės revoliucijos“. Nusprendžiau priimti iššūkį ir, pasinaudodama savo labai įvairia patirtimi (buvau apie ES aktualijas rašanti žurnalistė, ES politikos vertintoja, tiesiogiai dirbau ES institucijoje) paanalizuoti šią diskusiją, pridėti įžvalgų iš politikos formavimo proceso virtuvės ir galiausiai pateikti savo nuomonę. Skaitykite toliau

Įdomioji statistika: nedarbas ir emigracija Rytų Europoje

Dirbu prie ataskaitos apie emigrančių grįžimą į Latviją, Lenkiją, Rumuniją ir Vengriją. Ta proga parsisiunčiau visokių lyginamųjų Eurostat duomenų ir, norėdama tiek pati sau, tiek, jei prireiks, užsakovui iliustruoti krizės pradžios tendencijas, nusipaišiau tokį grafiką: Skaitykite toliau

Mokytojos, ko pasimokyti iš Izraelio

Tarp Lietuvos konservatyvių intelektualių atsirado nauja mada: „Pasimokykime iš Izraelio“. Terpę jai suvešėti sudarė nesenas apsikeitimas belaisviais – vienas Izraelio karys už daugiau nei tūkstantį palestiniečių kalinių. Dešinysis premjeras, kurio reputaciją stipriai paklibino neseni protestai už socialinį teisingumą (kurio jis, žinoma, savo visuomenei nė neketina pasiūlyti), šiepėsi iš visų įmanomų nuotraukų: va, parvedžiau karį namo. Jo pavyzdžiu pasinaudoti ir iš šio įvykio politinio kapitalo susikrauti nusprendė ir visokios veikėjos ir rašytojos. Kažkas nukopijavo, kaip N.Oželytė savo FB skelbė, koks tai yra sektinas pavyzdys, ir užbaigė standartiniu „Shalom Israel“ (aš irgi linkiu, kad Izraelyje būtų šalom ir visų pirma jaunoms žmogoms nereikėtų žalotis šauktinių armijoje – mūsų prielaidos ir išvados, žinoma, visiškai skirtingos). Dabar gi prabilo L.Jakimavičius savo „Žydai labai gudrūs“. Suprask, komplimentą neva pasakė, o išties pasinaudojo šimtmečių senumo stereotipais, kad įrodytų tai, kas naudinga jam pačiam. Viena iš pirmųjų šios tendencijos kregždžių buvo A.Brazauskas, kuris kvietė nacionalistes pasirašyti Jeruzalės deklaraciją ir pasižadėti ištikimybę Izraeliui. Jo tekstas parodo, kad Vakarų nacionalistės tai seniai daro, o JAV ultrakonservatorės, ko gero, dar seniau. Galima daryti išvadą – (ultra)konservatorės-filosemitės antpečiai labai madingi. Nuo kada ir kodėl?

Skaitykite toliau

Dienos skaičius: kiek lietuvių migravo dėl darbo 2005 m.

Darbe skaitau Eurofound ataskaitą „Foundation findings: Mobility in Europe – The way forward“. Ji remiasi 2005 m. Eurobarometro apklausa. Pastaroji rodo, kad Lietuvos gyventojos paprastai nelinkusios keisti gyvenamosios vietos dėl darbo:

Lietuvos gyventojos dėl darbo kraustėsi mažiau nei Latvijos ir Estijos, o visos baltės ir lenkės kartu gerokai atsiliko nuo skandinavių. Tiesa, apklausos metodologija tikrosios padėties neparodo. Juk apklaustos šalies gyventojos. Greičiausiai skandinavės padirbo ir grįžo, o Rytų Europoje tos, kas išvažiavo, tapo apklausos subjektėmis kitoje šalyje 🙂

Kita vertus, tikėtina, kad dabar vaizdelis būtų gerokai kitoks.

Įdomioji statistika: kiek vaikų nori ir turi turtingų šalių gyventojai

OECD turi tokią ataskaitą, kurioje užfiksuotos 2003-06 m. apklaustų įvairaus amžiaus Europos, Australijos, Naujosios Zelandijos, Japonijos, Korėjos, Meksikos gyventojų mintys apie idealų šeimos dydį. Nestebina, kad daugiausiai vaikų nori turėti dosnių Skandinavijos, Nyderlandų gerovės valstybių gyventojos. Mažiausiai vaikų nori ir turi austrės. Dauguma europiečių mano, kad idealus šeimos dydis – du vaikai. Moterų idėja apie idealų šeimos dydį skiriasi gerokai mažiau nei vyrų ir svyruoja tarp 2-3 vaikų. Valstybėse, kuriose požiūris į šeimą konservatyvesnis (Ispanijoje, Graikijoje, Kipre, Turkijoje) didesni skirtumai tarp kartų, bet tarp moterų jie ryškesni ir Rytų Europoje. Vėlgi gerovės valstybėse skirtumai tarp kartų mažesni. Daugiavaikių šeimų iš ES valstybių daugiausiai norima Kipre ir Švedijoje, mažiausiai – Rumunijoje ir Austrijoje. Visgi Kanadoje, Švedijoje, Japonijoje, Italijoje, Čekijoje paprastai turima mažiau vaikų (reikia žodžiui „vaikas“ sugalvoti žmogos ekvivalentą). Iš tyrime dalyvavusių šalių tik Turkijoje žmogos turi tiek vaikų, kiek nori. Skaitykite toliau

Komentaras apie susidorojimą su romais Prancūzijoje

Šiandien netikėtai paskambino Žinių radijo žurnalistė ir paprašė pakomentuoti romų gyvenviečių sugriovimą ir deportacijas Prancūzijoje, žvelgiant kiek plačiau – per romų integracijos Europoje prizmę. Laida bus kartojama šiandien 17.10, galima klausyti ir internetu. Taip pat šiandien pasirodžiusiame „Atgimime“ galite perskaityti plačiau, kodėl manau, kad skirti kolektyvines bausmes ir paversti migracijos politiką socialinės politikos ir teisėsaugos tarnaite yra ydinga praktika. Sergu ir neturiu laiko daugiau rašyti čia, bet besidomintiems siūlau paskaityti:

Kviečiu visus,

  • kurie tiki, jog per XX amžių pasaulis pasimokė, koks blogis yra kolektyvinė bausmė,
  • kurie nemano, kad krizės padarinius galima sušvelninti demonizuojant Rytų europiečius,
  • kurie mano, kad ES turi būti lygiai teisinga įtakingiausioms savo narėms ir mažosioms valstybėms,
  • kurie nenori, kad tarp europiečių būtų pirmarūšiai ir antrarūšiai,
  • kurie netiki primityviais, prievartiniais, su fašizmu flirtuojančiais sprendimais

burtis ir netylėti. Sekite naujienas – jei pavyks, organizuosime protesto akciją. Vengrai jau buriasi rytoj. Priminkite šį klausimą kiekvienam sutiktam prancūzų diplomatui ar žurnalistui. Uždavinėkite nepatogius klausimus apie romus kiekvienoje paskaitoje, ypač apie europietišką tapatybę. Susisiekite su Europarlamento nariais ir sekite naujienas, kaip jiems pavyks balsuoti dėl smerkiančios rezoliucijos. Skleiskite naujienas savo rate, rašykite bloguose ir visiems pasakokite – žmogaus teisės yra ne tik geruoliams ir „fainuoliams“. Jos taip vadinamos dėl to, kad privalo galioti visiems. Jų nereikia nusipelnyti. Jei pagrindinės ES sutartys įtvirtina laisvą žmonių judėjimą, nevalia jo paniekinti. Nusikaltėliai turi atsakyti individualiai (kaip ir, pvz., lietuviai JK, apie kuriuos skaitome Delfi kriminalų skyriuje).

Beje, mėgstantiems tipiškus argumentus į kitą pusę galiu pasakyti: ir aš turėjau neigiamos patirties bendraujant su kai kuriais romais. Tai ką?

Tranzitologija be popso: Latvija ir Vengrija

Šiandien radau vieną blaiviausių skaitytų tranzitologinių straipsnių. Tranzitologija – tai mokslas apie ekonomikos ir politikos perstruktūravimą, ekonomiką perorientuojant į kapitalizmą, o politikoje diegiant demokratinę sistemą (paprastai turima galvoje Vidurio ir Rytų Europa). Nepatinka šiame straipsnyje vartojamas „demokratinio kapitalizmo“ terminas (labai abejotina ši būdvardžio ir daiktavardžio kombinacija), bet iš principo labai pasistengta nieko nelaikyti gėrybe savaime, pažiūrėti istoriškai ir kontekstiškai. Labai rekomenduotina politologijos studentams.