Atsitiktinai radau šiuos garsiojo nepriklausomybės veikėjo pasisakymus apie gyvenimo prasmę ir Vakarų civilizacijos bėdas. Nekalbėsiu apie pagraudenimus, kad demografijos imsis “visokie juodukai su skarelėmis”. Šiuo atveju man įdomiau tai, kaip profesorius dalyvauja tipiškame kalbėjime apie vartotojišką visuomenę.
Visiškai nesislėpdamas, V.Landsbergis teigia, kad gyvenimo prasmė yra darbas ir vaikų auginimas. Teisėtas pareiškimas, kai kalbama apie save, betgi šiuo piktinimusi jis rodo, kad nori šiuos du pasirinkimus universalizuoti. Tampa visai nebesvarbu žmogos pašaukimas ir pasiruošimas prisiimti tokias atsakingas pareigas kaip neseniai gimusių žmonių auginimas ir ugdymas (apie tai – ankstesniame įraše). Bet čia ilga kalba. Labiausiai mane asmeniškai nervinantis dalykas yra tai, kad V.Landsbergis visus, nejaučiančius pašaukimo auginti vaikų ir negarbinančius darbo kaip savo buvimo žemėje įprasminimo, automatiškai nurašo į “vartotojus”. Apie panieką vartojimui ir vartotojams išsamiai rašo Karolis savo tinklaraštyje. Jei nesutinkate su konkrečiais jo teiginiais, kreipkitės tiesiogiai į jį komentarais 
Kaip sužinotumėte, kokios V.Landsbergio vertybės? Greičiausiai yra du būdai: pirmas – pasiklausti jo paties, antras – žiūrėti, kiek tai, ką jis deklaruoja, atitinka jo elgesį. Jokiu būdu nesutiksiu, kad apie asmens vertybes galima spręsti tik užmetus akį į jo/s elgesį. Galbūt kažkam plaukimas nėra didžiausia vertybė, bet įkritęs į upę, žmoga plauktų. Tuo tarpu V.Landsbergis bando įtikinti, kad jei asmuo vartoja daug televizijos ar vaikšto į klubus, tai “televizija ar klubai tampa aukščiausia laimės viršūne” ir pakeičia jo propaguojamas vertybes. Tai yra labai tipiška laikysena, kalbant apie vadinamąsias mases. Apie save ar panašius į save kalbantysis taip nesakytų. Pvz., jei kas matė V.Landsbergį besimėgaujant, tarkim, raudonu vynu, jie nedrįstų teigti, kad profesoriui tai aukščiausia laimės viršūnė. Ir pats profesorius norėtų, kad jo paties kas pasiklaustų, kas jam yra ta viršūnė. Šiame tekste jis pats pasako: bent viena iš laimės viršūnių yra vaikų auginimas. Tačiau tikimybė pamatyti profesorių besimėgaujantį taure vyno ar kuo kitu (nežinau, ką jis mėgsta) yra daug didesnė nei pamatyti jį besirūpinantį vaikais. Todėl kas nors, žiūrintis iš šalies, galėtų padaryti tokią pat išvadą, kokią jis daro apie “mases”, kad vynas politikui yra laimės viršūnė. Darydamas išvadą apie kitus žmogas, jis neklausia ir nesiremia jokiomis apklausomis apie tai, kas žmonėms svarbu, tiesiog daro išvadas, kad anapus jų vartojimo struktūros nieko nėra, tuo tarpu anapus viešai matomos jo vartojimo struktūros slypi turtingas vidinis pasaulis. Be kita ko, įsivaizduojama, kad spontaniškos, emocinės ir kūniškos pramogos yra kažkokių suplanuotų vertybinių pasirinkimų pasekmė.
Tačiau pamąstykime ir kitu lygmeniu. O kas, jei taip? Kas, jei televizija ir klubai yra aukščiausia laimės viršūnė? Kas, jei daugybei visuomenės narių neprieinamos jokios kitos pramogos? Kas, jei, skirtingai nei europarlamentaro, šiems visuomenės sluoksniams prieinamas kasininko/ės, padavėjo/s, mokytojo/s darbas reiškia stresą ir išnaudojimą, o ne malonumą? Kas, jei vaikų auginimas neteikia malonumo ir ‘pramogos’, nors tu ką? Kas, jei vadinamoji aukštoji kultūra niekaip neišmoksta tapti demokratiškesnė, suprantamesnė ir finansiškai įkandamesnė? Ir kas, jei iš tiesų po ilgos darbo dienos (ir vaikų priežiūros), nors priplok, išeina žiūrėti tik “Sexą ir miestą”, o ne kokią giliamintišką analitinę laidą? Tai ką daryt?
