Viena naujiena įdomi. D.Britanijoje apklausa rodo, kad kadaise kairuoliškai maištavę, asmenys laiko save kairiosios stovyklos atstovais net tada, kai jų gyvenimo būdas suburžuazėja, o pažiūros – sudešinėja. Na, banalus teiginys, kad su pažiūromis tai atsitinka, kai žmonės tampa vyresni, augina vaikus, nori saugumo, ramybės. Kita vertus, turiu daug aistringai dešiniųjų pažiūrų draugų, o kartu – vaikus auginančių ir pažiūrų nė trupučio nekeičiančių kairiųjų. Ką manote? Ar išties (dėdė Marx’as šypsosi į ūsą) ekonominiai pokyčiai lemia besikeičiančias pažiūras?

Kita naujiena – darbų pamokos nebėra skirstomos pagal lytį – kas buvo didžiausias absurdas mokyklose. Labai sveikinu, nes šiuo požiūriu berniukai būdavo savotiškai nuskriausti. Mokėti pasidaryti daiktų iš medžio ar metalo – smagu, bet gyvenime gali taip ir neprireikti. Tuo tarpu užsilopyti drabužius, kad nesimatytų, ar sumesti greitas salotas gali prisireikti kiekvienam. Pažiūrėjus, kaip maitinasi be tėvų gyvenantys vyrai, tampa nebenuostabu, kad jų sveikata nėra puiki, o gyvenimo trukmė – gerokai trumpesnė nei moterų. Nepasakyčiau, kad per darbus išmokome kažin kokių šedevrų, bet tai paprastas, daug pastangų nereikalaujantis maistas plius derinimo principai. Siuvinėjimo ir mezgimo pamokų laukdavau su dideliu džiaugsmu. Vėliau jos kartais praversdavo, prireikus dekoruoti kam nors ruošiamą dovaną. Tuo tarpu medžio ir metalo darbams reikia įrankių ir… daugiau talento. Vis tiek būčiau jų mielai pasimokiusi mokykloje.

Jūs žinote, kad beveik nežiūriu televizoriaus. Jūs prisimenate, kad negaliu pakęsti, kai biudžeto pinigai švaistomi profesionaliajam krepšiniui, ir kai dėl jo einama iš proto. Jūs nutuokiate, kad esu prieš mačizmą – ideologiją, teigiančią, kad vyrai turi stengtis būti “tikri vyrai” (agresyvūs, netašyti, linkę išnaudoti esančius aplink save ir tuo besididžiuojantys, garbinantys buką jėgą ir jos aptekusius herojus iš serijos “vienišas kaubojus prerijose”). Tačiau aš žiūriu Pasaulio futbolo čempionatą. Continue Reading »

“Delfi” tęsia supažindinimą su tolimų šalių mada. Šį kartą siūloma pasigrožėti Trinidado ir Tobago spalvomis. Kai kurie drabužiai tikrai įdomūs, ir kartais pagalvoju, kad netgi nusipirkčiau. Kodėl? Ogi todėl, kad, kaip ir Afrikos mados kolekcijoje, iš modelių veidų galima spręsti, kad drabužiai turbūt ne tik dailūs, bet ir patogūs. Priešingai nei įprasta Europoje, kur modelių veidai byloja kažką panašaus į “tie košmariški stringai baigia perpjauti mano tiesiąją žarną pusiau”, “dar liko net penki žingsniai su šitais velniškais sadistiniais batais” arba “greičiau pasibaigtų šita nesąmonė – pagaliau gausiu valgyt”.

Labai šauniai padaryta: http://www.anarchija.lt/lt_kapitalas.swf

Pagaliau pabaigiau pranešimą konferencijai ir galiu švęsti. Pavyzdžiui, parašyti “paklodinį” tinklaraščio įrašą Surezgiau tokią idėją papasakoti skaitytojams apie vidines diskusijas feministinėje teorijoje ir mano santykį su jomis, pasinaudojant, jei yra, popkultūros elementais. Ir štai anądien N. feisbuko nuorodose aptikau tokį klipuką, išreiškiantį kaip tik tai, apie ką jau kuris laikas norėjau pabyloti. Continue Reading »

Vakar skaičiau tokį komentarėką apie feminizmą ir seksualinį gyvenimą. Nemėgstu tokių “amerikoniško” stiliaus išpažinčių, bet tema man įdomi, taigi, tarpais tik skenuodama, perskaičiau abu puslapius. Vienas dalykas ne visai į temą užkliuvo. Autorė kelis kartus savo feministinę tapatybę demonstruoja darydama nuorodas į savo protą ir pasiekimus. Pagrindinė straipsnio mintis: tai, kad nesiekiu dominuoti lovoje, nedaro manęs mažiau feministės. Įrodymai: esu protinga, gabi, ambicinga ir daug pasiekusi. Mano nuomone, tokia argumentacija daro žalą feministiniam judėjimui, o užsiciklinimas ties ja – trigubą žalą. Tuoj paaiškinsiu, kodėl. Continue Reading »

Neseniai nutiko šis tas, kas pakeitė mano gyvenimą Izraelyje į gera. Kaip manote, kas gi tai galėtų būti? Nieko itin pikantiško. Tiesiog hebrajų kalbos mokykloje kolegė papasakojo apie tokią NVO, susisiekiau su ja ir pradėjau savanoriauti. Mokau du afrikiečius pabėgėlius anglų kalbos. Tai suteikia mano gyvenimui naują prasmę, kurios ilgai ieškojau. Pagaliau mano turimos žinios ne tik kažkiek įdomios tokiems kaip aš, bet ir gali pagerinti kažkieno gyvenimą. Mokyti man teko ir anksčiau – visus savo mokinius prisimenu su nostalgija.

Abu mano nauji mokiniai labai šaunūs. Apie vieną iš jų papasakosiu vėliau. Šiandien – apie kitą mokinį, jo ambicijas ir tai, apie ką jos verčia mane susimąstyti. Continue Reading »

Ir štai jau žinome, kas laimėjo triukšminguosius Oscarus. Iš visų minėtų filmų mačiau tik “Įsikūnijimą” (atsargiai – spoileris, bet jūs ir taip žinosite, kas nutiks, vos pamatysite visus filmo pagrindinius veikėjus). Štai kietai sukaltas Žižeko komentaras apie jį. Visiškai sutinku, kad visose kolonialistinėse fantazijose užkariautojas baltasis vyras princesei tinka bet koks, kai ji pati tuo tarpu būna graži, protinga ir visokia ten kitokia. Taip pat – kad “kilnūs laukiniai” visada turi tik du pasirinkimus: leistis išgelbėjami ar leistis sunaikinami. Ir šiaip, jei ne skraidymo scenos ir kabančios salos, filmas būtų buvęs nykokas.

Dar iš A. girdėjau apie neįtikinančią kaleidoskopišką “Precious” istoriją.

Šiemet galim bent jau pasidėti pliusą, kad moteris Oscaruose buvo ne tik puošmena, bet ir kūrėja.

Štai čia galite paganyti akis, kaip apsirengė buržujai. Atkreipiau dėmesį, kokios senos atrodo daugelio jaunaveidžių įžymybių rankos. Matyt, nėra dar technologijos joms patempti.

Ir nutik tu man, kad į naują knygą apie Lietuvos madą nepateko Žozef Statkus (kirčiuoti paskutinį skiemenį, o dar geriau – pratinkitės sakyti “de Statkus”). Lietuvos provincialų viltis, garsiausias pasaulio lietuvis po Hanibalo Lekterio, dizaineris, be kurio drapanėlių neapsieina nė viena padori karalienė (na, jūs juk žinote, kiek šiais laikais nepadorių karalienių), genijus, kurio įgimtas geras skonis į pilkų cepelinų žemę nusileido per pralietą Napoleono kario sėklą, gavo šitokį “ignorą”…

Manyčiau, Jo Statkevičiaus mėgstamiausias žodis, kalbant apie Lietuvą, yra “gėda”, taigi nenuostabu, kad jam bus gėda knygą kam ir rodyti. Knygos autoriai, žinoma, išties prarado istorijos dalį, nes, kad ir kaip vertintume J.Sta asmenybę, jo rūbai pakenčiami, vardas žinomesnis nei kitų dizainerių, ir visi apie knygą kalbės kaip turinčią tam tikrą vakuumą, tarsi pačioje knygoje būtų pastatyta tuščia kėdė būtent jam. Tačiau manau, kad net per tokį neigiamą viešumą knygos autoriai išlošė daug. Apie paprastą knygą apie madą nebūtų tiek rašoma, kiek apie skandalą, kad joje nėra visų mylimo “Juozuko”. Taip jau veikia žiniasklaida.

O aš jam paguosti sugalvojau ta proga naują pseudonimą, jei kada prireiktų, ypač užkariaujant ne kokio elito, o paprastų cepelinų širdis, – ŽoSt-kus.

Visada užmetu akį į visokiausius “seksualiausiųjų” garsenybių rinkimus – taip sužinau, kas ant bangos. Kažkada seniai dar su mama diskutavom apie šitą būdvardį. Jo vartosena kalbant apie įžymybes truputį juokinga. Apie asmens seksualumą sprendžiame pagal kvapus, judesius, elgesį įvairiose situacijose, o tada padaromos labai individualios išvados. Iš TV tuo tarpu galima spręsti apie žmogos dailumą, grožį, kartais iškalbą. O bet tačiau garsenybinėje vartosenoje “seksualus” reiškia garsus, standartinio grožio ir su lašeliu charizmos. Štai kokius variantus mums siūlo Delfi. Lankydamasi Lietuvoje skaičiau, kad A.Grudytė-Guobienė nenori visame tame dalyvauti, nes mano, kad tai netinka prie jos kaip jaunos mamos statuso. Bet ką jau čia, į seksualiausių rinkimus kadaise buvo įprūdytas net Brolis Astijus.

Beje, man įdomiau kitkas. Ar pastebite, kad dauguma siūlomų moterų labai vienodos? Nuotraukytės tokios, kad net sunku atskirti individualius bruožus. Tuo tarpu vyrų kai kurios nuotraukos juokingos – tai atskleidžia, kad charizmos komponentas jiems tarsi turėtų būti svarbesnis nei moterims, kad jiems nebaisu būti nestandartiniams, keistiems.