Žymų Archyvai: buržujų naujienos

Apie pasisakymus „Jau jau emigruoju“

Man yra esminis skirtumas. Vokietijoje galiu palikti vaiką žaidimų aikštelėje ir nebijoti, kad pagrobs ir paprašys išpirkos. Kazachstane to negalėčiau. O jums, europiečiams, skirtumas yra tik kiekybinis – truputį daugiau pinigų, truputį daugiau vakarėlių…

Išeivė iš Kazachstano, gyvenanti Vokietijoje pagal etninių vokiečių apsigyvenimo teisę

Lietuvoje pažįstu nemažai menininkių, kultūros veikėjų ir socialinių mokslų absolvenčių. Jei nesistengia įsiteigti daugumos skoniui ar galios sluoksniams, jų gyvenimas gana sunkus. Vieno dalyko dėstymas neturint daktaro laipsnio, pavyzdžiui, yra parsidavinėjimas už espreso per dieną (apie tai kada nors parašysiu atskirai). Tačiau ne tik finansiniai rūpesčiai kamuoja žmogas. Vargina ir protinis beigi emocinis darbas. Protinis todėl, kad net mėgstamas darbas apkarsta dėl didelio krūvio. Emocinis todėl, kad iš tokių žmogų laukiama, kad jos sugebės kažką pakeisti ar išjudinti, bet to nesiseka padaryti. Be to, daugybė veiksnių ir aplinkinių žmogų bando jas vis įtikinti, kad jos nepakankamai geros. Todėl būtent šioje aplinkoje dažnai girdžiu: „Viskas, emigruoju“. Skaitykite toliau

Pasakojimai: tipiški, įdomūs ir nelabai

Grįžusi iš Jeilio, neretai pamąstau apie pasakojimo struktūrą. Mūsų grupės mentorius tenai pasiūlė nusipiešti planuojamo pasakojimo schemą, susidėlioti, kaip pereisime tarp pasakojimo dalių, kaip skirtingus teiginius suriš veikėjų istorijos. O neseniai šnekėjau su vienu žurnalistikos veteranu apie tai, kaip jis savo redakcijoje bandė vietoje žurnalistinio trikampio (kas, kur ir kada įvyko kam dalyvaujant? kaip ir kodėl tai įvyko? ką tai reiškia?) diegė pasakojimo ratą. Tačiau ar atpažinus pasakojimo struktūrą, reikia jos laikytis, kol ji pati taps kliše? Ar reikalingos pasakojimo struktūros inovacijos?

Skaitykite toliau

Nostalgija, šokiai ir politika dešimtojo dešimtmečio žvaigždžių koncerte

Net 14 tūkst. lankytojų Žalgirio arenoje! Maždaug taip ir atrodė – didelė, masinė šokių mėsmalė. Lankytojos (kodėl mot. g.?) buvo įvairaus amžiaus, ėjo ištisos šeimos. Greičiausiai taip yra todėl, kad dešimtąjį dešimtmetį prisimenančioms žmogoms ši muzika kėlė nostalgiją, o jaunimui (moksleivėms ir studentėms) tai buvo proga susipažinti su madingu laikotarpiu, kurio stilistika paskutiniu metu grįžta. Lapkričio 9 d. organizatorės FB paskelbė, kad liko tik šimtas bilietų.

90s Minia iš viršaus Skaitykite toliau

Šioks toks pozityvas apie superherojes

Po vakarykščių Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų galvojau, kaip čia pakomentuoti tai, kad lyčių lygybės apdovanojimas atiteko iniciatyvai „Moterys kalba“. Nejučia vaizduotė piešė fotosesijos „Superherojės“ kastingą: „Ei, ar tarp smurtą patyrusių moterų atsirastų penkios ne mažesnio kaip 165 cm ūgio ir kuo arčiau 90-60-90 išmatavimų? Štai tu, telpi į moters-katės kostiumą? Gerai, stok čia, prie rožinio fono.“ Ši fotosesija transliuoja kelias pavojingas žinutes: palikti smurtaujantį vyrą reikia ypatingų galių, tikrai išsivadavusi moteris turi būti holivudinė, susitvarkiusi ir turėti viską (have it all), kitaip jos įsigalinimas bus nepakankamas. Daug argumentų apie akcijos žalą išsakė Daiva Baranauskė. Bet šiandien Ugnė A. surašė reklaminių akcijų prieš smurtą prieš moteris chronologiją ir parodė, kad „Superherojės“ – milžiniškas šuolis PR pasaulyje. Su tuo akcijos organizatores ir sveikinu – be sarkazmo.

Socialiai atsakinga šeimos televizija pagal TV3: patyčios iš gimdžiusių moterų

TV3 televizija kupina prieštaravimų. Dar prieš porą metų televizijos jubiliejaus proga jos vadovė suokė:

[E]same socialiai atsakinga šeimos pramogų televizija. Siekiame pirmieji atnešti į Lietuvą pasaulines tendencijas, kurti kokybiškas lietuviškas programas, skatinti pilietiškumą ir ugdyti šeimos vertybes.

Štai kaip socialinę atsakomybę, kokybę ir šeimos vertybes supranta jos komanda.

Skaitykite toliau

Nacionaliniai lygybės ir įvairovės apdovanojimai 2014

Praėjusią savaitę turėjau galimybę dalyvauti šiuose labai svarbiuose Lietuvai apdovanojimuose. Kas juos laimės, buvo daugmaž nuspėjama, bet aplinka nebuvo konkurencinė, renginys tapo proga pasveikinti vienoms kitas ir pasidžiaugti, kad dirbančių su lygybės temomis ratas plečiasi.

Apie visas nominantes (kodėl moteriškoji giminė?) galima paskaityti čia. Lyčių lygybės apdovanojimą, kaip ir buvo galima tikėtis, gavo ekspertė, politikė Margarita Jankauskaitė. Liudmilos Mecajevos iniciatyva man nebuvo žinoma, taigi džiaugiuosi sužinojusi apie dar vieną puikų projektą. Už etno dialogą gal kiek netikėtai buvo pagerbta grupė Biplan – šiek tiek nustebau dėl pačių nominacijų, bet smagu, kad ir mokslininkas dr. Karolis Žibas yra tarp jų.

Ypač pradžiugino portalo Manoteises.lt įvertinimas. Tai tikrai kokybiškai nauja platforma rašyti apie žmogos teisių klausimus. Kitos žiniasklaidos priemonės galėtų dažniau naudoti ir, portalui leidus, perpublikuoti šią medžiagą. Metų žurnaliste paskelbta Sandra Vilimaitė, išgarsėjusi kandokais, bet į socialinių problemų šerdį žiebiančiais komentarais (man turbūt įdomiausias buvo jos straipsnis apie elgetas).

Renginyje viskas buvo šaunu, išskyrus vedėją. Beata Tiškevič-Hasanova pasirinkta tikriausiai dėl to, kad yra viešai pasisakiusi už lygias galimybes. Pradžioje pasigirdo jos balsas, besiskundžiantis, kad užsitrenkė užkulisiuose ir neranda rakto. Tada ji pasakė, kad savo gyvenime matė daug uždarytų durų, kaip ir nominantės. Po to bylojo, kad galbūt vietoj jos tyrėtų būti asmuo su daugiau diplomų ir pasiekimų, bet yra ji. Tada užsiminė, kad publika savo plojimais ir gerumu galėtų ją išgelbėti, publika taip ir padarė, tada ji pagrasino, kad tuoj visus apkabins. Per vakarą ji ne kartą pasakė, kad kažko nesuprato, kažkas nepavyko ar buvo neadekvatu. Kai Austrijos ambasadorius sakė gražią ir jautrią kalbą, pirmo sakinio ji teigė nemokanti išversti. Po antro sakinio ji pasigyrė šį mokanti išversti ir išvertė pusę. Pažadėjo iki kitų metų patobulinti anglų kalbą. Kitaip tariant, per diplomato kalbą pabrėžtinai atkreipinėjo dėmesį į savo žiopląją personažę. Garsiai aiktelėjo į mikrofoną, kai jai, atlikėjai jau ruošiantis koncertuoti, išslydo lapas. Žodžiu, komerciniuose projektuose sukurtą naivią, žioplą personažę ji čia papildė su tiesioginiu darbu susijusios nekompetencijos ir diletantizmo pavyzdžiais kiekviename žingsnyje.

Kai kandžiai atsiliepiau apie šio personažo pasirinkimą savo asmeninėje FB paskyroje, sulaukiau daug B.Tiškevič-Hasanovą palaikančių komentarų. Esą žmogos gali būti visokios, taigi ir tokios. Esu už tai, kad kartais būtina toleruoti „netobulumą“, palaikyti žmogas tobulėjimo kelyje, bet ši aktorė pasirinko anaiptol ne tobulėjimo kelią – jos personažė vis žioplesnė ir žioplesnė. Daug kas sako, kad giliai širdyje B.Tiškevič-Hasanova yra protinga ir tik vaidina. Taigi labai keista, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba savo biudžeto pinigais balsuoja už popkultūroje paplitusią strategiją moterims „nusikvailinti“ (dumbing down), kad gautų populiarumo dividendų. Žinoma, ši popkultūros darbuotoja gali kurti kokią tik nori personažę ar pasirinkti tokią strategiją dėl pinigų ir populiarumo, bet nesuprantu, kodėl viešojo sektoriaus institucija turėtų tokią personažę samdyti,  ypač kai teikia apdovanojimą „už nestereotipinio požiūrio į moteris ir vyrus sklaidą ir įtvirtinimą visuomenėje“.

O juk nusikvailinimo strategija daugumoje kultūrų neproporcingai veikia būtent moteris. Nors atrodo, kad vyrai klounai irgi panašiai daro („Chi chi apsižioplinau… chi chi ir vėl! Oi, kepurė nuskrido! Tai dabar apsikabinkime“), skirtumas tas, kad jų apranga ir povyza visada signalizuoja, kad jie atskiri nuo personažo, kad vaidinimas vyksta ne ‘normaliame’ socialiniame kontekste, klouno kūnas pabrėžtinai pasislėpęs už dirbtinumo įspūdį sudariusios aprangos (perukas, nosis, o B.Tiškevič-Hasanova tai pateikia kaip apsinuoginimą ir tai yra oficiali jos viešosios personos propaguojama ideologija). Savo ruožtu dažnai apsižioplinantis Nežiniukas iš mūsų vaikystės knygelių ir filmukų į situacijas, kuriose jis „susivarto“, patenka iš smalsumo, noro kažką išbandyti. Be to, savęs pateikimu Nežiniukas neužkerta kelio galimybei, kad vieną kartą viską padarys puikiai, o B.Tiškevič-Hasanovos personažė iš anksto užsiprogramuoja, kad nepadarys.

Mano nuomone, viešasis sektorius turėtų neinvestuoti į komercines iniciatyvas, kurios palaiko ir skatina lyčių stereotipus.

Įdomi tendencija – lygybės apdovanojimai jau laikomi glamūriniu renginiu, kaip kokie Oskarai. Bus labai įdomu, ką nominuos už šiuos metus.

Apranga ir pagarba

Nebūčiau atkreipusi dėmesio į komentarą „Žurnaliūga ar vis dėlto žurnalistas?“ (maniau, dar vienas pagraudenimas apie žiniasklaidą), jei ne D.Radzevičiaus tinklaraštis. Privertė nusišypsoti ir prisiminti, kaip vienintelė atėjau su kostiumėliu daryti reportažo apie Japonijos imperatoriaus vizitą. Kolegos po prezidentūrą šlepsėjo paplūdimio šlepetėmis.

Klausimu, kur pagarbios aprangos ribos, griežtos nuomonės neturiu. Kaip daug kas žinote, esu iš principo prieš drabužių pasirinkimo ribojimą tiek formaliomis taisyklėmis, tiek smulkiaburžuaziniais „gero skonio“ standartais, neva suteikiančiais teisę raukyti nosį, žiūrint į neturtingesnes, kitų kultūrų ar tiesiog kitaip apie aprangą mąstančias žmogas. Kita vertus, nezirzdama dengiu galvą ir kojas, eidama į bet kokią religinę vietą ar netgi šiaip vaikščiodama Kaire. Yra tam tikrų drabužių, kurių niekada nesirengčiau, bet palaikau vadinamuosius SlutWalks, per kuriuos protestuojama prieš ryškios ir atviros aprangos laikymą pretekstu seksualiniam priekabiavimui. Kai perskaičiau, kad vienas klubas Seule, į kurį lyg ir norėjau eiti, nurodo, jog vakarėlio dalyvių apranga turi būti „stilinga ir madinga“, nebenorėjau eiti į tą klubą. Kas čia per reikalavimai? Nenorėčiau darbo, kuris reguliuotų, kaip „apiforminti“ kūną 40 valandų per savaitę, bet neprašoma užsitempiu kostiumėlį, jei reikia dalyvauti konferencijoje ar bendrauti su klientėmis ar kitomis oficialiomis žmogomis. Ar iš pagarbos? Nemanau, kad ją reikėtų čia painioti.

Skaitykite toliau

Nelabai gražių pilvų šou, arba buržujai renka(si) grožio etalonus

Grožio konkursai yra nemirtinga tema, apie kurią feministės, bet toli gražu ne tik jos (taip pat ir, pvz., religingos žmogos) turi tvirtą nuomonę. Kad ir kas būtų sakoma, buržujai (kiek man žinoma, -ai, bet mielai pataisysiu į savo įprastą formą, jei rasiu paneigiančios informacijos), užsakantys, remiantys ir organizuojantys tokius konkursus, toliau juos rengia, tik pritaiko prie rinkos aktualijų. Šiandien Delfi žiūrėjau konkurso „Mis Lietuva“ dalyvių nuotraukų kolekciją. Iš principo esu prieš žmogos narstymą akimis, trūkumų ieškojimą ir unikalios asmenybės tempimą ant kažkokių standartų kurpalio, bet šiose nuotraukose kūnai taip nurengti, apšviesti ir pateikti, kad kviečia tam narstymui. Kažkodėl iš karto pastebėjau, kad daugelio dalyvių pilvai nelygūs, deformuoti ir parinktame apšvietime „nesižiūri“. Kai kurie jų ryškiai įtraukti, kiti turbūt prieš konkursą buvo dirbtinai ploninami badaujant. Ir čia esmė ne tik būdingas argumentas, kad grožio konkursų propaguojama figūra – „nemoteriška“ ir nesveika. Jaunos dalyvės greičiausiai persistengė, bandydamos kuo labiau atitikti standartus. Beveik garantuota, kad jų pilvai atrodytų puikiai po drabužiais, netgi aptemptais. Jie greičiausiai atrodytų puikiai ir paplūdimyje, ilsintis ant sulankstomos kėdės. Tačiau įtampa, bandymai save prie kažko priderinti, bikinio ir sceninio apšvietimo derinys sukuria tokią kombinaciją, kad nejučia atkreipi dėmesį į nelygumus ir netobulumus, kurie šiaip jau yra visiškai natūralūs ir tik rodo, kad prieš jus žmoga, o ne antžmogė, ir krinta į akis tik tokiame kontekste. Kažkokioje pokalbių laidoje Nijolė Oželytė pasakė, kad saulės šviesa – būtina gėlei augti ir jos grožiui atsiskleisti, bet tarp gėlės ir saulės padėjus padidinamąjį stiklą, patys žinome, kas liks iš gelės, – krūva pelenų. Tačiau prieš atidžiau pasigilindamos į grožio konkursų problematiką, peržvelkime būdingiausius argumentus už ir prieš. Skaitykite toliau

Buržujienės sėkmės receptas

Šiandien atsipalaidavimui paskaičiau buržujų naujienų skyrelį „Delfyje“ ir nustebau suradusi Mėslitos direktoriaus Sauliaus Poškos moteriškąjį prototipą. Štai keletas buržujienės auksinių minčių:

  • Štai kaip ji žaidžia Konfucijų, paklausta apie asmeninio gyvenimo sunkumus: „Gyvenime būna nuopuolių ir pakilimų, įvairių etapų. Privalėjau išmokti tam tikras pamokas. […] Po tamsių akimirkų visuomet ateina šviesūs momentai.“
  • O čia – chrestomatinis teigiamo savęs vertinimo pavyzdys: „Esu charizmatiška. Studijuoju drabužių dizainą. […] Turiu puikų estetikos suvokimą. Dar mokyklos laikais lankiau fotobūrelį. […] Mano meniškumas – įgimtas.“
  • O štai ką ji mano apie „varguolius“: „Lietuvoje gyvena 98 procentai nuolat viskuo besipiktinančių žmonių ir tai man yra įprasta. Dažniausiai pagiežingi žmonės nieko nepasiekia ir pikto linki daugiau pasiekusiems. […] Negaliu niekuo padėti pykstantiems dėl gražaus mano gyvenimo. Galiu tik paklausti, kodėl patys nieko nesiekiate? Ieškokite būdo užsidirbti ir gauti tai, ko trokštate.“
  • Bet topas yra čia: „Galėtumėte pasidžiaugti, kad Lietuvoje yra turtingų žmonių, kurie gali parodyti įdomių dalykų. […] Žmonės negali pasidžiaugti kitų turtu ar geru gyvenimu, nes patys to neturi. Bet kam gi pykti? Neigiamos emocijos veide palieka labai gilias raukšles.“ Žinutė yra ganėtinai primenanti štai tokią, kurią radau draugo FB.

Tiesą sakant, nei stebiuosi, nei siekiu čia kažkaip sudirbti turtingą moterį. Gerai, kad jai gerai. Tačiau paskaičiau šį straipsnį tik dėl to, kad suintrigavo jos pavardė, ir akis užkliuvo už tam tikros paslėptos prielaidos, kuria, rodos, vadovaujasi ne tik turtuolė, bet ir žurnalistas. Dar kartą perskaitykite tekstą. Užfiksuokite „nebe“, nuorodas į praeitį, o ypač – žurnalisto ir turtuolės dialogą straipsnio pradžioje, kur kalbama apie gyvenimo negandas. Kas išryškėja? Kad tarsi savaime suprantama, jog visuomenė turi žinoti, kas tokia yra E.Ghaoui, ką ji veikė prieš tai, kas blogo jai buvo nutikę. Ką reiškia „gražuolė“? Ar ji buvo grožio konkursų laimėtoja? Man būtų labai smalsu sužinoti, kas apskritai inicijavo interviu – Delfi, sekantys turtuolių gyvenimus, ar pati turtuolė, norinti save pareklamuoti? Beveik galima būtų pagalvoti, kad ruošiasi į politiką… Šis koketiškų nuslėpimų, abstrakčių atsakymų (žr. pirmą citatą) ir „draugiško“ žurnalisto ir turtuolės pasikalbėjimo mišinys tarsi klausia: negi galima nežinoti tokių faktų apie elitą, pvz., ko praeityje pasiekė tokia E.Ghaoui, kas tas mistinis mylimasis, iš ko ji gyvena. Bet juk čia nėra tokia garsenybė, apie kurią žinotų bet kas, kas kasdien skaito Delfi, kaip aš! Būtent tai, kad čia tiek daug nutylėjimų ir abstraktybių, tarsi skaitytojas automatiškai turi žinoti, kas po jomis slepiasi, ir padeda kurti žvaigždės įvaizdį: na, juk savaime suprantama, kad jūs žinote, kas yra E.Ghaoui, o jei ne, niekam to nesakykite ir greitai greitai pasigūglinkite. Tai yra įdomus žiniasklaidos veikimo aspektas, kurį ketinu toliau sekti.

Kaip ir daugelis skaitytojų, didžiąją dalį Lietuvos naujienų sužinau iš antraščių. Paspaudžiu, tik jei suintriguoja. Tačiau kartais ir antraščių pakanka, kad suprastum, jog tam tikra garsenybė šiuo metu ant bangos. Pavyzdžiui, kai savaičių savaites Delfi mirguliuoja tokio tipo antraštės kaip „E.Anusauskaitė sodriai pagadino orą“ (pasirodo, taip jau ironizavau) „E.Anusauskaitė mokosi vairuoti“ ir, atitinkamai, „Ką šiandien nusipirko E.Vaitkevičė“. Antraštės ir trumposios ištraukos niekada neminėdavo, kuo jos užsiima ir kodėl reikėtų apie jas žinoti. Ką veikia E.Anusauskaitė aš žinojau, nes kartą žiūrėjau Slavianskij Bazar. Kas tokia E.Vaitkevičė, sužinojau tik tada, kai, paradoksalu, jos populiarumas turbūt „nusėdo“, nes Delfi antraštės pradėjo prilipdyti „Kauno ponia“ ar „burleskos pradininkė“. Priimu tai kaip eksperimentą: kiek galiu sužinoti apie buržujes, jomis nesidomėdama.

Su Tarptautine darbininkų diena, skaitytojai! Tepadeda ji patikėti savo jėga, tuo, kad mūsų darbo vaisiai, taip pat – viešosios erdvės priklauso mums, ir kad mes esame įdomesni už buržujus 🙂

Karališkų vestuvių karštinė, Egiptas

Kur buvus, kur nebuvus, aš vėl čia. Daug idėjų, bet kol kas – įrašas karščiausioms buržujų naujienoms ir kelionei į Egiptą užfiksuoti. Šiandien iš sportinio intereso gerokai papolemizavau su draugėmis FB dėl karališkųjų vestuvių, nors puikiai suprantu šio renginio reikšmę. Skeptiškai žiūriu į monarchiją, juolab mane piktina, kai iš viešojo sektoriaus lėšų išlaikomas tam tikro asmenų klano prabangus gyvenimas, kai tuo tarpu neva trūksta pinigų universitetams ir socialinėms programoms. Ne dėl to, kad valstybė turėtų rūpintis tik materialiais dalykais. Ne, aš labai už viešas šventes bei festivalius, ir netgi nesipriešinu, kad valstybė remia elitinį meną ir muziejus. Tiesiog vestuvės yra privatus šių dviejų žmogų reikalas, ir nematau prasmės iš to daryti ne tik nacionalinę, bet netgi tarptautinę naujieną. Mane, kaip dažnai būna, domina būtent žiniasklaidinis aspektas, vadinamoji elito naujienų gamyba, ir jau tikrai nė už ką nepatikėsiu, kad šios vestuvės yra svarbiausia dienos, savaitės ar net mėnesio naujiena. Skaitykite toliau