Nebūčiau atkreipusi dėmesio į komentarą „Žurnaliūga ar vis dėlto žurnalistas?“ (maniau, dar vienas pagraudenimas apie žiniasklaidą), jei ne D.Radzevičiaus tinklaraštis. Privertė nusišypsoti ir prisiminti, kaip vienintelė atėjau su kostiumėliu daryti reportažo apie Japonijos imperatoriaus vizitą. Kolegos po prezidentūrą šlepsėjo paplūdimio šlepetėmis.

Klausimu, kur pagarbios aprangos ribos, griežtos nuomonės neturiu. Kaip daug kas žinote, esu iš principo prieš drabužių pasirinkimo ribojimą tiek formaliomis taisyklėmis, tiek smulkiaburžuaziniais „gero skonio“ standartais, neva suteikiančiais teisę raukyti nosį, žiūrint į neturtingesnes, kitų kultūrų ar tiesiog kitaip apie aprangą mąstančias žmogas. Kita vertus, nezirzdama dengiu galvą ir kojas, eidama į bet kokią religinę vietą ar netgi šiaip vaikščiodama Kaire. Yra tam tikrų drabužių, kurių niekada nesirengčiau, bet palaikau vadinamuosius SlutWalks, per kuriuos protestuojama prieš ryškios ir atviros aprangos laikymą pretekstu seksualiniam priekabiavimui. Kai perskaičiau, kad vienas klubas Seule, į kurį lyg ir norėjau eiti, nurodo, jog vakarėlio dalyvių apranga turi būti „stilinga ir madinga“, nebenorėjau eiti į tą klubą. Kas čia per reikalavimai? Nenorėčiau darbo, kuris reguliuotų, kaip „apiforminti“ kūną 40 valandų per savaitę, bet neprašoma užsitempiu kostiumėlį, jei reikia dalyvauti konferencijoje ar bendrauti su klientėmis ar kitomis oficialiomis žmogomis. Ar iš pagarbos? Nemanau, kad ją reikėtų čia painioti.

Continue Reading »

Grožio konkursai yra nemirtinga tema, apie kurią feministės, bet toli gražu ne tik jos (taip pat ir, pvz., religingos žmogos) turi tvirtą nuomonę. Kad ir kas būtų sakoma, buržujai (kiek man žinoma, -ai, bet mielai pataisysiu į savo įprastą formą, jei rasiu paneigiančios informacijos), užsakantys, remiantys ir organizuojantys tokius konkursus, toliau juos rengia, tik pritaiko prie rinkos aktualijų. Šiandien Delfi žiūrėjau konkurso „Mis Lietuva“ dalyvių nuotraukų kolekciją. Iš principo esu prieš žmogos narstymą akimis, trūkumų ieškojimą ir unikalios asmenybės tempimą ant kažkokių standartų kurpalio, bet šiose nuotraukose kūnai taip nurengti, apšviesti ir pateikti, kad kviečia tam narstymui. Kažkodėl iš karto pastebėjau, kad daugelio dalyvių pilvai nelygūs, deformuoti ir parinktame apšvietime „nesižiūri“. Kai kurie jų ryškiai įtraukti, kiti turbūt prieš konkursą buvo dirbtinai ploninami badaujant. Ir čia esmė ne tik būdingas argumentas, kad grožio konkursų propaguojama figūra – „nemoteriška“ ir nesveika. Jaunos dalyvės greičiausiai persistengė, bandydamos kuo labiau atitikti standartus. Beveik garantuota, kad jų pilvai atrodytų puikiai po drabužiais, netgi aptemptais. Jie greičiausiai atrodytų puikiai ir paplūdimyje, ilsintis ant sulankstomos kėdės. Tačiau įtampa, bandymai save prie kažko priderinti, bikinio ir sceninio apšvietimo derinys sukuria tokią kombinaciją, kad nejučia atkreipi dėmesį į nelygumus ir netobulumus, kurie šiaip jau yra visiškai natūralūs ir tik rodo, kad prieš jus žmoga, o ne antžmogė, ir krinta į akis tik tokiame kontekste. Kažkokioje pokalbių laidoje Nijolė Oželytė pasakė, kad saulės šviesa – būtina gėlei augti ir jos grožiui atsiskleisti, bet tarp gėlės ir saulės padėjus padidinamąjį stiklą, patys žinome, kas liks iš gelės, – krūva pelenų. Tačiau prieš atidžiau pasigilindamos į grožio konkursų problematiką, peržvelkime būdingiausius argumentus už ir prieš. Continue Reading »

Šiandien atsipalaidavimui paskaičiau buržujų naujienų skyrelį „Delfyje“ ir nustebau suradusi Mėslitos direktoriaus Sauliaus Poškos moteriškąjį prototipą. Štai keletas buržujienės auksinių minčių:

• Štai kaip ji žaidžia Konfucijų, paklausta apie asmeninio gyvenimo sunkumus: „Gyvenime būna nuopuolių ir pakilimų, įvairių etapų. Privalėjau išmokti tam tikras pamokas. [...] Po tamsių akimirkų visuomet ateina šviesūs momentai.“
• O čia – chrestomatinis teigiamo savęs vertinimo pavyzdys: „Esu charizmatiška. Studijuoju drabužių dizainą. [...] Turiu puikų estetikos suvokimą. Dar mokyklos laikais lankiau fotobūrelį. [...] Mano meniškumas – įgimtas.“
• O štai ką ji mano apie „varguolius“: „Lietuvoje gyvena 98 procentai nuolat viskuo besipiktinančių žmonių ir tai man yra įprasta. Dažniausiai pagiežingi žmonės nieko nepasiekia ir pikto linki daugiau pasiekusiems. [...] Negaliu niekuo padėti pykstantiems dėl gražaus mano gyvenimo. Galiu tik paklausti, kodėl patys nieko nesiekiate? Ieškokite būdo užsidirbti ir gauti tai, ko trokštate.“
• Bet topas yra čia: „Galėtumėte pasidžiaugti, kad Lietuvoje yra turtingų žmonių, kurie gali parodyti įdomių dalykų. [...] Žmonės negali pasidžiaugti kitų turtu ar geru gyvenimu, nes patys to neturi. Bet kam gi pykti? Neigiamos emocijos veide palieka labai gilias raukšles.“ Žinutė yra ganėtinai primenanti štai tokią, kurią radau draugo FB.

Tiesą sakant, nei stebiuosi, nei siekiu čia kažkaip sudirbti turtingą moterį. Gerai, kad jai gerai. Tačiau paskaičiau šį straipsnį tik dėl to, kad suintrigavo jos pavardė, ir akis užkliuvo už tam tikros paslėptos prielaidos, kuria, rodos, vadovaujasi ne tik turtuolė, bet ir žurnalistas. Dar kartą perskaitykite tekstą. Užfiksuokite „nebe“, nuorodas į praeitį, o ypač – žurnalisto ir turtuolės dialogą straipsnio pradžioje, kur kalbama apie gyvenimo negandas. Kas išryškėja? Kad tarsi savaime suprantama, jog visuomenė turi žinoti, kas tokia yra E.Ghaoui, ką ji veikė prieš tai, kas blogo jai buvo nutikę. Ką reiškia „gražuolė“? Ar ji buvo grožio konkursų laimėtoja? Man būtų labai smalsu sužinoti, kas apskritai inicijavo interviu – Delfi, sekantys turtuolių gyvenimus, ar pati turtuolė, norinti save pareklamuoti? Beveik galima būtų pagalvoti, kad ruošiasi į politiką… Šis koketiškų nuslėpimų, abstrakčių atsakymų (žr. pirmą citatą) ir „draugiško“ žurnalisto ir turtuolės pasikalbėjimo mišinys tarsi klausia: negi galima nežinoti tokių faktų apie elitą, pvz., ko praeityje pasiekė tokia E.Ghaoui, kas tas mistinis mylimasis, iš ko ji gyvena. Bet juk čia nėra tokia garsenybė, apie kurią žinotų bet kas, kas kasdien skaito Delfi, kaip aš! Būtent tai, kad čia tiek daug nutylėjimų ir abstraktybių, tarsi skaitytojas automatiškai turi žinoti, kas po jomis slepiasi, ir padeda kurti žvaigždės įvaizdį: na, juk savaime suprantama, kad jūs žinote, kas yra E.Ghaoui, o jei ne, niekam to nesakykite ir greitai greitai pasigūglinkite. Tai yra įdomus žiniasklaidos veikimo aspektas, kurį ketinu toliau sekti.

Kaip ir daugelis skaitytojų, didžiąją dalį Lietuvos naujienų sužinau iš antraščių. Paspaudžiu, tik jei suintriguoja. Tačiau kartais ir antraščių pakanka, kad suprastum, jog tam tikra garsenybė šiuo metu ant bangos. Pavyzdžiui, kai savaičių savaites Delfi mirguliuoja tokio tipo antraštės kaip „E.Anusauskaitė sodriai pagadino orą“ (pasirodo, taip jau ironizavau) „E.Anusauskaitė mokosi vairuoti“ ir, atitinkamai, „Ką šiandien nusipirko E.Vaitkevičė“. Antraštės ir trumposios ištraukos niekada neminėdavo, kuo jos užsiima ir kodėl reikėtų apie jas žinoti. Ką veikia E.Anusauskaitė aš žinojau, nes kartą žiūrėjau Slavianskij Bazar. Kas tokia E.Vaitkevičė, sužinojau tik tada, kai, paradoksalu, jos populiarumas turbūt „nusėdo“, nes Delfi antraštės pradėjo prilipdyti „Kauno ponia“ ar „burleskos pradininkė“. Priimu tai kaip eksperimentą: kiek galiu sužinoti apie buržujes, jomis nesidomėdama.

Su Tarptautine darbininkų diena, skaitytojai! Tepadeda ji patikėti savo jėga, tuo, kad mūsų darbo vaisiai, taip pat – viešosios erdvės priklauso mums, ir kad mes esame įdomesni už buržujus

Kur buvus, kur nebuvus, aš vėl čia. Daug idėjų, bet kol kas – įrašas karščiausioms buržujų naujienoms ir kelionei į Egiptą užfiksuoti. Šiandien iš sportinio intereso gerokai papolemizavau su draugėmis FB dėl karališkųjų vestuvių, nors puikiai suprantu šio renginio reikšmę. Skeptiškai žiūriu į monarchiją, juolab mane piktina, kai iš viešojo sektoriaus lėšų išlaikomas tam tikro asmenų klano prabangus gyvenimas, kai tuo tarpu neva trūksta pinigų universitetams ir socialinėms programoms. Ne dėl to, kad valstybė turėtų rūpintis tik materialiais dalykais. Ne, aš labai už viešas šventes bei festivalius, ir netgi nesipriešinu, kad valstybė remia elitinį meną ir muziejus. Tiesiog vestuvės yra privatus šių dviejų žmogų reikalas, ir nematau prasmės iš to daryti ne tik nacionalinę, bet netgi tarptautinę naujieną. Mane, kaip dažnai būna, domina būtent žiniasklaidinis aspektas, vadinamoji elito naujienų gamyba, ir jau tikrai nė už ką nepatikėsiu, kad šios vestuvės yra svarbiausia dienos, savaitės ar net mėnesio naujiena. Continue Reading »

Pirmoji metų diena. BBC naujienos mano Mozilla naršyklės išskleidžiamame meniu (neskaičiau straipsnių, rašau tik tiek, kiek galiu spręsti pagal antraštes):

• Politika – 11 antraščių
• Įdomybės – 2
• Gyvenimas, kultūra – 5
• Mirtis, ligos, smurtas, nelaimės – 18
• Gamta (išskyrus nelaimes) – 2
• Buržujų naujienos – 8

Itin savotiškai skamba: “The men who made headlines“.

Žurnalistų apklausa: mirtis, nelaimės – 2, politika – 2, ekonomika – 1.

Delfi skaitytojų atrinkti svarbiausi įvykiai: sportas – 3, mirtis, nelaimės – 6, gyvenimas, kultūra – 1.

Prisipažinsiu, savo laiku tai buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl norėjau „Atgimime“ iš užsienio politikos skyriaus pereiti prie socialinių klausimų. Gana sunku greitai surasti įdomių ir patikimų šaltinių, sugalvoti gerų temų apie tai, kas vyksta užsienyje, kai neturime nei savų korespondentų, nei fotografų (korespondentauja žmonės, kurie šiaip atsiduria įvairiose šalyse, ne su tikslu parašyti). O pagrindinės naujienų agentūros daugiausiai siūlo informaciją apie tai, ką nuveikė buržujai ir kur, kas bei kaip mirė (aš niekaip nesuprantu, kodėl traukinio katastrofa Argentinoje svarbiau nei, pavyzdžiui, išaugęs raštingumas tenai). Ir čia kalbama ne apie saldų, „teletabišką“, kaip ironizavo V.Laučius savo vedamajame, žurnalistų teigiamumą. Čia kalbu apie naujienų atsirinkimą, mąstant, kas bus svarbu, įdomu skaitytojams ir užsiliks jų galvose. Na, be buržujų ir nelaimių dar yra politika, kuri yra svarbi, nes veikia mūsų gyvenimus, turime žinoti, ką mūsų vardu daro valdantieji. Tačiau ar nepasiklystame sraute tokių naujienų kaip „susitiko X ir Y valstybių vadovai“, „X pasmerkė Y veiksmus ir paragino nedelsiant imtis visų priemonių, kad…“? Tai informacija, bet ar galime ją vadinti žiniomis? Ar tikrai tai, ką A.Bell’as vadino „elito žinių gamyba“ (angl. elite news-making), yra aktualiausia informacija?

Naujųjų metų proga skelbiu tostą už pozityvų mąstymą ir geresnę komunikaciją.

Viena naujiena įdomi. D.Britanijoje apklausa rodo, kad kadaise kairuoliškai maištavę, asmenys laiko save kairiosios stovyklos atstovais net tada, kai jų gyvenimo būdas suburžuazėja, o pažiūros – sudešinėja. Na, banalus teiginys, kad su pažiūromis tai atsitinka, kai žmonės tampa vyresni, augina vaikus, nori saugumo, ramybės. Kita vertus, turiu daug aistringai dešiniųjų pažiūrų draugų, o kartu – vaikus auginančių ir pažiūrų nė trupučio nekeičiančių kairiųjų. Ką manote? Ar išties (dėdė Marx’as šypsosi į ūsą) ekonominiai pokyčiai lemia besikeičiančias pažiūras?

Kita naujiena – darbų pamokos nebėra skirstomos pagal lytį – kas buvo didžiausias absurdas mokyklose. Labai sveikinu, nes šiuo požiūriu berniukai būdavo savotiškai nuskriausti. Mokėti pasidaryti daiktų iš medžio ar metalo – smagu, bet gyvenime gali taip ir neprireikti. Tuo tarpu užsilopyti drabužius, kad nesimatytų, ar sumesti greitas salotas gali prisireikti kiekvienam. Pažiūrėjus, kaip maitinasi be tėvų gyvenantys vyrai, tampa nebenuostabu, kad jų sveikata nėra puiki, o gyvenimo trukmė – gerokai trumpesnė nei moterų. Nepasakyčiau, kad per darbus išmokome kažin kokių šedevrų, bet tai paprastas, daug pastangų nereikalaujantis maistas plius derinimo principai. Siuvinėjimo ir mezgimo pamokų laukdavau su dideliu džiaugsmu. Vėliau jos kartais praversdavo, prireikus dekoruoti kam nors ruošiamą dovaną. Tuo tarpu medžio ir metalo darbams reikia įrankių ir… daugiau talento. Vis tiek būčiau jų mielai pasimokiusi mokykloje.

Jūs žinote, kad beveik nežiūriu televizoriaus. Jūs prisimenate, kad negaliu pakęsti, kai biudžeto pinigai švaistomi profesionaliajam krepšiniui, ir kai dėl jo einama iš proto. Jūs nutuokiate, kad esu prieš mačizmą – ideologiją, teigiančią, kad vyrai turi stengtis būti “tikri vyrai” (agresyvūs, netašyti, linkę išnaudoti esančius aplink save ir tuo besididžiuojantys, garbinantys buką jėgą ir jos aptekusius herojus iš serijos “vienišas kaubojus prerijose”). Tačiau aš žiūriu Pasaulio futbolo čempionatą. Continue Reading »

“Delfi” tęsia supažindinimą su tolimų šalių mada. Šį kartą siūloma pasigrožėti Trinidado ir Tobago spalvomis. Kai kurie drabužiai tikrai įdomūs, ir kartais pagalvoju, kad netgi nusipirkčiau. Kodėl? Ogi todėl, kad, kaip ir Afrikos mados kolekcijoje, iš modelių veidų galima spręsti, kad drabužiai turbūt ne tik dailūs, bet ir patogūs. Priešingai nei įprasta Europoje, kur modelių veidai byloja kažką panašaus į “tie košmariški stringai baigia perpjauti mano tiesiąją žarną pusiau”, “dar liko net penki žingsniai su šitais velniškais sadistiniais batais” arba “greičiau pasibaigtų šita nesąmonė – pagaliau gausiu valgyt”.

Labai šauniai padaryta: http://www.anarchija.lt/lt_kapitalas.swf

Pagaliau pabaigiau pranešimą konferencijai ir galiu švęsti. Pavyzdžiui, parašyti “paklodinį” tinklaraščio įrašą Surezgiau tokią idėją papasakoti skaitytojams apie vidines diskusijas feministinėje teorijoje ir mano santykį su jomis, pasinaudojant, jei yra, popkultūros elementais. Ir štai anądien N. feisbuko nuorodose aptikau tokį klipuką, išreiškiantį kaip tik tai, apie ką jau kuris laikas norėjau pabyloti. Continue Reading »