Šešeri „kitinančio“ žvilgsnio metai: Andrew Mikšio paroda „Tulips“

Pažinti tokį objektą reiškia jį valdyti, primesti jam savo valią. Šiame kontekste galia reiškia, jog mes neigiame jo (Oriento šalies) autonomiją, nes jį pažįstame ir tam tikra prasme jis egzistuoja būtent toks, kokį jį pažįstame. [… R]ytietis vaizduojamas kaip subjektas, kurį galima teisti (kaip teismo salėje), studijuoti ir aprašyti (kaip mokymo programoje), disciplinuoti (kaip mokykloje ar kalėjime), iliustruoti (kaip zoologijos vadovėlyje).

Edward Said, Orientalizmas, vertė Violeta Davoliūtė ir Kazimieras Seibutis

Ar prisimenate, kokį sujudimą sukėlė JAV fotografo Andrew Mikšio nuotraukos, publikuotos rasistiniame ir panieka Rytų europietėms (kodėl mot.g.?) pagarsėjusiame Jungtinės Karalystės dienraštyje Daily Mail? Dešimt metų fotografavęs skurdžių Lietuvos rajonų diskotekas, fotografas išleido išties įdomų albumą. Tačiau Lietuvoje ir užsienio lietuvių spaudoje išskaityta politinė šio albumo reikšmė – esą tuo norėta pasišaipyti iš Lietuvos, supakuoti ir parduoti ją kaip atsilikusią ir egzotišką. Lyg burtų lazdele pamojus, verslininkės, diplomatės ir publicistės puolė piktintis tokiu vaizdavimu, nors A.Mikšys niekur neteigė, kad periferinio rajono kaimai atstovauja visai Lietuvai ar yra kažkuo tipiški. Tai suteikia albumui papildomos socialinės vertės.Niekas iki tol taip taikliai neišprovokavo tokių diskusijų apie Lietuvos provinciją.

Dar įdomesnis procesas viešojoje erdvėje buvo A.Mikšio užfiksuotų gyventojų pasmerkimas ir jų išsižadėjimas – neva jos netikros lietuvės ar kažkokia nykstanti rūšis, kuri, truputį pakentėjus, pati pasitrauks į užmarštį. Tiesą sakant, kažkuo panašiu tikėjo ir pats menininkas, gal todėl jo estetiniai ir viešinimo pasirinkimai panašūs į prieštaringai vertinamas Jimmy Nelson′o įvairių neurbanizuotų vietovių gyventojų fotosesijas. Lyginant su „Disko“, serija „Tulips“ sutraukė gerokai mažiau dėmesio Lietuvoje. Kitinimas (othering) joje gerokai intensyvesnis ir problemiškesnis, bet tokio požiūrio objektas yra toks, kurį kitina ir Lietuvoje. Tai – kaimyninė Baltarusija.

Kauno fotografijos galerijoje eksponuojama paroda – A.Mikšio važinėjimų į Baltarusiją per Pergalės dieną kolekcija. Menininkas teigia sąmoningai sekęs sovietine estetika, kai atvirutėms buvo šalia pastatų fotografuojamos ryškios gėlės. Laimonas Briedis albumo įžangoje minėjo, kad tokia estetika ir į ją įsipinančios valstybinės šventės Baltarusijoje – visai ne praeitis. Taigi JAV menininkas ir išeivijos lietuvis saugiai ir lietuvėms priimtinai ištiestos rankos atstumu kviečia neva į gyvąjį Grūto parką. „Tik pažiūrėkite, tos mielos žmogeliukės ana ten tikrai taip gyvena!“

Nuotrauka iš echogonewrong.com

Kaip rašo postkolonializmo teorijos pradininkas E.Saidas ir jo pasekėjos, tam tikru būdu supakuotas kitos kultūros vaizdinys reikalingas ne tai kultūrai pažinti, o kultūros, iš kurios pozicijų kalbama, pirmenybei pagrįsti. Dar daugiau – būtent per kitą kuriama kalbančios subjektės tapatybė. Kas yra Europa? Rytų kraštai – despotiški, prietaringi, nenuspėjami, vadinasi, Europa – laisva, racionali, nuosaiki. Ši schema labai pravertė propagandai Šaltojo karo metais: nesvarbu, kad tose pačiose JAV nuomonių lauką gerokai susiaurino komunisčių persekiojimai, kad reikėjo žvalgytis per petį, ar niekas neseka studenčių susirinkime ar profsąjungoje. Kokia yra TSRS? Despotiška, arši, nenuspėjama, vadinasi, JAV – laisvos, teisingos, nuosaikios. Jei neturėtų kitoniškumo vaizdinio, gyventojos galėtų imti ir suabejoti. Šiandien idėjų laukas dar kitoks, bet bent kas penktoje diskusijoje apie feminizmą kas nors būtinai išstos su pareiškimu: „pažiūrėkite į Saudo Arabiją!“ Tai išgirdusios, savo teisėmis susirūpinusios moterys esą turėtų padėkoti, kad gali vairuoti, ir atsiprašyti, kad kelia bangas.

Užšaldyti Kitą laike, pavaizduoti kaip nekintamą, nepriklausomą nuo gyventojų pasirinkimų, kartą ir visiems laikams suformuotą kažkokių praeities jėgų – tai tipinė orientalizmo strategija. Baltarusija puikiai tinka viduriniosios klasės tapatybei kurti: žiūrėkite, mūsų startinė pozicija buvo panaši, o kas išėjo? Mes – Lietuva, dinamiška, racionali, europietiška. O ten – stagnacija, naftalinas, postsovietizmas. Todėl „Tulips“ nekelia tiek bangų, kiek „Disko“, kuris metė iššūkį šitaip kuriamai tapatybei. Lietuviška publika „Tulips“ gali praryti kaip saldainį.

Be jokių paaiškinimų publikai numetami pastatai, dekoro detalės, dažyti akmenys, veteranai su ordinais ir… nuogos merginos. Ką jos veikia? Kodėl jos nuogos? Kur jos, kaip, ką? Čia modeliai? Jos kažką veikė per Pergalės dieną? Kuo jos susijusios su nuotraukų serija? Atsakymų nėra. Parodoje yra ir dvi apsirengusios moterys – maža mergaitė ir autobuso keleivė. Jokių paaiškinimų, jokio konteksto, tikriausiai tyčia paliekant nuotraukų sąsajas interpretuoti pagal stereotipą. Akmenys ir veteranų ordinai, pati Pergalės diena esą stagnacijos ženklai – galbūt stagnuoja ir merginos, neskoninguose kambariuose įsivaizduojančios save Playboy modeliais? Greičiausiai yra dar stereotipiškiau – štai jums visas sukitintas postsovietinis paketas: pasenusi, diskredituota statiška estetika, praeitimi gyvenantys veteranai ir merginos, kurias galėtum įsivaizduoti esant paštu užsakomomis nuotakomis ar sekso pramonės darbuotojomis. O juk tai – neatskiriami postsovietinės erdvės stereotipai, dėl kurių ne viena iš mūsų esame patyrusios vos pastebimą latentinę diskriminaciją („rasinį“ profiliavimą) pasaulio oro uostuose, kol šie nepriprato prie Lietuvos narystės ES.

Norėtųsi išprovokuoti menininką pasiaiškinti (gaila, nebuvau parodos atidaryme): nagi, grąžink šioms moterims jų žmogiškumą – kokie jų vardai arba kodėl jos nenorėjo vardų atskleisti? Ką jos veikia gyvenime ir kodėl šitaip pozavo? Ar jos gavo už tai pinigų, ar norėjo išgarsėti? Ar pristatėte joms savo projekto idėją (Baltarusija, stagnacija, egzotika), ar jas apgavote?

Bet lietuviška publika greičiausiai praris šį menininko sprendimą be diskusijos ir papildomų klausimų. Juk koks skirtumas – čia apie kitą. Juk mes jau tik tranzito, o ne vergijon parduodamų žmogų „tiekimo“ šalis. Juk mes nestagnuojame. Juk mes neturime nieko bendra su šia tikrove. Kažką panašaus didelė dalis Lietuvos viduriniosios klasės sakė ir apie „Disko“, ir būtent todėl gebėjo neįsižeisti ir suvartoti šį albumą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*