Apie pareigą tikrinti informaciją

Šiandien socialiniuose tinkluose sklando du žurnalistikos pavyzdžiai – geras ir blogas. Tas, kuriuo galime didžiuotis – kad portalas 15min kaip partneris įsitraukė demaskuojant Panamos dokumentus, o tai yra didžiausias šių laikų informacijos nutekėjimas žiniasklaidai. Tačiau lygiagrečiai išsirutuliojo ir kitas pavyzdys – Joana Lapėnienė iš LRT laidos „Savaitė“, matyt, irgi norėjo pasijusti tiriamosios žurnalistikos korifėja ir sukūrė tokią laidą (įrašas), kurioje esą demaskuoja valstybei priešiškas jėgas. Rezultatas – šmeižiami daugybę metų Lietuvoje veikę kritinės minties ir socialiniai judėjimai, kurie niekur nė nebandė pasislėpti.

Nesiginčysiu, kad pašnekovai galbūt pasirodė sutrikę ir kad ne bet kam tiek pat aiškios jų idėjos kiek mano aplinkai, kadangi juos pažįstu asmeniškai arba iš socialinių tinklų. Pastaruosiuose dabar skaitau jų rašomą kritiką, esą žurnalistė juos neteisingai informavo apie laidos temą, ištraukė citatas iš konteksto. Kadangi esu buvusi abiejose mikrofono pusėse, gerai žinau, ką reiškia atsidurti keistame kontekste, kai tau priskiriami teiginiai, kurių nesakei. Tačiau taip pat žinau, kad kritikės (kodėl mano bloge moteriškoji giminė?) neskaitytų dešimties standartinių puslapių traktato, kuriame visoms pašnekovėms leidžiama išsisakyti ir pateikiami visi paaiškinimai. Galbūt kada nors atsiras techniniai hiperteksto sprendimai, kurie leis prie teksto ar video prikabinti nuorodą su mažiau sutrumpintu šaltiniu, kad tos, kas domisi plačiau, galėtų pasiskaityti/ pasiklausyti, ką pašnekovas iš tikrųjų sakė. Tačiau kol kas žiniasklaida dar kurį laiką karpys, trumpins ir trauks įdomiausias citatas. Problema ne tame. Su kiekvienu karpymu ir paaiškinimu ateina atsakomybė – šiek tiek prieš pašnekovę, kurios gyvenimui pasirodymas žiniasklaidoje gali turėti rimtų pasekmių, bet labiausiai – prieš publiką, kad ji tikrai gautų suprantamai pateikiamą tuo metu prieinamų žinių maksimumą.

Būtent tokios atsakomybės pasigendu LRT laidoje. Atkreipkite dėmesį, kaip skirtingai pristatomi panašaus statuso dariniai: Aukštasis Moxlas – neformalus judėjimas, užtat LUNI tinklas – „niekur neregistruotas“ (o ką reikėtų registruoti?), „Unizinas“ – anonominiu laikraščiu „pristatomas“ (kas jį pristato?), Andrius Bielskis „nėra premjero visuomeninis konsultantas, vėliau sakė esąs tik formaliai“. Žaidžiant įvairiais terminais šių aktyvisčių savanoriškai veiklai nusakyti, nesunku numegzti paslapties šydą, pateikti šias iniciatyvas kaip formalesnes ir labiau įsitvirtinusias nei jos iš tiesų yra. Naujoji kairė 95, kurios pavadinimo žurnalistė nepasivargino teisingai parašyti, skelbiama politiniu sąjūdžiu, nepaaiškinant, kad nuo pat pradžių aiškiai įtvirtino, kad nesiekia tapti partija, o politine veikla besidominčios narės pasklido po įvairias formalias politines jėgas. Ji taip pat pasirinko nepastebėti, kad šiuo metu NK95 savo pradine apimtimi ir principu neveikia – veiklas organizuoja institutas „Demos“, o daugybė manifesto signatarių per devynerius metus pasklido savais keliais. Šiek tiek apie kairiųjų judėjimų raidą rašiau čia.

VšĮ „Demos“, gaudama fondų iš Vakarų Europos paramą, organizuoja diskusijas įvairiomis temomis ir kviečia Europos ir JAV intelektuales pasisakyti Lietuvoje. Kairysis institutas neturi nė dešimtadalio tiek įtakingų rėmėjų ar sponsorių kaip Laisvosios rinkos institutas, bet, kai iš pastarojo kas nors eina dirbti patarėjomis, ekspertėmis ar pasuka į politiką, J.Lapėnienės kolegės neprideda „Maximos ir tabako gamintojo Philip Morris Baltic remiamo instituto darbuotoja…“ Kažkodėl nesistebiu, kad, baigdama santrauką politologo Lino Kojalos teiginiais, J.Lapėnienė jo nepristato kaip buvusio nacionalistinio judėjimo „Pro Patria“ renginių dalyvio, „siejamo“ su „paslaptinga“ asociacija „Dešiniosios minties centras“ (ar L.Kojala priklausė minėtiems dariniams, vienareikšmiškos informacijos pirmame Google puslapyje neradau – matyt, labai paslaptingi dariniai [ironizuoju ir nieko asmeniška prieš politologą, jį pasirinkau būtent dėl labai skirtingo cituojamų ekspertų pristatymo, kur dešinysis diskusijos dalyvis yra „neįžemintas“ eksperto balsas]).

Savo ruožtu anarchistinių judėjimų raida Lietuvoje labai įdomi, ir Ugnė A. yra šiek tiek apie tai rašiusi čia (lauksime daugiau). Šį tą sužinoti galima Ugnės tekste kritikuojamoje rinktinėje „Tautos paraštės ir nepatogūs pilietiškumai“ arba pačiame anarchija.lt portale. Įvairūs interviu rodo, kad savo laiku už pacifistines pažiūras anarchistės kaltintos tuo pačiu, kuo ir dabar. Po to, kai, įstojus į ES ir NATO, visuomenė jautėsi sąlyginai saugi, sąmokslo teorijos nuslopo ir anarchistės galėjo lengviau atsikvėpti. Jų pažiūros per tą laiką nesikeitė, o veiklos visada buvo ir liko savanoriškos. Tiek tos paslapties.

Apie „Uniziną“ žinau mažiausiai. Tačiau, kai pernai per balandžio 1-ąją pasirodė visai nejuokingas „Delfi“ bandymas žaisti Twin Peaks′ą – gąsdinantis tekstas apie paslaptingą leidinį, nesunkiai paskleidžiau žinutę, kurioje pakviečiau leidinio autores su manim susisiekti ir pateikti savo versiją. Ir išties – su manimi susisiekė, versiją išgirdau. Lietuvoje nėra sunku prisikasti prie šaltinių, reikia tik netingėti. Tiesa, kad studenčių leidiniai ne visada nurodo autorių tapatybę, nes bijo – kur nebijosi, kai VSD prisipažino, kad stebi tas, kurios… turi nuomonę dėl valstybės biudžeto prioritetų ir ją drįsta viešai pareikšti. Interneto ir metaduomenų sekimo amžiuje šiurpoka būti aktyviste, kai žinai, kad bet koks jaunystės išsišokimas ar idėjinis pasisakymas gali būti ištrauktas, susietas su tuo metu aktualiais valstybės priešais ir panaudotas prieš tave.

Beje, pastarojo interviu su VSD vadovu autorė – buvusi LSDP vadų atstovė spaudai Nemira Pumprickaitė, pastaraisiais metais sugrįžusi į žurnalistiką. Negaliu susilaikyti neįsivaizdavusi, kaip J.Lapėnienė pristatytų kolegę, jei ši atsidurtų A.Bielskio padėtyje – kitoje mikrofono pusėje. Tačiau laikas LRT darbuotojos pasakojimuose keistai vingiuoja. Skaitant laidos santrauką, išties panašu į 2001 m., kai Vilniuje vyko akcijos „Maistas, ne bombos“. Tad kaip čia stebėsiesi, kad aukštojo mokslo reforma ir Stanislovo Tomo veikla buvusios visai neseniai, nors pastarojo veikėjo seniai negirdėti. Kai nori, žurnalistė iškasa savo veikėjų praeitį, neprisileisdama prielaidos, kad žmogos pasikeitė, pakeitė pareigas, galbūt kai ką permąstė, su kai kuo nebebendrauja ar net pakeitė pažiūras. Tačiau tuo pat metu tingi patikrinti ar plačiau paskaityti, kokia judėjimų istorija, kokiais pagrindais jie veikia ir ką apie save skelbia.

Gali būti, kad J.Lapėnienei iš tiesų egzotiška, kad žmogos tiek daug ir iš širdies savanoriauja. Tiesiog negali taip būti, mano ji, turi slypėti kažkokie ofšorai, kažkoks sąmokslas. Iš to, kaip dėlioja akcentus mano bičiulio Tado biografijoje, panašu, kad kaip kokia portalų komentatorė ji niekaip negali patikėti, jog to, ką jis gauna „iš Soroso“, gali pakakti [ironizuoju]. Neee, žiūrėkite, čia juk vienas iš tų, kurie gauna pinigų iš žyd… oi, Krem… ne, Briu… tai yra, amer… – ai, čia gi ne priešai… na, koks skirtumas, tų anų, kur ne mes!

Dar lieka kertinis argumentas – jeigu kažką savo reikmėms panaudoja propagandinė Rusijos žiniasklaida, tai tas dalykas privalo būti piktavališkas. Kaip privačiame pokalbyje man sakė vienas politologas, Lietuvos piliečių savanoriavimas iš idėjos priešinantis šauktinių armijai ar kitoms Rusijos grėsme motyvuojamoms reformoms – blogiau nei ciniškas darbas už Kremliaus pinigus. Tačiau pasiūlymas susilaikyti nuo socialinio ar politinio veikimo, dairantis per petį, kad tik į tai neatkreiptų dėmesio propagandinė Rusijos žiniasklaida, demokratinėje valstybėje yra įžeidžiantis.

Suprantu, kad, padidintos grėsmės akivaizdoje, saugumo institucijoms norisi verčiau tikrinti daugiau subjektų nei ką nors pražiopsoti. Tačiau būtų sąžininga, ką nors patikrinus, rezultatus paskelbti, kad ir kokie jie būtų. Pvz., jei mini, kad vyko galimai Rusijos propagandai naudingos judėjimo X veiklos, parašytų: „patikrinome judėjimą X – jokių įrodymų apie pinigų judėjimą iš Kremliaus finansuojamų fondų ar dalyvių įsitraukimą į valstybei priešiškus tinklus neradome“.

Pati minėta laida primena propagandinę žiniasklaidą, todėl „elkis taip, kad nepakliūtum į Savaitę“ irgi galėtų tapti priežodžiu. Gaila, kad tai vyksta vieninteliame Lietuvos TV kanale, kurį dar įdomu ir įmanoma žiūrėti.

2 komentarai

  1. Atgalinis pranešimas: D.Repečkaitė: Apie post-tiesas ir informacinį karą – GŽI

  2. Andrius B.

    Ačiū, Daiva, už puikų komentarą ir įžvalgas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *


*