Kas yra progresyvus švietimas

Daug metų domiuosi švietimo reformomis ir politika. Darbiniame kontekste ne visada turėjau galimybę išsakyti savo nuomonę, bet dabar, kilus diskusijai apie progresyvų švietimą, noriu pasidalyti pora minčių. Štai kokia lentelė lygina tradicinį ir progresyvų švietimą.

Vadinamąjį tradicinį mokyklos modelį kritikuoti būtina. Kas skaito Bourdieu, turėtų turėti daug argumentų, kaip šis modelis prigamina įvairių numatytų ir nenumatytų pasekmių socialiniam susiskirstymui (stratifikacijai). Tačiau ką siūlo šioje lentelėje pateikiamas modelis ir ar tikrai tai savaiminis gėris?

Tradicinės mokyklos pagrindinė paskirtis – suklasifikuoti žmogas pagal tai, kur jos (kodėl moteriškoji giminė?) tinka visuomenėje. Centralizuotai (anksčiau – mokytojos, dabar dažniausiai švietimo ministerijos sprendimu) nustatoma, kiek laiko normalu skirti tam tikram žinių kiekiui įsisavinti. Tada žinios patikrinamos ir mokinės gauna pažymius. Prie tų pačių žinių nebegrįžtama (nebent numačius pakartojimą semestro gale, arba vėliau įterpiant tų pačių žinių gabalėlį vėliau, arba dėl mokymo proceso trūkumų – pvz., anglų k. esamąjį atliktinį laiką mokykloje turėjau mokytis bent tris kartus, nes nuolat keitėsi vadovėliai). Mokinių rezultatai naudojami nustatyti, kur šios žmogos tinka visuomenėje. Tai gali nutikti teigiama prasme: Aurelijai gerai sekasi intelekto reikalaujantys dalykai, Mindaugui trūksta abstraktaus mąstymo, bet jis geba organizuoti, Edgaras atsiskleidžia tik darbelių pamokose, o Laura puikiai spardo kamuolį. Gali turėti ir neigiamą atspalvį: mokinė, kuri niekur nepasižymi, kuriai sunkiai sekasi susidoroti su abstraktaus mąstymo reikalaujančiomis užduotimis, kai kuriose švietimo sistemose nukreipiama į profesinį mokymą. Jei vėliau ji susiims ir nutars stoti į universitetą, bus sunku peršokti atgal į akademinės krypties švietimą, nes taip surėdyta sistema (pvz., Vokietijoje, bet dabar jau keičiasi). Jei kažkas viršija normatyvus, papildomai ugdosi už klasės ribų: lanko muzikos, dailės, sporto, fizikos (Fotonas) ar kitokią mokyklą. Jei kas nepasiekia normatyvų, bet šeima nori paspausti juos pasiekti, – vaikšto pas korepetitores, kurių mokymas individualizuotas – mokoma tiek ir tol, kol bus įgyta reikiama kompetencija (pvz., mokinė išmoks visas egzaminui reikalingas istorijos datas, išmoks sieti įvykius).

Tradicinė mokykla yra patogiausia vidutinybėms. Tik jei mokytojos turi motyvacijos ir ambicijų papildomai užsiimti pedagoginiu darbu, duoda gabesnėms vaikoms jų gebėjimus atitinkančių užduočių. Todėl kai kada labai gabios žmogos aptingsta, nes negauna iššūkių. Kaip košmarą prisimenu muzikos pamokas Rasos gimnazijoje, kur lankiau 5-9 klases, nes muzika buvo vertinama pažymiu, o kaip pagerinti savo muzikos suvokimo ir dainavimo gebėjimus, niekas nemokė. Niekada nesužinojau, kaip kvėpuoti, kaip sudėlioti balso organus, kad geriau dainuočiau. Išmokau tik pažinti natas. Stengdavausi praslysti ir užmaskuoti įgimto talento trūkumą, kopijuodama geriausią draugę, kuri puikiai dainavo. Tačiau tas, kas lankė muzikos mokyklą ir gerai dainavo, mokytoja versdavo eiti į chorą. Ypatingą spaudimą patirdavo vaikinai, nes chore jų trūko. „Nenoriu“ nebuvo pasiteisinimas nelankyti papildomos veiklos – per kurią, tiesa, choristės irgi nieko neišmokdavo, išskyrus naujų dainų ir pagal dirigavimą įstoti. Taigi geriausia būdavo per pamokas dainuoti nei labai gerai, nei labai blogai – tada paliks ramybėje.

Mokykloje išmokstame disciplinos, hierarchijos, „neišsišokti“, skirstytis į grupes, bendrauti jose ir tarp jų, matyti save visuomenėje priklausomai nuo priskirtos kategorijos (moksliukė, gezas, darbštuolis…), dėvėti formalią aprangą (uniformą ar kitokią reikalaujamą aprangą). Mokykla diegia viduriniosios klasės vertybes ir kartu liepia nuolat pasitikrinti, kur esi jų atžvilgiu („kaip žuvis vandenyje“, „man per sunku – būsiu paprasta darbininkė“ ar „aš galiu ir daugiau“).

Kviečiu pažiūrėti šį video apie švietimo raidą.

Kaip atsaką pramoniniam švietimo modeliui (mokinės grupuojamos pagal pagaminimo datą, matuojamos pagal nustatytus normatyvus, o tada rūšiuojamos į skirtingus tolesnio mokymo konvejerius) kai kas siūlo tokį kaip toje lentelėje linksmą, bendruomenišką švietimą. Straipsnyje Delfi jau išvardijau kai kuriuos esminius jo trūkumus. Manau, kad trys sulipusios mokyklos funkcijos – suteikti žinių bei gebėjimų, įdiegti elgesio visuomenėje principus (socializuoti) ir suburti bendruomenę – yra ne siekiamybė, o problema. Neturiu tyrimų duomenų, bet darau hipotezę, kad paauglėms, patiriančioms sunkumų mokykloje, tuo emociškai sunkiau, kuo labiau jų bendravimas apsiriboja mokykla. Bent jau man nuodingą klasės atmosferą 6-8 klasėje padėjo ištverti žinojimas (iš knygų, žurnalų ir t.t.), kad už mokyklos ribų plyti įvairus ir įdomus pasaulis, todėl tereikia ištverti ir išlaukti to laiko, kol su asmenimis, kuriuos man į bendruomenę priskyrė pagaminimo data, rajonas, kuriame gyvename, ir atsitiktinumas, man nebereikės turėti nieko bendra. Taip ir įvyko. Taip pat mano vaikystėje populiari daina bylojo: „bėgom iš pamokų kiekvieną dieną, [pareini?] namo ir iškart į kiemą“. Daug kam kiemas yra tikrųjų draugysčių ir žaidimų erdvė.

Daugelis mokykloje susirandame draugių, bet siūlyčiau, kad pirmiausia mokykla turėtų mokyti kolegiškų santykių. Geranoriški kolegiški santykiai visuomenėje turėtų būti labiausiai paplitę ir tokiems reikia pasiruošti. Su kolegėmis nebūtina leisti laisvalaikį, išlieti širdį ar sukurti ilgalaikės ištikimybės santykį. Su kolegėmis kartu tobulėjame, kuriame kažką bendra, taip pat – netrukdome kiekvienai atlikti atskirą, individualų darbą. Mokinėms nebūtina žaisti ir nuolat laisvalaikiu bendrauti su bendraklasėmis. Būtent mokymosi proceso ir žaidimų sulipinimas moko skirstyti klasę į drauges ir nedrauges. Mokinėms bendraklasės turėtų būti pirmiausia kolegės, o kartu žaisti reikia su tomis, su kuo sieja bendri pomėgiai. Todėl aš esu prieš tai, kad mokinės 12 metų atsimokytų toje pačioje klasėje ir, jei nepritapo prie šios, jaustųsi, kad nepritampa išvis (ar atvirkščiai – jei pavyksta lyderiauti bendruomenėje, kurią sieja pagaminimo data, rajonas ir atsitiktinumas, tai esą reiškia, kad gali lyderiauti ir kitoje grupėje). Jei aš projektuočiau švietimo sistemą pagal save, būtų tarpmokykliniai mainai, klasės kas keletą metų būtų permaišomos. Tai padėtų išsklaidyti gaujas, taip pat – ankstesniu etapu įgytai reputacijai nesivilkti paskui žmogą visą gyvenimą. Mokyklose galėtų veikti popamokinės veiklos būreliai, kuriuose būtų galima gilinti akademines žinias ar įgyti neakademinių. Su motyvuotomis moksleivėmis dirbti nesunku ir smagu, todėl tai gali daryti ir savanorės, studentės praktikantės ir t.t. – visoms nauda. Jei žmoga dėl turimo talento greičiau išlavina programinę kompetenciją ar išsprendžia uždavinius, jos nebūtina versti toliau sėdėti su bendraklasėmis – galima eiti į papildomo ugdymosi kambarį, spręsti sunkesnius uždavinius ar lavinti kitą įgūdį.

Šiandien moksleivės turi daugiau būdų susirasti draugių ir sukurti bendruomenių: lengva susirasti susirašinėjimo draugių iš viso pasaulio, įsijungti į įvairiausius kolektyvus pagal pomėgius. Jokiu būdu neneigiu draugystės svarbos, bet tokia situacija, kai arba randi draugių mokykloje, arba kieme, arba nerandi išvis yra ydinga. Moksleivėms reikia palikti pakankamai laiko savo draugystėms plėtoti, bet tai gali vykti įvairiose, jų pasirinktose erdvėse. Dirbtinas draugiškumo primetinėjimas klasės valandėlėse, klasių rungtynėse (kai tekdavo su priešais būti vienoje komandoje) ar vadinamuosiuose žiburėliuose mano laikais buvo kankynė, ir, nepaisant auklėtojų pastangų, vis tiek bendravome su draugėmis, kurios būtų draugės nepaisant to, kur mokaisi.

Šeimą ir mokyklą reikia atskirti, kol neįrodyta kitaip. Yra tikrai daug suaugusiųjų, kurios turi, ką pasakyti apie švietimą ir nori dalyvauti procese, bet būtent šeimoje dažniausiai kyla moksleivių problemos. Tai ne tik netinkamas pavyzdys (smurtas, neatsakingas elgesys su pinigais ir pan.), bet ir spaudimas įgyvendinti suaugusiųjų neišsipildžiusias svajones, kažkam kažką įrodyti, taip pat – visuomenės hierarchijų diegimas nuo vaikystės. Būtent iš šeimų moksleivės atsineša, pvz., panieką darbininkėms, panieką neturtingosioms, didžiavimąsi galios atributais, priplėkusius lyčių vaidmenis. Kita vertus, kai kuriose šeimose mokinė gauna daug palaikymo, padrąsinimo ir išteklių lavintis. Todėl mamos ir tėvai į vaikų ugdymą mokykloje turėtų būti įtraukiamos tik tokiu atveju, kai turi tam motyvacijos ir gebėjimų. Dar to betrūko, kad, pagal lentelės dešiniąją skiltį, nespecialistės aiškintų specialistėms, kaip mokyti jų vaiką, kai dažniausiai savo vaiką netgi gana menkai pažįsta. Teigti, kad mamos ir tėvai yra pirminės mokytojos, planuotojos ir tikslų nustatytojos, – tai primesti sunkią užduoti žmogoms, kurios tam dažniausiai neturi nei laiko, nei kompetencijos. Jei šeima yra probleminė (kartoju: nebūtinai neturtinga ir girtuokliaujanti, gali būti ir turtinga, daranti spaudimą dukrai ar sūnui gausinti turtus ir garsinti giminę, smulkmeniškai kontroliuojanti vaikos gyvenimą), mokykla turi teikti prieglobstį, o ne tapti tokios šeimos tąsa. Užtat Airijoje girdėjau įdomų pavyzdį: Dublino rajone, kur 4 iš 5 suaugusiųjų neturi darbo, mokykloje atsidarė suaugusiųjų mokymo centras, kad mokinės matytų, kaip mamos ir tėvai kažko mokosi, gauna baigtų kursų pažymėjimus, visa šeima persiima mokymosi kaip kažko teigiamo ir siektino supratimu. Tokia bendruomenės ir mokyklos integracija labai reikalinga, bet čia, kaip matote, mokykla, o ne šeima nustato bendradarbiavimo taisykles.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*