„Atmokti“ seksualumo kulto

Galbūt daug kas jau matėte šį filmuką apie merginos patiriamą priekabiavimą Manhattano gatvėse. Dviejose skirtingose Facebook grupėse, kurias seku, kilo labai skirtingos diskusijos apie jį. Vienoje kažkas suabejojo, ar vyrų pasisveikinimai ir linkėjimai geros dienos priskirtini prie priekabiavimo (ir taip, toks kabinėjimasis prie nepažįstamų žmogų, ypač žinant, kad tokios žmogos patiria ir taip daug nepageidaujamo dėmesio gatvėse ir daugiau rizikų savo saugumui bei asmens orumui, yra mikroagresija, įkyrus reikalavimas dėmesio, dar tikintis už tai dėkingumo. Jeigu jums kažkas dar neaišku, galbūt padės palyginimas: nepažįstamojo komplimentas – tai kaip itin gausus ir riebus tipinis močiutės maistas, kurio jums tiesiog neleidžia nevalgyti: gal ir būta geros intencijos, bet tai jums nemalonu ir verčia jaustis nesmagiai, nors iš mandagumo gal ir padėkosite), kitoje šimtais komentarų diskutuota, ar moterų savęs pateikimas viešai neegzistuoja tam tikrame dialektiniame ryšyje su grobuonišku tokių vyrų elgesiu. Pasigilinkime į pastarąjį argumentą.

Aš esu už tai, kad žmogos galėtų bet kaip dekoruoti savo kūnus ir nepaisant visko jaustis saugios. Manau, kad tai išvedama iš žmogos teisių, taigi savivaldybių, policijos, universitetų ir visų institucijų pareiga yra užtikrinti saugumą ir individės orumo apsaugą. Griežtai atmetu bet kokias ištarmes, kad esą tam tikri veidai prašosi plytos, banglo šonai – kasteto, dekoruota subinė – pliaukštelėjimo, o raudonos lūpos – komentaro. Japonijoje ir Pietų Korėjoje moterys gausiai save ženklina kaip moteris, bet gatvėje vyrai nesikabinėja. Danijos visuomenė tarsi ir mažiau seksistinė, labiau paplitęs unisex stilius, bet viena pažįstama pasakojo, kad klubuose yra patyrusi net apsauginių priekabiavimą. Girdėjau kelis atvejus, kai Vakarų intelektualai priekabiavo prie studenčių Vilniuje, ko turbūt sau neleistų savo šalyse. Taigi priekabiavimą toleruojančią kultūrą formuoja kažkoks erdvių, ne kūnų pažymėjimas „čia galima“. Pasireiškia toks suvokimas, kad būna tokia erdvė (nebūtinai vieta), kurioje visos anonimės ar beveik anonimės yra tik ‘vyrai’ ir ‘moterys’, negalioja jokie klasiniai, turtiniai ir išsilavinimo kriterijai. Kitas tokio mąstymo pavidalas – serialai, kurių pagrindinis motyvas – romantika tarp turtuolio ir beturtės, kurie susitinka kur nors prie krioklio, jam paklydus (susitinka kaip anonimės).

Vis dėlto turime apmąstyti, ką mūsų kultūroje reiškia laisvė, įpročiai ir visuomenės lūkesčiai, susiję su vadinamuoju moteriškumu. Įkvėpimui – štai naujausia šios kultūros grimasa – „seksualios mokslų daktarės“ karnavalinis kostiumas. Vadinamasis seksualumas nėra natūralus. Jo sunkiai ir kruopčiai mokomasi nuo vis anksčiau – žr. mano straipsnį. Delfi jį iliustravo šia iškalbinga nuotrauka, kur mergaitė atrodo susirūpinusi ir susikaupusi.

Ir dėmesio: kad ir kaip mūsų kultūra stengtųsi šias sąvokas suplakti, grožis ir seksualumas nėra sinonimai. Apie tai pradėjau mąstyti, kai prieš kažkurį Helovyną pasipuošti mėgstanti draugė FB parašė: „Taip, neretai mano kostiumai būna patrauklūs ar, kaip sakoma, seksualūs, bet komplimentų gaudavau [tik] už originalumą.“ Patrauklūs, dailūs ir elegantiški gali būti ir unisex drabužiai. Seksualūs drabužiai slepia tai, kas tarp mūsų bendražmogiška ar apskritai žmogiška, ir išryškina lyčių skirtumus. Juk kaip tik dėl to žodis „seksualus“ kilęs iš „lytis“ (lot./angl.). Kaip konkrečiai tai nutinka, bandau išanalizuoti ir dar nesu radusi to bendrojo vardiklio. Bet raktažodžiai tikriausiai būtų „traukti žvilgsnį, pabrėžiant lyčių skirtumus“. Vienas garsus žmoga kartą „glianciniame“ interviu yra pasakęs, kad jam labai seksualu, kai ryte romantinė partnerė apsirengia jo marškiniais, jie jai per dideli, smunka. Taigi apsirengusi vyrui sukurtą drabužį, moteris vis tiek primena jam apie lyčių skirtingumą – drabužis jai pabrėžtinai netinka. Merginos figūrai skirtas unisex drabužis tokio efekto neturėtų.

Studentiškais metais galvojau, kad feministinės kritikos nereikėtų taikyti į seksualią aprangą, nes yra svarbesnių dalykų, be to, iš žmogų ir taip reikalaujama įvairiausios disciplinos neaišku kokiu tikslu, todėl feminizmas neturėtų tik pildyti reikalavimų sąrašo. Tačiau nuo to laiko perskaičiau nemažai veikalų ir dalyvavau daugybėje diskusijų su bičiule Nida, todėl kai ką permąsčiau. Seksuali apranga, kurios reikalavimams, deja, save pajungia ir tikros mokslų daktarės, ir politikės (atskira diskusija – kodėl tiek daug moterų jaučia pareigą savo kūnu įrodinėti, kad gali būti „ir gražios, ir protingos“), yra platesnio reiškinio simptomas. Su tuo reiškiniu kovoti kartais sunkiau nei su vadinamojo grožio kultu. Labai dažnai sakoma, kad moterys turėtų pamiršti grožio industrijos reikalavimus ir išlaisvinti „savo natūralų seksualumą“: garsiai juoktis („nesikuklinti“), nevengti ryškių ir aptemptų drabužių bet kokiam kūnui, pamėgti savo kūną, net jei ant jo yra matomų riebalų, „nebijoti“ vartyti akis, kikenti, išsiriesti nuotraukoms, flirtuoti ir daryti visus kitus seksualumui priskiriamus dalykus. Esą tai išlaisvina. Bet nepaisant to, kad visus tuos dalykus daryti gali būti smagu, seksualumo esmė – sukurti „elektros krūvį“, sudarant priešingus polius. Tam tikras paslaptingumas, įtampa, geidulingumas reikalauja, pagal konvencinę (įprastinę) sampratą, pabrėžti skirtumus, užuot akcentavus tai, kas bendražmogiška. Kaip Nida vienoje diskusijoje įvardijo, drabužiai, skirti akcentuoti seksualumui, pabrėžia kūno materialumą, atvirumą žvilgsniui ir prisilietimui (tas nėra būtina šiaip gražių rūbų savybė). Be to, seksualumas reiškia nuolatinę kovinę parengtį žvilgsniui ir vertinimui. Štai Lietuvos medijų aprašomas standartas: akys turi žaisti ir rodyti, kad nori vyro; šypsena turi kažką žadėti; dažų turi parinkti optimalų kiekį; atidenk kūną, bet ne per daug; kontroliuok eiseną, balsą ir laikyseną; čiupinėk vyrą, bet ne per daug; o dar reikia iškultivuoti paslaptingą „tai“ faktorių – vaje, kaip sudėtinga, o sako, kad išlaisvina…  Ir čia noriu išsakyti savo esminį argumentą: daugumoje gyvenimo sričių seksualumas yra visai, apskritai, absoliučiai, totaliai neaktualus. Versle kai kada sakoma, kad ataskaita, pristatymas ar pan. turi būti seksualūs. Kitaip tariant, kad masintų, trauktų žvilgsnį, o ne įtikintų, įrodytų. Mes greičiau sukurtume tokią kultūrą, kur darbe, žinių kūrimo srityje, moksluose ir kitur žmoga būtų tiesiog žmoga, jei nebūtų tų lūkesčių stengtis visa tai darant lipinti prie savęs dar ir seksualumą.

Daug kas sako: betgi smagu. Dabar neberandu tokio anglakalbiuose tinklaraščiuose platinto sąrašo, bet buvo keliolika punktų, ko moterys nedaro, bijodamos dėl savo saugumo (vengia prisigerti, palikti gėrimą, susirišti plaukus, kad už jų nepačiuptų, ir t.t.). Jokiu būdu nesakau, kad nesaugumas atsiranda dėl to, kad moterys rengiasi seksualiai. Duomenys to nepatvirtina. Bet judame lauke, kuris yra dirbtinai prisodrintas to reikalavimo nuolat pasitikrinti savo seksualumą. Agresyvesni tipai paskiria save jį patikrinti ir leidžia sau komentuoti: „Tu man seksuali, o tu ne – eik, pasistenk labiau. Sakau tai todėl, kad tai yra Mano Autoritetinga Nuomonė.“

Taigi turime tokius teiginius iš laisvą valią turinčių individžių:
– Seksualiai dekoruojuosi dėl savęs – man gražu, taip apsirengusi labiau pasitikiu savimi.
– Įkyrūs tipai reaguoja į dekorą, jį komentuoja ir man trukdo.
– Kai nueinu į klubą, diedai komentuoja mano dekoracijas ir kūną, trukdo praeiti, tauškia nesąmones, trukdo ramiai būti.
– Gatvėje turiu nuolat strateguoti, kaip sprukčiau su savo aukštakulniais, jei vytųsi.
– Perku nuo išžaginimo saugantį nagų laką, kuris keičia spalvą, jei klube man į gėrimą pila narkotikų.
– Susitariu, kuri draugė žinos mano maršrutą ir kad saugiai parėjau iš klubo.
– Ėjimas namo iš klubo su dekoracijom ir aukštakulniais – vienas stresas.
– Bet aš labai mėgstu dekoruotis ir eiti į klubą, nes, purtydama dekoruotą sėdynę, jaučiuosi tokia laisva!

Dar kartą: seksualus moterų elgesys nesukelia priekabiavimo. Jį sukelia kultūra, reikalaujanti, kad bet kokioje veikloje būtų paisoma seksualumo ir įvairios galios struktūros save pasiskiria „recenzuoti“ žmogų seksualumą bet kokioje situacijoje. Mikroagresijas vykdantys vyrai yra šių struktūrų savanoriai, bet savanoriauja ne tik jie – taip pat ir moterys, godžiai ieškančios, kur kita moteris „susimaus“, žaisdama šį daug jėgų reikalaujantį žaidimą.

Bent keliose savo gyvenimo situacijose turėtume to žaidimo atmokti (angl. unlearn) – pamiršti, kad išmokome. Nereikia būti seksualia mokslų daktare, seksualiai dainuoti, seksualiai valgyti. Taip pat bent treniruotei siūlau apmąstyti situacijas, kur žmogos pasakė, kad elgiatės ar atrodote seksualiai, ir pagalvoti, kas būtų, jei pasielgtumėte priešingai. Nesakau, kad turėtume grįžti prie kuklumo ar davatkiškumo. Tiesiog – ieškoti žmogiškumo, pajusti savaiminę kurios nors gyvenimo veiklos (pvz., dainavimo) vertę, griežtai atmesti seksualizuotos kultūros reikalavimus (o tokia kultūra diegia santvarką, kurioje moterys ir vyrai – dvi skirtingos subkultūros su skirtingomis vertybėmis).

Sukūrusios kokybiškai kitokią kultūrą, visos lengviau atsikvėpsime ir stebėsimės, kodėl taip ilgai kentėme tą ankstesniąją kultūrą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*