Neįtikėtinas britiškas geranoriškumas net skubančiame didmiestyje

Jau ketvirtas apsilankymas Londone, o aš vis dar neatsistebiu, kokios neįtikėtinai paslaugios šio didmiesčio gyventojos. Nei Berlyne, nei Tokijuje, nei juolab Paryžiuje nieko panašaus neteko patirti, bet užtat kažkas panašaus buvo San Fransiske ir Vankuveryje. Kažkoks bendras anglosaksiškas įprotis?
Londonietės kantriai aiškina, kaip kur nusigauti, jei nežino, tai galvoja ir tariasi, o porą kartų, pastebėjusios, kad dairausi, pasiūlė pagalbą susigaudyti. Vieną sykį nutiko kažkas absoliučiai nerealaus. Įšokau į retai važiuojantį autobusą ir paaiškėjo, kad Oyster kortelėje nepakanka pinigų. Mėginau nusipirkti bilietą iš vairuotojo, bet jis neturėjo grąžos iš 10 svarų. Bet tada už manęs stovėjusi keleivė už mane sumokėjo, o kita, į autobuso vidų įėjusi anksčiau, apklausė kitas keleives, kas galėtų pakeisti 10 svarų, kad galėčiau grąžinti skolą.

Visgi, kaip žinome, Londonas – ne kaimas. Čia daug jaukaus anonimiškumo. Niekam nerūpi, kaip apsirengei, su kuo laikaisi už rankų, ką veikei praeitą penktadienį ir t.t. Turbūt vienintelis dalykas, kurio britės netoleruos, tai kultūrinių normų, susijusių su logistika (eilės, eskalatoriai ir t.t.) negerbimas. Užtat laisvė eksperimentuoti su stiliumi ir saviraiška čia beveik absoliuti.

Vilniuje priešingai. Jei esi bėdoje, nepažįstamos nepasavanoriaus padėti. Bent jau man taip nebuvo nutikę. Bet viskas yra visų reikalas, pakomentuoti, paburbėti, pašiepti kažkieno stilių vilnietės visada pasiruošusios. Pridėkime dar švogerinį pletkyną apie tai, kas ką veikė, kaip atrodė ir su kuo buvo, ir pamatysime, kad jaukaus anonimiškumo čia nė kvapo, bet kaimietiško rūpestingumo šalia esančiu irgi nėra.

Gal dėl to daug kam iš Lietuvos taip patinka Londonas ir Niujorkas. O aš, kai buvau Niujorke, jaučiau, kad viską, kas jame puiku, galiu rasti Londone. Užtat dar smagiau čia sugrįžti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*