Lietuviškas filmas „Aurora“: „Soliaris“ + „Avatar“ + „Inception“ + ?

Jau prieš kurį laiką pažiūrėjau filmą „Aurora“, bet šiandien perskaičiau, kad jis buvo apdovanotas, ir nusprendžiau aprašyti tada užfiksuotus pastebėjimus. Šiaip filmą žiūrėti gana įdomu, nenuobodu. Man patinka mintis, kad lietuviškas filmas gali būti apie kažką moksliško ir šiuolaikinio, ne tik apie kaimą ir gamtą. Man patinka, kad, patekęs į užsienį, filmas kurs įspūdį, jog Lietuvoje vyksta, su prancūzų pagalba, inovatyvūs tyrimai. Tęsiant komplimentų sąrašą, man padarė įspūdį, kad nebuvo lietuviškiems filmams tarsi privalomų elementų: garsiai lašančio vandens, ūbaujančio vėjo, atodūsių, lakstančių vaikų ir pan. Aktorės gerai vaidino. Čia mano komplimentų sąrašas baigiasi.

Filme nesunkiai galima atsekti madingų įkvėpėjų elementus. Visa ašis – jauno mokslininko dalyvavimas tarptautiniame eksperimente, per kurį jis apklijuojamas elektrodais ir gulasi į grabą (akivaizdus „Įsikūnijimo“ („Avatar“) elementas), kuriame sudėtingi prietaisai jį pajungia prie komoje esančios merginos smegenų. Kaip ir „Įsikūnijime“, jaunas eksperimento dalyvis patenka į pasaulį, kuris yra gražesnis ir įdomesnis nei tikrovė, todėl ilgainiui tampa priklausomas nuo tų pasijungimų ir tame paraleliniame pasaulyje privalomai įsimyli. Tada ateina suvokimas, kad savo racionalia moksliška intervencija jis iš tikrųjų gali daugiau pakenkti nei padėti, o kas iš to išeina, nesakysiu, jei planuojate filmą pažiūrėti.

Kaip jau užsiminiau, paraleliniame pasaulyje gražu. Yra liulantis vandenynas, yra susukta paslaptinga konstrukcija, į kurią reikia prasibrauti ir kurios sijos geometriškai neįmanomai persipynusios (akivaizdu, kad šį elementą, kaip ir sapno ir tikrovės persipynimą, įkvėpė „Pradžia“ („Inception“)). Yra ir mergina, kuri buvo tarsi užmigusi, bet nuo to prisijungimo pabudo, ir ne šiaip sau, o labai juslingai pabudo. Jaunas mokslininkas mano, kad savo racionaliu žinojimu išgelbės princesę iš susisukusios pilies, bet viskas pasirodo ne taip paprasta. Vandenynas liula kaip Soliario planeta, vyras bando išspręsti mokslinį rebusą ir pamažu pradeda suvokti, kad kankina moterį, kuriai tarsi nori padėti.

Pirmu prisijungimu mokslininkas patenka į pop-froidistinį juslišką pasaulį, bet ilgainiui jo pasimatymai su mergina jos pačios smegenyse intelektualėja, dvasingėja, užtat realus bendravimas su jo aplinkos moterimis – primityvėja. Nusivylimas savo nesugebėjimu išgelbėti princesę prasiveržia žiaurumu prieš kitas moteris. Apskritai, nors L.Žigelytė rašė, jog vyriškumas ir moteriškumas filme vaizduojami ne visai tradiciškai, vyrai (tik jie dirba laboratorijoje) šiame filme atstovauja racionalumui, moksliniam žvilgsniui, siekiui viską išsiaiškinti ir sutvarkyti, moterys – nenuspėjamos, jusliškos, pasiduodančios vyrų tyrinėjimams. Tik jų paslaptingumas galiausiai lemia, kad pagrindiniam herojui gelbėjant princesę atsiranda nenumatytų komplikacijų: paaiškėja, kad nepakanka suvesti sąskaitų su mistiniu Kitu Vyru.

Dar, tiesa, filmui pasirodžius, dėmesio sulaukė erotinės scenos, kurių buvo daug, bet lietuviškam kine nebūna šiaip sekso, viskas turi turėti arba labai gilią prasmę, arba būti kaip nors žiauru, šlykštu arba sudėtinga atlikti, tarsi bylotų: nebandykite to kartoti namie. Visgi šis filmas – vienas nedaugelio bandymų išsivaduoti iš šiai industrijai Lietuvoje būdingų kompleksų, o kartu ir lengva mokslinė fantastika, kurios žiūrėjimas gali tapti smagia pramoga. Ypač jei kas nori pamatyti ekrano centre šokčiojantį bėgančio M.Jampolskio užpakalį (buvo gana komiška) ir pasimėgauti susuktomis konstrukcijomis, iš naujo nežiūrėdamos „Inception“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*