Debatai apie Europos federaciją

Anądien bičiulis Rokas Grajauskas paprašė įsijungti į debatus apie ES integracijos ateitį. Būdamas liberalių pažiūrų eurofederalistas, jis surinko argumentus už gilesnę integraciją ir surašė juos dešiniųjų pažiūrų skaitytojams suprantama kalba. Jam atsakė labai įdomus autorius Vytautas Sinica, kuris, nors daug ką kalba taip pat, kaip kitos mūsų viešosios erdvės „patriotės“, išskyrė kelis šiuolaikiškos tautininkų ideologijos bruožus. Pasak jo, tautiškumo nereikėtų tapatinti su rase ir kilme, tai su kalba ir papročiais įgyjama savybė. Be to, šiuolaikinė patriotė turėtų ginti ne užkonservuotą etnografinį paveldą, o tautiškai apibrėžto kolektyvo suverenumą. Deja, kai kurie kiti teiginiai buvo truputį, švelniai tariant, keistoki, ypač tie apie „kairiuosius liberalus po seksualinės revoliucijos“. Nusprendžiau priimti iššūkį ir, pasinaudodama savo labai įvairia patirtimi (buvau apie ES aktualijas rašanti žurnalistė, ES politikos vertintoja, tiesiogiai dirbau ES institucijoje) paanalizuoti šią diskusiją, pridėti įžvalgų iš politikos formavimo proceso virtuvės ir galiausiai pateikti savo nuomonę.

Planavau remtis trimis pagrindiniais argumentais. Kai surašiau kilusias mintis, o po to paleidau teksto žodžių skaičiuoklį, sunerimau. Puikiai žinau, kiek trumpai dauguma skaitytojų išlaiko sutelktą dėmesį ir neketinau parašyti kitos Delfi autorės E.Marcinkevičiūtės-Wittig stiliaus traktato apie pasaulio esmę. Todėl vieną iš tų idėjų išmečiau visai, kitą sutrumpinau beveik neatpažįstamai, o trečią pasistengiau kuo suprantamiau paaiškinti. Šiandien Delfi pasirodė tekstas. Jis nėra mano mėgstamiausias iš visų mano kūrinių, kai kurie teiginiai skamba truputį nekritiškai, bet kas norės, pasiskaitys tekste pasiūlytas nuorodas. Neturiu aiškios nuomonės dėl eurofederacijos, bet manau, kad kai kuriose srityse, ypač ekonominėse, integracija jau yra tokia gili, kad, siekiant didesnio socialinio teisingumo, reikalingi ją atsveriantys politiniai mechanizmai. Negali būti vienos valiutos, bendros žuvininkystės politikos ir kartu – milžiniškų mokesčių, socialinės politikos ir išsivystymo skirtumų. Neturi taip tęstis, kad bet kuri šalis gali nusprendusi apriboti laisvą darbo judėjimą, bet prekių ir kapitalo judėjimo – šiukštu. Ekologiniai, regioninės plėtros, atsako į krizę iššūkiai reikalauja bendro atsakymo, o solidarumo tarp valstybių siaubingai trūksta. Atsiribojusios nuo integracijos procesų, taptume ne kaip itin turtingos Šveicarija ar Norvegija, o veikiau kaip Albanija ar Moldova, kurios tarsi turtingėja, tarsi daugiau visko atsiranda, bet visuomenės ir politinės sistemos neturi raidos krypties.

Dažnai tautininkės kuria klaidingą įspūdį, kad, gilinant integraciją, konservatyvesnės valstybės ir visuomenės bus labiau spaudžiamos žmogaus teisių klausimais, todėl reikia laiku sustoti. Tačiau žmogaus teisių klausimai jau yra reglamentuojami pagrindinių sutarčių, kurias Lietuva jau pasirašė. Kad ir kokios institucijos, kad ir kokiu būdu ateityje leis direktyvas ir reglamentus, jie bus daugmaž tokiu pat būdu perkeliami į nacionalinę teisę. Teisės aktai ir toliau bus siūlomi profesionalų iš vykdomosios valdžios, o tada peržiūrimi, persvarstomi ir priimami renkamų atstovių (tiesiogiai renkamų – Parlamente, per aplinkui (nacionaliniai parlamentai -> vyriausybė -> jos atstovės ES Taryboje) ir keičiami, siekiant kompromisų. Kas beprisimins, kai iš Airijos plaukė klipukai, gąsdinantys, kad nerinktos ES institucijos nedemokratiškai priims ACTA sutartį? Valstybių parlamentai džiaugsmingai ją priėmė, o štai Europos Parlamentas atmetė. Štai taip.

Be to, prisipažinsiu, kad aktyviai neseku svarstymų su visuomene Vilniaus savivaldybėje, bet kai sau aktualiu klausimu nuėjau į tuomet dar pirmą kadenciją dirbančio A.Zuoko svarstymą su visuomene, tai buvo panašiau į pasityčiojimą nei į konsultaciją su piliečiais. Būtų miela, jei savivaldybė tiek dėmesio skirtų konsultacijoms, kiek jo skiria Europos Komisija. Taip pat prisiminkime, kiek „daug“ turime teisių protestuoti Vilniuje ir kada paskutinį kartą diskutavote su politikais ne prieš rinkimus. Žinoma, kad ES sprendimų priėmimas nelygus. Žinoma, kad daug sprendimų nėra socialiai teisingi. Žinoma, kad ES stipriai veikiama lobistų. Tačiau tam būtina skaidrinti ir tobulinti esamus mechanizmus, o ne čia ir sustoti, blokuoti integraciją.

Turiu dar vieną svarbią temą, kurią reikės panarstyti tinklaraštyje, – apie kompetencijų pasiskirstymą. Yra dalykų, kurie dabartinėje sąrangoje man kelia nerimą. Bet bijau, kad 1000 žodžių teksto neužteks perteikti visiems aktualiems arguementams, taigi reikės gerai pagalvoti, kaip viską pateikti.

Tradiciškai perskaičiau 30 pirmų komentarų po savo tekstu – daugiau neskaitau, o mane mylinčių žmonių, skaitančių šį tinklaraštį, prašau, jei Jums brangi mano nuomonė, Delfi komentarų išvis neskaityti. Bet man kelis perskaityti naudinga, nes pirmieji komentarai dažnai nurodo kryptį, kaip plėtosis diskusija. Į kelis tipiškus netgi galiu čia atsakyti:

– „Kiek jai sumokėjo?“ – planuoju gauti standartinį Delfi honorarą už „Nuomonių ringo“ tekstą. Manau, tiek pat gavo ir V.Sinica bei L.Kasčiūnas.

– „Federalistai pudrina smegenis, o tikrieji sprendimai priimami Briuselyje nepasitarus su piliečiais“ – aš nesu federalistė, bet man jų idėja atrodo aiški ir argumentuota. Taip, daugybė sprendimų priimama dėl lobistų įtakos, bet taip yra dėl to, kad verslas gerokai globalesnis ir vienintesnis nei darbininkių ar vartotojų judėjimas, kurį skaldo tos pačios valstybių sienos. Manau, federalisčių pasiūlymai įneštų daugiau skaidrumo į ES sprendimų priėmimą nei tautininkių propaguojamas atsiribojimas.

– „Sutartys pakeistos nedemokratiškai“ – aš sutinku, kad buvo praleista proga geriau išdiskutuoti su visuomene, kaip sukurti socialiai teisingesnį ir prieinamesnį mechanizmą, galbūt vietoj taip ir ne pateikti kelis tekstus pasirinkti. Tačiau tokioje aklavietėje, dėl kurios prireikė keisti sutartis, atsidurta iš dalies dėl to, kad ES išties palikta labai daug erdvės nacionaliniams interesams kerotis. Būtent tautininkių propaguojamas valstybių sąjungos modelis yra nelygiateisių valstybių sąjunga, nes palieka daug galimybių dėl savo ribotų interesų blokuoti visai ES svarbius sprendimus. Jei iš tam tikros bendros iniciatyvos išstoja didelė valstybė, mechanizmas realiai neveikia (pvz., kapitalas ir prekės laisvai juda į JK, o pigesnė darbo jėga – į ją, bet jos neprisijungimas prie valiutų sąjungos sukuria nelygias pasekmes).

Mane truputį neramina demokratijos tapatinimas su absoliučia daugumos valdžia ir mažumų apsaugos kaip atsvaros pirmajai atmetimas Lietuvoje. Įsivaizduokite, kad referendumu priimamas sprendimas, ar atidaryti šiukšlyną jūsų kiemo pašonėje. Nemiela, ką?

Iš tiesų čia pirmiausiai reikėtų įvairių pažiūrų ekonomistėms diskutuoti. Yra daug įdomios euroskeptiškos ir eurooptimistiškos analizės. Pasistengsiu tinklaraščiui parengti konspektus iš vienos aktualios konferencijos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*